4c04d954-e4cd-4408-b71d-ef18e1e7ea6a · Lietuvos apeliacinis teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-487/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25904-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.; 1.2.3.1.1.; 2.4.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. lapkričio 9 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Aleno Piesliako, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei, nuteistajam V.

I. (V. I.), jo gynėjui advokatui Egidijui Vosyliui, ekspertui M. J., teismo posėdyje vaizdo konferenciniu bÅ«du apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. I. (V. I.) gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo: V. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Ä® V. I. paskirtos bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikas, iÅ¡bÅ«tas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2021 m. kovo 31 d. IÅ¡ V. I. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 4043,20 Eur (keturi tÅ«kstančiai keturiasdeÅ¡imt trys eurai dvideÅ¡imt centų) D. R. gydymo iÅ¡laidų atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: I. Bylos esmė 1. V. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad: 1.1. Jis, 2019 m. birželio 20 d., apie 15.00 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslÄ nužudyti D.

R. ir taip atkerÅ¡yti jam už tai, kad Å¡is pradėjo gyventi kartu su jo buvusia ilgamete sugyventine A. D. bei siekdamas jÄ susigrÄ Å¾inti, sulaukė grįžtančio po pietų pertraukos į darbÄ D. R. ir pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, specialiai Å¡iam tikslui iÅ¡ namų paimtu peiliu, tyčia sudavė D. R. vienÄ smÅ«gį į nugaros kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį sužalojimÄ su kairio inksto III° plyÅ¡imu; vienÄ smÅ«gį į krÅ«tinės lÄ stos kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį kairiojo Å¡ono sužalojimÄ ; mažiausiai tris smÅ«gius peiliu bandančiam užsidengti nuo smÅ«gių D.

R. į rankas, tuo padarydamas jam pjautinę žaizdÄ kairiame dilbyje, durtines-pjautines žaizdas deÅ¡inio žasto priekiniame pavirÅ¡iuje ir deÅ¡inio žasto iÅ¡oriniame pavirÅ¡iuje su stipininio nervo pilnu nupjovimu, po to, tęsdamas savo nusikalstamÄ sumanymÄ , tyčia sudavė peiliu nebegalinčiam gintis rankomis D. R. vienÄ smÅ«gį į krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę pusę, tuo padarydamas durtinę-pjautinę krÅ«tinės žaizdÄ su poodine emfizema, deÅ¡inio plaučio sužalojimu, deÅ¡iniu hemopneumotoraksu ir pneumoperikardiumu bei norinčiam pasiÅ¡alinti nukentėjusiajam sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu į galvÄ , tuo padarydamas durtinę-pjautinę žaizdÄ kairiajame užausyje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes besivydamas patyrusį sunkų sveikatos sutrikdymÄ D.

R., V. I. nugriuvo ir pametė peilį, be to, prie jo pradėjo artintis ir jį persekioti įvykį matę D. R. bendradarbiai, todėl vengdamas sulaikymo, jis iš įvykio vietos pasišalino. II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir proceso dalyvių prašymai 2. Nuteistojo V. I. gynėjo advokato apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo V. I. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir V.

I. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnį arba BK 136 straipsnį (pagal kilusius padarinius), paskiriant Å¡velnesnę bausmę. 2.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl V. I. pripažinimo kaltu pasikėsinus nužudyti D. R.. Teigiama, jog Å¡iuo konkrečiu atveju, nebuvo tokių aplinkybių, kurių pagrindu nusikalstama veika bÅ«tų kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Gynybos nuomone, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų bylos duomenų tokioms teismo iÅ¡vadoms pagrįsti.

Teismas itin aptakiai įvertino byloje esančius įrodymus, didesnę reikšmę suteikė nukentėjusiojo, jo draugų, sugyventinės parodymams (subjektyviai nuomonei), kurie, be kita ko, prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams. Be to, anot apelianto, teismas nesivadovavo liudytojo E. B. duotais parodymais, kurie kardinaliai skiriasi nuo A. D., R. M. ir A. J. nurodytų aplinkybių, susijusių su V. I. (tariamai) išsakytais grasinimais, kuriuos, anot A. D., E. B. perdavė jai, nurodydamas saugotis V. I., nes jis (tariamai) ketina nužudyti D.

R.. Tokias aplinkybes E. B. paneigė apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. 2.2. Vertinama, jog byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina tai, kad V. I. savo sÄ monėje nedetalizavo nusikalstamų veiksmų su peiliu nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl nesutinkama su teismo iÅ¡vadomis, kad Å¡iuo konkrečiu atveju nebuvo tokių aplinkybių nusikalstamÄ veikÄ kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius (Å¡iuo konkrečiu atveju sunkus sveikatos sutrikdymas – BK 135 straipsnis). 2.3.

Taip pat teigiama, jog teismas neteisingai atskleidė kaltinamojo kaltės turinį, nes sugretinus V. I. subjektyvųjį santykį su veika ir objektyviuosius požymius (tokius kaip – nukentėjusysis metė į kaltinamÄ jį piniginę ir pataikė į veidÄ , bandė įspirti), akivaizdžiai matyti, kad, nors smÅ«giai peiliu ir buvo suduoti į gyvybiÅ¡kai svarbius organus, tačiau neatskleistas turinys – kuo gi pasireiÅ¡kė, anot teismo, bÅ«tent tiksliniai smÅ«giai, kuo remiantis teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad V.

I. siekė bÅ«tent mirtinai sužaloti D. R., o ne kitų padarinių. Teismo įvardinti V. I. atlikti veiksniai patys savaime dar neįrodo kaltinamojo veikos kryptingumo bÅ«tent atimti nukentėjusiajam gyvybės, nes tuo atveju, jei V. I. tikrai bÅ«tų norėjęs bÅ«tent tokių nusikalstamų veiksmų padarinių (žmogaus mirties), be jokios abejonės bÅ«tų panaudojęs ne peilį, o kirvukÄ (didesnę smogiamÄ jÄ jėgÄ turintį daiktÄ ), todėl vien tik Å¡i aplinkybė paneigia teismo iÅ¡vadas ir patvirtina tai, kad peilis buvo panaudotas spontaniÅ¡kai ir chaotiÅ¡kai.

Pati įvykio situacija, įvykio mechanizmas liudija apie tai, kad pokalbis peraugo į smurtinius intensyvius veiksmus tik nukentėjusiajam (galimai ir nukentėjusiojo draugui (-ams)) atlikus aktyvius veiksmus V. I. atžvilgiu, todėl teismo išvados dėl kaltinimo pasitvirtinimo yra paremtos daugiau emocijomis bei prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis. 2.4. Taip pat nesutinkama su teismo išvadomis, jog V. I. viso proceso metu nesigailėjo, ko pasėkoje teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje nėra lengvinančių aplinkybių.

Vien tik aplinkybė, kad V. I. nesutiko su jam pareikšto kaltinimo teisiniu kvalifikavimu, nepaneigia fakto, kad V. I. nuoširdžiai gailėjosi dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir nukentėjusiojo atsiprašė. Todėl teismo išvadas dėl to laiko nepagrįstomis, nes jos prieštarauja bylos medžiagai. V. I. yra nurodęs, kad labai gailisi sužalojęs D. R. ir dėl to kilusių pasekmių. Iš apklausos ir teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad V. I. nuo pat pradžių pripažino kaltę ir gailėjosi dėl nukentėjusiojo sužalojimo.

Jis nepripažino tik veikos kvalifikacijos, tačiau pripažino sužalojimo faktÄ . Vien tai, kad V. I. nepripažino veikos kvalifikacijos, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad V. I. nesikremta dėl padarytų sužalojimų ir neeliminuoja savikritiÅ¡ko požiÅ«rio į padarytus veiksmus ir apgailestavimo. 2.5. Gynyba nesutinka ir su teismo argumentais, kad vien tik suduotų smÅ«gių lokalizacija (gyvybiÅ¡kai svarbios kÅ«no vietos), pati savaime jau yra pakankamas pagrindas teigti, kad smÅ«giai buvo bÅ«tent tiksliniai, nes ir chaotiÅ¡kų (nekonkretizuotų) smÅ«gių metu galima pataikyti į gyvybiÅ¡kai svarbias vietas, o ne vien tai atlikti tiksliniais ir konkretizuotais smÅ«giais.

Nors V. I. ir turėjo tikslÄ susigrÄ Å¾inti A. D., tačiau nesutiktina su teismo iÅ¡vadomis, kad V. I. turėjo tikslÄ ir motyvÄ kerÅ¡yti, juo labiau nužudyti. IÅ¡ iki įvykio buvusio susiraÅ¡inėjimo matyti, kad jis turėjo tikslÄ pasikalbėti su nukentėjusiuoju, o ne jį sužaloti. AiÅ¡kinama, jog peilis buvo paimtas savigynai, nes nukentėjusysis buvo sportininkas, taip pat buvo žinoma, jog jis ir ar jo kolegos / draugai turi Å¡aunamÄ jį ginklÄ . Todėl nesutinkama, kad V. I. siekė konkrečių padarinių, t. y.

D. R. mirties, jog jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. 2.6. Gynybos vertinimu, byloje apklaustų liudytojų, paties nukentėjusiojo parodymai taip pat nepatvirtina versijos dėl V. I. susiformavusio ketinimo nužudyti D. R.. PrieÅ¡ingai tiek nukentėjusiojo, tiek jo draugų nurodytos aplinkybės duoda pakankamÄ pagrindÄ iÅ¡vadai, jog įvykio mechanizmas buvo gerokai kitoks, nei nurodyta V. I. pateiktame kaltinime. 2.6.1. Nukentėjusysis savo parodymuose nurodė, kad tiesioginių grasinimų iÅ¡ V. I. pusės nebuvo sulaukęs. Agresyvus pasidarė, kai ėmė smÅ«giuoti.

Patvirtino, kad metė į V. I. piniginę (anot gynėjo, metant piniginę į veidÄ gali sukilti emocijos ir impulsyvumas). Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad A. D. jam nesakė, jog kaltinamasis nori ar rengiasi jį nužudyti, minėjo tik, kad pastarasis gali jam kÄ nors padaryti negero. 2.6.2. Å ios aplinkybės, pasak gynybos, tik iliustruoja tai, kad V. I. nurodyta įvykio aplinkybių seka pasitvirtino, o bÅ«tent, tai, kad peilio panaudojimas ir jo panaudojimo intensyvumas buvo kilęs spontaniÅ¡kai, o po nukentėjusiojo atlikto veiksmo su pinigine ir pataikymo į veidÄ veiksmai suintensyvėjo staiga.

Nėra aiÅ¡ku, kodėl teismas pasikalbėjimÄ / praÅ¡ymÄ , ar įvardijimÄ â€žkažkÄ padarysiu“ traktavo bÅ«tent kaip pasikėsinimÄ nužudyti, o ne kaip kitaip. Ä®vertinus visa tai, nesutiktina su teismo iÅ¡vadomis, kad kaltinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį pasitvirtino, nes iÅ¡ byloje egzistuojančių įrodymų visumos, anot apelianto, matyti, kad V. I. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, o peilio panaudojimo faktas buvo spontaniÅ¡kas ir chaotiÅ¡kas, iÅ¡Å¡auktas situacijos ir provokuojančio nukentėjusiojo (galimai ir jo draugų) elgesio. 2.6.3.

Vertinama ir tai, kad teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo subjektyviais samprotavimais, kad jis mano, suprato, jog V. I. Å¡iuos veiksmus planavo, nes kaip matyti iÅ¡ bylos įrodymų, peilio panaudojimas buvo spontaniÅ¡kas, o jo intensyvus naudojimas (nekonkretizuojant suduodamų smÅ«gių ir tikslo) buvo iÅ¡imtinai inspiruotas piniginės metimo į V. I. ir pataikymo pinigine jam į veidÄ . Teigiama, kad, jei nebÅ«tų Å¡io nukentėjusiojo veiksmo, peilis nebÅ«tų buvęs panaudotas tokiu intensyvumu apskritai, nes V.

I. jau buvo nuo nukentėjusiojo nutolęs (kaip nurodė pats nukentėjusysis– apie 1,5 metro atstumu). O tai taip pat rodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įvykio mechanizmÄ ir peilio panaudojimo aplinkybes, ko pasėkoje neteisingai įvertino objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius 2.7. Pastebima ir tai, kad liudytojas A. J. to paties įvykio aplinkybes aiÅ¡kina skirtingai. Vienos apklausos metu jis nurodė, kad V. I. pakvietė D. R. paeiti į Å¡alį ir pasikalbėti, kai tuo metu R.

M., paėjęs Å¡iek tiek į Å¡onÄ , pasakė, jog V. I. turi peilį, o po Å¡ių žodžių V. I. kažkur iÅ¡ galinės kelnių kiÅ¡enės iÅ¡traukęs peilį pradėjo juo mosikuoti. Per kitÄ ikiteisminio tyrimo metu atliktÄ apklausÄ jis teigė, jog D. R. padavė žiebtuvėlį, V. I. užsidegė cigaretę ir jiems nueidinėjant nuo V. I., pastarasis suÅ¡uko, kur Å¡ie eina ir iÅ¡ galinės kelnių kiÅ¡enės iÅ¡sitraukęs peilį medine rankena <....> juo dÅ«rė D. R. į kairį Å¡onÄ , ar pataikė, nematė.

Atsižvelgus į Å¡ių liudytojo parodymų turinį, teigiama, kad, liudytojai (nukentėjusiojo draugai) parodymais apie įvykį akivaizdžiai bando parodyti V. I. turėjus tyčiÄ nužudyti nukentėjusįjį, tačiau Å¡ie parodymai neatspindi tikrojo įvykio aplinkybių. Gynėjas, atkreipdamas dėmesį į liudytojų nevienodai nurodytÄ smurto pradžios laikÄ , pažymi, kad apie piniginės metimÄ V. I., nei liudytojas A. J., nei R. M. net neužsiminė. 2.8. Gynybos nuomone, teismas, pripažindamas V.

I. kaltu pasikėsinus nužudyti D. R., „nuėjo lengviausiu keliu“, nes tinkamai ir tiksliai neišanalizavęs viso įvykio mechanizmo, nepagrįstai (be detalesnio aptarimo ir detalesnės analizės) nusprendė, kad V. I. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal atsiradusius padarinius. 2.9. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nėra pagrindo tikėti liudytojo R. M. parodymais kaip objektyviais, kadangi šio liudytojo nurodyta įvykio versija iš esmės skiriasi nuo paties nukentėjusiojo nurodytos versijos, o būtent, nukentėjusysis nurodė, kad metė į V.

I. piniginę (pataikė į veidÄ ), o liudytojas R. M. parodė, kad nukentėjusysis jokių veiksmų kaltinamojo atžvilgiu neatliko, iÅ¡skyrus žiebtuvėlio padavimÄ . Tokiu bÅ«du vertinama, jog liudytojas R. M. nutylėjo esminę aplinkybę, susijusiÄ su paties nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu, kuris iÅ¡Å¡aukė spontaniÅ¡kÄ V. I. reakcijÄ Ä¯ tÄ veiksmÄ ir chaotiÅ¡kÄ peilio panaudojimÄ nukentėjusiojo atžvilgiu. Todėl liudytojo R. M. parodymais vadovautis, kaip objektyviais, negalima, jie neatitinka realios įvykusio įvykio situacijos (viso įvykio mechanizmo). 2.10.

Vertinant įvykusio įvykio mechanizmÄ , kaip itin svarbi, pažymima liudytojo D. Å . parodymų dalis apie tai, kad, iÅ¡girdus lauke triukÅ¡mÄ , jam buvo pasakyta, jog kažkas lauke muÅ¡asi. Pasak gynybos, terminas „muÅ¡asi“ yra suprantamas kaip dviejų ar daugiau asmenų veiksmai vienas kito atžvilgiu. Tai pasak apelianto, įgalina teigti, jog teismas neteisingai įvertino peilio panaudojimo aplinkybes, nes peilis, kuris V. I. buvo atsineÅ¡tas savigynai, esant grumtynėms ir / ar atlikus kitus aktyvius veiksmus iÅ¡ nukentėjusiojo ar jo draugų pusės, buvo panaudotas instinktyviai, neplanuotai, chaotiÅ¡kai.

Be to, pabrėžiama, kad, jei būtų buvęs tikslas nužudyti, būtų panaudotas kirvukas. Šiuo atveju V. I. ketinimo nužudyti D. R. neturėjo. 2.11. Kritikuojamas ir liudytojos A. D. parodymų nuoširdumas, teigiant, kad ji yra akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turi pagrindo kerštauti V. I.. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ši liudytoja, ikiteisminio tyrimo metu sakiusi, kad naktį girdėjusi V. I. šaukiantį, jog užmuš, teisme negalėjo patvirtinti, kad taip šaukė būtent V.

I.. Dėl to, atsižvelgus į liudytojos parodymų nenuoseklumÄ , apeliantas teigia, kad liudytojos parodymais kaip objektyviais vadovautis negalima, tuo labiau, kad tokia liudytojos nurodyta aplinkybė paneigta byloje esančiu įrodymu – 2020 m. sausio 14 d. tarnybiniu praneÅ¡imu „Dėl mobilaus ryÅ¡io telefono iÅ¡klotinių analizės“. 2.12. Be to, nurodoma ir tai, kad liudytojos A. D. parodymus paneigia liudytojo E. B. parodymai, kad V. I. apie kokius nors negerus ketinimus jos atžvilgiu nieko nesakė.

PrieÅ¡ingai, Å¡is liudytojas nurodė, kad jam vienu metu pasirodė, jog V. I. rengiasi nusižudyti, jis buvo labai sugniuždytas. Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. I. pyko ant D. R., bet nemanė, kad taip stipriai, kad jam kažkÄ padarytų. Å is liudytojas nurodė, kad jei bÅ«tų žinojęs, jog V. I. taip padarys, bÅ«tų stengęsis jį apsaugotų nuo jo paties veiksmų. Pasak apelianto, tokiais liudytojo parodymais netikėti nėra pagrindo, juo labiau, kad V. I. noras nusižudyti, atsispindi ir iÅ¡ byloje esančių medicininių dokumentų, kuriuose užfiksuota, kad V.

I. turėjo suicidinių minčių. Pažymima, jog iÅ¡ Å¡io liudytojo parodymų seka, kad jis girdėjo, kaip A. D. grasino V. I. supÅ«dyti kalėjime. Liudytojas taip pat parodė ir tai, kad jis nebuvo įspėjęs A. D., jog gali įvykti koks nors konfliktas, pastarajai tik pasakė, kad V. I. eina pasikalbėti su D. R. į servisÄ . Å ios iÅ¡dėstytos aplinkybės, anot nuteistojo gynėjo, paneigia tiek A. D., tiek nukentėjusiojo parodymus (apie tariamai sužinotÄ informacijÄ dėl pavojaus gyvybei) ir jų kitiems asmenims (R.

M., A. J.) perpasakotÄ informacijÄ . Liudytojas E. B. paneigė A. D. parodymus apie tariamai iÅ¡ankstinį V. I. nusiteikimÄ atimti D. R. gyvybę. 2.13. Vertinama ir tai, kad iÅ¡ užfiksuoto susiraÅ¡inėjimo tarp V. I. ir A. D. turinio matyti, jog V. I. žinutės buvo panaÅ¡ios į atsipraÅ¡ymÄ , atsisveikinimÄ , neiÅ¡reiÅ¡kiant jokių grasinimų. Tai, anot gynėjo, taip pat parodo, kad V. I. neturėjo ketinimų sužaloti, juo labiau atimti gyvybę nukentėjusiajam. 2.14. V. I. neneigia dÅ«rių peiliu nukentėjusiajam D.

R., tačiau nesutinka su veikos kvalifikavimu, kadangi byloje nenustatyti šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Teigiama, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, neginčijamai patvirtinančio, jog V. I. galėjo apibrėžta tyčia pasikėsinti nužudyti nukentėjusįjį, todėl iš byloje surinktų ir iširtų įrodymų darytina išvada, kad nusikalstama veika V. I. turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 135 (ar 136 straipsnio) straipsnio 1 dalį. 2.15.

Kritikuojant byloje nustatytÄ Ä¯vykio mechanizmÄ (be to, kad nukentėjusysis metė į V. I. piniginę, įvykio metu asmenys grÅ«mėsi), taip pat teigiama, kad V. I. veikė neapibrėžta tyčia. Jis tiksliai nenumatė veikos padarinių, nedetalizavo, jog gali nužudyti nukentėjusįjį, visgi durdamas galimai galėjo suprasti, jog kažkokie negatyvÅ«s padariniai gali kilti, t. y. kad bus sužalotas žmogus. Vertinama, jog peilio (galėjo bÅ«ti panaudotas kirvis) panaudojimo aplinkybės rodo, kad nebuvo siekiama konkrečių pasekmių – nužudyti nukentėjusįjį.

Siekiant nužudyti nukentėjusįjį iÅ¡ artimo atstumo buvo galima durti tiesiai į Å¡irdį (kairiÄ jÄ krÅ«tinės pusę). Tačiau Å¡ių veiksmų nebuvimas, o taip pat V. I. veiksmai po įvykio – prisipažinimas, tik patvirtina V. I. veikus tiesiogine neapibrėžta tyčia ir dėl to V. I. veiksmai turi bÅ«ti kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o ne pasikėsinimas nužudyti. Nėra ginčo, kad nukentėjusiajam specialisto iÅ¡vadoje nustatytus sužalojimus padarė bÅ«tent V.

I., tačiau nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes jis aiÅ¡kina prieÅ¡ingai nei buvo nurodyta kaltinime, o liudytojų (tame tarpe ir tiesiogiai dalyvavusių įvykyje) parodymai to nepaneigia, taip pat nepatvirtina, kad V. I. veikė bÅ«tent tiesiogine apibrėžta tyčia, o ne tiesiogine neapibrėžta tyčia. 2.16. Remiantis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, anot gynėjo, turi bÅ«ti atsižvelgiama į paties nukentėjusiojo provokuojantį ar rizikingÄ elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kaip įtakojusį V.

I. peilio iÅ¡sitraukimÄ ir po to jo spontaniÅ¡kÄ panaudojimÄ . Å iuo aspektu akcentuojama į 2020 m. gegužės 22 d. teisiamojo posėdžio metu duotus nukentėjusiojo D. R. parodymus apie tai, kad jis iÅ¡ A. D. suprato, jog V. I. ruoÅ¡iasi, gali kažkÄ jam padaryti blogo, o ne nori nužudyti. Jis taip pat parodė, jog metė V. I. piniginę, bandydamas nukreipti jo dėmesį; piniginę metė, kai nukentėjusysis pradėjo smÅ«giuoti, bandydamas jį pagÄ sdinti kitais veiksmais. Å ios aplinkybės, gynėjo manymu, rodo, jog peilio panaudojimÄ sÄ lygojo bÅ«tent paties nukentėjusiojo elgesys (piniginės metimas, kai V.

I. jau buvo nutolęs). 2.17. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į V. I. tėvų nurodytas aplinkybes, kad 2019 m. birželio 20 d. ryte į namus buvo kviečiami medikai dėl galimai sutrikusios sÅ«naus psichikos (kai jis apie 1-2 min. buvo praradęs sÄ monę, krisdamas smarkiai susitrenkė galvÄ ). Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad V. I. pagal savo psichikos bÅ«klę tuo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o jam bÅ«dingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu – jo elgesį ir emocinį reagavimÄ sÄ lygojo situacinės aplinkybės. Pasak gynybos, atliekant ambulatorinę ekspertizę, iÅ¡ esmės buvo perraÅ¡yti byloje apklaustų liudytojų parodymai, o apie situacinę aplinkybę dėl piniginės metimo, kas iÅ¡Å¡aukė intensyvius V.

I. veiksmus, panaudojant peilį nukentėjusiojo atžvilgiu, ekspertai nežinojo, nes tai paaiÅ¡kėjo tik bylÄ nagrinėjant teisme, t. y. jau po suraÅ¡yto ir į bylÄ pateikto ambulatorinės ekspertizės akto. Pabrėžiama ir tai, kad ekspertizės akto rengimo metu ekspertai neturėjo duomenų iÅ¡ ligoninės, kurie buvo gauti tik bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau ekspertams tai nebuvo kliÅ«tis patvirtinti savo ekspertizės iÅ¡vadas, nors ir paaiÅ¡kėjo itin svarbios aplinkybės, susijusios bÅ«tent su situacinėmis aplinkybėmis (iÅ¡oriniais veiksniais, sÄ lygojusiais tokį spontaniÅ¡kÄ V.

I. elgesį su peiliu nukentėjusiojo atžvilgiu) bei naujai paaiÅ¡kėjusiais medicininiais dokumentais (kuriuose fiksuoti retrospektyviniai duomenys apie V. I. depresijÄ , nerimÄ bei suicidines mintis ir k.t). 2.17.1. Gynybos vertinimu, visi Å¡ie duomenys rodo, kad ekspertizės (ambulatorinis) aktas suraÅ¡ytas atmestinai ir pavirÅ¡utiniÅ¡kai, neįsigilinus į visas aplinkybes, be pagrindo neatlikus gilesnio tiriamojo asmens psichologinio – psichinio iÅ¡tyrimo, neatsakant į esminius klausimus dėl tiriamojo stebėjimo trukmės, gebėjimo iÅ¡siaiÅ¡kinti tiriamojo psichikos anamnezę ir galimus sutrikimus, psichikos sutrikimų dinamikos, asmenybės patologijos ir kt., dėl reikalingos tyrimo rÅ«Å¡ies (ambulatorinis, stacionarus) ir jo metu galimybės diferencijuoti psichikos sutrikimų dinamikÄ , dėl tiriamam asmeniui bÅ«dingo patologinio impulsyvaus elgesio veikos padarymo metu, kritikos savo veiksmams, keliant abejones ir dėl tyrimo trukmės bei dėl galimybės nustatyti (pastebėti) tiriamo galimai užslėptus asmens psichikos sutrikimo simptomus, svyruojančio, nepastovaus pobÅ«džio elgesio sutrikimus, pastebėti jo iÅ¡kreiptÄ laiko, vietos, savęs, santykių suvokimÄ kaip grėsmę jam pačiam, įvertinant ligos pobÅ«dį, jos prieÅ¡istorę, kuriÄ galėjo įtakoti ir alkoholio vartojimas. 2.17.2.

Pažymima, kad Å¡iuo konkrečiu atveju nebuvo daromas depresijos tyrimas, nors medicininiuose dokumentuose jau iÅ¡ anksčiau buvo matyti, kad V. I. turėjo polinkį į depresijÄ , suicidinių minčių. Tokiu bÅ«du teigiama, kad neatlikus iÅ¡samaus visapusiÅ¡ko tyrimo (pabendravus su tiriamuoju tik kartÄ ir apie valandÄ ), ekspertai nustatė, jog lėtinio ar Å«maus V. I. psichikos sutrikimo požymių nėra. Nebuvo nustatyta ir jokių psichozės požymių, nurodant, kad iÅ¡vardinti požymiai gali bÅ«ti bÅ«dingi ir asmenybės struktÅ«ros pakitimams, kas ir buvo nustatyta ekspertizės metu.

Taigi, keliamas klausimas, kaip ekspertai nustatė, t. y. kokį platesnio masto tyrimÄ atliko ir nusprendė, kad nustatyti požymiai yra bÅ«dingi asmenybės struktÅ«ros pakitimams, o ne psichozės požymiams. 2.17.3. Vertinama ir tai, kad nagrinėjamoje situacijoje egzistavo stacionarios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės skyrimo prielaidos, tai aiÅ¡kinant tuo, kad iÅ¡ V. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos, visų susiklosčiusių aplinkybių konteksto tiek iki įvykio, tiek ir po jo, pastarojo bÅ«senos tiek gerokai iki inkriminuotos nusikalstamos veikos, tiek po jos, V.

I. bÅ«sena galimai gali atitikti bÅ«senÄ , numatytÄ BK 17 straipsnyje (nepakaltinamumas) arba BK 18 straipsnyje (ribotas pakaltinamumas). 2.17.4. Atsižvelgus į tai, nurodoma, jog gynybos keliamus klausimus objektyviai ir iÅ¡samiai bÅ«tų galima atsakyti, tik paskyrus V. I. stacionariÄ ekspertizę, nes ambulatorinės ekspertizės taikomų metodų (užduotinų klausimų atsakymams pateikti) akivaizdžiai nepakanka, t. y. ambulatorinės ekspertizės intensyvumas, dinamika (t. y. apsiribojimas tik turimų medicininių dokumentų analize ir vieno pokalbio su tiriamuoju asmeniu atlikimu) nėra pakankamas objektyvios, iÅ¡samios ir visapusiÅ¡kos iÅ¡vados apie tiriamÄ jį asmenį padarymui.

Gynėjas mano, kad ambulatorinio V. I. ištyrimo nepakanka konstatuoti, jog jis įvykio metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti ir kad jis šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmė ir juos valdyti. Svarbu ir tai, kad papildomi medicininiai duomenys atsirado tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, atliekant ambulatorinę ekspertizę jų ekspertai neturėjo ir su jais susipažino tik teisiamojo posėdžio metu be išsamesnio šių dokumentų išstudijavimo, nebuvo atsižvelgta ir į retrospektyvinius duomenis, V.

I. suicidines mintis, nerimÄ ir kt., kas duoda pagrindÄ V. I. asmenybės iÅ¡samesniam tyrimui. 2.17.5. Gynybos įsitikinimu Å¡ioje byloje apsiribojus vien tik ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, byloje akivaizdžiai neužtikrintas visų galimų prielaidų ir abejonių iÅ¡sklaidymas (neatsakyta į keletÄ svarbių klausimų), susijęs su galimos V. I. psichikos bÅ«senos nustatymu. 2.18. Apibendrinus, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , kadangi V.

I. veikÄ kvalifikavo pagal netinkamÄ BK straipsnį – įvykio aplinkybės ir visa susiklosčiusi situacija liudija apie tai, kad V. I. nusikaltimo metu veikė neapibrėžta tyčia ir tikslo D. R. nužudyti neturėjo, todėl jo veika turėjo bÅ«ti kvalifikuota pagal kilusias pasekmes. Kadangi nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus kÅ«no sužalojimas – taikytinas BK 135 straipsnis arba 136 straipsnis. 2.19. Vertinama, jog teismo iÅ¡vados dėl pasikėsinimo nužudyti nukentėjusįjį pagrįstos įvykio faktu ir nukentėjusiojo bei jo sugyventinės ir draugų subjektyviais paaiÅ¡kinimais, kurie prieÅ¡tarauja raÅ¡ytinei bylos medžiagai, kitų liudytojų parodymams.

Dėl susiformavusio ketinimo nužudyti nukentėjusįjį minėti asmenys, apklausti kaip liudytojai, iÅ¡sakė tik spėjimus, kurių pagrindu teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie V. I. tyčiÄ nužudyti nukentėjusįjį. Pažymi, kad A. D. parodymai paneigti E. B. parodymais, o apie tariamus įspėjimus ar garsinimus kiti liudytojai, kaip teigia, sužinojo iÅ¡ A. D. pasakojimų. Tokiu bÅ«du manoma, jog, nesant kitų neabejotinų ir neginčytinų įrodymų, įvykyje dalyvavusių ir nedalyvavusių asmenų paaiÅ¡kinimai negalėjo nulemti V.

I. veiksmų kvalifikacijos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, o teismo padarytos iÅ¡vados dėl pasikėsinimo nužudyti nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis. 2.20. Pirmosios instancijos teismui nepasinaudojus galimybe paskirti kompleksinę stacionariÄ teismo psichologinę – psichiatrinę ekspertizę, keliami klausimai dėl V. I. įvykio metu buvusios, o tuo pačiu ir esamos bÅ«klės, todėl, anot apelianto, sudaro pagrindÄ Å¡ias aplinkybes patikrinti iÅ¡ naujo. Situacijos analizė nerodo V.

I. tiesioginės apibrėžtos tyčios turinio ir kryptingumo atimti gyvybę D. R.. 2.21. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas nepilnai iÅ¡nagrinėjo bylÄ ir nenustatė priežasties, dėl ko įvyko nusikaltimas, tik formaliai apsiribojo tariamo motyvo ir tikslo (kerÅ¡to) turėjimo aspektu, nevertinant paties nukentėjusio provokuojančio elgesio (metant piniginę, jos pataikymo V. I. į veidÄ ), galimai jo draugų veiksmų ir kt. Todėl praÅ¡oma pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl V.

I. veikos kvalifikavimo keisti ir paskirti Å¡velnesnę bausmę. 2.22. Vertinant duomenis apie V. I. veiksmuose esantį subjektyvines pusės požymį (kaltę, tyčiÄ ) nužudyti nukentėjusįjį, daroma iÅ¡vada, kad jo veiksmuose nėra minėto bÅ«tino subjektyvinės pusės požymio – kaltės, formos – tyčios. Laikoma, kad atėjimo į įvykio vietÄ tikslas buvo pasikalbėti su nukentėjusiuoju, o peilis atsineÅ¡tas savigynai. Akivaizdu, kad V. I. veiksmuose nėra bÅ«tinųjų pasikėsinimo nužudyti sudėties požymių.

Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. I. versijÄ paneigia nukentėjusiojo ir jo liudytojų (draugų ir sugyventinės) parodymai, Å¡ios baudžiamosios bylos medžiaga (joje esantys įrodymai) akivaizdžiai yra prieÅ¡ingi Å¡ioms teismo iÅ¡vadoms, be to, jie paneigti tiek kito liudytojo parodymais, tiek raÅ¡ytine bylos medžiaga. 2.23. Konstatuotina, jog ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. I. kaltę padarius bÅ«tent jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Vien tai, kad nukentėjusysis sužalotas panaudojus peilį ir kad padaryti sužalojimai buvo pavojingi nukentėjusiojo gyvybei – neduoda pagrindo neginčytinai spręsti apie V. I. tyčios kryptingumÄ ir siekį atimti gyvybę. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, padaręs faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ â€“ V. I. nusikalstama veika turi bÅ«ti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nuo pat proceso pradžios prisipažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, sutinka pagal galimybes dengti visÄ pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė – atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Nuteistojo V. I. gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neginčija, kad V. I. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį, tačiau neigia, jog tyčiniais smurtiniais veiksmais nuteistasis kėsinosi, turėdamas tyčiÄ atimti D. R. gyvybę. Anot gynėjo, V. I. veikė neapibrėžta tyčia, tai yra jis nukentėjusiojo mirties nenorėjo, todėl jo neteisėti veiksmai pagal kilusius padarinius perkvalifikuotini iÅ¡ BK 22 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnį arba BK 136 straipsnį. Pagrįsdamas šį teiginį, apeliantas nurodo, jog teismas nevisapusiÅ¡kai įvertino byloje esančius įrodymus, didesnę reikÅ¡mę suteikė nukentėjusiojo, jo draugų bei sugyventinės parodymams, ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojo E. B. parodymais, kurie prieÅ¡ingi A. D., R. M. ir A. J. parodymams dėl tariamai V. I. iÅ¡sakytų grasinimų.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimÄ ir apklaususi liudytojÄ I. U., ekspertÄ M. J., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus iÅ¡tyrė ir įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė V. I. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstas iÅ¡vadas dėl jo kaltės formos ir tyčios rÅ«Å¡ies. Pripažindamas V. I. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Nuteistojo V. I. gynėjo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai Å¡ių teismo iÅ¡vadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamÄ nuosprendį.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. I. kaltinime nurodytu laiku, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslÄ nužudyti D. R. ir taip atkerÅ¡yti jam už tai, kad jis pradėjo gyventi kartu su nuteistojo buvusia ilgamete sugyventine A. D. bei siekdamas jÄ susigrÄ Å¾inti, sulaukė grįžtančio po pietų pertraukos į darbÄ D. R. ir specialiai Å¡iam tikslui iÅ¡ namų paimtu peiliu, tyčia sudavė D. R. vienÄ smÅ«gį į nugaros kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį sužalojimÄ su kairio inksto III° plyÅ¡imu; vienÄ smÅ«gį į krÅ«tinės lÄ stos kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį kairiojo Å¡ono sužalojimÄ ; mažiausiai tris smÅ«gius peiliu bandančiam užsidengti nuo smÅ«gių D.

R. į rankas, tuo padarydamas jam pjautinę žaizdÄ kairiame dilbyje, durtines-pjautines žaizdas deÅ¡inio žasto priekiniame pavirÅ¡iuje ir deÅ¡inio žasto iÅ¡oriniame pavirÅ¡iuje su stipininio nervo pilnu nupjovimu, po to, tęsdamas savo nusikalstamÄ sumanymÄ , tyčia sudavė peiliu nebegalinčiam gintis rankomis D. R. vienÄ smÅ«gį į krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę pusę, tuo padarydamas durtinę-pjautinę krÅ«tinės žaizdÄ su poodine emfizema, deÅ¡inio plaučio sužalojimu, deÅ¡iniu hemopneumotoraksu ir pneumoperikardiumu bei norinčiam pasiÅ¡alinti nukentėjusiajam sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu į galvÄ , tuo padarydamas durtinę-pjautinę žaizdÄ kairiajame užausyje.

Tokiu bÅ«du, V. I. pasikėsino nužudyti D. R., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių: besivydamas patyrusį sunkų sveikatos sutrikdymÄ D. R., V. I. nugriuvo ir pametė peilį, be to, prie jo pradėjo artintis ir jį persekioti įvykį matę D. R. bendradarbiai, todėl vengdamas sulaikymo, jis iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino.

7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ , pasikėsinimas (BK 22 straipsnio 1 dalis) nužudyti kitÄ Å¾mogų yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu:

1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti;

2) jį darydamas asmuo, suvokdamas pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali jÄ atimti, ir to siekia. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239-139/2015, Nr. 2K-248/2013, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-13-976/2018).

Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje, sudėties požymius, atskleidžiant kaltininko tyčiÄ , bÅ«tina nustatyti valinį jos turinį, siekimÄ apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi bÅ«ti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

8. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio dėl V. I. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį matyti, kad apie V. I. tyčios nužudyti nukentėjusįjį D. R. turinį (kryptingumÄ ) teismas sprendė, laikydamasis nurodytų iÅ¡aiÅ¡kinimų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylai reikÅ¡mingu laiku ir vietoje V. I. prieÅ¡ D. R. atliko intensyvius smurtinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. I. nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį, intensyvumÄ ir kryptingumÄ , priemonės žalojant nukentėjusįjį panaudojimÄ , nustatė, kad V.

I. veikė tiesiogine tyčia, tai yra turėjo tikslÄ nužudyti nukentėjusįjį, tačiau nusikalstamo ketinimo nerealizavo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, ir V. I. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo kaip pasikėsinimÄ nužudyti D. R. (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis). PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas V. I. tyčios turinį nustatė iÅ¡samiai iÅ¡tyręs byloje surinktus įrodymus ir, juos įvertinęs kaip visetÄ , nė vienam įrodymų Å¡altiniui neteikdamas iÅ¡skirtinės reikÅ¡mės, apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, iÅ¡dėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas iÅ¡vadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, aptarė nuteistojo gynybos versijÄ , kad V.

I. norėjo tik pagÄ sdinti ar sužaloti nukentėjusįjį, o ne nužudyti, ir jÄ motyvuotai atmetė. Su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

9. Nuteistasis V. I., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, neigė turėjęs tikslÄ nužudyti nukentėjusįjį. Jis parodė, kad įvykio dienÄ atsimena labai blogai, nes kurį laikÄ prieÅ¡ įvykį bei iÅ¡vakarėse jis vartojo alkoholinius gėrimus. Ä®vykio dienos ryto, tai yra fakto, kad jam buvo kviesta greitoji medicinos pagalba, nes jis buvo nukritęs ir susitrenkė galvÄ , jis neprisimena, apie tai sužinojo teisiamojo posėdžio metu tėvui davus parodymus. Vėliau tos dienos įvykius prisimena atkarpomis.

Prisimena, kad atsibudęs apie 10 val., nusprendė nuvažiuoti pas D. R. į autoservisÄ ir su juo pasikalbėti. IÅ¡važiuodamas iÅ¡ namų pasiėmė kuprinę, kurioje gulėjo piniginė ir jo darbo įrankis – virtuvinis kirvukas, kurio kartais prireikdavo darbe. Taip pat savigynai pasiėmė ir įsidėjo į kuprinės Å¡oninę kiÅ¡enę virtuvinį peilį, nes žinojo, jog D. R. dirba dar su dviem vaikinais, kurių vienas turi ginklÄ . Užėjęs į servisÄ , jame nieko nerado, Å¡alia serviso dirbęs vaikinas pasakė, kad visi išėjo pietauti, todėl V.

I. laukė ant suoliuko prie autoserviso. Neužilgo jis pamatė ateinančius nukentėjusįjį ir du jo bendradarbius. Kas vyko toliau – ar dėl traumos, ar dėl tuo metu buvusios psichologinės bÅ«senos, tiksliai visų detalių neprisimena. Tik pamena, kad atsistojęs ėjo link nukentėjusiojo, paprašė žiebtuvėlio, kad tarp jų įvyko kažkoks susistumdymas. Vėliau jam sakė, kad nukentėjusysis į jį metė piniginę, spyrė, bet jis tÄ blogai atsimena. Kuriuo metu iÅ¡sitraukė peilį ir sužalojo D.

R. neatsimena. Kai atsipeikėjo, jo (V. I.) rankose buvo peilis, D. R. gulėjo, o jis stovėjo virÅ¡ jo su peiliu rankoje. Po to jis (V. I.) pradėjo bėgti ir nugriuvo. Tuo metu pamatė besiartinantį nukentėjusiojo bendradarbį, todėl atsistojo ir ėmė bėgti per gatvę, tuo metu jį partrenkė automobilis. Nuo to momento vėl aplinkybių gerai neprisimena, tik pamena, kad nubėgo iki vieÅ¡ojo transporto stotelės, važiavo troleibusu, skambino mamai (t. 4, b. l. 46, 47.). Taigi, apklausiamas teisme nuteistasis pateikė gynybinę versijÄ , kad nukentėjusiojo žalojimo momento jis gerai neatsimena, kad tarp jų vyko kažkoks susistumdymas, kad vėliau jam sakė, kad nukentėjusysis į jį metė piniginę, spyrė.

Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši gynybinė pozicija ir parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nebuvo nuoseklūs.

10. PirmÄ kartÄ apklausiamas kaip įtariamasis V. I. parodė, kad pamatęs ateinantį D. R. ir dar du vaikinus, D. R. pasakė, kad reikia pasikalbėti, į kÄ D. R. atsakė, kad neturi apie kÄ su juo kalbėtis. Po Å¡ių žodžių jis (V. I.) iÅ¡ užpakalinės kelnių kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė peilį ir užpuolė nukentėjusįjį. Pamena, kad dÅ«rė jam peiliu ne vienÄ kartÄ , konkrečiai į kurias kÅ«no vietas ir kiek kartų neprisimena. D. R. pradėjus bėgti, jį pasivijo ir dÅ«rė peiliu, į kuriÄ vietÄ ir kiek kartų neprisimena, o D.

R. nukritus ant žemės, jis (V. I.) pabėgo. V. I. taip pat tvirtino, kad imdamas iÅ¡ namų peilį, tikslo nužudyti D. R. neturėjo, tiesiog norėjo jį pagÄ sdinti (t. 2, b. l. 53). AntrÄ kartÄ apklaustas kaip įtariamasis V. I. parodė, jog žinojo, kad D. R. dirba servise kartu su trimis vyrais, peilį pasiėmė tam, kad apsigintų, žudyti jis nieko nenorėjo, tiesiog norėjo pasikalbėti su D. R., galvojo, kad Å¡is nenorės kalbėtis ir dar gali jį pulti. Atėjus prie serviso, D. R. jam pasakė, kad jis neturi kÄ su juo kalbėtis, tai bÅ«tent jį (V.

I.) ir sunervino, jis paėmė peilį iÅ¡ galinės deÅ¡inės kiÅ¡enės ir smÅ«giavo D. R. vienÄ kartÄ . Pamanęs, kad nepataikė, dÅ«rė dar kartÄ . Taip pat parodė, jog D. R. jam jokių smÅ«gių nesudavė, kiek tiksliai jis sudavė smÅ«gių D. R., neprisimena. Jis nesitaikė į jokias kÅ«no vietas, dÅ«rė užvaldytas emocijų (t. 2, b. l. 62-63). Vėlesnių apklausų metu V. I. parodė iÅ¡ esmės tas pačias aplinkybes ir parodė, jog peilį iÅ¡sitraukė po to, kai D.

R. atsisakė su juo pasikalbėti, tvirtino, jog peilį iÅ¡ namų pasiėmė savigynai ir pagÄ sdinimui, kad negali konkretizuoti, kodėl iÅ¡sitraukė peilį, kad neprisimena, kiek tiksliai sudavė smÅ«gių peiliu, smÅ«giavo chaotiÅ¡kai (t. 2, b. l. 68-70); tyčios nužudyti D. R. neturėjo, kad smÅ«giai D. R. buvo chaotiÅ¡ki ir buvo nukreipti ne į gyvybės atėmimÄ , jis tiesiog norėjo su juo (D. R.) pakalbėti, o įvyko taip, kad jį (D. R.) sužalojo (t. 2, b. l. 73).

11. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rÅ«Å¡is, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, bÅ«dÄ , sužalojimų pobÅ«dį, situacijÄ , kuriai esant Å¡ie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017).

Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali bÅ«ti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Apelianto teiginiai, jog įvykio metu nuteistasis turėjo tikslÄ pasikalbėti su nukentėjusiuoju, motyvo ir tikslo kerÅ¡yti ar juo labiau nužudyti D. R. neturėjo, o peilio panaudojimo faktas buvo spontaniÅ¡kas ir chaotiÅ¡kas, iÅ¡Å¡auktas situacijos ir provokuojančio nukentėjusiojo (galimai ir jo draugų) elgesio, paneigiami baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

12. Apklausiamas teisme nukentėjusysis D. R. parodė, kad įvykio dienÄ A. D. jį perspėjo SMS žinute, paraÅ¡ydama, kad V. I. jo laukia prie darbo ir kad jis gali kažkÄ padaryti, prašė bÅ«ti atidžiam ir atsargiam. Grįždamas kartu su bendradarbiais A. J. ir R. M. iÅ¡ pietų, Å¡alia autoserviso pamatė V. I., kuris priėjo prie jo ir kelis kartus pasiÅ«lė paeiti į Å¡alį, tačiau supratęs, kad jis (nukentėjusysis) neis, laikydamas rankoje cigaretę, paprašė žiebtuvėlio prisidegti.

D. R. iÅ¡sitraukė iÅ¡ kiÅ¡enės žiebtuvėlį ir ketino jį paduoti V. I., tačiau pastarasis kaire ranka pačiupęs žiebtuvėlį kartu su jo (nukentėjusiojo) deÅ¡ine ranka, pradėjo už rankos traukti į save ir tuo pačiu metu, labai greitai iÅ¡ galinės kelnių kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė peilį ir dÅ«rė jam, tai yra pradėjo smÅ«giuoti į įvairias kÅ«no vietas, iÅ¡ viso septynis smÅ«gius, pagrinde į virÅ¡utinę kÅ«no dalį (t. 3, b. l. 105-109). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis be aukščiau nurodytų aplinkybių paaiÅ¡kino ir tai, kad jam žinoma, jog įvykio dienÄ E. B. paskambino A.

D. ir jÄ perspėjo, kad V. I. nuėjo į jo (D. R.) darbovietę ir kad jis bÅ«tų atsargus. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad E. B. jam asmeniÅ¡kai telefonu yra sakęs, kad jis su A. D. turėtų kažkÄ daryti, ar iÅ¡važiuoti, ar slapstytis, nes bendraudamas su V. I., jis (E. B.) mato, kad V. I. myli AleksandrÄ , kad kraustosi iÅ¡ proto ir visÄ laikÄ kalba, kad nori jį nužudyti. Jam taip pat žinoma, kad po įvykio V. I. paskambino E. B. ir pasakė, kad jis su juo (nukentėjusiuoju) susidorojo, o E. B. paskambino A.

D. ir pasakė, kad ji ieškotų jo ir domėtųsi, kas tiksliai atsitiko (t. 1, b. l. 68, 74-76).

13. Pirmiau aptarti nukentėjusiojo parodymai patvirtinami liudytojų A. J. ir R. M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais. BetarpiÅ¡kai įvykį stebėjęs A. J. parodė, kad D. R. jautė pavojų, kad jam jis (D. R.) pasakojo, kad gali ateiti A. D. buvęs draugas, kuris grasino papjauti ar kažkokiu bÅ«du susidoroti. Ä®vykio dienÄ kartu su D. R. ir R. M. grįžtant iÅ¡ pietų, pamatė ant suoliuko prie serviso sėdintį V. I.. Jiems priėjus arčiau, pastarasis atsistojo, pakvietė D. R. paeiti į Å¡alį ir pasikalbėti.

Tuo metu R. M. pasakė, kad V. I. turi peilį. IÅ¡ karto po Å¡ių žodžių V. I. iÅ¡ galinės kelnių kiÅ¡enės iÅ¡sitraukė peilį ir pradėjo juo mosikuoti. Jie iÅ¡sigando ir pasitraukė į Å¡onÄ maždaug penkis metrus, nesuprato, kas vyksta. Tik po kelių akimirkų suprato, kad V. I. smÅ«giuoja peiliu D. R., smÅ«gių buvo daug, V. I. smÅ«giavo ir tuomet, kai nukentėjusysis buvo sužalotas ir bandė bėgti, o pabaigė veiksmus tik tuomet, kai besivydamas D. R. griuvo ir jam iÅ¡krito peilis, tuomet jis (V.

I.) pabėgo. Liudytojas taip pat paaiÅ¡kino, kad V. I. smÅ«giai buvo tikslingi, jis ne Å¡iaip mosavo peiliu, buvo matyti, kad nori pataikyti ir sužeisti žmogų. Taikėsi į galvÄ , krÅ«tinę, kaklÄ . Nematė, kad nukentėjusysis kÄ nors bÅ«tų metęs į V. I., jis tik matė žiebtuvėlį, nes V. I. D. R. paprašė duoti prisidegti (t. 3, b. l. 128-130). IÅ¡ įvykio vietoje buvusio liudytojo R. M. parodymų matyti, kad jis nors ir nestebėjo visos įvykio eigos (nes nubėgo ieÅ¡koti įrankio apsiginti), tačiau matė, jog D.

R. su V. I. nenorėjo kalbėti, kad V. I. dÅ«rė staiga, D. R. pradėjus bėgti, V. I. jį vijosi ir visÄ laikÄ bandė įdurti jam peiliu. Liudytojas taip pat paaiÅ¡kino, kad smÅ«giai nebuvo chaotiÅ¡ki – V. I. bandė pataikyti į kaklÄ , veidÄ , virÅ¡utinę kÅ«no dalį. Tuo tarpu nukentėjusysis jokių veiksmų, iÅ¡skyrus žiebtuvėlio padavimÄ , V. I. atžvilgiu neatliko. Liudytojas prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose be nurodytų aplinkybių R.

M. taip pat parodė, jog nukentėjusysis jį buvo informavęs, kad gali ateiti buvęs A. D. draugas, kad prieÅ¡ savaitę iki įvykio jis matė tÄ patį vaikinÄ , vaikÅ¡tantį Å¡alia serviso miÅ¡kelyje (t. 3, b. l. 130-131).

14. Netikėti pirmiau aptartais nukentėjusiojo D. R., liudytojų A. J. ir R. M. parodymais nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir t. t. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo D. R., liudytojų A. J. ir R. M. parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, visų jų apklausų metu dėl pagrindinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių iš esmės buvo vienodi ir nuoseklūs. Šiame kontekste pažymėtina, jog liudytojas R.

M. viso proceso metu tvirtino, jog įvykio nuosekliai nematė, be to, įvykio metu, nuteistajam staiga pradėjus smÅ«giuoti peiliu, liudytojai A. J. ir R. M. neabejotinai patyrė Å¡okÄ , todėl akivaizdu, jog gynėjo akcentuojamo veiksmo – piniginės metimo į nuteistojo veidÄ , galėjo nepastebėti, o R. M. – nepamatyti ir dėl objektyvių priežasčių. Pažymėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių paprastai neįmanoma pakartoti pažodžiui apklausos teisme metu ir tai nesudaro pagrindo teigti, jog įvykio aplinkybės aiÅ¡kinamos skirtingai.

Be to, pirmosios instancijos teismas minėtų asmenų parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste ir padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad jie yra patikimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi nukentėjusiojo D. R., liudytojų A. J., R. M. parodymus bei įvertinusi juos kitų bylos duomenų kontekste, daro iÅ¡vadÄ , kad minėtų asmenų parodymai paneigia nuteistojo parodymus apie smurto naudojimo prieÅ¡ D. R. aplinkybes, tai yra kad su nukentėjusiuoju jis norėjo tik pakalbėti, pagÄ sdinti, kad galiausiai smÅ«giavo peiliu dėl paties nukentėjusiojo veiksmų ar, kaip nurodoma gynėjo skunde, esant grumtynėms nukentėjusiajam ar jo draugams atlikus aktyvius veiksmus.

Taip pat nenustatyta, kad minėti asmenys siekia apkalbėti nuteistÄ jį. Dėl to nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejoti D. R. bei liudytojų A. J., R. M. parodymais dėl V. I. panaudoto fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį aplinkybių nėra pagrindo, juolab, kad jų nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

15. PrieÅ¡ingai apelianto teiginiams, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad V. I. turėjo motyvÄ ir tikslÄ nužudyti nukentėjusįjį D. R. ir veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino tai padaryti. Nukentėjusiojo D. R., liudytojos A. D. ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo ir V. I. buvo susiklosčiusi konfliktinė ir įtampÄ kelianti situacija – nuteistojo sugyventinė, liudytoja A. D. jį paliko ir apsigyveno su D. R.. Å i aplinkybė nuteistajam kėlė pyktį ir kerÅ¡to jausmÄ .

Nukentėjusysis D. R. nurodė, jog, pradėjus bendrauti su A. D., pastaroji nenorėjo, kad apie tai sužinotų V. I., nes kaip ji paaiÅ¡kino, jis (V. I.) gali kerÅ¡yti. Ir nors duomenų apie tiesioginius V. I. grasinimus D. R. byloje nėra, vertintina, kad nukentėjusysis žinojo, jog V. I. neatsisakė ketinimų susigrÄ Å¾inti buvusiÄ draugę, apie tai kalbėjo tiek su A. D., tiek su juo. IÅ¡ nukentėjusiojo D. R. ir liudytojos A. D. parodymų matyti, jog A. D. taikytis nesutiko, bandė iÅ¡siskirti geruoju ir prašė juos (A.

D. ir D. R.) palikti ramybėje. D. R. taip pat sulaukė daugkartinių V. I. skambučių su praÅ¡ymu nebendrauti su A. D. bei susitikti pasikalbėti. Pasak nukentėjusiojo, jis nesutiko susitikti su V. I., vengė atsiliepinėti į jo skambučius. Å ie nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai patvirtina, jog nuteistajam buvo žinoma pastarųjų pozicija dėl susitaikymo ar galimo susitikimo galimybės, todėl akivaizdu, jog V. I. nebuvo jokio reikalo susitikti pasikalbėti su nukentėjusiuoju. Pastebėtina, jog Å¡iÄ savo pozicijÄ D.

R. dar kartÄ iÅ¡reiÅ¡kė susitikimo su V. I. prie autoserviso metu ir tuoj pat buvo subadytas peiliu. Be to, iÅ¡ A. D. parodymų matyti, jog įvykio dienÄ sunerimusi dėl gautų iÅ¡ V. I. keisto pobÅ«džio žinučių, norėdama sužinoti apie pastarojo ketinimus, paskambino V. I. draugui E. B., kuris pasakė, kad jis (E. B.) nežino kÄ daryti, kad V. I. užmuÅ¡ D. R., kad skambintų D. R. ir perspėtų jį. Tuomet liudytoja paskambino D. R. ir perspėjo jį, paprašė bÅ«ti atsargiam, o maždaug 15-16 val.

įvyko užpuolimas. Nukentėjusysis D. R. patvirtino, jog įvykio dienÄ A. D. SMS žinute perspėjo jį, kad V. I. laukia jo prie darbo, kad gali kažkÄ padaryti, prašė bÅ«ti atidžiam ir atsargiam. Apelianto argumentai, jog liudytojas A. B. paneigė A. D. parodymus apie iÅ¡ankstinį V. I. nusiteikimÄ atimti D. R. gyvybę, yra nepagrįsti. Liudytojas A. B. yra nuteistojo draugas, todėl jo parodymai apie tai, kad jis tik pasakė A. D., kad V. I. eina į autoservisÄ pasikalbėti su D. R., yra suprantami, tai paaiÅ¡kinama tuo, kad liudytojas savo parodymais nenori jam pakenkti.

Be to, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai A. J. ir R. M. taip pat parodė, jog D. R. buvo juos įspėjęs, kad gali ateiti buvęs A. D. draugas, kad jis (D. R.) jaučia pavojų. Teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo ir liudytojų tarpusavyje sutampančiais parodymais. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis pasikėsino įgyvendinti šį savo nusikalstamÄ sumanymÄ . Bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog nukentėjusysis D. R. buvo sužalotas V. I. atsineÅ¡tu peiliu.

Å i aplinkybė taip pat leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie iÅ¡ anksto susiformavusiÄ tyčiÄ nužudyti. Juo labiau, kad atėjęs į autoservisÄ ir sulaukęs iÅ¡ pietų sugrįžusio D. R., V. I. slėpė atsineÅ¡tÄ peilį, grasinančio pobÅ«džio veiksmų neatliko, žodžiu D. R. negrasino, taip siekdamas nuslėpti tikruosius ketinimus. Tačiau, nepavykus atitraukti nukentėjusiojo nuo kartu buvusių bendradarbių taip sumažinant D. R. galimybę sulaukti pastarųjų pagalbos bei pasiprieÅ¡inimo, supratęs, kad R.

M. galimai pastebėjo jo turimÄ peilį, nuteistasis staiga iÅ¡sitraukė iÅ¡ galinės kelnių kiÅ¡enės peilį ir dÅ«rė nukentėjusiajam į nugarÄ . Be to, nukentėjusiajam bandant prieÅ¡intis, tai yra bandant užsidengti rankomis, metus į nuteistojo veidÄ piniginę, ir toliau tęsė kÅ«nÄ Å¾alojančius veiksmus – peiliu dÅ«rė į krÅ«tinės lÄ stos kairę pusę, mažiausiai tris kartus į rankas, po ko, negalinčiam gintis rankomis D. R. dÅ«rė į krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inę pusę, galiausiai nukentėjusiajam bandant pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos – sudavė vienÄ smÅ«gį peiliu į galvÄ .

IÅ¡ byloje nustatytų nuteistojo V. I. veiksmų matyti, kad nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti veiksmai nebuvo vien pagÄ sdinimas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. I., neabejotinai turėdamas tikslÄ atkerÅ¡yti nukentėjusiajam, iÅ¡ anksto turėdamas peilį, tikslingai sulaukęs iÅ¡ pietų sugrįžusio nukentėjusiojo, smogė jam mažiausiai septynis kartus į krÅ«tinę, nugarÄ , rankas ir galvÄ , taip padarydamas nukentėjusiajam specialisto iÅ¡vadoje nustatytus pavojingus gyvybei sužalojimus.

Pažymėtina, jog V. I. nukentėjusiajam smÅ«giavo peiliu ne bet kur, bet į gyvybiÅ¡kai svarbias žmogui kÅ«no dalis – krÅ«tinės kairę pusę, kurioje iÅ¡sidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbÅ«s organai, taip pat ir Å¡irdis, taip pat į galvÄ . Pagal suformuotÄ teismų praktikÄ pripažįstama, kad galva ir krÅ«tinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kÅ«no dalys ir normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smÅ«gį ar durdamas kitam žmogui į Å¡ias kÅ«no vietas daro veikÄ , keliančiÄ pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smÅ«gio nukentėjusiajam gali bÅ«ti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K- 381/2011 ir kt.). Nukentėjusįjį D. R. nuteistasis V. I. sužalojo peiliu, tai yra gyvybei pavojingu, duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, kuriuo neabejotinai galėtų bÅ«ti padaryti ir mirtini sužalojimai. Tokie nuteistojo veiksmai bei pasirinktas asmens žalojimui skirtas įrankis – peilis, patvirtina, kad suduodamas smÅ«gį peiliu nuteistasis (nors ir bÅ«damas neblaivus) neabejotinai aiÅ¡kiai suvokė savo veiksmų pavojingumÄ ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti D.

R. gyvybę. Be to, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nuteistasis V. I. nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas vietas peiliu dÅ«rė ne vienÄ kartÄ , rodo jo tyčios atimti kitam žmogui gyvybę kryptingumÄ . Akivaizdu, jog nustatytos faktinės bylos aplinkybės, paneigia apelianto teiginius, jog V. I. peilį panaudojo neplanuotai, grumtynių metu ar atlikus veiksmus nukentėjusiajam ar jo draugams.

16. IÅ¡ apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog esmine aplinkybe, paneigiančia nustatytÄ tyčios rūšį, gynėjas laiko paties nukentėjusiojo veiksmus, kuriuos įvardina, kaip provokuojančius. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. R. parodė, jog metė į V. I. piniginę, tačiau nukentėjusysis parodė ir apie tai, kad piniginę jis metė, jau V. I. pradėjus smÅ«giuoti peiliu, norėdamas nukreipti jo dėmesį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ne tik nukentėjusiojo parodymus, bet ir liudytojų A.

J., R. M. parodymus, nustatė, kad V. I. pradėjo smÅ«giuoti staiga, nukentėjusiajam atsisakius paeiti į Å¡alį pasikalbėti, galimai supratus, jog R. M. pastebėjo, jog jis turi peilį. Tai, kad D. R. smÅ«gių sudavimo peiliu metu į V. I. metė rankose turėtÄ piniginę, nesuteikia pagrindo iÅ¡vadai apie provokuojantį D. R. elgesį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įvykio metu nuteistasis nebuvo įžeidinėjamas, prieÅ¡ jį nebuvo panaudotas ir smurtas, prieÅ¡ingai – tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai vengė artintis prie nuteistojo V.

I., o nukentėjusysis ir aiÅ¡kiai tai iÅ¡sakė žodžiu atsisakydamas su juo pasikalbėti. BÅ«tent po to, kai D. R. atsisakė paeiti į Å¡alį pasikalbėti, V. I. staiga iÅ¡sitraukęs peilį pradėjo smÅ«giuoti. Ir tik tada nukentėjusysis D. R., bandydamas apsiginti ir siekdamas nukreipti į jį peiliu smÅ«giuojančio V. I. dėmesį, metė į V. I. veidÄ piniginę. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo D. R. elgesį, kuomet jis metė į V.

I. veidÄ rankose laikytÄ piniginę, pripažinti provokuojančiu.

17. Kaip jau buvo minėta Å¡ioje nutartyje, apie tyčios turinį teismas sprendžia kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tokiÄ iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Kaip nustatyta, V. I., kerÅ¡taudamas dėl to, kad D. R. pradėjo gyventi su jo ilgamete sugyventine, pasikėsino nužudyti D. R., Å¡iam suduodamas mažiausiai septynis smÅ«gius įrankiu, pritaikytu sužaloti asmenį – peiliu, į įvairias kÅ«no vietas (tarp jų ir gyvybiÅ¡kai svarbias) – nugarÄ , krÅ«tinę, galvÄ ir rankas, tuo padarydamas specialisto iÅ¡vadoje Nr. G2487/2019(01) konstatuotus sužalojimus, tarp kurių padaryti kiauryminio krÅ«tinės lÄ stos ir pilvaplėvės sužalojimas su poodine emfizema, homopneumotoraksu, pneumoperikardiumu, deÅ¡inio plaučio ir kairio inksto sužalojimai laikomi sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Byloje taip pat buvo įvertinti ir kiti veiksniai, kurie taip pat reikÅ¡mingi, vertinant nuteistojo tyčios turinį – peilio atsineÅ¡imas, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis, pobÅ«dis ir iÅ¡sidėstymo vieta, liudytojos A. D. parodymai apie tarpusavio santykius su V. I. bei E. B. iÅ¡sakytÄ perspėjimÄ bei nukentėjusiojo D. R. ir liudytojų A. J. ir R. M. parodymai apie nukentėjusiojo užpuolimo aplinkybes, iÅ¡ dalies paties nuteistojo V. I. parodymai, taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastis (veiksmai nutraukti ne savanoriÅ¡kai, o dėl to, kad besivydamas patyrusį sunkų sveikatos sutrikdymÄ D.

R., V. I. nugriuvo ir pametė peilį, be to, prie jo pradėjo artintis ir jį persekioti įvykį matę D. R. bendradarbiai, todėl vengdamas sulaikymo, jis iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino). Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmogus negali nesuvokti, kad, suduodamas byloje nustatytÄ smÅ«gių skaičių nukentėjusiajam į įvairias kÅ«no vietas (tuo pačiu – ir į gyvybiÅ¡kai svarbias), jis suvokė savo veiksmų esmę ir suprato nusikalstamos veikos pavojingumÄ , jos pobÅ«dį ir siekė konkrečių padarinių – D.

R. mirties, tai yra V. I. nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Ä®vertinus paties įvykio eigÄ , nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobÅ«dį, veiksmus, kuriais buvo kėsintasi padaryti, darytina iÅ¡vada, kad sužalojimai, kuriais buvo pasikėsinta į D. R. gyvybę, dėl ko nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti ne spontaniÅ¡kais, bet tikslingais nuteistojo veiksmais. Å iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas nėra vienintelis ir esminis kriterijus, pagal kurį kaltininko nusikalstamÄ veikÄ galima kvalifikuoti kaip pasikėsinimÄ nužudyti.

Kaip pasikėsinimas nužudyti gali bÅ«ti kvalifikuojama veika, ir nesukėlusi jokių padarinių, jei kaltininko tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimÄ . Todėl apeliacinio skundo motyvai darant iÅ¡vadÄ Â dėl nuteistojo tyčios turinio kaip antai, kad V. I. nenaudojo kirvuko, nesmÅ«giavo į Å¡irdį, teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi.

18. Esant prieÅ¡ tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme iÅ¡tirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė pagrįstÄ Â ir teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog V. I. padarė nusikalstamÄ veikÄ , nustatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje, nes veikė tiesiogine tyčia. Dėl to jo veikÄ kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

19. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodydamas jokių motyvų taip pat praÅ¡o V. I. veikÄ kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį. Toks gynėjo praÅ¡ymas atmetamas kaip nepagrįstas.

20. BK 136 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusio asmens poelgio.

21. IÅ¡ apeliacinio skundo galima spręsti, jog neteisėtu ar itin įžeidžiančiu nukentėjusiojo poelgiu gynėjas laiko tai, kad nukentėjusysis metė į V. I. piniginę ir pataikė į veidÄ . Visų pirma, pasakytina, kad V. I. gynėjas akcentuoja nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų reikÅ¡mę ginamojo nusikalstamam elgesiui, tačiau pabrėžtina, kad provokuojantys veiksmai nėra tapatÅ«s neteisėtam ar itin įžeidžiančiam asmens poelgiui BK 136 straipsnio prasme. Byloje nenustatyta, kad D.

R. sudavė smÅ«gius V. I. ar kitokiu bÅ«du kėsinosi į jo sveikatÄ , grasino panaudoti fizinį smurtÄ , tyčiojosi iÅ¡ nuteistojo, Å¡antažavo jį ar pan., kas leistų daryti iÅ¡vadÄ apie nukentėjusiojo neteisėtÄ poelgį. PrieÅ¡ingai, įvykio metu nukentėjusysis jokio galinčio kelti grėsmę daikto neturėjo, nuteistojo nepuolė, tarp Å¡ių asmenų nebuvo kilęs žodinis konfliktas, tai yra nukentėjusysis iÅ¡ viso atsisakė kalbėti su V. I.. Pažymėtina, kad kaltininko veiksmai gali bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 136 straipsnį tik tuo atveju, jei kaltininkas staiga labai susijaudinęs sunkiai sužaloja nukentėjusįjį.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. I., peiliu smÅ«giuodamas D. R., buvo fizinio afekto bÅ«senos, kuri susilpnino jo gebėjimÄ suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu rankose turėjo piniginę, kuriÄ metė V. I. į veidÄ . Kita vertus, iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad piniginę jis metė tuomet, kai nuteistasis prieÅ¡ jį jau buvo pradėjęs smÅ«giuoti peiliu. Nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad tokiu bÅ«du bandė nukreipti V.

I. dėmesį. Kaip minėta, remiantis tiek D. R., tiek liudytojų A. J., R. M. parodymais, iki tol nukentėjusysis jokių veiksmų prieÅ¡ V. I. neatliko. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis smÅ«gius peiliu nukentėjusiajam sudavė netrukus po to, kai D. R. atsisakė paeiti į Å¡alį pasikalbėti. Ä®vertinus visÄ nagrinėjamo įvykio eigÄ , nėra abejonių, kad V. I. nusikalstamus veiksmus lėmė ne jo afekto bÅ«sena, o tiesiog pyktis, kad nukentėjusysis pradėjo gyventi su jo buvusia ilgamete sugyventine.

22. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pagrindo V. I. padarytÄ nusikaltimÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį nėra.

23. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, ar V. I. galėjo visiÅ¡kai suvokti pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Gynėjas nurodo, jog įvykio dienos rytÄ nuteistajam buvo kviečiama greitosios medicinos pagalbos medikai dėl galimai sutrikusios psichikos, kai pastarasis 1-2 min. buvo praradęs sÄ monę, krisdamas susitrenkė galvÄ , be to, tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiÅ¡kėjo itin svarbios aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo veiksmais, anot gynėjo, sÄ lygojusiais spontaniÅ¡kÄ V.

I. elgesį, taip pat paaiÅ¡kėjo duomenys apie V. I. depresijÄ , nerimÄ bei suicidines mintis. Teigia, kad minėti duomenys dėl nuteistojo psichinės bÅ«klės nusikalstamos veikos metu pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai tiriami ir dėl to nebuvo svarstytas klausimas dėl nuteistojo nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo. Gynėjo manymu, objektyviai Å¡is klausimas gali bÅ«ti iÅ¡spręstas tik atlikus pakartotinę ekspertizę. Å ie apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

24. Vienas iÅ¡ nusikalstamos veikos sudėties subjekto bÅ«tinųjų požymių yra pakaltinamumas, kuris suprantamas ir aiÅ¡kinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nepakaltinamumas yra tokia psichinė asmens bÅ«sena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia jam suvokti tokios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, ir dėl to nepakaltinamu pripažintas asmuo neatsako pagal BK už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ (BK 17 straipsnis). Ribotai pakaltinamu asmeniu pripažįstamas asmuo, kuris, darydamas BK uždraustÄ veikÄ , dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiÅ¡kai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobÅ«džio ar valdyti savo veiksmų (BK 18 straipsnis). Tiek nepakaltinamumÄ , tiek ribotÄ pakaltinamumÄ apsprendžia du kriterijai:

1) medicininis (biologinis), apibÅ«dinantis bendrÄ psichinę žmogaus bÅ«senÄ ;

2) juridinis (psichologinis), apibÅ«dinantis žmogaus intelektÄ ir valiÄ , darant pavojingÄ veikÄ . Taigi, nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas, tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijus.

25. Baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė V. I. psichinės ir psichologinės sveikatos būklės bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti įvertinimui (t. 2, b. l. 187, 188). 2019 m. lapkričio 6 d. – gruodžio 6 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nusikalstamos veikos, tai yra 2019 m. birželio 20 d., V. I. konstatuojami mišrūs asmenybės sutrikimai ir priklausomybės kelioms psichoaktyvioms medžiagoms sindromas; pagal savo psichikos būklę jis tuo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; nagrinėjamo įvykio metu V.

I. nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto bÅ«senoje arba kitoje emocinėje bÅ«senoje, galėjusioje iÅ¡ esmės paveikti jo sÄ monę ir elgesį; Å¡iuo metu V. I. konstatuojami miÅ¡rÅ«s asmenybės sutrikimai ir priklausomybės kelioms psichoaktyvioms medžiagoms sindromas; pagal savo psichikos bÅ«klę jis Å¡iuo metu gali suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir juos valdyti; V. I. bÅ«dingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu – jo elgesį ir emocinį reagavimÄ sÄ lygojo situacinės aplinkybės, tiriamajam bÅ«dingi elgesio ir reagavimo tokiose situacijose ypatumai bei apsvaigimo nuo alkoholio bÅ«sena; jis dėl savo psichikos bÅ«klės gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, bÅ«ti apklaustas teismo posėdžio metu ir jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nėra reikalingas (t. 3, b. l. 2-15). Tokiu bÅ«du, atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimÄ , byloje nebuvo gauta duomenų, kad V.

I., darydamas nusikalstamÄ veikÄ , bÅ«tų buvęs tokios psichinės bÅ«senos, kuri neleido jam suvokti savo veiksmų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų ar tÄ suvokimÄ ribojo.

26. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistojo gynėjas pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ atlikti stacionarinę kompleksinę teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę. Gynėjas nurodė, kad ekspertų pateikta ambulatorinė ekspertizė yra neiÅ¡sami, nepakankamai argumentuota, atlikta nesilaikant tam tikrų elementų, susijusių su gilesniu tiriamojo iÅ¡tyrimu (t. 3, b. l. 102). Be to, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo iÅ¡reikalauti papildomi medicininiai dokumentai – gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kurios matyti, jog laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d. V. I. buvo gydomas stacionare, jam buvo skirti vaistai. Gynėjas nurodė, jog atliktos ekspertizės metu Å¡ie duomenys tirti nebuvo, todėl akivaizdu, jog ekspertizės aktas yra neiÅ¡samus, nevisapusiÅ¡kas ir neobjektyvus (t. 3, b. l. 186, 189).

27. Atsižvelgus į gynėjo praÅ¡ymÄ bei pateiktus medicininius duomenis, teisiamųjų posėdžių 2020 m. rugsėjo 2 d. ir 2021 m. sausio 5 d. metu buvo apklausti nuteistojo psichikos bÅ«klės tyrimÄ atlikę ir iÅ¡vadÄ pateikę ekspertai.

28. Apklaustas ekspertizės aktÄ Nr. (duomenys neskelbtini) davęs teismo psichiatras ekspertas M. J. palaikė ekspertizės aktÄ Nr. (duomenys neskelbtini) bei teisiamojo posėdžio metu susipažinęs su VÅ¡Ä® Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės V. I. gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), paaiÅ¡kino, kad teisiamojo posėdžio metu jokių naujų duomenų, kurie prieÅ¡tarautų iÅ¡vadai, nepateikta, po liudytojų apklausos tokių požymių, simptomų, psichikos sutrikimų, dėl kurių asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų, jis neiÅ¡girdo.

Ekspertizei buvo pateikta bylos medžiaga, medicininiai dokumentai. Ekspertizės metu bendravo su tiriamuoju, buvo atliktas psichiatrinis ir psichologinis iÅ¡tyrimas, po to buvo atlikta duomenų analizė ir suraÅ¡yta iÅ¡vada. Ambulatorinės ekspertizės metu duomenų duoti iÅ¡vadai pakako, prieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų rekomenduojama skirti stacionarinę ekspertizę, nagrinėjamu atveju visi duomenys yra tikrai pakankami padaryti iÅ¡vadÄ . Su tiriamuoju asmeniu bendravo vienÄ kartÄ apie valandÄ laiko, tai yra įprasta ambulatorinės ekspertizės atlikimo praktika, jeigu matytų, kad reikalingas dar vienas susitikimas, galėtų tiriamÄ jį kviesti dar kartÄ , bet Å¡iuo atveju tai nebuvo tikslinga.

Jis ekspertizės akte įvertino visus liudytojų parodymus, kurie buvo reikÅ¡mingi tiriamojo psichikos bÅ«klei įvertinti, žinojo, kad įvykio dienos rytÄ buvo kviesta greitoji pagalba ir tai įvertino. Tai, kad asmuo dažnai keičia darbus ir greitai jam nusibosta darbai, tikrai nėra pakankamas požymis depresinio Å¡izofreninio miÅ¡raus tipo sutrikimui konstatuoti, taip pat vertinant tiriamojo tėvų, kaip liudytojų, parodymus apie tai, kad V. I. bijo iÅ¡eiti iÅ¡ proto, kad jam negera, jam blogai „dÅ«Å¡ioje” ir panaÅ¡iai, tokia jo bÅ«sena nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo sutrikusi V.

I. psichinė sveikata, tai atitinka asmenybės struktūros pakitimams, kas ir buvo nustatyta bei konstatuota ekspertizės atlikimo metu. Visi šie dalykai neturi įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmus. Tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, patvirtinančių tiriamajam psichozės požymius, išvardinti požymiai gali būti būdingi ir asmenybės struktūros pakitimams, kas ir buvo nustatyta ekspertizės metu. Susipažinęs su papildomai pateiktais duomenimis – gydymo stacionare ligos istorija ir jos duomenimis, ekspertas nurodė, kad V.

I. nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d. buvo gydomas stacionare, buvo nustatyta pagrindinė diagnozė – etanolio toksinis poveikis ir psichiatrinė diagnozė – abstinencijos bÅ«klė dėl alkoholio vartojimo, psichikos ir elgesio sutrikimai, kuri ekspertizės aktui neprieÅ¡tarauja ir jÄ netgi pagrindžia, taip pat neturi įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 3, b. l. 143-146; t. 4, b. l. 28, 29).

29. Apklausta ekspertizės aktÄ Nr. (duomenys neskelbtini) davusi teismo psichologė ekspertė V. J. palaikė ekspertizės aktÄ Nr. (duomenys neskelbtini) bei teisiamojo posėdžio metu susipažinusi su VÅ¡Ä® Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės V. I. gydymo stacionare ligos istorija Nr. 2018-169656 29333, paaiÅ¡kino, kad ekspertizės metu buvo įvertinta visa pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, iÅ¡analizuoti visų liudytojų parodymai, įtariamojo parodymai, pokalbio ekspertizės metu duomenys, psichologinio tyrimo duomenys, atlikus visÄ retrospektyvinę jo elgesio ir bÅ«senos įvykio metu analizę, buvo pateikta iÅ¡vada.

Tyrimo metu su V. I. bendravo tiesiogiai tiek ji, tiek psichiatras, paprastai pokalbis trunka tiek, kiek ekspertams yra reikalinga informacijai susirinkti, kad atsakyti į pateiktus klausimus. Ä®vertinus tiriamojo medicininius dokumentus – Priklausomybės ligų centro asmens sveikatos istorijÄ , asmens sveikatos istorijÄ iÅ¡ KaroliniÅ¡kių poliklinikos, jokios informacijos, reikÅ¡mingos ekspertizės iÅ¡vadoms, gauta nebuvo. Nebuvo jokių duomenų, kad tiriamasis gydėsi ar lankėsi pas psichiatrus. Jeigu pokalbio metu bÅ«tų kilę kažkokių abejonių, tÄ bÅ«tų tyrę, tokie tyrimai daromi ambulatorinės ekspertizės metu, stacionarinė ekspertizė nėra bÅ«tina.

Stacionarinei ir ambulatorinei ekspertizei yra taikomi tokie patys tyrimo metodai. Jeigu yra poreikis visapusiÅ¡kam, iÅ¡samiam įvertinimui, asmuo atvyksta ekspertizei dar kartÄ ir daromas tyrimas. Nagrinėjamu atveju ilgesnio stebėjimo nereikėjo, nes nei asmens elgesys ekspertizės metu, nei visi pateikti duomenys apie jį, nei psichologinio vertinimo duomenys nekėlė jokių abejonių. Ekspertams buvo žinoma, kad tiriamasis labai iÅ¡gyveno dėl iÅ¡siskyrimo su savo buvusia mergina, dėjo pastangas jÄ susigrÄ Å¾inti, tačiau tam nepavykus, tiriamasis galėjo jausti nuoskaudÄ , nusivylimÄ , pyktį, kad viskas klostosi ne taip, kaip jis planavo ir tikėjosi, todėl galima teigti, kad prieÅ¡ įvykį susiklosčiusi situacija buvo tiriamÄ jį trikdanti, kelianti neigiamus iÅ¡gyvenimus ir jį frustruojanti.

Pagal iÅ¡kvietimÄ atvykę medikai jokių psichikos sutrikimo požymių neaprašė, o konstatavo tik toksinį nepatikslinto alkoholio poveikį, tokiÄ nestabiliÄ emocinę bÅ«senÄ , kai jis tai blaÅ¡kosi, tai nusiramina, galėjo sÄ lygoti ir alkoholio poveikis ir ta situacija, dėl kurios jis iÅ¡gyveno, teigti, kad tai bÅ«tų lėtinio ar Å«maus psichikos sutrikimo požymis, nėra pagrindo (t. 3, b. l. 146-148; t. 4, b. l. 29).

30. Taigi, apklausti ekspertizės aktÄ pateikę ekspertai M. J. ir V. J. patvirtino savo iÅ¡vadas dėl nuteistajam V. I. konstatuotų sutrikimų ir jo galėjimo suprasti savo veiksmų esmę. Atitinkamai ekspertas M. J., atsižvelgęs į nuteistojo gynėjo pateiktus medicininius dokumentus nurodė, jog papildoma medžiaga ekspertizės aktui neprieÅ¡tarauja ir jÄ netgi pagrindžia. Savo ruožtu ekspertė V. J. pažymėjo ir tai, kad įvykio dienos rytÄ atvykę medikai V. I. jokių psichikos sutrikimų požymių neaprašė, o konstatavo tik toksinį nepatikslinto alkoholio poveikį.

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡analizavęs byloje esančius raÅ¡ytinius dokumentus (ekspertizės aktÄ ) bei nuteistojo tyrimÄ atlikusių ekspertų paaiÅ¡kinimus, gynėjo praÅ¡ymÄ skirti pakartotinę stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, atmetė, neiÅ¡kilus jokioms abejonėms dėl V. I. pakaltinamumo. Taigi, pirmosios instancijos teisme sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , nebuvo pagrindo pripažinti, kad V. I. nusikalto, bÅ«damas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas.

31. Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde keldamas klausimÄ dėl ekspertizės akto objektyvumo ir iÅ¡samumo, prašė paskirti stacionarinę teismo psichologijos, psichiatrijos ekspertizę, tokį savo praÅ¡ymÄ argumentuodamas tuo, kad, atsiradus papildomiems duomenims, kurių atliekant ambulatorinę ekspertizę ekspertai neturėjo, o su jais susipažino tik teisiamojo posėdžio metu, negalėjo be iÅ¡samesnio Å¡ių dokumentų iÅ¡studijavimo tinkamai įvertinti V. I. bÅ«klės, neatsižvelgiant į retrospektyvinius duomenis, V. I. suicidines mintis, nerimÄ ir kt.

32. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti gynėjo keliamus klausimus dėl duomenų, nustatant psichinę ir psichologinę nuteistojo V. I. sveikatos bÅ«klę įvykio dienÄ , tinkamo įvertinimo, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu buvo pakartotinai apklausti nuteistojo motina I. U. bei nuteistojo psichikos bÅ«klės tyrimÄ atlikęs ir ekspertizės aktÄ pateikęs ekspertas M. J..

33. Liudytoja apklausta nuteistojo V. I. motina I. U. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad vienu laikotarpiu sÅ«nus savaitę sėdėjo namuose užsirakinęs savo kambaryje, nenorėjo bendrauti, kažkaip pergyveno. Ä®vykio dienos rytÄ jam pasidarė bloga, jis nukrito virtuvėje be sÄ monės. Ji su vyru iÅ¡kvietė greitosios medicinos pagalbos medikus. Atvykus medikams, ji bandė Å¡nekėti su gydytoja, aiÅ¡kinti, kad sÅ«nui negerai, reikia jį iÅ¡vežti į ligoninę, tačiau gydytoja ignoravo liudytojos praÅ¡ymus ir sÅ«nų tik apžiÅ«rėjo, praktiÅ¡kai nesuteikdama pagalbos.

Po to liudytoja išėjo į darbÄ , o sÅ«nus liko namuose su močiute. SÅ«nus be sÄ monės buvo apie 1-2 minutes. Taip pat liudytoja nurodė, kad sÅ«nų labai paveikė iÅ¡siskyrimas su ilgamete drauge Aleksandra. Kurį laikÄ jie kartu gyveno, dažnai susipykdavo, nes mergina vis kažko norėdavo, reikalavo, kad jis atneÅ¡tų pinigų, o sÅ«nui buvo sunku sudaryti sÄ lygas geram jos gyvenimui. SÅ«naus psichologinė bÅ«klė buvo sunki, jam kažkaip nesisekdavo su darbu. Dėl konflikto su Aleksandra sÅ«nus buvo patekęs į ligoninę, kur jam buvo iÅ¡raÅ¡yti raminamieji vaistai.

SÅ«nus labai dažnai nervinosi, ėjo pas gydytojus, liudytojai skundėsi, kad gydytojai nenori jo klausyti. Jis pats jautė, kad jam sunku ir kad jam reikalinga pagalba. Ä®vykio dienos rytÄ buvo atvykę ir policijos pareigÅ«nai, kurie laužėsi į namus, bet ji jų neįleido, pasakiusi, kad turi atvykti greitosios medicinos pagalbos medikai, nes sÅ«nui buvo bloga. BÅ«davo atvejai, kad sÅ«nus daužydavo kumščiais į sienas, jis, nenorėdamas muÅ¡ti kažko, daužydavo kumščiais į sienÄ .

34. Teismo psichiatras ekspertas M. J., apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtindamas ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, parodė, kad, ekspertams buvo pateikti ir įvertinti visi medicininiai duomenys, bylos medžiaga, apžiūrėtas pats tiriamasis ir atliktas jo psichologinis ištyrimas. Apibendrinus visus duomenis tiriamajam buvo konstatuoti tokie sutrikimai kaip mišrus asmenybės sutrikimas ir priklausomybės kelioms psichoaktyvioms medžiagoms sindromas bei padaryta išvada, kad tiek veikos padarymo metu, tiek ekspertizės atlikimo metu tiriamasis pagal savo psichikos būklę galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Atsakydamas į gynėjo klausimus ekspertas paaiÅ¡kino, kad vaistai yra skiriami gerinti psichikos bÅ«klę, o ne bloginti jÄ , tas ir buvo padaryta V. I. atveju tam, kad koreguoti tam tikrus simptomus. MiÅ¡rÅ«s asmenybės sutrikimai nustatyti įvertinus anamnestinius tiriamojo duomenis, stebint psichologinę tiriamojo bÅ«klę, pasitelkiant psichologinius metodus. Visi Å¡ie duomenys buvo pakankami pagrįsti miÅ¡rų asmenybės sutrikimÄ pažymint tai, kad miÅ¡rus asmenybės sutrikimas neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nes teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindinis uždavinys yra nustatyti pakaltinamumo kriterijus.

Ekspertas pažymėjo, jog nėra tokių duomenų, kad tiriamasis galėjo vartoti alkoholį su medikamentais, be to, vaistų vartojimas su alkoholiu slopina žmogų, o ne sukelia agresijÄ . MiÅ¡rus asmenybės sutrikimas formuojasi visÄ asmens gyvenimÄ ir po to prie viso to prisideda medikamentų vartojimas. Aplinkybė, kuri vėliau paaiÅ¡kėjo jau suraÅ¡ius ekspertizės aktÄ , tai yra piniginės metimas į V. I. veidÄ , gali bÅ«ti reikÅ¡minga nebent juridiniam nuteistojo psichologinės bÅ«klės vertinimui, tačiau esminės įtakos ekspertizės iÅ¡vadai neturi.

Tiriamajam nenustatyta jokių psichikos sutrikimo požymių, dėl kurių jis nebÅ«tų supratęs savo veiksmų esmės ir negalėjęs jų valdyti, tame tarpe ir negalėjo adekvačiai sureaguoti. 16 ekspertizės lape yra pacituoti greitosios medicinos pagalbos iÅ¡kvietimo kortelės duomenys, tai yra buvo paraÅ¡yta, kad tiriamasis buvo apžiÅ«rėtas medikų, jam nustatytas alkoholio kvapas iÅ¡ burnos. Tiriamasis įvertintas kaip orientuotas, kas rodo, kad jo sÄ monė tuo metu nebuvo sutrikusi, pats skundų neturi ir psichikos sutrikimų nestebėta.

Medikai jį apžiÅ«rėjo ir jokių psichikos sutrikimų nenustatė. Diagnozė buvo nepatikslintas alkoholio toksinis poveikis. Ekspertinio tyrimo metu buvo įvertinti visi pateikti duomenys, liudytojų parodymai, tiek anamnestiniai duomenys, kuriuos pats tiriamasis pasakė, tiek psichiatrinis tyrimas, tiek psichologiniai duomenys. Visa ta medžiaga ir suponavo minėtÄ diagnozę, kuri yra detalizuota. Psichozės požymių pas tiriamÄ jį nėra jokių, nes psichozė – tai haliucinacijos ar kliedesiai.

Nebuvo niekur fiksuota nei objektyvių, nei subjektyvių psichozės požymių. Nė vienas iÅ¡ gynėjo iÅ¡vardintų simptomų, tai yra nerimas, baimė, stiprus nerimas, varginančios mintys, kurie yra nurodyti VÅ¡Ä® Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorijoje, nei vienas iÅ¡ jų netrikdo gebėjimo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir juos valdyti bei nei vienas iÅ¡ jų nėra psichozės požymis. Psichozė – tai suvokimo ir mÄ stymo turinio sutrikimai, o tie simptomai, kuriuos iÅ¡vardino gynėjas, gali bÅ«ti bÅ«dingi miÅ¡riam asmenybės sutrikimui.

Impulsyvus elgesys yra bÅ«dingas miÅ¡riam asmenybės sutrikimui, kuris yra nustatytas tiriamajam. Impulsyvus elgesys pagrindžia tÄ diagnozę, kuri nustatyta ekspertizės metu. Jokie duomenys neleidžia V. I. įtarti tokio psichikos sutrikimo, dėl kurio jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Atsakydamas į nuteistojo V. I. klausimus ekspertas M. J. paaiÅ¡kino, kad laiko iÅ¡tirti asmenį ekspertams pakako, prieÅ¡ingu atveju nebÅ«tų pateikta iÅ¡vada. V. I. psichinė bÅ«klė nekėlė abejonių ir nesudarė prielaidų spręsti dėl stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo bÅ«tinybės. Ekspertas pabrėžė, kad stacionarinė ekspertizė yra reikalinga nustatyti dabartinę asmens psichinę bÅ«klę, atliekant tiek stacionarinę, tiek ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, negalima grįžti atgal į buvusiÄ situacijÄ , tyrimo metu tai, kas įvyko, tiriama iÅ¡ subjektyvių parodymų, medicininių dokumentų.

Ekspertas nurodė, kad duomenų, galėjusių kelti abejones dėl asmens psichinės bÅ«klės ir dėl ko reikėtų atlikti stacionarinę ekspertizę, nebuvo ir nėra pateikta. Å iuo atveju nebuvo jokių objektyvių duomenų apie sunkiÄ asmens galvos traumÄ su liekamaisiais reiÅ¡kiniais, kad asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų. Ekspertas nurodė ir tai, kad iÅ¡ liudytojos I. U. neiÅ¡girdo nė vieno požymio, dėl kurio bÅ«tų galima daryti prielaidas galimam iÅ¡vados keitimui.

35. Taigi, apklaustas ekspertizės aktÄ pateikęs ekspertas M. J. dar kartÄ patvirtino savo iÅ¡vadas dėl nuteistajam V. I. konstatuotų sutrikimų ir jo galėjimo suprasti savo veiksmų esmę. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi byloje esančius raÅ¡ytinius dokumentus (ekspertizės aktÄ ) bei nuteistojo tyrimÄ atlikusių ekspertų paaiÅ¡kinimus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek eksperto apeliacinės instancijos teismo posėdyje, sprendžia, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl netinkamo nuteistojo suvokimo savo veiksmų esmės bei galėjimo už juos atsakyti iÅ¡tyrimo nepasitvirtino.

36. Pirmiausiai, pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas skunde nesutikimÄ su ekspertizės akto iÅ¡vadomis, argumentuoja tuo, kad ambulatorinis V. I. iÅ¡tyrimas yra nepakankamas pagrindas konstatuoti, kad V. I. įvykio metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juo valdyti, kadangi ekspertai neturėjo duomenų apie V. I. gydymÄ ligoninėje nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d., kurio metu buvo fiksuoti duomenys apie V. I. depresijÄ , nerimÄ bei suicidines mintis. Å iuos apelianto argumentus paneigė ekspertinio tyrimo metu nuteistojo psichiatrinį tyrimÄ atlikęs teismo psichiatras M.

J.. Jis, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu susipažinęs su VÅ¡Ä® Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorija dėl V. I. gydymo nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d., nurodė, kad gydymo metu nustatyta psichiatrinė diagnozė – abstinencijos bÅ«klė dėl alkoholio vartojimo, psichikos ir elgesio sutrikimai, neprieÅ¡tarauja ekspertizės aktui ir kaip tik jÄ pagrindžia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas taip pat motyvuotai paneigė gynybos teiginius dėl gydymo stacionare ligos istorijoje konstatuotų galimų psichozės požymių.

Eksperto vertinimu, nė vienas iÅ¡ gynėjo iÅ¡vardintų simptomų, tai yra nerimas, baimė, stiprus nerimas, varginančios mintys, kurie buvo nurodyti aptariamoje gydymo stacionare ligos istorijoje, nei vienas iÅ¡ jų netrikdo asmens gebėjimo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ir jų valdyti, ir nei vienas iÅ¡ jų nėra psichozės požymis. Eksperto M. J. teigimu, psichozė tai suvokimo ir mÄ stymo turinio sutrikimai, o tie simptomai, kuriuos iÅ¡vardino gynėjas, gali bÅ«ti bÅ«dingi miÅ¡riam asmenybės sutrikimui.

Impulsyvus elgesys yra bÅ«dingas miÅ¡riam asmenybės sutrikimui, kuris yra nustatytas tiriamajam. Impulsyvus elgesys pagrindžia tÄ diagnozę, kuri nustatyta ekspertizės metu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju jokie duomenys neleidžia V. I. įtarti tokio psichikos sutrikimo, dėl kurio jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl gynėjo nurodytos aplinkybės, kad įvykio dienos rytÄ V. I. krisdamas susitrenkė galvÄ , pažymėtina, jog byloje nebuvo surinkta duomenų apie asmens sunkiÄ galvos traumÄ su liekamaisiais padariniais, kad asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ekspertizės atlikimo metu ekspertams nebuvo žinoma, kad V. I. intensyvų peilio panaudojimÄ iÅ¡Å¡aukė nukentėjusiojo veiksmai (piniginės metimas į V. I. veidÄ ), taip pat neduoda pagrindo prieiti prie iÅ¡vados, jog nuteistojo pakaltinamumo klausimas pirmosios instancijos teisme buvo iÅ¡tirtas neteisingai. Teisėjų kolegija sutinka su ekspertizės aktÄ pateikusio teismo eksperto M. J. argumentu, jog piniginės metimas į V. I. veidÄ gali bÅ«ti reikÅ¡mingas juridiniam nuteistojo psichologinės bÅ«klės vertinimui, tačiau esminės įtakos Å¡i aplinkybė ekspertizės iÅ¡vadai neturi.

Šioje nutartyje jau pasisakyta, jog nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad V. I. inkriminuotus veiksmus lėmė ne jo afekto būsena, o tiesiog pyktis, kad nukentėjusysis pradėjo gyventi su jo buvusia ilgamete sugyventine. Akivaizdu, jog gynėjo akcentuojamos, jo nuomone, ekspertams nežinomos aplinkybės, negali būti pagrindas teigti, jog ekspertizės aktas pateiktas neįsigilinus į visas aplinkybes.

37. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų patikimumÄ , turi atsižvelgti į tyrimui pateiktos medžiagos iÅ¡samumÄ , pakankamumÄ , iÅ¡tyrimo visapusiÅ¡kumÄ ir pan. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiems ekspertams buvo pateikta visa bylos medžiaga, jie susipažino su V. I. medicinine dokumentacija, iÅ¡analizavo liudytojų, įtariamojo parodymus, bendravo su pačiu tiriamuoju, atliko visÄ retrospektyvinę jo elgesio ir bÅ«senos įvykio metu analizę. Ekspertai visų Å¡ių surinktų duomenų ir atliktų tyrimų metu gautų rezultatų pagrindu padarė motyvuotas iÅ¡vadas. Ir nors gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl atlikto tyrimo trukmės, nurodant, jog tyrimas negalėjo bÅ«ti atliktas visapusiÅ¡kai pabendravus su V. I. vienÄ kartÄ apie valandÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtus teiginius argumentuotai paneigė ekspertai M. J. ir V. J..

38. Ä®vertinus paminėtų aplinkybių visumÄ , darytina iÅ¡vada, kad nuteistojo gynėjo skundo argumentai nepaneigia ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų iÅ¡vadų dėl V. I. psichinės bÅ«klės ir jo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų iÅ¡vadų teisingumu. Todėl apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta pagrindų skirti stacionarinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę.

Baudžiamojoje byloje iÅ¡tirti įrodymai neduoda pagrindo spręsti, kad V. I., darydamas nusikalstamÄ veikÄ , buvo tokios psichinės bÅ«senos, kuri neleido jam iÅ¡ dalies ar visiÅ¡kai suvokti savo veiksmų pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, o tuo pačiu nenustatytas teisinis pagrindas taikyti BK 17 straipsnio ar 18 straipsnio nuostatas. Baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų įrodymų visuma nustatyti faktiniai duomenys, neginčytinai patvirtina, jog nuteistasis V. I. darydamas nusikalstamÄ veikÄ suprato savo veiksmų esmę ir juos valdė, tai yra veikė sÄ moningai.

Todėl pripažintina, kad V. I. nusikalto, bÅ«damas pakaltinamas ir jo veiksmai užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

39. Atmetami ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi arba padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikÅ¡mingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011).

NuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , bet kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K- 259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylÄ nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bÅ«tina nustatyti ir jo nuoÅ¡irdų gailėjimÄ si dėl padarytos veikos.

NuoÅ¡irdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiÅ¡kimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi bÅ«ti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumÄ (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K- 259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).

40. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes matyti, jog nuteistasis V. I. pripažino faktines bylos aplinkybes, tai yra, kad sudavė nukentėjusiajam smūgius peiliu, padarydamas jam inkriminuojamus kūno sužalojimus, tačiau viso bylos proceso metu nepripažino, kad tyčia kėsinosi nužudyti nukentėjusįjį. Iš nuteistojo parodymų teisme taip pat matyti, jog nuteistasis savo elgesį stengėsi pateisinti bloga fizine ir psichologine būsena, be to, dalį atsakomybės bandė perkelti nukentėjusiajam, nurodydamas, kad jo nusikalstamus veiksmus įtakojo paties D.

R. provokuojantis elgesys. AnalogiÅ¡kos pozicijos laikomasi ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Akivaizdu, jog V. I. iÅ¡kraipo ir sau naudinga linkme traktuoja nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo pozicija nelaikoma esminių bylos aplinkybių pripažinimu, nes jis savo elgesio nevertina kritiÅ¡kai ir neiÅ¡gyvena. Nurodytų aplinkybių kontekste akivaizdu ir tai, jog nuteistojo nurodomas gailėjimasis yra tik formalus. Esant Å¡ioms aplinkybėms, pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytÄ aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia, nėra pagrindo.

41. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

42. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-115-648/2016).

43. Nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog peilio panaudojimÄ sÄ lygojo paties nukentėjusiojo elgesys, kadangi nukentėjusysis pats nurodė, jog metė į V. I. veidÄ piniginę. Kaip jau buvo aptarta Å¡ioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus V. I. atžvilgiu, o tai, kad nukentėjusysis bandė nukreipti nuteistojo dėmesį mesdamasis į jo veidÄ piniginę, negali bÅ«ti vertinama kaip provokuojantis elgesys, jog galėtų sukelti siekį jį nužudyti. Juo labiau, kad šį veiksmÄ nukentėjusysis atliko V. I. smÅ«giuojant peiliu į jį, bandydamas nukreipti dėmesį ir apsiginti. Taigi, Å¡iuo atveju nenustatytas provokuojantis D. R. elgesys, kuris galėjo turėti įtakos V. I. veiksmams. Todėl pripažinti V. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytÄ BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taip pat nėra pagrindo.

44. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat praÅ¡o suÅ¡velninti V. I. paskirtÄ bausmę. PraÅ¡ymÄ Å¡velninti bausmę apeliantas grindžia tik tuo, kad nuteistojo nusikalstama veika turėtų bÅ«ti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnį arba BK 136 straipsnį. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nesant pagrindo nuteistojo veikÄ perkvalifikuoti pagal Å¡velnesnį baudžiamÄ jį įstatymÄ , nėra pagrindo paskirti jam Å¡velnesnę bausmę.

45. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas V. I. už pasikėsinimÄ padaryti šį nusikaltimÄ paskyrė minimaliÄ septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į V. I. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė nusikalstamÄ veikÄ , priskiriamÄ labai sunkių nusikaltimų kategorijai, BK 11 straipsnio 6 dalis), kaltės formÄ (tiesioginė apibrėžta tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos stadijÄ (nusikalstama veika nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje), į nustatytÄ jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę (nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ .

Patikrinęs apygardos teismo sprendimÄ , V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – neteistas (t. 2, b. l. 151-152), du kartus baustas už administracinius nusižengimus, kurių vienas negalioja (t. 2, b. l. 150), dirba (t. 2, b. l. 156-157), psichiatrijos įstaigose negydytas (t. 2, b. l. 162), 2017 m. gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre (nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant narkotines medžiagas) (t. 2, b. l. 161).

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti gali tik tada, kai paskirta aiÅ¡kiai per griežta ar per Å¡velni bausmė. Tačiau V. I. paskirta minimali sankcijoje nustatyta bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta. Å ioje byloje BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų taip pat nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. I. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiÅ¡kiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimÄ ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimÄ .

Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus ir bendrÄ sias bausmės skyrimo taisykles.

46. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo pakeisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais nėra pagrindo. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo V. I. (V. I.) gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Jolanta Čepukėnienė Evaldas Gražys Alenas Piesliakas