2024-04-03 Nr. AB-5803-3-61-3-00508-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-203-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00508-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, kaip A. S. I. teisių perėmėjai, uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“ (tretieji suinteresuoti asmenys – V. K. ir Kauno 22-ojo notarų biuro notarė Z. R.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) su pareiškimu, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“ (toliau – ir Sprendimas);

2) pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis), patvirtintą Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Z. R., sudarytą tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ignalina agrar“ (toliau – ir Bendrovė), atstovaujamos įgalioto asmens V. L.;

3) išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

4) taikyti restituciją ir UAB „Ignalina agrar“ naudai priteisti iš A. S. I. 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.

2. Prokuroras nurodė, kad:

2.1. Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-323-671/2010 buvo nustatytas A. S. I. įvaikinimo juridinis faktas, t. y. kad ji 1933 metais buvo faktiškai įvaikinta J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini), valdžiusio 82 ha žemės. Pareiškėjai buvo atnaujintas praleistas terminas paduoti pareiškimą dėl nuosavybės teisių į įtėvio žemę atstatymo. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. 4803 nurodė, kad A. S. I. pagal pateiktus dokumentus turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), Akmenės r., A. S. I. prašyme nurodė pageidaujanti atkurti nuosavybės teises į 82 ha žemės, perduodant į neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės ir miško sklypus Ignalinos r., (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 18 d. išvada Nr. 3268 buvo persiųsta į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių. A. S. I. įgaliotas asmuo V. K. kreipėsi į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės ir miškų sklypų suteikimo pagal 2010 m. kovo 18 d. išvadą Nr. 3268, todėl NŽT 2011 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 39S-142 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I., į jai tenkančią 44,05 ha dalį žemės, 37,95 ha dalį miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą. Remiantis ginčijamu NŽT Sprendimu, neatlygintinai buvo perduoti žemės sklypai, kurie Pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti UAB „Ignalina agrar“.

2.2. Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos procesą ir 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-36-922/2015 panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 15 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-232-672/2010, atmesdamas A. S. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo. Teismas byloje konstatavo, kad A. S. I. įvaikinimo faktas paneigtas byloje surinktais įrodymais ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis.

2.3. Nuosavybės teisės A. S. I. atkurtos nesant giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančių duomenų, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai, todėl ginčijamas NŽT Sprendimas pripažintinas negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnį. Ginčijamas Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) imperatyvias normas, joms prieštarauja, todėl yra niekinis ir negalioja. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. A. S. I., nebūdama teisėta žemės sklypų savininke, jų negalėjo parduoti UAB „Ignalina agrar“, todėl žemė turėtų būti grąžinama valstybės dispozicijon vindikacijos būdu.

2.4. Baudžiamojoje byloje keliems asmenims yra pateikti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

3. Atsakovės A. S. I. atstovas pagal įstatymą S. I. (Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu A. S. I. pripažinta neveiksnia; Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimu A. S. I. globėju ir turto administratoriumi paskirtas jos sūnus S. I.) atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti.

4. A. S. I. atsiliepime į pareiškimą nurodyta, kad:

4.1. Teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių, o tai lemia, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Tuo metu S. I. nebuvo žinoma, ar A. S. I. buvo įvaikinta J. M. ir buvo įgijusi teisę atstatyti nuosavybės teises į jo iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą. A. S. I. ilgą laiką sirgo (duomenys neskelbtini) ligomis ir ambulatoriškai gydėsi. 2009–2010 metų laikotarpiu, kai buvo sprendžiami klausimai dėl juridinio fakto nustatymo ir nuosavybės teisių į žemę atstatymo, ji galbūt jau sirgo (duomenys neskelbtini) liga. Be to, A. S. I. gyveno viena, S. I. gyveno atskirai, todėl jam nebuvo žinoma nei apie A. S. I. įvaikinimo juridinio fakto nustatymo, nei apie nuosavybės teisių į žemę atstatymo aplinkybes. S. I. manė, kad kažkas pasinaudojo jo motinos neįgalumu dėl to, kad ji nesuprato savo atliekamų veiksmų reikšmės. A. S. I., pasirašydama įgaliojimą, kitus dokumentus, dalyvaudama teismo posėdyje, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tačiau ieškovas, pasirinkdamas civilinių teisių gynimo būdą, reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais šiuo pagrindu nepareiškė. Jokių pinigų, kiek S. I. žinoma, jo motina neturėjo ir nebuvo gavusi.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi, nustatęs, kad atsakovė A. S. I. mirė (duomenys neskelbtini), palikimas po jos mirties nepriimtas, į bylą atsakove įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą NŽT, kaip A. S. I. teisių perėmėją.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį tenkinti, nurodė, jog pažymoje Nr. 4803 ir išvadoje Nr. 3268, remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 40-9-00062-1 nustatytomis aplinkybėmis, buvo pateikti neteisingi duomenys.

7. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti.

8. UAB „Ignalina agrar“ nurodė, kad:

8.1. Prokuroras praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio pareiškimo pateikimo administraciniam teismui terminą, paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-00062-11 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų klastojimo, sukčiavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba buvo atliekamas nuo 2011 metų, o pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo teismui pateiktas tik 2016 metais. Ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui informacija apie neteisėtai atkurtas nuosavybės teises ir pažeistą viešąjį interesą vėliausiai turėjo tapti žinoma 2014 m. rugpjūčio 29 d., kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių dokumentų suklastojimo faktą. Pareiškėjas neteisėtai pareiškimo padavimo termino pradžią skaičiuoja nuo Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi jis kur kas anksčiau gavo pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, todėl pareiškimas teismui turėjo būti pateiktas anksčiau.

8.2. Bendrovė buvo sąžiningas įgijėjas, ji už žemės sklypus sumokėjo net 3 kartus didesnę kainą nei buvo nustatyta jų vidutinė rinkos vertė, Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo galėjo būti išreikalautas tik jei savininkas tą daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie teismo nuosprendžiu konstatuotą nusikaltimo faktą. Šiuo atveju žemės sklypų savininkas – valstybė – nekilnojamuosius daiktus prarado ne dėl kitų asmenų galbūt padaryto nusikaltimo, o dėl nusikaltimo, prie kurio padarymo galbūt prisidėjo ir savininko vardu veikęs valstybės tarnautojas.

8.3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, pripažinus ginčijamą administracinį aktą prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, žemės sklypų išreikalavimas iš tolimesnio įgijėjo, t. y. iš UAB „Ignalina agrar“, dėl jo sąžiningumo būtų neproporcingas ir negalimas. Teismas turėtų taikyti restituciją pinigais iš pagal administracinį aktą turtą gavusio asmens. Lietuvos generalinės prokuratūros pozicija analogiškose bylose yra nenuosekli, todėl nesuprantama, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pripažinti negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį bei įpareigoti UAB „Ignalina agrar“ grąžinti valstybei sąžiningai įgytus žemės sklypus. Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, todėl valstybės įgaliotiems pareigūnams netinkamai ir, net galbūt nusikalstamai, įgyvendinant šią valstybės pareigą neturi nukentėti sąžiningų trečiųjų asmenų interesai ir teisėti lūkesčiai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės vardu ir interesais dalyvavo ne vienas valstybės įgaliotas pareigūnas, kuris turėjo pareigą tikrinti ir vertinti pretendentės atkurti nuosavybės teises pateiktus dokumentus. Be to, pritaikius restituciją, atsakovo UAB „Ignalina agrar“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes atsakovas netektų sąžiningai įgytų žemės sklypų, neatgautų sumokėtų už žemės sklypus 209 975,96 Eur ir netektų galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo kaltiems asmenims.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu tenkino Prokuroro pareiškimą – panaikino NŽT Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I., Pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento, išreikalavo turtą iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo – taikė restituciją, grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus ir priteisė UAB „Ignalina agrar“ naudai iš A. S. I. 209 975,96 Eur.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas NŽT Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I., kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį panaikino ir bylą dėl šios dalies grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje suformuotą nuostatą, jog nuosavybės teisių suvaržymas, įskaitant vindikaciją, galimas tik kiekvienu atveju įvertinus daikto netenkančiam asmeniui tenkančios naštos proporcingumą, dėl to, byloje neįvertinus pirmiau nurodytų esminę reikšmę turinčių aplinkybių, bylos dėl vindikacijos taikymo esmė liko neatskleista.

III. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu Prokuroro pareiškimą tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį, nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, kitą pareiškimo dalį atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog ginčo žemės sklypai A. S. I. nuosavybėn buvo perduoti neteisėto Sprendimo pagrindu, ji nebuvo teisėta ginčo žemės sklypų savininkė ir neturėjo teisės šiuo nekilnojamuoju turtu disponuoti. Panaikinus NŽT Sprendimą, remiantis CK 4.48 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis, žemės sklypai negalėjo būti perduoti UAB „Ignalina agrar“ nuosavybėn. Pagal CK 1.80 str. 1 d. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.), todėl žemės sklypų Pirkimo–pardavimo sutartis laikytina niekine ir pripažintina negaliojančia.

14. Remdamasis ginčo šalių procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: A. S. I. dar 2010 m. kovo 18 d. pasirašė įgaliojimą V. K. jos vardu tvarkyti visus klausimus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 18 d. išvadą Nr. 3265; NŽT Sprendimas atkurti nuosavybės teises A. S. I. priimtas 2011 m. lapkričio 23 d., tą pačią dieną ginčo žemės sklypai buvo įregistruoti kadastre; Pirkimo–pardavimo sutartį A. S. I. vardu jos atstovas V. K. ir UAB „Ignalina agrar“ pasirašė 2011 m. birželio 28 d.; Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog pardavėjas pareiškė, kad 725 005 Lt gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį, todėl ši sutartis šalių kartu prižįstama ir pakvitavimu 725 005 Lt dydžio nekilnojamojo turto kainai apmokėti; išrašo iš UAB „Ignalina agrar“ banko sąskaitos duomenimis UAB „Ignalina agrar“ įgaliotas asmuo 2011 m. birželio 28 d. pervedė V. K. 450 000 Lt ir 2011 m. birželio 29 d. – 275 005 Lt kaip paskolą; bankiniuose pavedimose nenurodyta, kad piniginės sumos pervedamos už įsigytus žemės sklypus.

15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtino, kad ginčo žemės sklypai buvo perkami skubos tvarka. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad pardavėja A. S. I. gavo iš pirkėjo pinigus už žemės sklypus. Bankiniuose pavedimuose nurodyta, kad V. K. pinigų sumos buvo pervestos kaip paskola. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ikiteisminiame tyrime 2015 m. vasario 10 d. specialiuoju liudytoju apklaustas S. I. nurodė, kad: apie mamai vykdytą nuosavybės teisių atkūrimą nieko nežinojo; apie tai, kad mama turi žemės, sužinojo apytikriai prieš penkerius metus; mama sakė, kad už žemę pinigų negavo; nesupranta, kaip mama galėjo susitvarkyti žemę, nes ji jau septynerius metus sunkiai vaikščiojo, nežino, kas ją galėjo vežti į žemėtvarkos skyrių ar panašias institucijas;

V. K. jam nežinomas. Ikiteisminiame tyrime 2017 m. gegužės 2 d. specialiuoju liudytoju apklaustas S. I. parodė, kad: neprisimena, ar yra vežęs motiną į kokią nors notarų kontorą, kadangi motina jau senai buvo ligota, sunkiai vaikščiojo; ją yra vežęs tik pas gydytojus, pas gimines, tačiau ne į notaro kontorą, teismą, žemėtvarką; motina nesigyrė, kad ją kas nors būtų vežęs į teismą, notaro kontorą ar žemėtvarką; V. K. jam nežinomas; apie jokius pinigus nieko nežino, tačiau 2016 metais vyko į teismą Vilniuje, lyg ir Vilniaus administracinį teismą, jų, t. y. mamos interesams dėl neteisėto nuosavybės teisių atstatymo atstovavo advokatas A.

K., kadangi UAB „Ignalina agrar“ motinai pareiškė apie 300 000 Eur ieškinį. Ikiteisminiame tyrime 2014 m. lapkričio 18 d. liudytoju apklaustas V. K. parodė, kad: pagal įgaliojimą atstovavo A. S. I. interesams atkuriant nuosavybės teises ir parduodant žemės sklypus; įgaliojime numatyti veiksmai atlikti, todėl jis nebegalioja; įgaliojimo neturi, mano, kad jis liko pas Pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusią notarę; Pakruojo rajono 2-ajame notarų biure, kai buvo pasirašyta preliminarioji sutartis, buvo pati A. S. I., jos sūnus, A.

P. ir jis; preliminariąją sutartį buvo paruošęs, su savimi turėjo pinigus – 790 000, tik sutartyje yra numatyta, kad buvo perduota 100 litų mažiau, bet realiai sumokėjo visus pinigus; po to, kai A. S. I. pas notarę pasirašė įgaliojimą ir kitus dokumentus, jie pasirašė preliminarią sutartį, tuo metu visi trys buvo kartu, pinigus padėjo ant stalo ir pasakė A. S. I., kad skaičiuotų pinigus; A. S. I. paėmė pinigus, ar juos perskaičiavo, neatsimena; su A. S. I. pats asmeniškai praktiškai nebendravo, jai padavė sutartį, paprašė perskaityti, klausė, ar suprato sutartį, o iki to ir po to su ja bendravo A.

P., jie visi trys tarpusavyje bendravo, kalbėjosi, ką kalbėjo, negali pasakyti, nes nesiklausė, bet mano, kad A. S. I. sūnus turėjo viską, kas tą dieną buvo atlikta, suprasti; daugiau kontakto nei su A. S. I., nei su jos sūnumi nebuvo; už išvadą pagal preliminariąją sutartį mokėjo savo pinigus, kuriuos buvo gavęs kaip paskolą iš I. M. U. (paskolos sutarties kopiją buvo pateikęs pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos).

16. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ikiteisminiuose tyrimuose liudytojų pateikti parodymai buvo prieštaringi, S. I. ir V. K. skirtingai paaiškino sklypų pardavimo aplinkybes, tam tikros parodymų detalės nesutapo, tai sustiprina įtarimą, kad sandorio sudarymo aplinkybės ir žemės sklypų apmokėjimas nepagrįstas ir neįtikinamas, V. K. paaiškinimai dėl pinigų perdavimo ir jų dydžio abejotini.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-24-244/2018 nustatyta, kad aplinkybėmis, panašiomis į nagrinėjamoje byloje nustatytas, suklastojus dokumentus, atkuriant tariamai turėtas nuosavybės teises, buvo neteisėtai įgyti ir realizuoti didelės vertės valstybės žemės sklypai. Šios neteisėtai įgytos žemės pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo kitos nei nagrinėjamoje byloje, tačiau joms atstovavo tie patys asmenys: pardavėją – V. K., pirkėją – V. L. Kaip ir nagrinėjamoje byloje, žemės sklypų pirkėja (UAB „ML forest“) nepateikė jokių įrodymų, kada ir kokiu būdu buvo atsiskaityta su pardavėju už perkamus žemės sklypus. V. K. parodė, kad dirbo UAB „ML forest“ vadybininku, t. y. atstovaudamas pardavėjui, jis turėjo glaudžius ryšius su pirkėju, jis taip pat teigė, kad šios bendrovės jam pervesti pinigai buvo skirti kitiems sklypams įsigyti.

18. Pirmosios instancijos teismas iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenų nustatė, jog UAB „Ignalina agrar“, įsigijusi ginčo žemės sklypus, pati jų pagal paskirtį nenaudojo – iš karto po įgijimo sklypai išnuomoti ir subnuomoti kitiems asmenims, įmonėje dirba vienas darbuotojas. UAB „Ignalina agrar“ veiklos rūšis pagal Juridinių asmenų registro duomenis yra žemės ūkio veikla (žemės sklypų įsigijimas), t. y. ji turi pakankamai patirties šiais klausimais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Juridinių asmenų registro duomenimis, V. K. nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. dirbo UAB „ML forest“, nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. – UAB „Radviliškio agrar“, kurių vienasmenis vadovas buvo C. O. L., atsakovo nagrinėjamoje byloje – UAB „Ignalina agrar“ – vadovas.

19. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įgijėjas, jam atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, tačiau pasirinko veikti neskaidriai. Tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Teismo posėdyje UAB „Ignalina agrar“ vadovas paaiškino, kad faktiškai žemės sklypus surasdavo M. V., kuris ir parengė Pirkimo–pardavimo sutartį, jos tam tikras sąlygas patikrino Bendrovės įgaliota buhalterė V. A. V. A., apklausta kaip liudytoja, parodė, kad: neatsimena sandorio sudarymo ir pasirašymo aplinkybių; negali pasakyti kada pinigai buvo sumokėti sklypų savininkei A. S. I.; nežino, kodėl sandoris buvo sudarytas skubos tvarka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad tai buvo pirmasis Bendrovės sandoris Lietuvoje, neatleido jo vadovo nuo pareigos būti pakankamai apdairiu ir rūpestingu.

20. Įvertinęs ginčo žemės sklypų įsigijimo aplinkybes bei sritį (nekilnojamasis turtas), kurioje veikė Bendrovė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sudarytų sandorių pobūdis (žemės sklypų pirkimas–pardavimas) lemia ją perkančių juridinių ir fizinių asmenų pareigą rūpestingiau pasidomėti įgyjamu turtu. Bendrovė, įsigydama ginčo žemės sklypus, privalėjo būti pakankamai apdairi ir rūpestinga. Bylos medžiaga patvirtino, kad pačios Bendrovės veiksmai (nepakankamas atidumas ir rūpestingumas) lėmė, kad ji neteisėtai įsigijo A.

S. I. įgytą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas nurodė negalintis daryti išvados, kad ginčo žemės sklypų įgijėja (jos atstovai) dėjo pakankamas pastangas, siekdama įsigyti turtą skaidriai, laikydamasi teisės normų nuostatų, suderinusi aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, UAB „Ignalina agrar“ vadovas ginčo žemės sklypus pirko per tarpininkus, asmeniškai su A. S. I., kurios vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į parduodamus sklypus, nebendravo, sutarties neskaitė ir joje sulygtų sąlygų nežinojo, nors, kaip Bendrovės vadovas, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad sandoriai gali būti sudaromi ne visiškai skaidriomis aplinkybėmis.

Bendrovės vadovas iš esmės nesidomėjo, kokiu pagrindu A. S. I. atkurtos nuosavybės teisės į perkamus žemės sklypus, už perkamus žemės sklypus atsiskaitė po sandorio pasirašymo, teigė sumokėjęs pardavėjos įgaliotam asmeniui V. K., pervesdamas nemažas sumas bankiniais pavedimais, nurodęs pavedimų paskirtis – paskola. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovės vadovas pinigus pervedė nepažįstamam asmeniui, faktiškai nesidomėjo, kam realiai pinigai buvo perduoti ir kas juos gavo. Byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad ginčo žemės sklypų įgijėja dėjo pakankamas pastangas, siekdama įsigyti turtą skaidriai, laikydamasi teisės normų nuostatų, suderinusi aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas.

Nedėdama pakankamai pastangų dėl skaidraus turto įsigijimo, nesuderinusi aiškių turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygų, Bendrovė pati prisiėmė sau neigiamų padarinių naštos riziką. Nurodytais veiksmais ginčo sklypų įgijėja (jos atstovai) prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jai nebus neproporcinga našta, todėl vindikacijos taikymas yra proporcingas. Byloje nepateikti neginčijami įrodymai, kad A. S. I. už parduotus žemės sklypus iš UAB „Ignalina agrar“ gavo 725 005 Lt.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad neteisėtai įgytas turtas negali Bendrovei sukurti teisėtų lūkesčių.

IV. 21. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovės A. S. I. teisių perėmėjo piniginę kompensaciją Lietuvos valstybei; nustačius, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, sprendimą pakeisti – taikyti restituciją ir priteisti iš A. S. I. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, UAB „Ignalina agrar“ naudai žemės sklypų rinkos vertę – 336 100 Eur.

22. UAB „Ignalina agrar“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat prašo: 1) bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka; 2) į teismo posėdį iškviesti ir apklausti trečiąjį suinteresuotą asmenį V. K., pripažįstant jo dalyvavimą būtinu; 3) išduoti teismo leidimą UAB „Ignalina agrar“ atstovams susipažinti su Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-40-409/2019 medžiaga, kiek ji susijusi su A. S. I. nuosavybės teisių atkūrimo epizodu; 4) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus baigta nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-40-409/2019 ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas; 5) priteisti atsakovo UAB „Ignalina agrar“ apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Bendrovė apeliacinį skundą grindžia argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Bendrovės sąžiningumą ir tariamą nerūpestingumą, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl teismo išvados dėl tariamo UAB „Ignalina argar“ galėjimo suprasti sandorio neteisėtumą, sąmoningą pasirinkimą veikti neskaidriai ir nerūpestingumą yra visiškai nepagrįstos.

23.2. Išvados, kad UAB „Ignalina agrar“ ir jam atstovaujantys asmenys pagal savo tarpusavio ryšius, patirtį turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, todėl sąmoningai pasirinko veikti neskaidriai, prieštarauja UAB „Ignalina agrar“ vadovo C. O. L. buhalterės V. L. teisme duotiems paaiškinimams ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pagal sudarytą susitarimą sklypus Lietuvoje Bendrovei turėjo surasti UAB „Cardo“. 2011 m. birželio 28 d. sandoris buvo pirmasis Bendrovės sandoris Lietuvoje. Pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu nei Bendrovė, nei jos vadovas ar juo labiau buhalterė nebuvo šios srities profesionalai. Be to, Juridinių asmenų registre nėra nurodyta, kad Bendrovė užsiima tokia veikla, kaip žemės sklypų įsigijimas, o žemės ūkio veikla negali būti tapatinama su prekyba žemės sklypais.

23.3. Pagal teismų praktiką sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas pagal ginčo sandorio sudarymo dieną buvusias aplinkybes. V. K. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo nei UAB „Ignalina agrar“, nei kitų Agroforst GmbH įkurtų bendrovių darbuotojas, todėl ginčo sandorio dieną neturėjo jokių glaudžių ryšių su Bendrove. Į UAB „ML forest“ ir UAB „Radviliškio agrar“ jis buvo įdarbintas vėliau – 2011 m. spalio 3 d. ir 2012 m. kovo 27 d., patarus advokatams, atsižvelgiant į tai, kad taip juridiškai bus daugiau garantijų pervedant pinigus už žemės sklypus, kuriuos turėjo surasti ir nupirkti UAB „Cardo“. V. K. dirbo kartu su UAB „Cardo“ ir ieškojo sklypų UAB „Ignalina agrar“, vėliau – kitoms bendrovėms. Nieko neteisėto jis nėra padaręs. Ikiteisminiame tyrime V. K., UAB „Cardo“ ar jos vadovui M. V. įtarimai nepareikšti.

23.4. Pinigai buvo mokami ne grynaisiais, o bankiniu pavedimu A. S. I. įgaliotam atstovui V. K., kuris turėjo notaro patvirtintą įgaliojimą veikti jos vardu. Įgaliojimas nėra pripažintas suklastotu ar negaliojančiu, neatitinkančiu A. S. I. valios. Bendrovė neturėjo pareigos domėtis, ar įgaliotas atstovas perdavė pinigus. Asmenims pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nedraudžiama sudaryti sandorių per atstovus, todėl tai, kad Bendrovės vadovas asmeniškai nebendravo su A. S. I. niekaip nepatvirtina jo nerūpestingumo.

23.5. Nėra pagrindo teigti, jog tiesioginis Bendrovės vadovo bendravimas su A. S. I. būtų padėjęs išsiaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus neteisėtumą. Be to, Bendrovė po Pirkimo–pardavimo sutarties yra įsigijusi ir daugiau sklypų, į kuriuos pardavėjų teisės buvo atkurtos, tačiau dėl kitų sklypų nekilo problemų. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovas galėjo įtarti, jog perkami žemės sklypai yra įgyti neteisėtai vien dėl to, kad nuosavybė buvo įgyta nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo pagrindo įtarti, kad nuosavybės teisės A. S. I. buvo atkurtos neteisėtai.

23.6. Turi būti atsižvelgta į tai, kad UAB „Ignalina agrar“ yra užsienio kapitalo bendrovė, kuriai vadovauja taip pat užsienio pilietis, todėl atsakovas nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme neturėjo galimybių numanyti, kad perka sklypus, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, kad registruoti valstybės juridiniai faktai neatitinka tikrovės, juo labiau neturėjo jokių galimybių ir net prielaidų tikrinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros ir priimtų sprendimų teisėtumą. Be to, pats pareiškėjas atsakovo UAB „Ignalina agrar“ nelaikė nesąžiningu įgijėju. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje cituojama praktika, kad turi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, pareiškimo dalis dėl sklypų išreikalavimo iš atsakovo kaip sąžiningo įgijėjo turėjo būti teismo atmesta.

23.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu nustatytų duomenų, kad nusikaltimą kartu su kitais asmenimis padarė trys valstybės tarnautojai, atsakingi už ginčijamo administracinio akto priėmimą, todėl restitucijos padarinius turėjo taikyti pačiai valstybei, o ne sąžiningam įgijėjui. Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita. Pirmosios instancijos teismas daugiau dėmesio skyrė viešajam interesui, neatsižvelgė į sąžiningo įgijėjo nuosavybės teises bei teisėtus lūkesčius.

23.8. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo reikalavimo dalį dėl restitucijos taikymo ir 209 975,96 Eur priteisimo iš A. S. I. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atmetė vien dėl to, jog nėra patikimų įrodymų, jog A. S. I. šiuos pinigus realiai gavo, tačiau restitucijos taikymo klausimui teisiškai reikšminga aplinkybė buvo tai, ar pinigus už žemės sklypus gavo jos įgaliotinis V. K. Nustačius, kad V. K., kaip A. S. I. atstovas, yra gavęs daiktų kainą pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, ši suma turėjo būti iš jos (šiuo atveju iš Lietuvos valstybės, kaip A. S. I. teisių perėmėjos) priteista. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bendrovė realiai A. S. I. atstovui sumokėjo Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 725 005 Lt sumą. Ikiteisminio tyrimo medžiaga sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ir A. S. I. iš savo įgalioto atstovo yra gavusi pinigus arba bent jau tikrai nesudaro pagrindo spręsti, kad ji pinigų nėra gavusi. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino Bendrovės prašymo pripažinti V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu arba apklausi jį liudytoju, taip apribodamas Bendrovės procesinę teisę surinkti bylai reikiamus įrodymus bei pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes. Todėl buvo nepagrįstai nuspręsta, kad Bendrovė neatitiko sąžiningo įgijėjo standartų, kad turtą įgijo neteisėtai ir kad toks įgijimas jam nesukūrė teisėtų lūkesčių, bei nepagrįstai išreikalavo šį turtą.

23.9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išreikalauti žemės sklypus iš Bendrovės, nukrypo nuo naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. UAB „Ignalina agrar“ yra sąžiningas įgijėjas ir vindikacijos taikymas jam būtų neproporcingas, todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma vienašalė restitucija, įpareigojanti A. S. I. grąžinti 209 975,96 Eur. Pareiškėjas ir atsakovas (A. S. I. teisių perėmėjas) sutampa – subjektas yra valstybė, todėl pritaikius vienašalę restituciją pinigais, turėtų būti taikoma CK 6.126 straipsnio 1 dalis ir konstatuota, kad piniginė prievolė pasibaigė skolininko ir kreditoriaus sutapimu. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas sutiktų su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad galima teisėtai išreikalauti žemės sklypus iš atsakovo, bet kuriuo atveju restitucijos klausimas byloje turėtų būti išspręstas iš naujo, priteisiant Bendrovei ginčo žemės sklypų rinkos vertės sumą iš A. S. I. teisių perėmėjo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

23.10. Pirmosios instancijos teismas taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nors nusikaltimo faktas baudžiamojoje byloje dar nėra nustatytas (baudžiamosios bylos nagrinėjimas dar nėra baigtas), todėl buvo pažeistos proceso teisės normos.

24. Atsakovas ir A. S. I. teisių perėmėjos – Lietuvos valstybės – atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo jo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą nepakeistą.

25. NŽT nurodo, jog piniginė kompensacija iš A. S. I. teisių perėmėjos UAB „Ignalina agrar“ naudai negali būti priteisti, kadangi nenustatyta, kad A. S. I. būtų gavusi pinigus už parduotus ginčo žemės sklypus. Po A. S. I. mirties jokio turto nerasta, taip pat nėra duomenų, kad pinigai už ginčo žemės sklypus buvo jai perduoti kitais būdais (nėra pasirašytas pinigų perdavimo raštas, nėra bankinio pavedimo ir t. t.).

26. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UAB „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

27. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Z. R., sudarytos tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir UAB „Ignalina agrar“, pripažinimo negaliojančia, taip pat šių žemės sklypų išreikalavimo iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo, restitucijos taikymo bei grąžinimo valstybės nuosavybėn.

28. Aptariama Pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta po to, kai NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 39S-142 A. S. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus. NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 39S-142 panaikintas 2018 m. rugsėjo 25 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, nustačius, jog Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu panaikino ankstesnį šio teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad A. S. I. 1933 metais buvo faktiškai įvaikinta J. M., iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskr., valdžiusio 82 ha žemės.

29. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu šioje administracinėje byloje Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reiškiamą pareiškimą tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį, nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, tačiau atmetė pareiškimo dalį dėl 209 975,96 Eur (725 005 Lt) sumos priteisimo UAB „Ignalina agrar“ naudai. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė nustatęs, kad žemės sklypų įgijėjas, jam atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, tačiau pasirinko veikti neskaidriai. Tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Be to, byloje nepateikti įrodymai, jog A. S. I. už parduotus ginčo žemės sklypus iš UAB „Ignalina agrar“ gavo 725 005 Lt sumą.

30. UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad UAB „Ignalina agrar“ yra užsienio kapitalo bendrovė, Pirkimo–pardavimo sandoris buvo pirmasis Lietuvoje, todėl ji neturėjo patirties ir žinių šioje srityje; Bendrovė buvo sąžininga ir rūpestinga, o vien tik aplinkybė, kad pardavėja nuosavybę įgijo nuosavybės teisių atkūrimo būdu, negalėjo būti pagrindas įtarti, jog perkami žemės sklypai įgyti neteisėtai; Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudė A. S. I. pardavimą vykdyti per atstovą, todėl nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė buvo tai, ar pinigus už parduodamus žemės sklypus gavo jos įgaliotinis V. K., kuriam nepareikšti jokie įtarimai ikiteisminiame tyrime. Bendrovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo vindikacijos taikymo klausimu suformuota teismų praktika bei pažeidė jos proceso teises, nes nepagrįstai atsisakė pripažinti būtinu V. K. dalyvavimą teismo posėdyje, netenkino Bendrovės prašymo apklausti šį asmenį liudytoju, neleido Bendrovei susipažinti su Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-40-409/2019 medžiaga ir pateikti į bylą reikšmingus įrodymus, taip pat nepagrįstai atsisakė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-40-409/2019.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

32. Pažymėtina, jog administracinė byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama antrą kartą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą (išskyrus jo dalį, kuria panaikintas NŽT 2011 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 39S-142 dėl nuosavybės teisių A. S. I. atkūrimo) bei perdavus bylos dalį dėl ginčo žemės sklypų išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir restitucijos taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018, be kita ko, konstatavo, kad:

33.1. Kai kyla nuosavybės neliečiamumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų konkurencija, kiekvienoje konkrečioje byloje būtina vertinti reikšmingas faktines aplinkybes, kurios sudaro sąlygas nustatyti tinkamą saugotinų vertybių pusiausvyrą. Proporcingumo principas gali būti pažeistas išreikalavus daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kuris dėjo pastangas, siekdamas įsigyti turtą skaidriai, laikydamasis teisės normų nuostatų, suderinęs aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Tačiau, kai iš įvertintų duomenų viseto matyti, kad įgijėjas, jam atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, bet pasirinko veikti neskaidriai, ypač jei tokių veiksmų epizodų yra ne vienas, tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas gali būti nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Nustačius įgijėjo neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, tai reikštų, kad jis, įgydamas turtą nesąžiningai, pats prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jam nebus neproporcinga našta.

33.2. Kai daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį) visais atvejais (CK 4.96 str. 3 d.). Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai dėl daikto perleidimo sudarytas atlygintinas sandoris, tačiau faktiškai įgijėjas už perleistą daiktą neatsiskaitė. Daikto perleidimo faktinis neatlygintinumas reikštų, kad išreikalavus faktiškai neatlygintinai įgytą turtą iš įgijėjo, jis nepatirs nuostolių ir jam neteks neproporcinga vindikacijos padarinių našta.

33.3. Aptariamos bylos atveju esminę reikšmę vindikacijos galimumui turinti faktinė aplinkybė – ar ginčo žemės sklypų perleidimo sandoris faktiškai buvo atlygintinas. Taip pat žemės sklypų įsigijimo skaidrumo ir sąžiningumo aspektu svarbus aplinkybių dėl didelių pinigų sumų mokėjimo už sklypus jų dar nesuformavus ir ne teisių į sklypus savininkui, o kitam asmeniui, didelės apimties ir vertės sandorio sudarymo skubos, V. K. glaudžių ryšių su pirkėju viseto įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar UAB „Ignalina agrar“ buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, skubiai įsigydama ginčo sklypus, ypač atsižvelgiant į tai, kad UAB „Ignalina agrar“ veiklos rūšis pagal Juridinių asmenų registro duomenis yra žemės ūkio veikla (žemės sklypų įsigijimas), t. y. ji turi pakankamai patirties šiais klausimais. Dėl to daikto perleidimo atlygintinumas ir įgijėjo sąžiningumas bei nuo jų priklausantis vindikacijos padarinių naštos proporcingumas yra esminės aplinkybės, kurių išsamiai neįvertinus, bylos dėl vindikacijos esmė lieka neatskleista.

33.4. Aptariamu atveju nėra pagrindo kalbėti apie valstybės klaidą, kai nusikalstami veiksmai prieš valstybę (nagrinėjamu atveju – teisme pateikus suklastotus dokumentus, kurių pagrindu teismas neteisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą) iš esmės atėmė galimybes valstybei patikrinti (nustatyti) prašymo atkurti nuosavybės teises neteisėtumą, kas ir lėmė valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų praradimą.

33.5. Esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas – gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Aiškinant CK 4.96 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojančiu požymiu laikytinos nusikalstamos veikos, kurias galima konstatuoti administracinio ar civilinio proceso metu.

33.6. Nagrinėjamoje byloje aktualios nusikalstamos veikos konstatuotos kompetentingų institucijų baudžiamojo proceso tvarka, todėl, byloje nesant duomenų, paneigiančių nustatytą aplinkybę, kad dėl šių pagal įstatymą baudžiamų veikų valstybė prarado savo turtą, nėra pagrindo jomis nesiremti kaip reikšmingomis sprendžiant ginčą dėl daikto grąžinimo savininkui. Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 40-9-062-11 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-339-409/2018 duomenys yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko. Todėl atmestini Bendrovės prašymai sustabdyti administracinę bylą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-9-062-11 (baudžiamoji byla Nr. 1-339-409/2018).

34. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, teismo sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (98 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami (98 str. 3 d., 148 str. 1 d.).

35. Dėl UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde pakartotinai dėstomų argumentų dėl Bendrovės patirties įsigyjant žemės sklypus, dėl valstybės valdžios institucijų padarytos klaidos naštos tekimo valstybei, taip pat dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, neišnagrinėjus baudžiamosios bylos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties 67, 69 ir 79 punktus).

36. Šioje administracinėje byloje vertinama, ar pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas jam perduotą bylos dalį dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ginčo žemės sklypų išreikalavimo iš Bendrovės valdymo bei restitucijos taikymo, tinkamai atsižvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 nustatytas aplinkybes ir pateiktus išaiškinimus (žr., be kita ko, šios Nutarties 33.1–33.6 punktus) Bendrovės sąžiningumo bei Pirkimo–pardavimo sutarties atlygintinumo aspektais.

Dėl Bendrovės pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams pareikštų procesinių prašymų

37. Apeliaciniame skunde UAB „Ignalina agrar“ teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo pripažinti V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu arba apklausti jį liudytoju, taip apribodamas Bendrovės procesinę teisę surinkti bylai reikiamus įrodymus bei pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes; taip pat nepagrįstai neleido susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga bei nesustabdė administracinės bylos nagrinėjimo iki baudžiamosios bylos baigties. Šiuos procesinius veiksmus Bendrovė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo atlikti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

38. Pirmiausiai pažymėtina, jog V. K. yra bylos proceso šalis – trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl byloje jis negalėjo būti apklausiamas liudytoju. Prašymą pripažinti V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu Bendrovė grindžia argumentais, kad posėdyje būtų galima jam užduoti klausimus dėl atsiskaitymo su A. S. I. pagal Pirkimo–pardavimo sutartį aplinkybių ir pan. Tačiau savo paaiškinimus ir poziciją dėl byloje esančių V. K. ir kitų asmenų ikiteisminio tyrimo metu pateiktų paaiškinimų dėl atsiskaitymo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį bylos šalys galėjo išdėstyti tiek pirmosios instancijos teismo žodiniame posėdyje, tiek į bylą raštu pateiktuose paaiškinimuose. Bendrovė nedetalizavo, kokius dar papildomus paaiškinimus, kurių nebuvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, V. K. galėtų pateikti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog, kaip apeliaciniame skunde nurodo pati Bendrovė, V. K. buvo UAB „ML forest“ ir UAB „Radviliškio agrar“ darbuotojas. Tiek šioms bendrovėms, tiek UAB „Ignalina agrar“ vadovavo tas pats asmuo – C. O. L., o visų šių įmonių vienintelis akcininkas buvo Agroforst GmbH. Taigi Bendrovei nebuvo užkirstas kelias kitomis priemonėmis kreiptis į V. K., kaip į to paties akcininko valdomos ir to paties asmens vadovaujamos bendrovės darbuotoją, prašant pateikti atitinkamus paaiškinimus bei prašyti pridėti šiuos duomenis prie bylos.

39. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismui netenkinus UAB „Ignalina agrar“ prašymo pripažinti V. K. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu buvo pažeistos Bendrovės proceso teisės ar apribotos galimybės rinkti bei teikti įrodymus byloje.

40. Vertinant Bendrovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo atsisakyta leisti jai susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, atkreiptinas dėmesys, kad asmenų prašymus susipažinti su ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos medžiaga nagrinėja ir sprendimus dėl to priima ikiteisminį tyrimą vykdantis prokuroras bei baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka (BPK 181 str., 237–238 str.). Administracinę bylą nagrinėjančiam teismui nei ABTĮ, nei BPK nėra suteikti įgaliojimai leisti administracinės bylos šalims susipažinti su bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjama / išnagrinėta baudžiamąją byla. Todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti kokius nors neteisėtus pirmosios instancijos teismo veiksmus. Bendrovės apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas išduoti teismo leidimą UAB „Ignalina agrar“ atstovams susipažinti su Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-40-409/2019 medžiaga taip pat netenkintinas.

41. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 19 d. vykusiame teismo posėdyje protokoline nutartimi netenkino Bendrovės prašymo iki baudžiamosios bylos Nr. 1-40-409/2019 baigties sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą. Bendrovė šiuos pirmosios instancijos teismo veiksmus laiko nepagrįstais bei prašo administracinės bylos nagrinėjimą stabdyti apeliacinėje instancijoje, tokį prašymą grindžia argumentais, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės turės prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje byloje.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1115-442/2023; kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009; 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (žr., pvz., 2012 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012). Vien tik aplinkybė, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo sustabdyti bylą, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-624/2012). Šios praktikos toliau nuosekliai laikomasi nagrinėjant administracines bylas (žr., pvz., 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-336-520/2019; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-394-525/2020; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje eA-666-602/2021; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-156-415/2023; kt.).

43. Pažymėtina, jog skiriasi Bendrovės nurodytos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-9-409/2023 (teisminio proceso Nr. 1-40-9-00062-2011-6; nuosprendis apeliacine tvarka apskųstas Šiaulių apygardos teismui, baudžiamosios bylos Nr. 1A-34-744/2024, bylos nagrinėjimas neužbaigtas) bei nagrinėjamos administracinės bylos šalys. Pati UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde nurodo, kad jokiu statusu nedalyvauja minėtoje baudžiamojoje byloje. Taigi, priešingai, nei teigia Bendrovė, šioje baudžiamojoje byloje priimtas procesinis sprendimas neturės prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai. Minėtoje baudžiamojoje byloje nevertinti UAB „Ignalina agrar“ veiksmai įsigyjant ginčo žemės sklypus pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, o žalą valstybei padariusių asmenų nustatymas baudžiamojoje byloje savaime nei patvirtins, nei paneigs Bendrovės sąžiningumą sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip įsiteisėjusioje 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sprendžiant dėl Bendrovės sąžiningumo svarbu įvertinti aplinkybių visetą. Ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos duomenims esant prieinamiems Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus. Remiantis šiais argumentais, Bendrovės prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą kartą jau netenkintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018. Šią administracinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, Bendrovė nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių situaciją reikėtų vertinti kitaip. Todėl Bendrovės prašymas sustabdyti administracinę bylą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-409/2023 (teisminio proceso Nr. 1-40-9-00062-2011-6) netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka

44. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą Bendrovė motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl Bendrovės atstovų apdairumo ir rūpestingumo, sąžiningumo, siekio veikti skaidriai, atsiskaitymo, todėl nagrinėjant bylą žodžiu Bendrovė ir jos atstovai galėtų detaliau paaiškinti atsiskaitymo aplinkybes, už ką buvo daromi bankiniai pavedimai. Be to, į žodinį teismo posėdį būtų galima iškviesti V. K. ir jį apklausti, paprašant atsakyti į klausimus, ar Bendrovė yra atsiskaičiusi pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, ar A. S. I. yra gavusi pinigus.

45. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. vasario 7 d. pateiktame prašyme Bendrovė pakartotinai nurodė, jog byloje teisiškai reikšmingus faktus dėl Bendrovės sąžiningumo, įgyjant bei atsiskaitant už ginčo žemės sklypus, bei Bendrovei tenkančių padarinių proporcingumo būtų galima lengviau įvertinti žodiniame teismo posėdyje; be to, žodinio proceso metu būtų galima išspręsti visus procesinius prašymus, kurie pateikti apeliaciniame skunde – dėl administracinės bylos sustabdymo iki baudžiamosios bylos Nr. 1-40-409 baigties, dėl leidimo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Šiame prašyme Bendrovė taip pat pažymėjo, jog paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą būtų sudarytos sąlygos sutaikyti šalis – teismas galėtų preliminariai įvertinti ir pasakyti nuomonę dėl Bendrovės Prokurorui pateikto siūlymo dėl mediacijos ir taikaus administracinės bylos sprendimo, tokios taikos sutarties atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ar teismas šiuo konkrečiu atveju matytų kliūtis tvirtinti tokią taikos sutartį, išspręsti mediacijos paskyrimo klausimą.

46. Teisėjų kolegija primena, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

47. Nagrinėjamu atveju matyti, kad prašymą bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodžio proceso tvarka Bendrovė iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tačiau šie argumentai niekaip nepagrindžia priežasčių, dėl kurių byla geriau būtų išnagrinėta būtent rengiant žodinį teismo posėdį. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Iš bylos duomenų matyti, kad Bendrovė šia teise aktyviai naudojosi, teikė paaiškinimus, prašymus ir kitus procesinius dokumentus. Pažymėtina, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie apeliacinėje instancijoje negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga bei proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui ar išdėstytais procesiniuose dokumentuose.

48. Žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinybės nepatvirtina ir pareiškėjo teiginiai dėl mediacijos bei taikaus administracinės bylos sprendimo. Pažymėtina, jog ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu teismo nutartimi, kai yra gautas ginčo šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu (ABTĮ 791 str. 1 d.), o teisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį tvirtina administracinę bylą nagrinėjantis teismas; taikos sutartis pridedama prie bylos (ABTĮ 51 str. 2–3 d.). Nagrinėjamos bylos atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys abiejų bylos šalių valią spręsti šį ginčą mediacijos būdu ir (ar) sudaryti taikos sutartį. Be to, vadovaujantis ABTĮ 79 straipsnio 1 dalimi, ginčo perdavimas spręsti teisminės mediacijos būdu ar ginčo šalių derybos dėl taikos sutarties sudarymo yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą, o ne rengti žodinį teismo posėdį. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinybės savaime nepagrindžia ir tai, kad Bendrovė apeliaciniame skunde yra pareiškusi procesinių prašymų, kadangi pastarieji gali būti išsprendžiami ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, UAB „Ignalina agrar“ prašymas bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl Bendrovės sąžiningumo ir atsiskaitymo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį aplinkybių vertinimo

50. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenurodo kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (1.80 str. 2 d.); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (1.80 str. 3 d.); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus (1.80 str. 4 d.). CK 4.96 straipsnyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (2 d.); jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (3 d.).

51. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 konstatavo, jog šioje konkrečioje byloje nagrinėjamu atveju vindikacijos esmė būtų neatskleista neįvertinus šių sąlygų: 1) daikto perleidimo atlygintinumo; ir 2) įgijėjo sąžiningumo. Būtent nuo šių sąlygų vertinimo priklauso vindikacijos padarinių naštos proporcingumas. Kitaip tariant, nustačius, jog ginčo žemės sklypų įgijėjas (UAB „Ignalina agrar“) Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningas arba kad pirkimo–pardavimo sandoris faktiškai buvo neatlygintinas, būtų pagrindas konstatuoti, kad šių žemės sklypų paėmimas iš neteisėto Bendrovės valdymo nelaikytinas neproporcinga našta bei jos teisėtų lūkesčių pažeidimu.

52. Pirmosios instancijos teismas Pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia, nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, nepriteisiant 209 975,96 Eur (725 005 Lt) sumos Bendrovės naudai, konstatavęs abiejų minėtų sąlygų buvimą, t. y. kad Bendrovė (jai atstovavę asmenys) neatitiko sąžiningo įgijėjo standartui keliamų reikalavimų ir kad byloje nebuvo įrodytas ginčo turto įgijimo sandorio atlygintinumas.

53. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

54. Pasisakant dėl UAB „Ignalina agrar“ argumentų, kad jos sąžiningumas turėjo būti vertinamas pagal ginčo sandorio sudarymo dieną buvusias aplinkybes ir kad Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ji negalėjo įtarti, jog perkami žemės sklypai įgyti neteisėtai vien dėl to, jog nuosavybė buvo įgyta nuosavybės teisių atkūrimo būdu, pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog verslininkams taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nes verslininko statusas sustiprina reikalavimą būnant sandorio šalimi domėtis aplinkybėmis, svarbiomis turtui įgyti, bei vadovautis atidumo, rūpestingumo, protingumo principais ir verslo logika (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021; kt.).

55. Nagrinėjamoje byloje Bendrovės nesąžiningumas sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį konstatuotas ne dėl to, kad A. S. I. ginčo žemės sklypus buvo įgijusi nuosavybės teisių atkūrimo būdu, o dėl Bendrovės pasirinkto veiklos modelio, t. y. dėl pasirinkimo pirkimo–pardavimo sandorį vykdyti per trečiąjį asmenį, su kuriuo Bendrovė tuo momentu nebuvo susijusi nei darbo, nei sutartiniais teisiniais santykiais; dėl didelių pinigų sumų už sklypus mokėjimo šių sklypų dar nesuformavus ir ne teisių į sklypus savininkui, o kitam asmeniui; dėl Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei žemės sklypų registracijos skubos. Būtent šias aplinkybes, taip pat V. K. glaudžius ryšius su žemės sklypų pirkėju, kaip keliančias abejonių Bendrovės sąžiningumu, akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018.

56. Toks Bendrovės veiklos modelis neatitinka rūpestingo, skaidraus, taigi ir sąžiningo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo standartų ir verslo logikos. Šios išvados niekaip nepaneigia aplinkybė, kad UAB „Ignalina agrar“ yra užsienio kapitalo bendrovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, su sąžiningam įgijėjui keliamais reikalavimais nesuderinama ir aplinkybė, kad A. S. I. pirkimo–pardavimo procese, taip pat nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bei žemės sklypų įregistravimo procedūrose atstovavo tas pats asmuo (V. K.), kuris iš esmės nuo pat pradžių veikė ir Bendrovės interesais – ieškojo Bendrovei sklypų Lietuvoje, taip pat su Bendrove buvo susijęs paskolos teisiniais santykiais (žr. Bendrovės apeliacinio skundo 74–75, 87 p.). Juo labiau, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog tą pačią dieną (2010 m. kovo 18 d.), kai įgaliojo V. K. atstovauti jos interesams atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, juos įregistruojant bei parduodant, A. S. I. sudarė dar du sandorius – patvirtino testamentą, kuriuo šiuos žemės sklypus paliko V. K., bei preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo minėtus žemės sklypus parduoti tam pačiam V. K., t. y. asmeniui, kuris vėliau A. S. I. atstovavo parduodant ginčo žemės sklypus UAB „Ignalina agrar“.

57. Iš įvertintų duomenų viseto (veiksmų epizodų daugeto) matyti, kad Bendrovė ir jai atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad yra galimas sandorio neteisėtumas, tačiau, nepaisydama šių aplinkybių, patys pasirinko veikti neskaidriai. Todėl UAB „Ignalina agrar“ aptariamu atveju negalėjo būti laikoma atitinkančia sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus.

58. Bendrovės nesąžiningumo nepaneigia tai, kad ji laikėsi teisės aktuose nustatytos Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo formos bei žemės sklypų įregistravimo tvarkos. Šios aplinkybės patvirtina tik Bendrovės siekį apsaugoti savo turtinį interesą sandoriu įsigyjamą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus) viešajame registre įregistruoti savo vardu.

59. Dėl kitos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 nurodytos daikto perleidimo atlygintinumo sąlygos byloje nustatyta, kad: V. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog už ginčo žemės sklypus A. S. I. 725 005 Lt suma grynaisiais pinigais buvo sumokėta dar 2010 m. kovo 18 d., t. y. iki atkuriant jai nuosavybės teises į šiuos sklypus, likus daugiau nei metams iki Pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Ignalina agrar“ pasirašymo; Bendrovė 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimais V. K. pervedė atitinkamai 450 000 Lt ir 275 005 Lt sumas, pavedimų paskirtį nurodydama: „paskola“. Bendrovė apeliaciniame skunde teigia, jog restitucijos taikymo klausimui teisiškai reikšminga aplinkybė buvo tik tai, ar pinigus už žemės sklypus gavo A. S. I. įgaliotas atstovas V. K., Bendrovė esą neprivalėjo domėtis, ar A. S. I. realiai gavo šiuos pinigus.

60. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Bendrovės paaiškinimai dėl atsiskaitymo su A. S. I. pagal Pirkimo–pardavimo sutartį yra prieštaringi. Viena vertus bylos nagrinėjimo metu Bendrovė nepateikė jokių patikimų bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kodėl V. K. pervestų sumų paskirtis buvo nurodyta kaip paskola. Apeliaciniame skunde teigiama, jog darydama 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimus V. K. Bendrovės buhalterė galbūt suklydo juose neteisingai nurodydama pavedimo paskirtį. Tačiau tokie paaiškinimai nėra įtikinami, atsižvelgiant į tai, kad pavedimai buvo daromi skirtingomis dienomis, be to, buvo atliekami ne bet kokio asmens, o finansinės apskaitos specialisto, t. y. asmens turinčio specialiųjų žinių ir įgūdžių šioje srityje. Be to, aptariamais pavedimais buvo pervedamos pakankamai didelės pinigų sumos, o verslo logika tokiu atveju paprastai reikalauja ypatingo atidumo ir rūpestingumo ne tik nurodant pavedimo paskirtį, bet ir pavedime identifikuojant įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, pavyzdžiui, nurodant jo unikalųjį, kadastro numerį, adresą ir (ar) pan., tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

61. Kita vertus, Bendrovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog įregistravus pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įgytus sklypus UAB „Ignalina agrar“ nuosavybėn, sklypų kaina, t. y. 725 005 Lt, buvo sudengta su V. K. turima skola, ją sumažinant sklypų pardavimo kaina; tai atsispindi UAB „Ignalina agrar“ buhalteriniame išraše „Didžiojoje knygoje“. Taigi šie Bendrovės paaiškinimai paneigia prieš tai išdėstytus teiginius dėl tariamo suklydimo, nurodant 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimų paskirtį (paskola).

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. ir UAB „Ignalina agrar“ tarpusavio skolinių įsipareigojimų bei jų padengimo dokumentai niekaip nepatvirtina, kad UAB „Ignalina agrar“ atsiskaitė su A. S. I. pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Tokio atsiskaitymo savaime neįrodo aplinkybė, kad bendra 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimų suma sutapo su nurodytąja Pirkimo–pardavimo sutartyje. Juo labiau, kad 450 000 Lt ir 275 005 Lt sumos V. K. buvo pervestos kaip fiziniam asmeniui, neidentifikuojant jo kaip A. S. I. atstovo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, pavedimų nesiejant su šia sutartimi įsigytu turtu. A. S. I. 2010 m. kovo 18 d. įgaliojimu V. K. nebuvo suteikusi teisės jos vardu imti (teikti) paskolas. Be to, kaip minėta, 2010 m. kovo 18 d. testamentu A. S. I. buvo išreiškusi valią ginčo žemės sklypus palikti būtent V. K., o preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi jam šiuos sklypus parduoti. Aptariamu aspektu taip pat svarbu paminėti, jog civiliniu ieškovu dėl 209 975,96 Eur (725 005 Lt) sumos baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-409/2023 (teisminio proceso Nr. 1-40-9-00062-2011-6) yra ne UAB „Ignalina agrar“, o V. K. (ši suma jam priteista Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu, kuris apeliacine tvarka apskųstas Šiaulių apygardos teismui).

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, priešingai nei teigia Bendrovė, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nenustatė realaus Bendrovės atsiskaitymo su A. S. I. ir byloje pateiktų duomenų nevertino kaip įrodančių atsiskaitymo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį faktą. Byloje nenustačius, kad Bendrovė atsiskaitė už pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įgytus ginčo žemės sklypus, yra pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 3 dalį ir išreikalauti šiuos žemės sklypus iš neteisėto Bendrovės valdymo, nepriteisiant 209 975,96 Eur (725 005 Lt) sumos jos naudai iš A. S. I. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

64. Nagrinėjamu atveju atmestini UAB „Ignalina agrar“ apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas, vertindamas Bendrovės sąžiningumą bei išreikalaudamas ginčo žemės sklypus iš Bendrovės valdymo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu suformuluotos teismų praktikos. Pažymėtina, jog Bendrovės apeliaciniame skunde nurodytų civilinių bei administracinių bylų aplinkybės ir ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusia situacija. Visų pirma, priešingai nei nagrinėjamos administracinės bylos atveju, dalyje Bendrovės nurodytų civilinių bei administracinių bylų įgijėjo sąžiningumo klausimas apskritai nebuvo keliamas, o ir patys turto įgijimo sandoriai buvo sudaryti tarp fizinių asmenų, t. y. turtą įsigijo ne įmonė, kuriai, kaip minėta, taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Be to, Bendrovės nurodytose bylose nebuvo kilęs aplinkybių, kad abiem pirkimo–pardavimo sandorio šalims atstovavo tas pats asmuo, taip pat aplinkybių dėl sandorio sudarymo skubos vertinimo klausimas. Galiausiai nė vienoje iš Bendrovės nurodytų bylų nebuvo nustatyta aplinkybė, kad sandoris buvo neatlygintinas (CK 4.96 str. 3 d.). Šiuo aspektu primintina, kad išvadą, jog vindikacijos taikymas nagrinėjamoje administracinėje byloje – žemės sklypų paėmimas iš neteisėto Bendrovės valdymo – nesukels jai neproporcingai didelių padarinių, nepažeis jos teisėtų lūkesčių ir kad dėl jo Bendrovė nepatirs nuostolių, nulėmė ne atskirų šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios aplinkybių, o jų visumos vertinimas.

65. Apiperindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o Bendrovės apeliacinis skundas atmetamas.

66. Netenkinus Bendrovės apeliacinio skundo, nėra teisinio pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė