2021-06-09 Nr. AB-12385-3-61-3-02531-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-343-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02531-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 53.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. K. (I. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) neišmokėtą 365,87 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 buvo pripažintas netekusiu galios. Naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d., atitinkamai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija. Visą šį laiką pareiškėjas ėjo Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad pareiškėjas atsakovui ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoje benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Vadovaujantis 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-2016 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Atsakovas teigė neturintis teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtą važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už skunde nurodytą laikotarpį.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 285,52 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., o kitą prašymo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

7. Teismas nurodė, kad 2019 m. kovo 4 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka, taigi nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjui kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs pareiškėjui kompensuoti kelionės išlaidas pagal nustatytą tvarką. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovo pateiktą pažymą apie pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. bei vadovaudamasis LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., kuri sudaro 285,52 Eur.

III. 8. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

9. Atsakovas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą nenaikindamas individualių administracinių aktų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo). Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Aprašo 11 punkte nurodyto sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Jeigu toks sprendimas nebuvo įteiktas – per vieną mėnesį nuo apskaičiuotos važiavimo išlaidų kompensacijos išmokėjimo dienos. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui buvo išmokėta 2016 m. balandžio 10 d. Vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti sprendimai – Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Atsakovas kompensaciją pareiškėjui apskaičiavo ir išmokėjo, tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami.

10. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Aprašo 13, 15, 16 punktais, pareiškėjui buvo apskaičiuotas transporto išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 procentais. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama pagrįstai.

11. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šiuo atveju tai būtų 2019 m. gegužės 16 d., tačiau Aprašo, kuris numatė važiavimo išlaidų mažinimą 35 proc., redakcija nebegalioja nuo 2019 m. kovo 4 d.

12. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Pareiškėjas nurodė, kad pagal LVAT praktiką valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Be to, vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Šią nuostatą teismas motyvavo tuo, kad darbo užmokesčio už trejus metus priteisimas, nustačius vieno mėnesio terminą administraciniams aktams nuginčyti ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio pareikšti, taptų praktiškai neįmanomas. Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas turėjo nuginčyti individualius Vilniaus AVPK viršininko sprendimus dėl nustatytų kompensacijos dydžių per vieną mėnesį nuo susipažinimo su jais.

14. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą kartu su atsiliepimu į skundą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Atsakovas nepateikė jo nurodytų individualių aktų, nes nelaikė jų su ginču susijusia medžiaga, ką patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, jog privalomumo ginčyti individualius sprendimus atsakovas neįrodinėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, arba tikslingai jų nepateikė pažeisdamas teismo įpareigojimą.

15. Pareiškėjas tvirtino, kad jis apie pažeistą savo teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., bet 2016 m. gegužės 10 d., kai gavo darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelį po to, kai 2016 m. gegužės 10 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėn.

16. Pareiškėjas nurodė, kad ginčų sprendimas yra galimas tol, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, ar jau po to, todėl šioje byloje turi būti taikomas LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.

17. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius 285,52 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumokėjimą pareiškėjui.

18. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 2 dalimi ir 103 straipsnio 4 punktu, atsisako nuo skundo (prašymo), nes atsakovas išmokėjo jam važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką ir ginčo tarp šalių neliko, bei prašo bylą nutraukti. Pareiškėjas pažymėjo, kad bylos nutraukimo pasekmės, nurodytos ABTĮ 104 straipsnyje, jam yra žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra įtvirtinta ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Šioje normoje taip pat įtvirtinta, kad teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 2 dalį teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

20. Aptartos ABTĮ normos skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 137 straipsnį šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą. Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-657/2014).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą dėl skundo atsisakymo, prašydamas bylą nutraukti. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjui žinomos skundo (prašymo) atsisakymo pasekmės, nurodytos ABTĮ 104 straipsnyje.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjo pateiktas prašymas atitinka ABTĮ reikalavimus, pareiškėjui yra žinomos administracinės bylos nutraukimo pasekmės, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo atsisakymas ir administracinės bylos nutraukimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. nėra kliūčių, dėl kurių pareiškėjo atsisakymas nuo skundo (prašymo) negalėtų būtų priimtas, pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo) priima, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą (prašymą) nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) skundo (prašymo) atsisakymą priimti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą (prašymą) atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė