2020-09-16 Nr. AB-16989-3-61-3-03962-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4567-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03962-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.2; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-11)5011-2062/(15/4-6)7U-/(15/5-9)4U-595 (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) iš naujo išnagrinėti jo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ekspertas plius“ (toliau – ir Bendrovė) buvo įregistruota adresu, kuriuo faktiškai veiklos nevykdo, neprieštaravo teisės aktams ir atsakovui prieš tai pateiktai informacijai apie Bendrovę, todėl tai negalėjo būti vertinama kaip Bendrovės fiktyvumo požymis ar tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo atsakovui įrodymas. Bendrovės darbuotojų I. S. bei J. V. parodymai buvo teisingi, atitiko atsakovui prieš tai pateiktą informaciją apie Bendrovę ir negalėjo būti vertinami kaip Bendrovės fiktyvumo požymis ar tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo atsakovui įrodymas. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė teikė kitos programinės įrangos kūrimo ir aptarnavimo paslaugas, todėl Bendrovės veikla gaunant pajamų iš privačių fizinių asmenų už fotosesijas įvairiose pasaulio šalyse buvo teisėta, atitiko atsakovui prieš tai pateiktą Verslo planą ir negalėjo būti vertinama kaip Bendrovės fiktyvumo požymis ar tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo atsakovui įrodymas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), reguliuojantis atlygintinų paslaugų teikimą (remiantis Verslo planu, būtent tuo užsiima Bendrovė), nenustato rašytinės formos tokio pobūdžio sutartims. Bendrovės ir jos klientų (UAB „Euroglass distribution“, UAB „Sfeka“, UAB „Acura“, UAB „Metalas ir mediena“ bei fizinių asmenų) sudaryti susitarimai galėjo būti kvalifikuojami kaip žodžiu sudarytos sutartys, kurios buvo galiojančios. Šių sutarčių buvimo faktą patvirtino Bendrovės išrašytos sąskaitos ir suteiktų paslaugų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, kurie buvo pateikti atsakovui. Pareiškėjas nurodė, kad teisės aktai nedraudė užsieniečių įmonėms sudaryti sutartis su savo darbuotojų įmonėmis. Tarp Bendrovės ir mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „IT sauga“ sudaryta programinės įrangos abonentinio aptarnavimo sutartis negalėjo būti vertinama kaip Bendrovės fiktyvumo požymis ar tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo atsakovui įrodymas.

3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime nurodyta aplinkybe, kad Bendrovės darbuotojas K. P. buvo formaliai įdarbintas. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su K. P. teiktų paaiškinimų įvertinimu ir tuo, kad minėtas asmuo buvo tik fiktyviai įdarbintas. Pareiškėjas teigė, kad jo parodymai atsakovui, jog tarpininkavimu migracijos klausimais neužsiima, buvo sąlygoti ne noru kažką apgauti ar kažką nuslėpti, kuo jį nepagrįstai kaltino atsakovas, o tuo, jog jis kitaip nei atsakovas suprato, kas yra „tarpininkavimas migracijos klausimais“. Nurodė, kad per šešerius metus kvietimus išsiuntė tik tris kartus ir jokio atlyginimo už tuos kvietimus negavo. Atsakovas apklausos metu galėjo paaiškinti, ką konkrečiai jis laiko tarpininkavimu migracijos klausimais, tačiau to jis nepadarė. Jo kvietimai atvykti į Lietuvos Respubliką neprieštaravo teisės aktams, pareigos apie juos pranešti atsakovui ar motyvų juos nuslėpti neturėjo, todėl jie negalėjo būti vertinami kaip Bendrovės fiktyvumo požymis ar tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo atsakovui įrodymas. Pareiškėjo nuomone, kitų akcininkų, nepretenduojančių į leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvimas Bendrovėje rodo, kad Bendrovė nebuvo įsteigta užsieniečių legalizacijos tikslais, tai buvo realiai veikianti įmonė.

4. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nerado ir neįrodė jokių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pažeidimų, todėl Bendrovė pripažintina visiškai atitinkančia Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytus reikalavimus, Bendrovė nėra fiktyvi, o tikrovės neatitinkančios informacijos atsakovui pareiškėjas neteikė. Dėl draudimo trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo atsižvelgta į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva. Nurodė, kad jį su Lietuvos Respublika sieja socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimu atsakovas demonstruoja tendencingumą, kas nesuderinama su objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia bei išsamumo principais ir, atitinkamai, negalėjo būti laikoma viešu administravimu. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, atsakovo atliktas prašymo vertinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma, neteisingai aiškinamos ir taikomos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjo teigimu, atsakovo priimtas Sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, neteisingas ir dėl to naikintinas.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad ginčijamą Sprendimą priėmė įvertinęs pareiškėjo Bendrovės veiklos patikrinimo, darbuotojų apklausos duomenis ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Nurodė, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitiko tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

7. Departamentas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas ne Bendrovės fiktyvumo, o kitais savarankiškais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais – kai paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindai. Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Sprendimas buvo priimtas dar ir dėl to, kad Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

8. Atsakovas nurodė, kad Departamentui, turint įtarimų dėl pareiškėjo valdomos Bendrovės veiklos bei atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir vykdant pareiškėjo kontrolę, buvo atliktas Bendrovės patikrinimas, kurio metu buvo apklaustas pareiškėjas ir Bendrovės darbuotojai, įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai. Tyrimo metu buvo konstatuota, kad nuo 2016 m. balandžio 12 d. Bendrovėje įdarbintas K. P. nuo 2016 m. gegužės mėn. buvo įdarbintas vien formaliai, kad šios bendrovės direktorius ir jo valdoma Bendrovė formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus dėl sukurtų darbo vietų bei darbuotojams bendrai mokamo darbo užmokesčio dydžio, o tai jam užtikrintų teisę turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu pareiškėjas bei kiti Bendrovės akcininkai, trečiųjų šalių piliečiai, legalizuotų savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje.

Departamentas nurodė, kad įvertinęs K. P. apklausos metu pateiktus paaiškinimus dėl darbo Bendrovėje, t. y. įvertinęs aplinkybę, jog K. P. buvo laikomas įdarbintu Bendrovėje fiktyviai, nustatė, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, dėl to, kad Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2019 m.

I ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudarė 1 251,90 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 2 503,80 Eur, o nagrinėjamu Bendrovės atveju toks darbo užmokesčio fondas už 2019 m. rugsėjo mėn. sudarė 2 150 Eur/mėn.). Įvertinus K. P. paaiškinimus, paaiškėjo ir tai, kad 2019 m. liepos 22 d. Departamente vykusios apklausos metu pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją bei siekė suklaidinti Departamento specialistus, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės darbuotojus, jų darbą, atliekamas funkcijas, Departamentui pateikė suklastotą, tikrovės neatitinkantį Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštį.

Nurodytos aplinkybės (dėl apgaulingo Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščio pateikimo, K. P. fiktyvaus darbo pastaruosius 3 metus, tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo apie Bendrovės veiklą, tarpininkavimo trečiųjų šalių piliečiams vizos išdavimo klausimais), atsakovo teigimu, tai įrodė, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir todėl buvo rimtas pagrindas manyti, kad galėjo kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas bei jo valdoma įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokamas 2 150 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl buvo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

9. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d. prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nenurodė adreso, kuriuo buvo vykdoma Bendrovės veikla, todėl vienintelis adresas, kurį pareiškėjas nurodė dokumentuose, buvo Bendrovės registracijos adresas, todėl Departamentas pagrįstai šį adresą laikė veiklos vykdymo vieta. Pažymėjo, kad tokios praktikos dėl užsieniečio nurodomo įmonės registracijos adreso, kuriuo veikla realiai nebuvo vykdoma, vertinimo kaip tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi išnagrinėtose administracinėse bylose dėl užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo (žr., pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Pareiškėjas turėjo pareigą Departamentui nurodyti adresą, kuriuo bus vykdoma bendrovės veikla, tačiau šios informacijos pareiškėjas nenurodė. Taip pat pažymėjo, kad ši informacija priimant Sprendimą buvo įvertinta turimų duomenų visumoje.

10. Departamentas nurodė, kad įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi naikinamas, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kad šis tikslas pasiekiamas tik priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kad ginamas visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir vykti į kitas Europos Sąjungos šalis) tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už galimai nepatogumus sukelsiantį šiam užsieniečiui nustatytiną draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, ir vadovaudamasis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 14 punktu, pareiškėjui nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Departamento vertinimu, šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitiko Tvarkoje įtvirtintus kriterijus (atkreipė dėmesį į tai, kad jau Tvarkoje, įtvirtinant draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgta į proporcingumo principą).

11. Dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, Departamentas atkreipė dėmesį, kad šios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimas, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, netrukdo jam ir toliau dalyvauti savo Bendrovės veikloje, kadangi, kaip nurodė ne kartą pareiškėjas skunde, dėl Bendrovės veiklos specifikos jam nereikalingas Bendrovės ofisas, su darbuotojais jis kontaktuoja elektroniniais ryšiais. Taigi, šios priemonės savaime neužkerta kelio pareiškėjui, atsižvelgiant į įmonės teikiamų paslaugų pobūdį bei ekonominius interesus, dalyvauti Bendrovės veikloje (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu).

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Saugumo departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

13. Saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, tiek Departamentui priimant skundžiamą Sprendimą, tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktame skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų Sprendime nustatytas ir išdėstytas faktines aplinkybes. Saugumo departamento nuomone, Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, visapusiškai įvertino faktines aplinkybes ir ginčo dalyką reglamentuojančias aktualias teisės normas bei priėmė pagrįstą Sprendimą, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti. Nurodė, kad Saugumo departamentas 2019 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 19-524S teikė Departamentui turimą žvalgybos informaciją apie pareiškėją, kuri buvo vertinama kaip papildoma informacija, pagrindžianti Departamento nustatytas faktines aplinkybes.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Ekspertas plius“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, direktorius ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, kuris galiojo iki 2020 m. sausio 25 d.

Nustatė, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo nuo 2014 m. sausio 9 d., paskutinis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2018 m. sausio 25 d. Pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad pragyveno Lietuvoje pastaruosius 5 metus, per šį laikotarpį nebuvo išvykęs iš Lietuvos teritorijos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikui iš eilės. Sprendimu buvo nuspręsta:

1) panaikinti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2020 m. sausio 25 d.;

2) neišduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. leidimo nuolat gyventi;

3) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo dienos (įsigaliojus šiam sprendimui ir panaikinus šį leidimą) arba nuo teismo sprendimo atmesti šio užsieniečio skundą įsiteisėjimo dienos (užsieniečiui apskundus šį sprendimą teismui ir, teismui priėmus sprendimą užsieniečio skundą atmesti, jeigu leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikas jau bus pasibaigęs).

16. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktais, 55 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 1 dalimi, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, 133 straipsnio 1, 7, 8 dalimis. Sprendimas priimtas nustačius aplinkybes, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei dėl to, kad Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

17. Iš ginčijamo Sprendimo teismas nustatė, kad Departamentas, turėdamas pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo valdomos Bendrovės veiklos bei jos atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams bei siekdamas nustatyti ar pareiškėjas nepiktnaudžiauja migracijos procedūromis, inicijavo Bendrovės patikrinimą. Patikrinimo metu Departamento Vilniaus skyriui buvo pavesta nuvykti Bendrovės adresu: (duomenys neskelbtini), ir atlikti jos patikrinimą bei apklausti Bendrovės darbuotojus. Iš Departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 16 d. tarnybinio pranešimo „Dėl UAB „Ekspertas plius“ veiklos patikrinimo“ Nr. (15/18-7) 10K-31802(MD) teismas nustatė, kad Vilniaus skyriaus specialistai 2019 m. liepos 11 d. buvo nuvykę Bendrovės registracijos adresu (duomenys neskelbtini), kur rastas įsikūręs A. P. ūkis, o ūkio vadovas paaiškino, kad 2016 m., perimant patalpas, jokios kitos bendrovės veiklos šiuo adresu nebuvo ir iki šiol nėra, apie UAB „Ekspertas plius“ jis nėra nieko girdėjęs, perėmus patalpas jokia korespondencija, kuri būtų adresuota kitoms bendrovėms, nebuvo gauta.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo nurodęs adreso, kuriuo yra vykdoma Bendrovės veikla, vienintelis adresas, kurį pareiškėjas nurodė buvo Bendrovės registracijos adresas, todėl Departamentas pagrįstai šį adresą laikė veiklos vykdymo vieta. Teismo vertinimu, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė. Tai, kad Bendrovės darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu, ką kaip nurodė pareiškėjas buvo deklaravęs Departamentui, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė, kurios teisėtos veiklos pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui, galėjo neturėti buveinės. Pareiškėjas leidime laikinai gyventi buvo įpareigotas Departamentui pranešti visus pasikeitusius duomenis, įskaitant ir Bendrovės buveinės vietos pakeitimą.

19. Teismas nurodė, kad Departamentui tikrinant Bendrovės veiklą buvo apklausti visi jos darbuotojai. Įvertinus Bendrovės darbuotojų I. S. bei J. V. paaiškinimus teiktus tiek Departamentui, tiek jų duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu, konstatuota, kad minėti asmenys detaliai nepaaiškino apie jų darbo funkcijas Bendrovėje, minėtų asmenų paaiškinimai apie vykdomas funkcijas buvo abstraktūs. Abu darbuotojai nurodė, kad jiems darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, juos išmoka įmonės direktorius – pareiškėjas. 2019 m. spalio 23 d. apklausos metu Bendrovės darbuotojas K.

P. nurodė, kad jo pažįstamas „S. O. prieš porą metų, turbūt apie 2016 metus, pasiūlė pas jį dirbti, t. y. jo bendrovėje UAB „Ekspertas plius“. Bendrovė prekiauja programine įranga. S. O. iš pradžių davė sąrašą interesantų ir liepė susirašinėti su jais bei siūlyti pirkti tą programinę įrangą, bet man nieko parduoti nepavyko. Kai 2016 m., pradėjęs dirbti, gavau šią užduotį, apie porą savaičių vykdžiau susirašinėjimą su S. O. duotais kontaktais, tačiau parduoti nieko nepavyko ir nuo to laiko aš jokių kitų užduočių iki šiol iš S. O. negavau.

Fiziškai man joks atlyginimas niekada nebuvo mokamas ir jokių kasos pajamų-išlaidų orderių aš nepasirašinėjau. Aš žinau, kad Sodros sistemoje rodo, kad man yra mokamas darbo užmokestis už darbą UAB „Ekspertas plius“, tačiau faktiškai iš šios įmonės jokio darbo užmokesčio niekada nesu gavęs. Prisiminiau, kad už pirmą [darbo] mėnesį, t. y. vienintelį kartą, man S. O. sumokėjo į rankas grynais apie 800 eurų atlygį. 2019 m. pavasarį UAB „Ekspertas plius“ direktoriui S. O. aš paštu išsiunčiau prašymą atleisti mane iš darbo ir žinau iš vakarykščio (2019-10-22) pokalbio su direktoriumi S. O., kad jis tikrai šį mano prašymą yra gavęs. Vakar, t. y. 2019-10-22, aš skambinau direktoriui S. O. ir jo klausiau, ar aš jau atleistas, jis man pasakė, kad dar būsiu įregistruotas kaip įdarbintas UAB „Ekspertas plius“ iki 2019-11-01, paaiškino, kad taip daro, nes yra patogiau buhalterijai.

Mano nuomone, S. O. yra įdarbinęs formaliai darbuotojus vien tam, kad jo valdoma įmonė UAB „Ekspertas plius“ atitiktų teisės aktų reikalavimus, kol jis dar neturi gavęs leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Jo įmonė veikia, S. O. gerai uždirba, jis dirba pats, turi savo komandą, o kas ta komanda, kur ji yra aš nežinau. Savo programinę įrangą S. O. siūlo Azijos šalims, taip pat Rusijai, vienas iš produktų yra buhalterinės apskaitos programa, skirta NVS šalims, taip pat kažką veikia su fototechnikai skirta programa“.

20. Teismas pažymėjo, kad Departamentas 2019 m. spalio 29 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie Bendrovę bei jos darbuotojus ir nustatė, kad patikrinimo metu įmonėje yra įdarbinti 4 darbuotojai: 2 Lietuvos Respublikos piliečiai (I. S. ir J. V.), 1 leidimą nuolat gyventi turintis (duomenys neskelbtini) pilietis (K. P.) ir 1 leidimą laikinai gyventi turintis (duomenys neskelbtini) pilietis, t. y. pareiškėjas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja, kad turi būti atsižvelgiama, jog pagal reglamentuotas darbo sąlygas visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai vertino tik Bendrovės darbuotojų Lietuvos Respublikos piliečių I. S. ir J. V. bei leidimą nuolat gyventi turinčio užsieniečio K. P. darbo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, kad apklausos metu K. P. nurodė, jog jis Bendrovėje faktiškai nedirbo visą darbo laiką nuo 2016 m. gegužės mėn., bei tai, kad darbo užmokestis jam iš tikrųjų nebuvo mokamas, nes jis įdarbintas tik formaliai, teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai K. P. Sodros informacinėje sistemoje deklaruojamo mokamo darbo užmokesčio nevertino.

21. Teismas, įvertinęs Bendrovės darbuotojų Lietuvos Respublikos piliečių I. S. ir J. V. Sodros informacinės sistemos duomenimis už 2019 m. rugsėjo mėn. nustatė, kad I. S. buvo išmokėtas 980 Eur darbo užmokestis, o J. V. – 1 170 Eur darbo užmokestis. Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 2 150 Eur, todėl, teismo vertinimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas bei jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokamas 2 150 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2019 m. I ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudarė 1 251,90 Eur, todėl du dydžiai sudaro 2 503,80 Eur, o Bendrovėje darbo užmokesčio fondas už 2019 m. rugsėjo mėn. sudarė 2 150 Eur/mėn.

22. Teismo vertinimu, į bylą pateiktas pareiškėjo elektroninis susirašinėjimas su K. P. nepaneigė K. P. Departamentui duotuose parodymuose nurodytų aplinkybių, kad jis Bendrovėje įdarbintas tik formaliai ir jam nemokamas darbo užmokestis. Priešingai, buvo nustatyta, kad 2018 m. kovo 22 d. K. P. pareiškėjui išsiųstame laiške pranešė, jog jis turi išeiti iš darbo Bendrovėje. Į bylą pateiktos pareiškėjo asmeninės sąskaitos išrašai, iš kurių nustatyta, kad K. P. vykdė tam tikrus mokėjimus į pareiškėjo asmeninę sąskaitą, teismo vertinimu, taip pat nepaneigė K. P. Departamentui nurodytų aplinkybių, visų pirma vien todėl, kad mokėjimai buvo vykdomi ne į Bendrovės sąskaitą, o į asmeninę pareiškėjo sąskaitą, be to, mokėjimuose nurodoma, kad yra grąžinama skola, todėl teismas tokių mokėjimų neturėjo pagrindo vertinti, kaip pagrindžiančių, jog K. P. darbas Bendrovėje nebuvo fiktyvus. Pareiškėjo su 2020 m. kovo 12 d. rašytiniais paaiškinimais į bylą pateiktų Kasos pajamų orderių, pagal kuriuos pareiškėjas į Bendrovės kasą įneša grynuosius pinigus gautus iš atskaitingo asmens K. P., teismas negalėjo vertinti kaip įrodymų, pagrindžiančių, kad K. P. darbas Bendrovėje nebuvo fiktyvus. Vertindamas šiuos įrodymus, teismas pažymėjo, kad Kasos pajamų orderiai pareiškėjo išrašyti 2017 metų eigoje, įvertinti su pareiškėjo Departamentui pateiktu Bendrovės bendru žurnalu laikotarpiui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., bei nustatyta, kad tokios piniginės operacijos į Bendrovės apskaitą net nebuvo įtrauktos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su 2020 m. gegužės 6 d. prašymu prijungti įrodymus pateikė 2017 m. spalio 11 d. K. P. pasirašytą Pinigų priėmimo kvitą Nr. 17/10, tačiau įvertinęs minėtą įrodymą su į bylą pateiktu Bendrovės bendru žurnalu laikotarpiui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. teismas nustatė, kad tokia piniginė operacija į Bendrovės apskaitą irgi nebuvo įtraukta. Ši aplinkybė kėlė teismui pagrįstas abejones dėl įrodymo patikimumo.

23. Teismas vertindamas pareiškėjo į bylą pateiktus susirašinėjimus su K. P., pažymėjo tai, kad pareiškėjo susirašinėjimas su K. P. vyko 2016 metais ir iki 2018 metų balandžio mėnesio. Vėlesnio laikotarpio susirašinėjimo su minėtu asmeniu pareiškėjas į bylą nepateikė. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad ne visus elektroninius laiškus buvo išsaugojęs, tačiau teismo vertinimu, jeigu buvo išsaugotas 2016 metų bei 2017 metų elektroniniai laiškai, o neturima 2018 metų antro pusmečio bei 2019 metų susirašinėjimo tai tik patvirtino, kad tokio susirašinėjimo ir nebuvo. Be to, vertindamas pateikto susirašinėjimo turinį, teismas pažymėjo, kad jame nebuvo nieko aptariama apie K. P. darbo funkcijas, jam nebuvo duodami jokie darbiniai pavedimai, nors pareiškėjas buvo nurodęs, kad darbuotojams pavedimai duodami ir elektroninio ryšio priemonėmis. Į bylą pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad K. P. būtų sudaręs kontraktus Bendrovės naudai, nors buvo nurodęs, kad minėto darbuotojo funkcijos buvo klientų paieška. Teismo nuomone, aplinkybė, kad K. P. paaiškinimai surašyti ne jo paties, o Departamento darbuotojo, nesudarė pagrindo abejoti jų patikimumu, kadangi minėtas asmuo savo parašu patvirtino, kad iš jo žodžių surašyta teisingai. Teismas K. P. paaiškinimuose nenustatė esminių prieštaravimų, kurie sudarytų pagrindą abejoti jų pagrįstumu. Tai, kad K. P. nedirbo įmonėje patvirtino ir paties pareiškėjo 2020 m. sausio 28 d. paaiškinimai, kad jis pats nesėkmingai bandė prisiskambinti K. P., susisiekti su juo visomis turimomis priemonėmis, nors faktiškai tuo metu minėtas asmuo dar buvo Bendrovės darbuotojas, o atleidimas iš Bendrovės įformintas tik 2020 m. vasario mėnesį. Teismas, pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad K. P. buvo priverstas duoti neigiamus paaiškinimus apie Bendrovę bei, kad tokie parodymai prieš Bendrovę buvo duoti dėl K. P. neigiamo nusistatymo prieš (duomenys neskelbtini), vertino kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis.

24. Teismo vertinimu Departamentas, įvertinęs K. P. paaiškinimus apie Bendrovės veiklą, padarė pagrįstą išvadą, kad 2019 m. liepos 22 d. Departamente vykusios apklausos metu pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją bei siekė suklaidinti Departamento specialistus, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės darbuotojus, jų darbą, atliekamas funkcijas. Apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovėje šiuo metu be jo faktiškai dar dirba K., J. ir I., kuri buvo nėštumo ir gimdymo atostogose ir jam pačiam nebuvo aišku, ar ji jau laikoma grįžusia iš motinystės atostogų dirbti ar ne.

Pareiškėjas nurodė, kad kiekvienas jo valdomos Bendrovės darbuotojas turi savo specializaciją, paminėjo, kad K. Bendrovėje dirba iš Druskininkų bei yra atsakingas už komunikaciją su klientais, užsakovais, pardavimus, klientų paiešką, sąskaitų išrašymą, apmokėjimus, nuotraukų redagavimo programomis apdoroja nuotraukas. Pareiškėjas nurodė, kad Irmai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų (2019 m. pradžioje), jis perskirstė Irmos užduotis kitiems dviem bendrovės darbuotojams, t. y. K. ir J., dėl perskirstytų darbų atitinkamai padidino šiems darbuotojams mokamą darbo užmokestį iki 1 300 eurų/mėn., taip pat nurodė, kad darbuotojų faktiškai pradirbtas darbo laikas yra atžymimas Bendrovės darbo laiko apskaitos kasmėnesiniame žiniaraštyje bei pateikė žiniaraščio kopijas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio, kur, be kita ko, yra nurodytos ir darbuotojo K.

P. kiekvieną dieną išdirbtos valandos. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad su darbuotojais bendrauja elektroninėmis ryšio priemonėmis, kiekvieną mėnesį susitinka su darbuotojais po keletą kartų aptarti darbinių klausimų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 12 d. įdarbintas K. P. apklausos metu nurodė, jog Bendrovėje bandė dirbti tik pirmąsias kelias savaites po įdarbinimo (t. y. 2016 m. balandžio mėn.), o daugiau iš pareiškėjo jokių užduočių nebuvo gavęs, iki šiol jokių darbų šios bendrovės labui nebuvo atlikęs, darbo užmokestis iš tikrųjų jam nebuvo mokamas, o jis tik formaliai įdarbintas kaip Bendrovės darbuotojas, už kurį pareiškėjas Sodrai sumoka socialinio draudimo įmokas, teismo vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, kad apklausos metu Bendrovės direktorius ir akcininkas, t. y. pareiškėjas, teikė akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius duomenis apie K.

P. darbą, jo darbo sąlygas, vykdomas funkcijas, atliekamas užduotis, dirbamą darbo laiką, darbo vietą, mokamą darbo užmokestį. Pareiškėjas Departamentui pateikė suklastotą, tikrovės neatitinkantį Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame fiksuojamas ir K. P. darbo laikas.

25. Teismas pabrėžė, kad visi tyrimo metu surinkti duomenys sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas sąmoningai Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, šios įmonės darbuotojų darbo sąlygas tuo siekdamas išlaikyti leidimą laikinai gyventi, išduotą teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu, bei galimybę gauti leidimą nuolat gyventi.

26. Teismas nurodė, kad kaip buvo matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, Sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimas buvo priimtas ne Bendrovės fiktyvumo pagrindu, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų bei į bylą pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad Bendrovė nėra fiktyvi.

27. Teismas pažymėjo ir tai, kad Sprendimas buvo priimtas ir dėl to, jog Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent todėl, kad jis užsiėmė teisėta veikla, buvo Bendrovės akcininkas bei jos direktorius. Teismo vertinimu, įvertinęs K. P. paaiškinimus dėl jo fiktyvaus darbo Bendrovėje, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl to, kad joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl ginčo atveju pagrįstai buvo konstatuotas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Kaip jau nurodyta ankščiau, pareiškėjas į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė Sprendime nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kas sudarė savarankišką pagrindą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimą.

28. Teismas nurodė, kad Bendrovės veiklos tyrimo metu surinkti duomenys sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas sąmoningai Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, šios įmonės darbuotojų darbo sąlygas ir tokiu būdu siekė išlaikyti leidimą laikinai gyventi, išduotą teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu, bei galimybę gauti leidimą nuolat gyventi.

29. Įvertinęs visą Bendrovės veiklos tyrimo metu surinktą medžiagą teismas sprendė, kad Sprendime pareiškėjo atveju pagrįstai konstatuoti Kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų aprašas), 6.1, 6.2, 6.10, 6.11, 6.12, 7 punktuose nustatytiems pagrindams. Kriterijų aprašo 9 punkte įtvirtinta, jog įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atveju yra kilusi nelegalios migracijos grėsmė.

30. Tyrimo metu surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, t. y., pareiškėjo valdomoje Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečių ir mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Kadangi pareiškėjas neatitiko sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jo leidimas laikinai gyventi panaikintas, tai vertinant pareiškėjo pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (redakcija galiojusi iki 2019-06-30, toliau – LNG aprašas) 36 ir 37.10 punktus, pareiškėjas neatitiko ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir visu šiuo laikotarpiu turėti leidimą laikinai gyventi, todėl, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu (pareiškėjas neatitinka nei vieno Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo), jam negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Nr. A-3933-624/2018).

31. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi bei Tvarkos 14 punktu, pareiškėjui nustatė 3 metų laikotarpį, draudžiantį atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

32. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjui netrukdo ir toliau dalyvauti savo Bendrovės veikloje, kadangi, kaip nurodė ne kartą pareiškėjas skunde, dėl Bendrovės veiklos specifikos jam nereikalingas Bendrovės ofisas, su darbuotojais jis kontaktuoja elektoriniais ryšiais. Todėl Departamento pritaikytos priemonės savaime neužkerta kelio pareiškėjui, atsižvelgiant į įmonės teikiamų paslaugų pobūdį bei ekonominius interesus, dalyvauti bendrovės veikloje (pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu).

33. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo nuostatų bei nenustatė, kad Bendrovės veiklos tyrimo metu būtų buvę pažeisti gerojo administravimo principai. Priešingai pažymėjo, kad Bendrovės veiklos tyrimo metu buvo apklausti visi bendrovės darbuotojai, pareiškėjui buvo suteiktos galimybės pateikti įrodymus, pagrindžiančius Bendrovės veiklą, jos gaunamas pajamas.

34. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo turinys iš esmės atitinka įstatymo reikalavimus, kadangi jame yra aiškiai išdėstomas teisinis pagrindas, faktinis pagrindas – Bendrovės veiklos patikrinimo metu surinkta informacija, kuri neginčijamai patvirtino, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų bei, kad pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas pagrindas atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi). Taigi, teismas nustatė, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino Sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo bei atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimui reikšmingas aplinkybes.

35. Teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei taikyti ribojimą, draudžiantį 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 36. Pareiškėjas S. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad:

37.1. Bendrovė buvo įregistruota adresu (duomenys neskelbtini) savo veiklos pradžioje dar 2014 m. liepos 8 d. ir nuo to laiko adresas nesikeitė. Pareiškėjas tapo Bendrovės dalyviu tik 2015 m. liepos 15 d., tai yra jau po Bendrovės registracijos minėtu adresu. Tuo metu Bendrovė jau vykdė informacinių technologijų veiklą ir visi jos darbuotojai bei dalyviai (įskaitant pareiškėją, kaip naująjį dalyvį) dirbo nuotoliniu būdu, tai yra patalpų Bendrovė neturėjo. Visą korespondenciją (įskaitant atsakovo laiškus) Bendrovė gauna elektroniniu būdu arba asmeniškai susitikus su pareiškėju, kaip jos vadovu.

Pareiškėjas niekada nenurodinėjo atsakovui Bendrovės registracijos adreso kaip faktinės veiklos adreso. Dar 2016 metais atsakovui pirmą kartą pateiktame verslo plano 2016–2021 metams 5.3 dalyje yra nurodytos veiklos sąnaudos, tarp kurių nėra numatytą išlaidų ofisui. Taigi atsakovui pateikto Verslo plano jokiais būdais negalima vertinti kaip pareiškėjo teiginio, jog neva Bendrovė vykdo veiklą registracijos adresu. Tai, kad atsakovas žinojo apie tai, kad Bendrovė neturi patalpų ir registracijos adresu veiklos nevykdo, rodo ir atsakovo turimi Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai – balansai, kurie atitinka Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją.

Iš balansų aiškiai matyti, kad Bendrovė neturi jokio nekilnojamojo turto. Sutarčių dėl patalpų nuomos ar panaudos atsakovui niekada pareiškėjas neteikė, o ir Bendrovės banko sąskaitoje irgi nėra jokių mokėjimų, kurių paskirtyje būtų nurodoma, kad mokama už patalpas. Taigi, išvada dėl veiklos ne registracijos adresu slėpimo yra visiškai nepagrįsta. Be to, patalpų neturėjimą atsakovas matė ir iš pateiktų darbo sutarčių su kitais darbuotojais. Dėl pareiškėjo pareigos pranešti apie faktinę Bendrovės buveinę, tai bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kuriuose pareiškėjas būtų nurodęs, kad Bendrovė faktiškai veiklą vykdo registracijos adresu.

Tai, jog registruotos Buveinės adresu veikla nėra vykdoma, nėra pažeidimas, kadangi teisės aktai tokios pareigos nenumato, kas aiškiai matyti iš CK 2.49 straipsnio, kuris atskiria registruotą buveinę nuo veiklos vykdymo buveinės. Be to, Įstatymas taip pat nereikalauja, kad trečiųjų šalių piliečių įmonės turėtų patalpas. Taigi, Bendrovės registracija tuo adresu, kuriuo ji faktiškai veiklos nevykdo, neprieštarauja nei teisės aktams, nei atsakovui prieš tai pateiktai informacijai apie Bendrovę, todėl tai negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas atsakovui.

37.2. Išvada dėl K. P. neva formalaus įdarbinimo daroma remiantis vieninteliu dokumentu – jo 2019 m. spalio 23 d. paaiškinimu. Tačiau bylos medžiagoje yra daug dokumentų, kurie rodo, kad minėtame paaiškinime yra tikrovės neatitinkančios informacijos, bet pirmosios instancijos teismas nepastebėjo ar neįvertino šių neatitikimų. Byloje yra pareiškėjo ir K. P. elektroninio susirašinėjimo darbo reikalais išlikusios dalies fragmentas, iš kurio matyti, kad K. P. realiai dirbo Bendrovėje ne tik dvi savaites po įdarbinimo 2016 m., kadangi susirašinėjimas vyko nuolat nuo 2016 m. iki 2019 m. (K. P. dirbo ne tik nuotoliniu būdu, bet ir iš kito miesto, o kartais net iš kitų šalių konsultantu, į kurio funkcijas įėjo Bendrovės produktų ir paslaugų pardavimas). Be to, bylos medžiagoje yra ir kitų įrodymų, apie tai, kad K. P. buvo realiai, o ne formaliai įdarbintas Bendrovėje: nustačius, kad po įskaitymo ne K. P., o Bendrovė lieka jam skolinga, susitikimo metu jam buvo sumokėti pinigai, ką įrodo jo paties pasirašytas 2017 m. spalio 11 d. pinigų priėmimo kvitas, kas įvyko daugiau nei po pusantrų metų nuo jo įdarbinimo; vienas iš Bendrovės klientų pateikė 2018 m. kovo mėnesį (tai yra daugiau nei po dvejų metų nuo įdarbinimo) K. P. atlikto darbo apžvalgą. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis pateiktais dokumentais ir nepripažino 2019 m. spalio 23 d. K. P. paaiškinimų neatitinkančiais tikrovės.

37.3. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo K. P. 2018 m. kovo 21 d. elektroninį laišką (kuriame pranešama apie išėjimą iš Bendrovės) ir juo rėmėsi, tai reiškia, kad teismas turėjo sutikti, jog 2019 m. spalio 23 d. paaiškinimuose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi ten nurodoma, kad po įsidarbinimo 2016 m. K. P. tedirbo dvi savaites, tačiau tuo pat metu teismas nurodo, kad jis „nenustatė esminių prieštaravimų, kurie sudarytų pagrindą abejoti jų pagrįstumu“, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau. Iki 2019 m. spalio 22 d. vyko dalykiškas ir konstruktyvus bendravimas su K. P.. Tačiau savo vertinimo dėl esmės pirmosios instancijos teismas taip ir nepateikė ir pagrindė sprendimą dokumentu, kuriame yra tikrovės neatitinkantys duomenys.

37.4. K. P. pervestos lėšos į pareiškėjo asmeninę sąskaitą laikytinos Bendrovės pinigais, buvo įnešdamos į Bendrovę ir apskaitomos jos buhalterijoje teisės aktų nustatyta tvarka. Vertinant pirmosios instancijos teismo teiginį, kad mokėjimų paskirtyje buvo nurodoma, jog grąžinama skola, manytina, tai neprieštarauja pareiškėjo pozicijai, kadangi K. P., gavęs iš klientų Bendrovei priklausančius pinigus, tapdavo jai skolingas, todėl visi jo pavedimai yra niekas kitas kaip skolos grąžinimas.

37.5. „bendras žurnalas“ (failas o._llg_5 dalis.pdf), kuriame nėra pareiškėjui pateiktų kasos pajamų orderių, nėra specialus dokumentas, kuriam teisės aktai keltų kokių nors turinio ar formos reikalavimų. Tai nėra Bendrovės didžioji knyga, tai tėra ataskaita (išrašas), kurią automatiškai sugeneravo Bendrovės apskaitos programa pagal nustatytus filtro parametrus. Šioje ataskaitoje nėra visų Bendrovėje atliktų ūkinių operacijų. Ši ataskaita buvo pateikta dėl atsakovo prašymo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal Verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Todėl buvo atrinktos tos operacijos, kurios, pareiškėjo nuomone, buvo aktualios šiam klausimui.

37.6. Pirmasis leidimas gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2014 m. sausio 8 d., 5 metų „stažas“ pasibaigė 2019 m. sausio 8 d. Todėl, tikrinant pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą, aplinkybės, įvykusios po 2019 m. sausio 8 d., nėra teisiškai reikšmingos. Tai reiškia, kad pripažinus, jog nėra jokių įrodymų, jog iki 2019 m. sausio 8 d. K. P. Bendrovėje nedirbo, leidimas nuolat gyventi pareiškėjui turi būti išduotas. Visi atsakovo ir pirmosios instancijos pasvarstymai apie aplinkybes, susijusias su K. P. atleidimu ir bendravimu su juo 2019 m. ir 2020 m., nėra teisiškai reikšmingi ir susiję su šia byla.

37.7. Atsakovas savo Sprendime noriai cituoja tą 2019 m. spalio 23 d. paaiškinimų dalį, kur kalbama apie formalųjį įdarbinimą, nors dėl tos dalies K. P. pats abejoja, nurodydamas, kad tai yra tik jo nuomonė. Priešingai, pareiškėjui palankiu 2019 m. spalio 23 d. paaiškinimų fragmentu nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nesivadovavo, nors šiame fragmente išlygos dėl nuomonės nėra. Tai byloja apie nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto objektyvumo principo.

37.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nors jie yra gana svarbūs ir, pareiškėjo nuomone, nulemiantys situacijos įvertinimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl šių argumentų: 1) atsakovas netinkamai atliko savo pareigas, kadangi po K. P. 2019 m. spalio 23 d. paaiškinimų nepakvietė pareiškėjo į apklausą parodymams; 2) pareiškėjo teisė į teismą buvo apribota dėl dalies įrodymų nemotyvuoto įslaptinimo; 3) atsakovas netinkamai aiškina ir taiko Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimą, kai užsienietis gavo jį apgaulės būdu bei pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kadangi lygino pareiškėjo pateiktą informaciją ne su faktine situacija šios informacijos pateikimo metu, o su vėliau susiklosčiusia situacija; 4) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas realiai nebuvo pažeistas, kadangi pareiškėjas atitinka tuos tikslus, kurių įstatymų leidėjas iš tikrųjų siekė priimdamas šią teisės normą; 5) Sprendimas neatitinka 2014 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 79 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių, kurios numato, kad tokie užsieniečiai kaip pareiškėjas turi būti pritraukiami į Lietuvą, o ne išvaromi iš jos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepaaiškino, kodėl, konstatavus pagrindą leidimui gyventi panaikinti, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus laikytinas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą. Manytina, kad vien nuoroda į teisės akto straipsnį, numatantį maksimalųjį draudimo terminą, nėra pakankamas motyvas draudimo ir jo trukmės pagrįstumui įvertinti. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išanalizuoti visus įrodymus, kuriais pareiškėjas rėmėsi, pasisakyti bent dėl pareiškėjo pagrindinių argumentų ir remtis įrodymų visumos analize. Teismas pažeidė savo pareigą priimti motyvuotą sprendimą, kaip to reikalauja ABTĮ 86 ir 87 straipsniai bei teismų praktika.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Saugumo departamento nuomone, pareiškėjas, tiek pirmos instancijos teismui teiktuose dokumentuose, tiek posėdžio metu teiktais pasisakymais ir paaiškinimais, liudytojų parodymais, tiek apeliaciniu skundu nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, Saugumo departamento vertinimu, tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pateiktus faktus, nurodė, kad Sprendimas tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl Departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei taikyti ribojimą, draudžiantį pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta pareiškėjui 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat kėlė reikalavimą – įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, kad Bendrovės veiklos tyrimo metu surinkti duomenys sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas sąmoningai Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, šios įmonės darbuotojų darbo sąlygas ir tokiu būdu siekė išlaikyti leidimą laikinai gyventi, išduotą teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu, bei galimybę gauti leidimą nuolat gyventi.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą iš esmės grindžia tik dviem aplinkybėmis, kurios nurodytos Sprendime ir nepagrįstai sutinka su atsakovu, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovę, kadangi Bendrovė nevykdo veiklos registruotu buveinės adresu, ir darbuotojas K. P. neva buvo formaliai įdarbintas Bendrovėje. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi teismas turėjo pareigą išanalizuoti visus įrodymus, kuriais pareiškėjas rėmėsi, pasisakyti bent dėl pagrindinių argumentų ir remtis įrodymų visumos analize.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Dėl pareiškėjo prašymo pridėti prie bylos naujus įrodymus pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos prie bylos pridėti ekspertizės (Apskaitos ir finansų, bankininkystės ekspertės T. Z. 2020 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 20200817/01/20 ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 2020 m. birželio 25 d. raštas Nr. 180000-S-98) nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingos. Atsižvelgdama į išdėstytą ir vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, kartu su paaiškinimu-prašymu pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins ir neanalizuos.

46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo nuo 2014 m. sausio 9 d., paskutinis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2018 m. sausio 25 d. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis, apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

47. Pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad pragyveno Lietuvoje pastaruosius 5 metus, per šį laikotarpį nebuvo išvykęs iš Lietuvos teritorijos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikui iš eilės.

48. Atsakovas 2019 spalio 30 d. Sprendime, kuris priimtas gavus pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nusprendė: 1) panaikinti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2020 m. sausio 25 d.; 2) neišduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. leidimo nuolat gyventi; 3) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo dienos (įsigaliojus šiam sprendimui ir panaikinus šį leidimą) arba nuo teismo sprendimo atmesti šio užsieniečio skundą įsiteisėjimo dienos (užsieniečiui apskundus šį sprendimą teismui ir, teismui priėmus sprendimą užsieniečio skundą atmesti, jeigu leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laikas jau bus pasibaigęs).

49. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, Departamentas rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktais. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jis gautas apgaulės būdu, 2 punkte – jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punkte – nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

50. Atsakovas ginčijamame Sprendime rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais. Kiek tai susiję su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai), ginčijamame sprendime atsakovas kaip tikrovės neatitinkančius duomenis nurodė, tai, kad 2019 m. liepos 22 d. Departamente vykusios apklausos metu pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją bei siekė suklaidinti Departamento specialistus, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės darbuotojus, jų darbą, atliekamas funkcijas. Atsakovas Sprendime nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Departamento Kontrolės skyrius įvertino, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Atlikęs vertinimą Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 nustatytų imperatyvių reikalavimų.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata dėl neteisingų duomenų pateikimo, kaip pagrindo atsisakyti išduoti leidimą gyventi, turi būti aiškinama kaip reiškianti, jog šiuo atveju turi būti įmanoma objektyviai patikrinti, ar pareiškėjo pateikti duomenys atitinka tikrovę. Vien aplinkybė, kad Bendrovė nevykdė veiklos registracijos adresu, savaime nereiškia, kad šie duomenys neatitinka tikrovės, jie tik parodo, kad nepavyko konkrečiai nustatyti Bendrovės faktinės buvimo vietos. Kiek tai susiję su pareiškėjo pateiktos informacijos vertinimu dėl darbuotojų darbo funkcijų ir laiko apskaitos, toks vertinimas, pareiškėjui prašant leidimo, turėjo būti siejamas su pareiškėjo paaiškinimais dėl nuotolinio darbo galimybės ir suderinamumo su Bendrovėje vykdoma veikla. Taigi šiuo požiūriu nėra pagrindo teigti, jog tam tikros informacijos vertinimas nesusiejant su Bendrovės vykdomų funkcijų atlikimu nuotoliniu būdu gali būti traktuojamas kaip neteisingų duomenų pateikimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto požiūriu. Pabrėžtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi tik K. P. paaiškinimais apie Bendrovės veiklą ir nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų bei teiktų finansinių Bendrovės dokumentų (sąskaitų išrašų, sudarytų sutarčių, įsipareigojimų ir kt.). Atsižvelgdama į šiuos argumentus ir ginčijamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje vertinamu atveju atsakovas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

52. Kiek tai susiję su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) taikymu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija pažymi, kad nelegalios grėsmės vertinimas gali būti siejamas, be kita ko, ir su pareiškėjo deklaruotų atvykimo tikslų vertinimu, t. y. jų realumu, pagrįstumu. Šiuo aspektu būtina įvertinti, kokiu pagrindu, dėl kokio tikslo, užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką, ir, jo pateiktos bei atsakovo surinktos informacijos pagrindu spręsti, ar tokia informacija leidžia daryti išvadą, jog nėra nelegalios migracijos grėsmės. Sprendime yra tik deklaratyviai nurodyta, kad pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadas dėl šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės ateityje.

53. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.

54. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygom, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas; leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

55. Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje su pertrauka buvo deklaravęs nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. spalio 2 d., nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2018 m. vasario 7 d., nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2019 m. birželio 17 d. ir nuo 2019 m. spalio 22 d. iki šiol, bei konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą ir Departamentas nenustatė minėtame straipsnyje nustatytų kitų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Iš minėtų Sprendimo argumentų, darytina išvada, kad atsakovas tik deklaratyviai konstatavo pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir nevertino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindo (neapskaičiavo ir nepagrindė jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės).

56. Kaip matyti iš Sprendimo turinio atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, inicijavo ir pradėjo tyrimą dėl jau anksčiau išduoto (galiojusio nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2020 m. sausio 25 d.) pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo, o ne nagrinėjo pareiškėjo atitikimą Įstatymo 53 straipsnyje nurodytiems leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindams.

57. Atsakovas Sprendime pasisakydamas dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjui neišdavimo pagrindų akcentavo ne Įstatymo 53 straipsnio nuostatas, o tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, sąmoningai Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, šios įmonės darbuotojų darbo sąlygas ir tokiu būdu siekė išlaikyti leidimą laikinai gyventi, išduotą teisėtos veiklos vykdymo Bendrovėje pagrindu, bei galimybę gauti leidimą nuolat gyventi. Dėl to, pareiškėjo atveju nustatyta esant kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį nustatė, kad jame nebuvo atsakyta į pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o buvo vykdomas tyrimas ir vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, ir tik pastarąjį nusprendus panaikinti, pasiremiant nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis buvo nuspręsta ne tik netenkinti pareiškėjo prašymo, bet ir uždrausti pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje, priimdamas sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kurio 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

61. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, be to, atsakovas neįvertino pareiškėjo atitikimo Įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms leidimo nuolat gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje išdavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Departamento Sprendimas naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinus Sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo nagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinamas ginčijamas Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. kovo 18 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

62. Teisėjų kolegija, priimdama pareiškėjui palankų teismo sprendimą, nurodo, kad kitų apeliacinio skundo argumentų analizė yra netikslinga, todėl dėl jų nepasisako.

63. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

64. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

65. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).Šis procesinis sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

66. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme taip pat patyrė šias išlaidas advokato paslaugoms apmokėti: 2019 m. lapkričio 11 d. sumokėjo 1 573 Eur už teisines paslaugas prieš Migracijos departamentą; 2020 m. kovo 12 d. – 484 Eur už paaiškinimų rengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Byloje pateikti šių išlaidų patyrimą pagrindžiantys dokumentai (PVM sąskaitos faktūros Nr. MSPO/2019/11 ir Nr. MSPO/2020/02, mokėjimo pavedimų nurodymai).

67. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą (1 573 Eur) sudaro apie pusę pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Rekomendacijų 2, 7, 8.2 punktus apskaičiuotos rekomenduojamos priteisti už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį sumos (3 222,5 Eur), ši suma nėra per didelė ar neproporcinga, todėl priteisiama pareiškėjui iš atsakovo.

68. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už paaiškinimų rengimą ir atstovavimą teismo posėdyje – 484 Eur, taip pat neviršija pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.16, 8.19 ir 9 punktus apskaičiuotos rekomenduojamos priteisti sumos, ši suma nėra per didelė ar neproporcinga, todėl priteisiama pareiškėjui iš atsakovo.

69. Pareiškėjas 2020 m. birželio 23 d. pateikdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 573 Eur išlaidų advokato paslaugoms už šio skundo parengimą apmokėti. Byloje pateikti šių išlaidų patyrimą pagrindžiantys dokumentai (PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. MPSO/2020/06, mokėjimo nurodymas Nr. 1115303).

70. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimą (1 573 Eur) neviršija pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.10 punktus apskaičiuotos rekomenduojamos priteisti už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, surašymą sumos (2 309,62 Eur), ši suma nėra per didelė ar neproporcinga, todėl priteisiama pareiškėjui iš atsakovo.

71. Apibendrinant konstatuojama, kad iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 3 630 Eur (1 573 + 484 + 1 573) bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. O. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. O. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-11)5011-2062/(15/4-6)7U-/(15/5-9)4U-595 ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. O. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo S. O. naudai 3 630 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė