2015-11-05 Nr. AB-21449-3-61-3-08219-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-981-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08219-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. M. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2014 m. rugpjūčio 18 d., prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (10.1)3-119772; 2) panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7264; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus senatvės pensijos nepriemoką – 5 591,98 Lt.

Pareiškėja skunde (b. l. 48–51) nurodė, kad jai dėl to, jog ji gavo draudžiamųjų pajamų, paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo ribojama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Dėl to pareiškėjai nebuvo išmokėta 5 591,98 Lt dydžio senatvės pensijos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo sumažinta senatvės pensija draudžiamųjų pajamų gaunantiems asmenims, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (10.1)3-119772 informavo pareiškėją, kad neturi pagrindo tenkinti jos prašymo, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį. Pareiškėja dėl minėto VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7264 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes praleistas terminas skundui paduoti. Be to, jame pritarė VSDFV Vilniaus skyriaus skundžiamame rašte išdėstytiems argumentams ir pažymėjo, kad raštas nenaikinamas, nes yra pagrįstas. Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarime išdėstytas argumentais, nesutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik į ateitį. Pareiškėjos nuomone, ginčijami sprendimai yra neteisėti, todėl turi būti panaikinti. Pažymėjo, kad VSDFV jos skundą išnagrinėjo iš esmės, t. y. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nepanaikino. Pareiškėja teigia, kad ji pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir turi teisę į ginčo nagrinėjimą teisme.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57–60).

Nurodė, kad pareiškėjai pirmoji sumažinta senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji ir turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių su prašymu pateikti duomenis apie priskaičiuotą bei išmokėtą senatvės pensijos dydį. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 7 d. pateikė pareiškėjai prašomą pažymą.

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuris 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. (10.1)3-119772 išsamiai paaiškino, kokiais teisės aktais vadovavosi, mokėdamas senatvės pensiją 2010–2011 metais. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (6.5)I-7264 nurodė, kad pareiškėja praleido 3 metų apskundimo terminą, kadangi apie sumažintą pensiją ji turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėn., ir jos skundą atsisakė nagrinėti.

Kadangi pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį dydį 650 Lt, jai senatvės pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuotos senatvės pensijos dydis buvo 669,57 Lt Nurodė, kad pareiškėja 2010–2011 metais dirbo pagal darbo sutartį ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010–2011 m. jai teisėtai buvo mokama senatvės pensijos dalis, apskaičiuota, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį. Pareiškėjai po minėto nutarimo įsigaliojimo, mokant senatvės pensiją, nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos. Jai, kaip ir kitiems senatvės pensijų gavėjams, nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija. Akcentavo, kad nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas (toliau – Pensijų kompensavimo įstatymas), kuriame nėra nustatytas senatvės pensijų kompensavimas dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, todėl Lietuvos Respublikos Seimas pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinės pensijos ir (ar) senatvės pensijos buvo mažintos atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir (ar) 8 straipsnio nuostatas.

Nurodė, kad remiantis Pensijų kompensavimo įstatymo nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asios pensijų skyrius pareiškėjai apskaičiavo senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dydį. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnį, kompensuojama suma pareiškėjai bus išmokėta 2014–2016 metais, šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytomis procentinėmis dalimis. Atsakovo nuomone, pareiškėjai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokėta teisėtai bei pagrįstai.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir buvo taikomos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią 2010–2011 m.. Be to, pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi praleidusi trejų metų terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės remdamasis atsakovo pateiktame atsiliepime išdėstytais argumentais.

Atsiliepime (b. l. 64–68) pažymėjo, kad VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes ji praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą ir per VSDFV nustatytą terminą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad VSDFV jos skundą išnagrinėjo iš esmės ir nurodė, kad VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. (6.5)I-7264 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)3-119772 teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjos prašymo išmokėti jai 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalį. VSDFV ginčijamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėjos prašymo dalį dėl sumažintos pensijos išmokėjimo atsisako nagrinėti kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Kadangi pareiškėjos skundas dėl negautos neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neišnagrinėtas, pareiškėjos reikalavimas išmokėti 2010–2011 m. negautą 5 591,98 Lt senatvės pensijos dalį paliktinas nenagrinėtu. Pareiškėja neįrodė, kad praleido terminą dėl svarbių, ekstraordinarių priežasčių, todėl VSDFV ginčijamas sprendimas, kuriuo ji nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundo reikalavimo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai buvo teisėti. Ginčijamame VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. (10.1)3-119772 pateikta išsami ir teisinga informacija, todėl nėra pagrindo naikinti šį raštą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos E. M. skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)3-119772 dalį, kurioje atsisakyta E. M. išmokėti senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7264 dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos dalies nepriemokos; priteisė pareiškėjai E. M. iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 5 591,98 Lt (piniginės išraiškos dydis eurais 1 619,55 Eur) senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Byloje teismas nustatė, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, 2013 m. rugsėjo 17 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, kuris jos prašymo VSDFV neperdavė, o priėmė dėl jo sprendimą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Pareiškėja, paduodama minėtą prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Tačiau, kaip matyti iš ginčijamo VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7264, jame konstatuota, kad pareiškėja, kreipdamasi su 2013 m. spalio 30 d. skundu, praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą bei aiškiai nurodyta, kad nenagrinėja jai pateikto skundo dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos grąžinimo, šį atsisakymą pagrįsdama Taisyklių 31 punktu, nes skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Tačiau tame pačiame sprendime VSDFV nurodė, kad minėtame VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. (10.1)3-119772 skyrius taip pat nurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis pareiškėjai mokėjo pensiją 2010–2011 metais, informavo apie rengiamus teisės aktų, kuriais turi būti nustatyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų negautos pensijos dalies kompensavimo tvarka, projektus.

Be to, nurodė, kad minėto informacinio pobūdžio raštu pareiškėjai pateikta teisinga informacija, todėl naikinti šį raštą pagrindo nėra. Taigi, VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime išreiškė ir savo poziciją bei valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo esmės. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl kliūčių nagrinėti pareiškėjos prašymą teisme nėra. Toks analogiškas aptartai teisinės situacijos vertinimas ne kartą buvo pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. liepos 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-729/2014, 2014 m. sausio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A-756-774/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS-525-143/2014 ir kt.).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjos skundas dėl pensijos nepriemokos buvo išnagrinėtas tokio pobūdžio ginčams įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine tvarka, nėra kliūčių pareiškėjos keliamą ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti teisme. Byloje nevertinami atsakovo ir VSDFV nurodyti motyvai, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatyme 45 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą, nes dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių toks vertinimas šiuo atveju nebūtų teisiškai reikšmingas.

Teismui konstatavus, kad VSDFV pareiškėjos skundą iš esmės išnagrinėjo, darytina išvada, kad ginčijamo VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7264 dalis, kurioje nuspręsta nenagrinėti pareiškėjos skundo, yra nepagrįstas, todėl naikinamas.

VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2013 m. spalio 3 d. sprendimu pateikė ne tik pareiškėjos prašomą informaciją apie negautą senatvės pensiją, bet ir atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką, nurodydamas, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo, kuriuo ji būtent ir prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, tačiau neturėdamas įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimo šiuo klausimu, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, privalėjo tokį prašymą perduoti nagrinėti VSDFV, kuriai priskirta nagrinėti ginčus dėl teritorinių skyrių sprendimų teisėtumo, tačiau to nepadarė. Taigi, darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų, viršijo suteiktą kompetenciją. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), negali būti pripažįstami teisėtais ir yra naikintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-532/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)3-119772 dalis, kurioje atsisakyta pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, naikinamas.

Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 6 d. pažymos Nr. (10.1)3-16476 matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo ir mokėjo sumažintą, remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai paskirta senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuojama neteisėtai. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 5 591,98 Lt senatvės pensijos nepriemoka, kuri pareiškėjai priteistina iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

III. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime išreiškė ir savo poziciją bei valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo ir iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Iš Fondo valdybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7264 turinio akivaizdu, kad iš esmės buvo išnagrinėta tik pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundo dalis dėl Skyriaus 2013 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. (10.1)S-119772 pateiktos informacijos teisingumo, o pareiškėjos skundo dalį dėl 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo buvo atsisakyta nagrinėti, nes pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl kliūčių nagrinėti pareiškėjos prašymą teisme nėra, yra neteisinga ir turėjo įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas, padaręs šią neteisingą išvadą, nepagrįstai nusprendė patenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs Fondo valdybos sprendimo turinį, nepagrįstai nusprendė panaikinti Fondo valdybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. (6.5)I-7264 nesamą dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos E. M. skundą dėl senatvės pensijos dalies nepriemokos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime palaiko Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Prašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja E. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 103–104) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais bei sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime, be kitą ko, konstatuota, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl pensijos dalies išmokėjimo, o VSDFV sprendime nurodoma, kad šiame skyriaus rašte pareiškėjai pateikta teisinga informacija, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Įvertinant tai, pagrįsta išvada, kad VSDFV sprendime išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai E. M. 2009 m. rugpjūčio 31 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 151-7-12935 nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 695,21 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 34). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 15-17-17563 pareiškėjai nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 713,74 Lt dydžio senatvės pensija, kuri Laikinojo įstatymo galiojimo metu buvo perskaičiuota ir mokama 686,45 Lt dydžio (b. l. 35). Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 15-17-19182 pareiškėjai nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki gyvos galvos paskirta 730,33 Lt dydžio senatvės pensija, kuri perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu perskaičiuotos pensijos dydis – 701,81 Lt (b. l. 36).

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 17 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti 6 232,90 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 8). VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. (10.1)3-119772 pateikė pareiškėjai duomenis apie apskaičiuotą, perskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją. Be kita ko, sprendime nurodė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo pagal darbo sutartį ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2010–2011 m. pareiškėjai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 17 d. prašyme dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo prašo grąžinti dėl Laikinojo įstatymo negautą 2010–2011 m. senatvės pensijos dalį – 6 232,90 Lt, į kurią įtraukta ir senatvės pensijos dalis negauta dėl Laikinojo įstatymo ir 6 straipsnio, ir 8 straipsnio nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsakovas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Nurodė ir tai, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Kompensavimo įstatymo projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies (b. l. 9–10).

Pareiškėja 2013 m. spalio 30 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (10.1)3-119772 ir įpareigoti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 41–42). VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. (6.5)I-7264 nurodė, kad pareiškėjai pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. VSDFV padarė išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. spalio 30 d. skundu dėl 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 31 punktu, skundą nagrinėti atsisakė. Nurodė, kad jei pareiškėja iki 2013 m. lapkričio 25 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (Taisyklių 20 punktas). Taip pat nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (10.1)3-119772 išaiškintas pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. laikotarpiu teisinis pagrindas. Šiuo informacinio pobūdžio raštu pateikta informacija yra išsami ir teisinga, todėl jo naikinti nėra pagrindo (b. l. 43–44).

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja 2013 m. spalio 30 d. skunde atnaujinti termino neprašė, nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau minėta, atsakovas VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime kartu pritarė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 3 d. rašte nurodytai informacijai (rašte inter alia nurodyta, kad kol nėra priimti teisės aktai, nustatantys neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo). Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. b. Nr. A822-1420/2014, 2015 m. liepos 8 d. nutartis adm. b. Nr. A-1443-143/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartis adm. b. Nr. A-593-822/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas pagrįstai buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą senatvės pensijos nepriemoką pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkintas pagrįstai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė