2013-06-03 Nr. AB-2261-3-61-3-01865-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-899/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01865-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienė (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą su skundu (teisme gautas 2012 m. liepos 12 d.) (b. l. 1) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 15 000 Lt neturtinės žalos.

Paaiškino, kad nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. kovo mėn. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur jam nebuvo sudarytos normalios sąlygos, nes kameros plotas buvo apie 8 kv. m ir jis joje buvo kalinamas kartu su 3 asmenimis. Teigė, jog perpildytoje kameroje jis būdavo 23 val. per parą, todėl sąlygos buvo nepakenčiamos: nebuvo galimybės pajudėti, prasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo miegoti, kildavo nuolatiniai konfliktai, dėl to tapo irzlus ir nervingas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 7–13) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė, kad 2011 m. kovo 31 d. vakare, 2011 m. balandžio 1 d. ryte, 2011 m. gegužės 26 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 11 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 12 d. ryte, 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, 2011 m. lapkričio 30 d. ryte, 2011 m. gruodžio 1 d. ryte, 2012 m. sausio 11 d. vakare, 2012 m. sausio 12 d. – 2012 m. sausio 13 d., 2012 m. sausio 14 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą. O nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. kovo 29 d., nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. gegužės 17 d., nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. birželio 7 d., nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 28 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2011 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 11 d., nuo 2011 m. spalio 25 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d., nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d., nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. sausio 10 d., nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. vasario 7 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Aiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Paaiškino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Aiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 37–41) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (2011 m. kovo 8 d. – 2012 m. kovo 1 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 282 paras, 77 paras Lukiškių TI-K pareiškėjo nebuvo. Iš byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, tik 2 paras (ir ryte, ir vakare) buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 10 parų minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare.

Teismas atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje (77 paras pareiškėjas buvo išvykęs), o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgęs į tai teismas pažymėjo, jog negali sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (359 paras) kalėjo perpildytose kamerose.

Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K pripažino ir neginčijo aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl teismas padarė išvadą, jog nėra ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V. B. kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamo kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgęs į tai teismas atmetė atsakovo argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo.

Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pripažino pagrįstu pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl sveikatos sutrikdymo (pareiškėjas apsiribojo tik skunde nurodydamas, kad negalėjo miegoti, skaudėdavo galvą, trūkdavo oro, tapo irzlus ir nervingas), bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Lt.

III. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą (b. l. 153–155), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Paaiškina, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį, kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Akcentuoja, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

3. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu, iš kurių būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei.

4. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

5. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, nes pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjui neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pareiškėjas V. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 55) nurodo, kad su juo nesutinka. Pažymi, kad nesutinka su teiginiu, jog asmenų skaičius kamerose kinta kelis kartus per dieną. Nurodo, jog jei asmuo yra išvežamas iš Lukiškių TI-K, jo vietą kameroje netrukus užima kitas asmuo. Taip pat nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pakanka vien tik pažeidimo pripažinimo. Teigia, jog tam tikrais atvejais toks asmens teisių gynimo būdas yra galimas, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. kovo mėn. buvo kalinamas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 282 paras (77 paras buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K), tik 2 paras (ir ryte, ir vakare) buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 10 parų minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatą, nustatančią minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą tardymo izoliatoriuje (3,6 kv. m). Atsižvelgęs į šiuos pažeidimus bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl sveikatos sutrikdymo bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertino 300 Lt.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus; pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo; pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad atsakovas neneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėją kalinant Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinti minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai. Nurodytą pažeidimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Įsakymo Nr. V-124 nuostatų pažeidimas laikytinas valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008 ir kt.). Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K negali riboti suimtų, kalinamų asmenų skaičiaus. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjui neturėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl priteistos žalos dydžio neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodytos aplinkybės nevertins, šios apeliacijos dalykas – ar vien tik pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija.

Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas (280 paros (2 paras buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas), todėl nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 suformuotos teismų praktikos, nes nagrinėjamoje ir apelianto nurodytose bylose iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė