2025-09-10 Nr. AB-14133-3-61-3-02354-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2467-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02354-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S93874 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. balandžio 18 d. sudarė darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Techniniai inžinerijos sprendimai“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjas Bendrovėje dirbo metalinių konstrukcijų montuotoju, numatytas darbo užmokestis 1800 Eur neatskaičius mokesčių. Darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis įsigaliojo, kai darbuotojas, gavęs leidimą laikinai gyventi, 2025 m. balandžio 25 d. atvyko į darbovietę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau pasirodė, jog darbovietė yra butas, priklausantis buvusiam Bendrovės savininkui, kuris paaiškino, kad Bendrovę pardavė UAB „Verslas123“.

3. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti darbuotojui išduotą laikiną leidimą gyventi, nes su darbuotoju nėra sudaryta darbo sutartis ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 16 d. gavo Migracijos departamento sprendimą, iš kurio sužinojo, kad apie sudarytą 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartį darbdavys nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra), o vėliau, manytina, pateikė Migracijos departamentui pranešimą, kad pareiškėjas tariamai neatitinka darbdavio keliamų reikalavimų, nenurodydamas, jog darbdavys iki šiol nėra nutraukęs 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutarties, kuri yra galiojanti ir šalims turi įstatymo galią.

4. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti darbdavį pranešti Sodrai apie darbo sutarties sudarymą ir išmokėti iki šiol neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, o jei paaiškėtų, kad darbdavys sutartį nutraukė, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti pareiškėją į darbą, išmokėti kompensaciją už laiku neišmokėtą atlyginimą ir priverstines pravaikštas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdavys nepasiūlė darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, taip pat nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį. Atleisti darbuotoją galima ir dėl jo kaltės, tačiau, vadovaujantis Darbo kodekso 58 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs jokių darbo drausmės ir teisės aktų reikalavimų, taip pat nebuvo tinkamai informuotas apie darbo sutarties nutraukimą. Nenurodžius jokios svarbios priežasties, negavus pasiaiškinimo ir nepasiūlius jokio kito darbo, laikytina, kad pareiškėjas buvo atleistas neteisėtai.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad būtina įvertinti Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio ir 3 straipsnio nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, nes matyti, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertinto visų objektyvių duomenų, susijusių su jo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl netinkamai pritaikė teisinį Sprendimo pagrindą. Pareiškėjas atitinka visus reikalavimus, keliamus užsieniečiui, turinčiam galiojančią darbo sutartį, pagal kurią yra mokėtinas 1800 Eur darbo užmokestis neatskaičius mokesčių (numatytas darbo užmokesčio dydis atitinka visus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje), todėl atsakovas nepagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjo turimą leidimą laikiną gyventi Lietuvoje.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. sausio 13 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi dėl darbo Bendrovėje, galiojantis iki 2027 m. sausio 13 d. (leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2025 m. vasario 18 d.). Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo aiškintis aplinkybės dėl darbo sutarties nesudarymo. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Atsakovas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas preziumavo, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį.

10. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais, atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 11. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nutarta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 3 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. sausio 13 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2025 m. vasario 18 d. Migracijos departamentas, atlikęs patikrinimą Sodros informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas jokiose Lietuvos įmonėse nedirba. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, pareiškėjas nedirba jokioje kitoje Lietuvos įmonėje. Kadangi leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, o darbo santykiai nebuvo įtvirtinti, manyta, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės.

14. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 3 dalį darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti arba leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas tik 2025 m. sausio 13 d. ir įteiktas 2025 m. vasario 18 d. Teismo vertinimu, 2024 m. balandžio 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta darbo sutartis, jis dar neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Tokiu atveju, vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti sudaryta, o vien galimai būsimo darbdavio kreipimosi į Migracijos departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. 2025 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025).

15. Teismas taip pat įvertino, kad vien darbo sutarties pasirašymas, joje nustatant sąlygas apie darbo pradžią po leidimo gyventi gavimo, nereiškia galiojančių darbo santykių. Vadovaujantis Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, darbo sutartis įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalis apibrėžia, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis savaime nesukuria darbo teisinių santykių. To paties straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui imperatyvią pareigą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo darbo pradžios pranešti apie sudarytą darbo sutartį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Ši nuostata skirta užtikrinti, kad darbo santykiai būtų vieši, skaidrūs ir apskaityti. Kadangi darbdavys šios pareigos neatliko, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog darbo santykiai buvo faktiškai pradėti.

16. Teismas padarė išvadą, kad šalių pasirašyta darbo sutartis laikytina tik preliminaria intencija bendradarbiauti ateityje, tačiau nesukuria teisiškai reikšmingų pasekmių, kol nėra įvykdytos būtinos įstatymo sąlygos – darbo pradžios faktas ir pranešimas Sodrai. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas dėl 2024 m. balandžio 18 d. sudarytos ir galiojančios darbo sutarties neturi teisinio pagrindo.

17. Teismas pažymėjo ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Vadovaujantis Aprašu, užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumo vertinimas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo gali būti priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo ir panaikinimo procedūras turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Įvertinęs sistemiškai Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas, teismas priėjo prie išvados, kad Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi sutvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių, nustatytu terminu nepabaigus, Migracijos departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021; 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

18. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2025 m. sausio 13 d., praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju yra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis.

19. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybės nustatymas, jog Bendrovė su pareiškėju galiojančios darbo sutarties nesudarė, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokia teismo išvada padaryta įvertinus Migracijos departamento atliktus veiksmus – patikra oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako Sprendimui priimti. Migracijos departamentas pareiškėjo atveju neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neįvertino visų objektyvių duomenų, susijusių su jo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl, pareiškėjo nuomone, netinkamai taikė teisinį pagrindą – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas, pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus. Vienintelis pareiškėjo argumentas yra tai, jog šiuo metu yra priimtas ieškinys dėl darbo ginčo (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-2332-11162/2025), kuriuo prašoma pripažinti sutartį sudarytą praeityje, o šio fakto nustatymas yra atsakovo priimto sprendimo pagrindas, todėl, išnykus šiam pagrindui, atsakovo priimtas Sprendimas taptų neteisėtas.

21. Teismas pažymėjo, kad darbo sutartis, pareiškėjui neturint leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti sudaryta, o nagrinėjamoje byloje Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojusiais ir Migracijos departamentui prieinamais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta galiojanti darbo sutartis. Teismas nurodė ir tai, kad civilinėje byloje pareiškėjas siekia įrodyti, jog darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., tačiau įsigaliojusi nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. iš esmės pats pareiškėjas pripažįsta, kad Sprendimo priėmimo metu (2025 m. balandžio 15 d.), darbo sutartis buvo neįsigaliojusi. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis (neįsigaliojusi), savaime nesukuria darbo teisinių santykių ir negali būti pagrindu, vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pareiškėjo minimoje civilinėje byloje galimai nustatytinos faktinės aplinkybės nėra prejudicinės šios administracinės bylos nagrinėjimui, todėl pareiškėjo prašymo sustabdyti šią bylą teismas netenkino. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Bendrovę, nes nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas – tiesiogiai nesusijęs su šios Bendrovės teisėmis ar pareigomis. Nei Migracijos departamento sprendimas, nei teismo sprendimas nereguliuoja ir nepakeičia Bendrovęs teisinės padėties, todėl šio asmens įtraukimas į bylą nėra būtinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024).

22. Teisėjų kolegija įvertino, kad Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

23. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 129² punktas neprieštarauja Įstatymui. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo 129² punkte nustatyta, jog užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi, privalo per 2 mėnesius nuo leidimo išdavimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti dirbti, tačiau toks reikalavimas nėra numatytas Įstatyme. Kadangi šis reikalavimas nustato esminę sąlygą užsieniečio teisei dirbti ir gyventi Lietuvoje, jis turėtų būti įtvirtintas įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte, todėl yra pagrįstų abejonių dėl Aprašo 129² punkto teisėtumo bei atitikties Įstatymo nuostatoms.

24. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo atstovo prašymą ir atsakovo atstovo argumentus, nusprendė, kad prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 129² punkto atitikties įstatymui yra nepagrįstas. Aprašo 129² punktas, kuriame numatyta, kad jei praėjus dviem mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo ar sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą, Migracijos departamentas atlieka Aprašo 130 punkte numatytus veiksmus, iš esmės įgyvendina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą. Šioje Įstatymo normoje įtvirtinta galimybė panaikinti leidimą laikinai gyventi, jei užsienietis nebevykdo veiklos, dėl kurios jam buvo išduotas leidimas. Taigi, Aprašo 129² punktas nesukuria naujo teisinio reguliavimo, bet tik konkretizuoja, kaip turi būti taikoma įstatymo norma, nustatydamas protingą terminą, per kurį turi būti pradėta veikla – šiuo atveju įsidarbinimas. Nors pats Įstatymas nenurodo konkretaus termino, per kurį užsienietis turi pradėti dirbti, poįstatyminiu teisės aktu nustatytas dviejų mėnesių laikotarpis nėra perteklinis ar nesuderinamas su įstatymo nuostatomis, bet padeda užtikrinti teisinio reguliavimo aiškumą ir teisingą įstatymo taikymą praktikoje.

25. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 129² punkto teisėtumo tyrimo, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo:

27.1. kreiptis į Lietuvos vyriausiąją administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 129² punktas neprieštarauja Įstatymui, nes Aprašo 129² punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi, privalo per 2 mėnesius nuo leidimo išdavimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti dirbti, nėra numatytas pačiame Įstatyme;

27.2. sustabdyti bylą iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e223321-1162/2025 tarp pareiškėjo ir Bendrovės. Pareiškėjas paaiškina, kad civilinėje byloje Nr. e223321-1162/2025 prašo pripažinti 2024 m. balandžio 18 d. sudarytų ir įsigaliojusių nuo darbdavio nurodytos atvykimo į darbą datos 2025 m. balandžio 25 d. darbo sutarčių nutraukimą neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį kaip kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo šiame darbo ginče įsiteisėjimo, pareiškėją grąžinti į darbą. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje turėjo nustatyti, ar pareiškėjo ir į bylą neįtrauktos Bendrovės darbo sutartis yra galiojanti ir nuo kada galiojanti, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje nustatyti pats negalėjo, nes į bylą nebuvo įtraukta Bendrovė, o visos šios aplinkybės nustatinėjamos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-23321-1162/2025, todėl bylos sustabdymas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo privalomas.

28. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas nei vienas Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes byloje nėra nustatyta, jog darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta. Priešingai, byloje nustatytos priešingos aplinkybės – į bylą pateikta darbo sutartis su pareiškėju sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., o darbdavys nurodė darbuotojui į darbą atvykti 2025 m. balandžio 25 d., todėl vien aplinkybė, kad per 2 mėnesius nuo leidimo gyventi išdavimo (išrašymo) dienos apie darbuotojo įdarbinimą nėra pranešta Sodrai, dar nereiškia, kad su pareiškėju nėra sudaryta galiojanti darbo sutartis. Pareiškėjas nurodo, kad apie darbuotoją privaloma pranešti Sodrai po to, kai darbuotojas pradeda dirbti, t. y. po 2025 m. balandžio 25 d., o aplinkybė, kad per 2 mėnesius nuo leidimo gyventi išdavimo (išrašymo) dienos apie darbuotojo įdarbinimą nėra pranešta Sodrai, savaime nėra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi, o tik prielaida atsakovui imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nusprendė, jog darbo sutartis nesudaryta nesusiekus su pareiškėju ir jo darbdaviu, neįvertinus, jog darbuotojui buvo nurodyta atvykti į darbą 2025 m. balandžio 25 d., o leidimas laikinai gyventi darbuotojui buvo įteiktas tik 2025 m. vasario 18 d., Singapūre. Tai reiškia, kad atsakovas neturėjo net formalaus pagrindo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, nes 2025 m. balandžio 15 d. nebuvo suėjęs 2 mėnesių terminas nuo pareiškėjui išduoti leidimo laikinai gyventi.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įstatymas ar kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybės dėl darbo sutarties nesudarymo. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė Aprašo 1292 punktą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog 2 mėnesių laikotarpis skaičiuojamas nuo leidimo išrašymo dienos, t. y. kai leidimas yra pagamintas, šiuo atveju 2025 m. sausio 13 d., o ne nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo dienos. Atsižvelgus į tai, jog Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą, Migracijos departamentas tikslingai taikė Aprašo 129² punktą ir priėmė pagrįstą Sprendimą.

33. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog byla turėjo būti sustabdyta ar kad Bendrovė turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pirma, civilinės bylos sprendimas nedarytų įtakos Sprendimo priėmimui, Sprendimas priimtas 2025 m. balandžio 15 d., o civilinėje byloje prašoma pripažinti darbo sutartį, įsigaliojusią nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. po Sprendimo priėmimo. Antra, nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Be to, Sodros duomenys, kuriais abejoti nėra pagrindo, patvirtina neįdarbinimo ir darbo sutarties negaliojimo faktą, todėl, atsakovo vertinimu, Bendrovės įtraukimas trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra būtinas.

34. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, Sprendimu pareiškėjui pagrįstai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

36. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, teigia, kad darbo sutartis buvo sudaryta (sudaryta, pasak pareiškėjo, 2024 m. balandžio 18 d., o 2025 m. balandžio 25 d. jis atvyko į darbovietę), todėl leidimo laikinai gyventi nebuvo galima panaikinti. Atitinkamai, pareiškėjo teigimu, Sprendime buvo neteisingai pritaikytos teisės nuostatos.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

38. Nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, pareiškėjas nedirba jokioje kitoje Lietuvos įmonėje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymas yra viešosios teisės normas nustatantis teisės aktas, todėl jo nuostatos turi būti aiškinamos taikant viešosios teisės prioritetą prieš privatinės, be kita ko, darbo, teisės nuostatas. Taigi, pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto (Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas) ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto (Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas:

a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga;

b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties) nuostatas, pareiškėjas turi būti ne tik formaliai sudaręs sutartį, bet ir dirbti realiai (iš tikrųjų).

Byloje nustatyta ir pats pareiškėjas to neneigia, kad iki pat 2025 m. balandžio 25 d., kai jis prisistatė į darbovietę, jis realiai nedirbo, nors leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas 2025 m. sausio 13 d. (įteiktas 2025 m. vasario 18 d.). Vadinasi, nesant duomenų, kad pareiškėjas dirbo iš tikrųjų, Sprendimas galėjo būti priimtas, konstatuojant, kad pareiškėjas nedirbo (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

39. Pareiškėjo prašymas stabdyti šią administracinę bylą, kol iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e223321-1162/2025 tarp pareiškėjo ir Bendrovės, netenkinamas, nes Įstatymo, kaip viešosios teisės normas nustatančio teisės akto, nuostatos turi būti aiškinamos taikant viešosios teisės prioritetą prieš privatinės, be kita ko, darbo, teisės nuostatas. Šioje byloje nustačius, kad pareiškėjas iki pat 2025 m. balandžio 25 d., kai jis prisistatė į darbovietę, realiai nedirbo, nors leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas 2025 m. sausio 13 d. (įteiktas 2025 m. vasario 18 d.), civilinėje (darbo) byloje nustatytos aplinkybės neturės reikšmės šiai bylai. Be to, paminėtina, kad šioje situacijoje pareiškėjas pats nepagrįstai modeliuoja visą situaciją: vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti sudaryta, o vien galimai būsimo darbdavio kreipimosi į Migracijos departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto (tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. 2025 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025)).

40. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąją administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 129² punktas neprieštarauja Įstatymui, nes Aprašo 129² punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi, privalo per 2 mėnesius nuo leidimo išdavimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti dirbti, nėra numatytas pačiame Įstatyme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais buvo atmestas pareiškėjo prašymas inicijuoti norminę bylą. Įstatymo prasmė yra tokia, kad pareiškėjas turi Įstatyme nustatytą pareigą (žr. šios nutarties 38 punktą) realiai dirbti Lietuvoje, todėl į Lietuvą privalo atvykti bei pradėti dirbti. Tai, kad laikotarpis (2 mėnesiai) nėra numatytas Įstatyme, nesudaro pagrindo teigti, jog Apraše nustatytas reguliavimas yra neteisėtas. Pareiškėjas nepateikė jokių teisinių argumentų, kad šis terminas yra neproporcingai pažeidžiantis jo teises.

41. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai padarė teisines išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Egidijus Šileikis