2021-01-27 Nr. AB-2061-3-62-3-00979-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-147-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00979-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir Teritorinis registratorius) 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. SPR1-294(303.2E) „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų ir nuosavybės teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir 2019 m. sausio 31 d Sprendimas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. CSPR-96 (toliau – ir 2019 m. kovo 29 d. Sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2018 m. gruodžio 10 d. prašymą – įregistruoti nekilnojamojo daikto, gyvenamojo namo 15A1Ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Atsakovas sprendime nepagrįstai nurodė, jog gyvenamasis namas 15A1Ž pradėtas statyti 2016 metais ir baigtas – 2017, o patikrinus kultūros vertybių duomenis nustatyta, kad šis pastatas yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kurioje yra (duomenys neskelbtini) piliakalnis (pirmą kartą 1992 m. birželio 26 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų registre). Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, kad žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje).

Vadovaujantis statybos metu galiojusiu Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai" 6 priedo 3.2 punktu, nustatyta, jog statant II grupės nesudėtingą statinį – mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui. Su šiuo argumentu pareiškėjas nesutiko, kadangi žemės sklypo dalį įsigijo 2016 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu, o dovanojimo sutarties sąlygose jokie juridiniai žemės sklypo faktai nebuvo registruoti.

Pareiškėjas nurodė, kad derinant statybą buvo gauti bendrasavininkų sutikimai. Statiniui įregistruoti 2017 m. buvo užsakyti žemės sklypo ribų patikslinimo matavimai, bei pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą 2017 m. rugpjūčio 10 d. juridinio fakto apribojimai nebuvo registruoti. Tik pateikus dokumentus statinio registracijai paaiškėjo, kad juridinis faktas – kultūros vertybių teritorija (jų apsaugos zona) buvo įregistruotas 2017 m. rugpjūčio 24 d. pagal Kultūros paveldo departamento pranešimą Nr.08-02. Pareiškėjo nuomone, pagal bendrą taisyklę, administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal).

Pareiškėjo teigimu, esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui dėl teisės aktų galiojimo laike, kad galioja tik paskelbti įstatymai, statybos pradžios laikui nesant registruotam žemės apribojimui – juridiniam faktui, kultūros vertybių teritorijai (jų apsaugos zona), nebuvo pareigos kreiptis dėl rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui.

3. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į 2016 metais galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.2 punktą, 2016 m. spalio mėnesį pradėjus statyti II grupės nesudėtingą statinį, nesant įregistruotam žemės sklypo apribojimui – kultūros paveldo objekto teritorijai, statybas leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas. Pareiškėjo įsitikinimu, tokio pastato statyba užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri netvirtinama ir neregistruojama Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos.

4. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad Kultūros paveldo departamentas ar savivaldybės institucija sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimą saugomais privalo įregistruoti Kultūros vertybių registre ir paskelbti departamento ar savivaldybės interneto svetainėje, ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo tvirtinimu, jau 2014 metais Kultūros paveldo departamentas turėjo pareigą įregistruoti šį faktą Nekilnojamojo turto registre ir raštu informuoti visus asmenis, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre, tačiau tokių duomenų pareiškėjas neturėjo, kadangi nuosavybės teisę į šio žemės sklypo dalį įgijo tik 2016 metais.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog nei jam, nei jo atstovui (duomenys neskelbtini) piliakalnio vizualiai rasti nepavyko. Be to, (duomenys neskelbtini) gatvėje yra ir daugiau statinių, patenkančių į tą patį vizualinės apsaugos pozonį ir netgi arčiau piliakalnio, todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra nepagrįsti.

6. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo atstovė Teritoriniam registratoriui 2019 m. sausio 18 d. pateikė prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, plane pažymėto 15A1Ž, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir gyvenamasis namas) kadastro duomenis ir įregistruoti E. Š. nuosavybės teisę į jį. Kartu su prašymu pateikė 2018 m. lapkričio 28 d. kadastro duomenų bylą, 2018 m. gruodžio 12 d. Deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1, žemės sklypo bendraturtės M. B. sutikimą dėl statinio statybos pareiškėjui priklausančioje žemės sklypo dalyje, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. 51D-2381-(14.5.104.). Tiek Teritorinis registratorius, tiek VĮ Registrų centro Komisija pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi gyvenamasis namas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kurioje yra (duomenys neskelbtini) piliakalnis, o Nekilnojamojo turto registre apie tai įregistruotas juridinis faktas. Taip pat nurodė, jog pateikta Deklaracija neatitiko Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, nes joje nebuvo įrašytas statybą leidžiantis dokumentas, neįrašyti duomenys apie statinio projektą, todėl šis dokumentas nėra tinkamas juridinis pagrindas įrašyti gyvenamojo namo kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, o vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą galėjo būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad NŽT neprieštaravo ūkio pastato statybai, tačiau nurodytas ne žemės sklypo, ant kurio pastatytas namas, kadastro numeris.

8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo motyvas, kad jam 2016 m. spalio mėnesį pradėjus statyti gyvenamąjį namą nebuvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypo apribojimas – kultūros paveldo teritorija, todėl nebuvo privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą, buvo nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenimis žemės sklypas gyvenamojo namo statybos metu (2016–2017 metais) pateko į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną), Teritorinis registratorius pagrįstai nustatė, kad pateikta Deklaracija nėra tinkamai užpildyta ir jos pagrindu negali būti Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas ir pareiškėjo nuosavybės teisė į jį. Atsakovo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui tokie duomenys nebuvo žinomi, tai neatleido jo nuo teisės aktų nustatytų statybos procedūrų laikymosi – rašytinių pritarimų supaprastintam statybos projektui gavimo, nes žemės sklypas, ant kurio pareiškėjas 2016–2017 m. pastatė gyvenamąjį namą, nuo Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. spalio 7 d. akto Nr. KPD-VL-647 priėmimo patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną). Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas pareigą laikytis teisės aktų nustatytų statybos procedūrų nepagrįstai siejo tik su juridinio fakto apie tai, kad žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Be to, pareiškėjas nepateikė ir tinkamo žemės sklypo, kuriame pastatė gyvenamąjį namą, bendraturčio sutikimo vykdyti namo statybą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas nurodė, kad ginčo žemės sklypas patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) piliakalnio, vadinamu Milžinų kalnu, vizualinės apsaugos pozonį. Piliakalnis įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Archeologinių vietų sąrašą, pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir jam nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Be to, Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši. Departamentas pažymėjo, jog teisės ir pareigos, susijusios su kultūros vertybių apsauga, atsiranda nuo įstatyme nustatytų aplinkybių, su kuriomis siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas, o ne nuo juridinio fakto išviešinimo (registracijos) Nekilnojamojo turto registre. Kadangi juridinis faktas apie saugotina paskelbtą kultūros vertybę neišviešintas Nekilnojamojo turto registre, bet apie jį paskelbta viešai skelbiant „Valstybės žiniose“ apie priimamus teisės aktus, tai, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, suponavo išvadą, kad nuo teisės aktų paskelbimo tapo žinoma apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą ir šis objektas turėjo būti saugomas pagal teisės aktus.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priteisė atsakovui iš pareiškėjo 20,38 Eur kelionės (transporto) išlaidų, patirtų dėl bylos nagrinėjimo teisme.

12. Teismas nustatė, kad bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjo atstovė A. Š. teritoriniam registratoriui 2019 m. sausio 18 d. pateikė prašymą, įformintą Paslaugų apskaitos sistemoje Nr. 19749162, įrašyti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, plane pažymėto 15A1Ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir įregistruoti E. Š. nuosavybės teisę į jį. Kartu su prašymu pareiškėjo atstovė pateikė 2018 m. lapkričio 28 d. kadastro duomenų bylą, 2018 m. gruodžio 12 d. Deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtės M. B. sutikimą dėl statinio statybos pareiškėjui priklausančioje žemės sklypo dalyje, NŽT 2016 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. 51D-2381-(14.5.104.).

13. Teritorinis registratorius 2019 m. sausio 31 d. Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi gyvenamasis namas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kurioje yra (duomenys neskelbtini) piliakalnis, o Nekilnojamojo turto registre apie tai įregistruotas juridinis faktas. Pateikta Deklaracija neatitiko Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, nes joje neįrašytas statybą leidžiantis dokumentas, neįrašyti duomenys apie statinio projektą, todėl šis dokumentas nėra tinkamas juridinis pagrindas įrašyti gyvenamojo namo kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, o vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Teritorinis registratorius atkreipė dėmesį ir į tai, kad NŽT 2016 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. 51D-2381-(14.5.104.) nurodyta, jog neprieštaraujama ūkio pastato statybai, tačiau nurodytas ne žemės sklypo, ant kurio pastatytas gyvenamasis namas, kadastro numeris. VĮ Registrų centro Komisija 2019 m. kovo 29 d. Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė iš esmės tais pačiais motyvais.

14. Teismas įvertino, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas prašo įregistruoti gyvenamąjį namą ir nuosavybės teisę į jį, Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) (7.1 papunktyje) 2017 m. rugpjūčio 24 d. įregistruotas juridinis faktas apie tai, kad šis žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) (Kultūros paveldo departamento 2017 m. rugpjūčio 7 d. pranešimas), t. y. patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) piliakalnio, vad. (duomenys neskelbtini) kalnu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1991; toliau – ir Piliakalnis) vizualinės apsaugos pozonį. Teismas nurodė, kad Aprašyme įrašytas Vertinimo tarybos 2014 m. spalio 7 d. aktas Nr. KPD-VL-647, kurio priėmimo metu galiojusi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numatė, jog Departamentas sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimą saugomais privalo įregistruoti Kultūros vertybių registre ir paskelbti departamento ar savivaldybės interneto svetainėje, ir per 15 dienų po įregistravimo raštu pranešti visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Patikrinusi viešo Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenis, Komisija nustatė, kad (duomenys neskelbtini) piliakalnis, vadinamas (duomenys neskelbtini) kalnu, yra nacionalinio reikšmingumo nekilnojamasis kultūros objektas (jo teritorija 5 410 kv. m). Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, apie žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskyrimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai (jų apsaugos zonai) turėjo būti informuoti šio žemės sklypo savininkai – M. B. ir Lietuvos Respublikos patikėtinis – NŽT.

15. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad gyvenamojo namo statybos metu (2016–2017 metais) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną), todėl vadovaujantis statybos metu galiojusiu Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.2 papunkčiu (teritorinio registratoriaus nurodytas 3.2 papunktis tai reglamentavo anksčiau galiojusiose reglamento redakcijose – iki 2014 m. sausio 1 d.), statant II grupės nesudėtingą statinį mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui. Pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje neįrašytas statybą leidžiantis dokumentas, neįrašyti duomenys apie statinio projektą, todėl šis dokumentas nebuvo tinkamas juridinis pagrindas įrašyti gyvenamojo namo kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

16. Teismas nustatė, kad piliakalnis į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Archeologinių vietų sąrašą (kodas registre iki 2005 m. balandžio 19 d.: A283P) įrašytas Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ (Žin., 1998, Nr. 14-333). Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu (Žin., 1998, Nr. 49-1342). Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ piliakalnis pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir jam nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui (Žin., 2005, Nr. 58-2034). Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir prieinami adresu http://kvr.kpd.lt/.

17. Teismas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-916/2016, įvertinęs, jog juridinis faktas apie saugotina paskelbtą kultūros vertybę neišviešintas Nekilnojamojo turto registre, bet apie jį paskelbta viešai „Valstybės žiniose“ (žr. Žin., 1998, Nr. 14-333; Žin., 1998, Nr. 49-1342; Žin., 2005, Nr. 58-2034), padarė išvadą, kad nuo teisės aktų paskelbimo tapo žinoma apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą ir šis objektas turėjo būti saugomas pagal teisės aktus. Teismas pažymėjo tai, kad atitinkami su ginčo sklypu susiję duomenys, kurie nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre, negalėjo sudaryti pagrindo, jog priimti administraciniai aktai, pažeidžiantys kultūros vertybių apsaugos teisinį reguliavimą, yra teisėti ir pagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-361/2010).

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvai, jog jam 2016 m. spalio mėnesį pradėjus statyti gyvenamąjį namą nebuvo Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypo apribojimas – kultūros paveldo teritorija, t. y. žemės sklypas nepateko į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną) vien dėl to, kad šis juridinis faktas iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl nebuvo privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 139 punktu, bei įvertino, jog atsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenimis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo statybos metu (2016–2017 metais) pateko į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną), teritorinis registratorius pagrįstai nustatė, kad pateikta Deklaracija nėra tinkamai užpildyta ir jos pagrindu negalėjo būti Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas ir pareiškėjo nuosavybės teisė į jį. Likusius šalių argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

19. Teismas konstatavo, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2019 m. sausio 31 d Sprendimą ir VĮ Registrų centro Komisijos 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. CSPR-96 bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2018 m. gruodžio 10 d. prašymą – įregistruoti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo 15A1Ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė teismui prašymą atlyginti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, patirtas atsakovo atstovui vykstant tarnybiniu automobiliu iš savo darbo vietos (Vilniuje) į teismo posėdį (Kaune). Atsakovo prašyme buvo nurodyta ir pateikti tai patvirtinantys dokumentai, kad atsakovą atstovavęs VĮ Registrų centro Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiasis teisininkas, kurio darbo vieta yra Lvovo g. 25-101, Vilniuje, į 2019 m. spalio 1 d. teismo posėdį vyko tarnybiniu automobiliu (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), maršrutu Vilnius-Kaunas-Vilnius (atstumas į abi kelionės puses iš viso yra 204 km). Atsakovas pateikė minėtos transporto priemonės registracijos liudijimą, 2019 m. rugsėjo 30 d. degalų įsigijimo kvitą ir duomenis, patvirtinančius, kad minėto tarnybinio automobilio vidutinė sunaudojamų degalų norma 100 km yra 8,3 litrai. Teismas nustatė, kad atsakovo pateikti įrodymai patvirtino, jog iš viso jo turėtos kelionės išlaidos sudarė 20,38 Eur (204 km x 8,3 l/100 km) x (1,276-0,072). Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovo nurodytos kelionės (transporto) išlaidos yra racionalios ir pagrįstos objektyviais įrodymais, kuriais teismas neturėjo pagrindo abejoti. Taigi, atsakovui iš pareiškėjo priteista 20,38 Eur kelionės (transporto) išlaidų, patirtų dėl bylos nagrinėjimo teisme.

III. 21. Pareiškėjas E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Teritorinio registratoriaus 2019 m. sausio 31 d. Sprendimą, panaikinti VĮ Registrų centro Komisijos 2019 m. kovo 29 d. Sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2018 m. gruodžio 10 d. prašymą – įregistruoti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo 15A1Ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Teismas sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, vadovaudamasis vien formalia teisės aktų analize, visiškai neatsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

22.2. Teismas sprendimą motyvavo vien atsakovo nurodytais argumentais, paremtais teismų praktika, tačiau pasiremdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-361/2010, kurioje teismas konstatavo, kad savivaldybės institucijos, prieš priimdamos administracinius sprendimus, gali atitinkamai kreiptis į Departamentą ar jo teritorinį skyrių paveldo apsaugos įstatymo požiūriu, jei tokios informacijos neturi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog šiuo atveju ginčas nėra identiškas ar tapatus ir pritaikė šią praktiką fiziniam asmeniui.

22.3. Teismas, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju galimybė sužinoti, jog konkrečiam žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) piliakalnio apsaugos vizualiniam pozoniui yra taikomas tam tikras teisinis režimas, pareiškėjui atsirado tik 2017 m. rugpjūčio 24 d., apie tai paskelbus Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo nuomone, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas pažeidė Departamentas, kuris 2014 metais nepranešė žemės sklypo savininkei M. B., neinformavo sklypo bendrasavininkio Lietuvos Respublikos patikėtinio – NŽT (su kuria pareiškėjas derino statybos klausimą), kad šalims priklausantis žemės sklypas patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės vizualinės apsaugos pozonį bei pavėluotai (tik 2017 m. rugpjūčio 7 d.) perdavė duomenis Nekilnojamojo turto registrų tvarkytojui – įregistruoti su kultūros paveldo objekto apsauga susijusius juridinius faktus. Atsakomybė fiziniam asmeniui dėl institucijos (Departamento) neveikimo neturėtų būti perkeliama. Teismas, skundžiamame sprendime neanalizavo pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, kad: pats (duomenys neskelbtini) piliakalnis nėra jokiomis nuorodomis paženklintas ir faktiškai jo nėra matyti, kad miesto plane viešoje vietoje šis kultūros paveldas nėra pažymėtas, kad Kultūros paveldo tinklalapyje apsauginės zonos ir vizualinio pozonio (į kurį, kaip tapo aišku kilus ginčui, patenka pareiškėjo turimas žemės sklypas) ribos nėra atžymėtos. Būtent dėl Departamento pavėluoto juridinio fakto įregistravimo (nepranešimo sklypo savininkams) pareiškėjas patiria nepatogumus ir negali įteisinti statinio.

22.4. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei argumentus dėl pateiktų įrodymų apie piliakalnio (jo apsaugos zonų) išviešinimą, teismas palaikė pertekliniais, kaip neturinčius tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, ir detaliau nedėstė bei neanalizavo. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimo argumentu nesutinka, pareiškėjo nuomone, teismui pateikti įrodymai turi tiesioginę reikšmę ginčo išsprendimui, kadangi jie patvirtina pareiškėjo nurodytas individualias kilusio ginčo aplinkybes bei trečiojo asmens darbuotojų aplaidaus pareigų vykdymo (nevykdymo), kas šioje situacijoje ir sąlygojo šio ginčo kilimą.

22.5. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato papildomą fizinio asmens (kaip labiau pažeidžiamo subjekto) apsaugą. Tačiau teismas skundžiamame sprendime šių aplinkybių neanalizavo ir nepasisakė, apsiribojo vien nuostata, kad juridinis faktas apie saugotina paskelbtą kultūros vertybę neišviešintas Nekilnojamojo turto registre, bet apie jį paskelbta viešai „Valstybės žiniose“.

22.6. Teismas, priimdamas sprendimą neatkreipė dėmesio, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė vizualinės apsaugos konkrečių nustatytų ribų, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymo taisyklių 17.1. punktą kultūros paveldo objektams vizualinės apsaugos pozonis nustatomas iki 200 metrų pločio nuo kultūros paveldo objekto teritorijos ribos ar didesnis, tačiau ne platesnis negu 400 metrų nuo kultūros paveldo objekto teritorijos ribos. Kokio pločio vizualinės apsaugos pozonis nustatytas nagrinėjamu konkrečiu atveju, duomenų nepateikta.

22.7. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad Departamentas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apie sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą 2014 metais priimtu įsakymu buvo pranešta sklypų savininkams. Šio ginčo nebūtų, jeigu Departamentas būtų pranešimu informavęs sklypo savininkus (M. B. bei NŽT) apie sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto teritorijos ribas.

22.8. Teismas, priimdamas sprendimą šiuo atveju negalėjo imperatyviai vadovautis jau esama teismų praktika, kuri be kita ko ir nėra tapati kilusiam ginčui. Skundžiamame sprendime teismas pasirėmė (kaip precedentu) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-916/2016, tačiau šioje byloje ginčas vyko dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento, t. y. dėl institucijos kaltės. Pareiškėjas mano, kad teismo paminėtas precedentas, negali būti tapatinamas su fizinio asmens teisėmis ir pareigomis.

22.9. Teismas, priimdamas sprendimą pasivadovavo aplinkybe, kad apie saugotina paskelbtą kultūros vertybę buvo paskelbta viešai „Valstybės žiniose“, tačiau pareiškėjas statybas vykdė ne kultūros vertybės (piliakalnio) teritorijoje, o kaimo ribose, mažaaukščių namų statybos valdos sklype ir nesant jokių sklypui įregistruotų apribojimų dėl kultūros paveldo apsaugos pozonio, pareiškėjo pradėta statyba bei VĮ Registrų centrui pateikta kadastrinių matavimų byla ir deklaracija apie statinio užbaigimą atitiko Statybos įstatymo bei nurodytų jį lydinčių teisės aktų reikalavimus. Teismas neįvertino, kad Departamentas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kaip buvo paskelbta ne apie pačią kultūros vertybę, o apie saugomas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas. Pareiškėjas akcentuoja, kad būtent trečiojo suinteresuoto asmens nesavalaikiai veiksmai (neveikimas), nesilaikant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, nulėmė tai, kad pareiškėjas buvo suklaidintas ir nesikreipė dėl leidimo statybai pritarimo, sąlygojo tai, kad pareiškėjas pavėluotai, jau po statybų pabaigimo sužinojo apie iškilusias kliūtis įregistruoti statinį.

23. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Apeliaciniame skunde pateiktam klaidinančiam pareiškėjo teiginiui, kad interneto tinklalapyje pateiktame (duomenys neskelbtini) piliakalnio ((duomenys neskelbtini) kalno) žemėlapyje pažymėta tik paties (duomenys neskelbtini) piliakalnio teritorija, tačiau apsaugos zonos jame nepažymėtos, paneigti, atsakovas prideda internetiniame tinklalapyje htpp://kvr.kpd.lt/ (duomenys neskelbtini) piliakalnio, vadinamo (duomenys neskelbtini) kalnu, aprašyme, dokumentų skiltyje 4 punkte pateiktų planų (Planas, 1994 m. ir TRP) nuorašus bei aktualias kadastro žemėlapio ištraukas, kuriuose pažymėtos tiek žemės sklypo, kuriame pastatytas prašomas įregistruoti gyvenamasis namas, tiek nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos (jos apsaugos zonos) ribos. Atsakovas mano, kad šių įrodymų pateikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatytai naujų įrodymų pateikimo tvarkai, nes tokia būtinybė iškilo tik paneigiant naujus pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktus klaidinančius argumentus tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų juos nagrinėti.

24.2. Nors pareiškėjas sutinka, kad atsakovas savo pareigą vykdyti galiojančius teisės aktus atliko tinkamai, nes jam nėra suteikta teisė taikyti galiojančių teisės aktų išlygas, bei nurodo, kad netinkamai savo pareigas vykdė trečiasis suinteresuotas asmuo, tačiau reikalavimų jam nereiškia, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo skundą nagrinėjo laikydamasis paties pareiškėjo nurodytų skundo ribų.

24.3. Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jeigu jis prašymą įregistruoti namą ir nuosavybės teisę į jį būtų pateikęs iki Nekilnojamojo turto registre įregistruoto juridinio fakto apie tai, kad žemės sklypas, ant kurio pastatytas namas, yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), ginčas dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo priimtų sprendimų nebūtų kilęs. Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad netgi tokiu hipotetiniu atveju nebūtų pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes NŽT 2016 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. 51D-2381-(14.5.104.), kuriame neprieštaraujama dėl ūkio pastato, o ne prašomo įregistruoti gyvenamojo namo statybos, nurodytas ne žemės sklypo, ant kurio pastatytas namas, kadastro numeris. Be to, šiame rašte neprieštaraujama dėl ūkio pastato statybos, o pareiškėjas teikė prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre namą, todėl šis raštas nėra tinkamas žemės sklypo bendraturčio sutikimas, kurį pareiškėjas nepagrįstai laiko tinkamu namo statybą leidžiančiu dokumentu.

24.4. Pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje neįrašytas statybą leidžiantis dokumentas, neįrašyti duomenys apie statinio projektą, todėl šis dokumentas nėra tinkamas juridinis pagrindas įrašyti namo kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, o vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

24.5. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašomas nagrinėjamo ginčo išsprendimui taikyti teisingumo ir protingumo principų taikymas būtų visiškai nepagrįstas, nes tenkinant asmeninius pareiškėjo interesus būtų pažeisti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinį režimą, statybos teisinius santykius kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) ir nekilnojamųjų daiktų, esančių nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) registravimą reglamentuojantys teisės aktai. Net ir tuo atveju, jeigu žemės sklypas, ant kurio pastatytas gyvenamasis namas, nepatektų į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną), pareiškėjo prašymo negalima būtų tenkinti ir dėl kitų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo nustatytų aplinkybių – nesant žemės sklypo bendraturčio sutikimo namo statybai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Kultūros paveldo departamentas sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimą saugomais privalo įregistruoti Kultūros vertybių registre ir paskelbti departamento ar savivaldybės interneto svetainėje, ir per 15 dienų po įregistravimo raštu pranešti visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre.

26. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas 15A1Ž pradėtas statyti 2016 metais ir baigtas – 2017. Šis statinys yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kurioje yra (duomenys neskelbtini) piliakalnis (pirmą kartą 1992 m. birželio 26 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų registre). Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) (7.1 papunktyje) 2017 m. rugpjūčio 24 d. įregistruotas juridinis faktas apie tai, kad žemės sklypas (kuriame yra statinys) yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) (Kultūros paveldo departamento 2017-08-07 pranešimas), t. y. patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) piliakalnio, vad. (duomenys neskelbtini) kalnu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1991; toliau – ir Piliakalnis) vizualinės apsaugos pozonį.

27. Statybos metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 2.2 papunktyje nustatyta, kad statant II grupės nesudėtingą statinį mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje privalomas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui. Pirmosios instancijos teismas jau yra pažymėjęs, kad teritorinio registratoriaus nurodytas 3.2 papunktis, tai reglamentavęs iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusioje reglamento redakcijoje.

28. Vertinant ginčijamų atsakovo sprendimų teisėtumą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas pažeidė Departamentas, kuris 2014 metais nepranešė žemės sklypo savininkei M. B., neinformavo sklypo bendrasavininkio Lietuvos Respublikos patikėtinio – NŽT (su kuria pareiškėjas derino statybos klausimą), kad šalims priklausantis žemės sklypas patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės vizualinės apsaugos pozonį, bei pavėluotai (tik 2017 m. rugpjūčio 7 d.) perdavė duomenis Nekilnojamojo turto registrų tvarkytojui – įregistruoti su kultūros paveldo objekto apsauga susijusius juridinius faktus, o atsakomybė fiziniam asmeniui dėl institucijos (Departamento) neveikimo neturėtų būti perkeliama, kontekste, pažymėtina, kad nurodytos faktinės aplinkybės šioje byloje yra reikšmingos tik ta apimtimi, kiek jos gali turėti įtakos teisiniams vertinimams, ar atsakovas, atlikdamas jam įstatymu priskirtas funkcijas, pagrįstai nustatė, kad pateikta Deklaracija nėra tinkamai užpildyta ir jos pagrindu negali būti Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas ir pareiškėjo nuosavybės teisė į jį, nes pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo statybos metu (2016–2017 metais) pateko į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (jų apsaugos zoną), todėl taikytinas šios Nutarties 27 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas.

29. Šios Nutarties 16 punkte nurodytos teisinę reikšmę turinčios aplinkybės ir faktai patvirtina tokią pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, kuriame pastatytas statinys, teisinę padėtį, kuri lemia Nutarties 27 punkte nurodytame teisiniame reglamentavime įtvirtintas statybų sąlygas, o jų nesilaikymas suponuoja teisinius padarinius, dėl kurių kilęs ginčas šioje byloje.

30. Kadangi juridinis faktas, kad pareiškėjui priklausantis žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kurioje yra (duomenys neskelbtini) piliakalnis, o šis faktas dar 1992 m. birželio 26 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų registre ir apie jį paskelbta viešai „Valstybės žiniose“ (žr. Žin., 1998, Nr. 14-333; Žin., 1998, Nr. 49-1342; Žin., 2005, Nr. 58-2034), nors statybų pradžios momentu toks faktas ir nebuvo išviešintas Nekilnojamojo turto registre, teisės aktų paskelbimo momentas pripažintinas šiai bylai aktualiu teisiniu įvykiu, nuo kurio tapo žinoma (arba privalėjo būti žinoma) apie pareiškėjui priklausančio žemės sklypo teisinę padėtį ir dėl jos kylančias sąlygas, taikytinas statyboms. Nurodytų argumentų kontekste yra svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojama teismų praktika aiškinant ir taikant teisę, kuria remiantis pripažįstama, jog teisės ir pareigos, susijusios su kultūros vertybių apsauga, atsiranda nuo įstatyme nustatytų aplinkybių, su kuriomis siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas, o ne nuo juridinio fakto išviešinimo (registracijos) Nekilnojamojo turto registre (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-916/2016).

31. Tai suponuoja, kad atsakovas priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus teisingai įvertinęs jiems priimti reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai taikydamas teisę.

32. Dėl informacijos apie saugomas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu nebuvo grindžiamas (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.). Papildomuose paaiškinimuose į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas nurodo, kad kilus ginčui jis tikrino atsakovo nurodytame tinklapyje patalpintą informaciją ir 2019 m. nerado duomenų apie piliakalnio teritorijos apsaugos zonas, o kas buvo ankstesniame žemėlapyje, duomenų neturi. Teisėjų kolegija, tokius pareiškėjo argumentus vertindama, kaip dalį jo nurodomos argumentų grupės, kuriais siekiama paneigti teisinių faktų, turinčių esminę įtaką statytojų teisių įgyvendinimui, tinkamo išviešinimo aplinkybes, prieina prie išvados, kad iš prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtų dokumentų: internetiniame tinklalapyje htpp://kvr.kpd.lt/ (duomenys neskelbtini) piliakalnio, vadinamo (duomenys neskelbtini) kalnu, aprašyme, dokumentų skiltyje 4 punkte pateiktų planų (Planas, 1994 m. ir TRP) nuorašų ir kadastro žemėlapio ištraukų, matyti, kad pažymėtos tiek žemės sklypo, kuriame pastatytas prašomas įregistruoti gyvenamasis namas, tiek nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos su apsaugos zonomis ribos. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

33. Dėl įrodymų vertinimo.

33.1. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

33.2. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

35. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė