2019-01-15 Nr. AB-1314-3-61-3-00729-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-401-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00729-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Miesto plėtros departamento 2017 m. vasario 1 d. raštą „Dėl žemės sklypų projektavimo buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo teritorijoje“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo buvusio Leščyniaki (šį pavadinimą teismas nurodė pagal byloje esančią informaciją (b. l. 42)) rėžinio kaimo teritorijoje ties Vilniaus vakariniu aplinkkeliu Vilniaus mieste suprojektuoti grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai priimti (b. l. 1–12).

2. Pareiškėja skunde teigė, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – ir Tarybos sprendimas). Pasak pareiškėjos, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektais.

Pasak pareiškėjos, Tarybos sprendimas, kuriuo remiamasi skundžiamame sprendime, buvo priimtas pažeidžiant įstatymo viršenybės principą ir viršijant Tarybos kompetenciją, nes juo buvo sukurtas naujas teisinis reglamentavimas, o ne detalizuotos įstatyminės nuostatos. Be to, Tarybos sprendimas yra neaiškus, netikslus, neapibrėžto pobūdžio. Tarybos sprendimu neįrodyta, kad jame nurodytoms teritorijoms yra aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, dėl kurio šios teritorijos priskirtinos valstybės išperkamai žemei. Nurodė, kad Tarybos sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises natūra į Vilniaus mieste esančią laisvą (neužstatytą) žemę.

Manė, kad skundžiamame sprendime nurodytas Administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 30-200 (toliau – ir Administracijos įsakymas) nėra privalomas sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nes juo nebuvo patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, o tik pritarta Vilniaus miesto teritorijų gatvių schemoms. Pažymėjo, kad miesto teritorijose, kuriose galima kita pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, nedraudžiamas žemės grąžinimas piliečiams. Vykdyti veiklą, atitinkančią leidžiamus būdus, gali ne tik valstybės ir savivaldybės institucijos, bet ir privatūs asmenys ir jų veikla taip pat gali būti tenkinamas visuomenės poreikis.

Atkreipė dėmesį, kad ties Vilniaus vakariniu aplinkkeliu yra savavališkai pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė su stogu, tačiau valstybinės institucijos nesiima veiksmų, kad valstybinė žemė būtų atlaisvinta. Tai, pasak pareiškėjos, rodo, kad visuomenės poreikio į šią žemę nėra. Manė, kad buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo žemę priskirti Tarybos sprendime apibrėžtoms teritorijoms nėra pagrindo. Atitinkamai, nėra pagrindo šią žemę laikyti valstybės išperkama žeme. Skundžiamame sprendime nėra nurodytos konkrečios teisės normos, sudarančios pagrindą minėtą teritoriją priskirti valstybės išperkamai žemei, manė, kad tai yra esminis trūkumas.

Atsižvelgiant į tai, kad minėta žemė, pareiškėjos nuomone, yra laisva, pareiškėja prašė įpareigoti Administraciją suprojektuoti žemės sklypą atskiru natūra grąžintinu žemės sklypu ir atlikti kitus būtinus veiksmus NŽT sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 46–54).

4. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas teisėtų ir šioje byloje neginčijamų Administracijos įsakymo ir Tarybos sprendimo pagrindu. Net ir panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjos teisės nebus apgintos, nes liks galioti sprendimai, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Atkreipė dėmesį, kad Tarybos įsakyme ginčo teritorija patenka į suplanuotos teritorijos T71 kvartalą, kuriame siūlomas naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorija. Šios teritorijos naudojimo būdas pasižymi tam tikra specifika – tai yra teritorija, kuri skirta bendram viešam naudojimui, kurios pats statusas reiškia, kad teritorija yra skirta visuomenės interesų užtikrinimui. Nurodė, kad viešoji erdvė – tai teritorijos elementas, skirtas visuomenės bendriesiems interesams. Šias erdves Administracijos direktorius formuoja ne detaliaisiais planais, o žemės valdos projektais. Tarybos sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kurio minėtas sprendimas nepažeidžia. Nesutiko, kad Tarybos sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio. Paaiškino, kad vakarinio aplinkkelio svarba miestui yra neabejotina, tai yra visuomenės interesas, todėl būtina apsaugoti ir vietos bendruomenės interesus. Tarybos sprendimu ir yra užtikrinama šių interesų pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teritorija yra priskirta valstybės išpirktinai žemei, manė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pasak Administracijos, pareiškėja neįrodė realaus jos teisių pažeidimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą prašė dėl pareiškėjos skundo spręsti teismo nuožiūra (b. l. 34–38).

6. Paaiškino, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę. Nurodė, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima gavusi Administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Jeigu minėtas dokumentas nėra pateiktas, NŽT neturi teisės atkurti nuosavybės teises į žemę.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 101–105).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su S. R. 2011 m. vasario mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui du žemės sklypus Leščyniaki rėžinio kaimo teritorijoje. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. liepos 4 d. raštu informavo, kad pareiškėjos nurodytose teritorijose projektuojami sklypai. Pareiškėja ir S. R. pranešė, kad nėra suinteresuotos projektuojamais sklypais, nes jie netinka statyboms bei jokiai kitai ūkinei veiklai. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 10 d. raštu kreipėsi į Administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo kartografuotoje teritorijoje laisvuose (neužstatytuose) ir nepriskirtose valstybei išperkamai žemei plotuose suformuoti žemės sklypą(-us) grąžinimui natūra. Administracijos Miesto plėtros departamentas atsakė NŽT Vilniaus miesto skyriui, kad buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo žemė, nurodyta pateiktoje kartografinėje medžiagoje, priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta Lazdynų gyvenamojo mikrorajono įvairios paskirties pastatais, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros statiniais, patenka į valstybinės reikšmės mišką, o dalis patenka į Lazdynų urbanistikos paveldo objekto teritoriją.

9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. prašymu „Dėl žemės sklypų suformavimo“ (toliau – ir prašymas) kreipėsi į Administracijos Miesto plėtros departamentą. Šiuo prašymu pareiškėja pasiteiravo dėl galimybės suformuoti žemės sklypą pridėtame plane pažymėtoje konkrečioje teritorijoje (toliau – ir ginčo teritorija). Pareiškėja prašyme nurodė, kad ši teritorija patenka į buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo ribas. Prie prašymo pareiškėja pridėjo plano ištrauką, kurioje nurodyta ginčo teritorija yra šalia objektų, pažymėtų Nr. 98A, Nr. 102, Nr. 104. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Administracijos Miesto plėtros departamentas skundžiamu sprendimu atsakė pareiškėjai, kad galimybės suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą pareiškėjos nurodytoje vietoje nėra, nes ši teritorija dar pagal 2012 m. Administracijos įsakymu patvirtintą Lazdynų seniūnijos teritorijos schemą yra bendro naudojimo teritorijos sklype. Be to, ši teritorija pagal 2016 m. rugpjūčio 24 d. priimtą Tarybos sprendimą patenka į teritoriją, kuri yra pripažinta svarbia vietos bendruomenei. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ši teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri nėra grąžinama natūra (už ją atlyginama kitais įstatyme numatytais būdais).

10. Teismas pažymėjo, jog skundžiamame įsakyme remiamasi Administracijos įsakymu ir Tarybos sprendimu. Nustatė, kad Administracijos įsakymu buvo pritarta tam tikrų teritorijų schemoms, pagal kurias ginčo teritorija patenka į schemoje pažymėtą T71 teritoriją, kuri apima 6,2 ha plotą. Nurodyta, kad šios teritorijos tvarkymo režimas – bendro naudojimo teritorija. Šalia ginčo teritorijos esančios T70 teritorijos (0,3 ha) nurodyta paskirtis – infrastruktūros (garažo statybos ir eksploatavimo). Administracijos įsakymu buvo nustatyta, kad šios schemos yra dokumentai, kuriais remiantis planuojami nurodytų teritorijų sklypai aikštėms, parkams, miesto skverams, želdynams ir esamoms susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti. Teismas nurodė, jog Tarybos sprendimu, priimtu iki pareiškėjos prašymo pateikimo, pripažinta, kad tam tikrų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei. Minėtu sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad nurodytiems objektams eksploatuoti Administracija organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą. Šių projektų tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdiniams eksploatuoti. Šio Tarybos sprendimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad sprendimas yra suderinamas su šiuo metu galiojančiais teisės aktais, o taip pat ir su Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

11. Teismas pažymėjo, jog skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad ginčo teritorija, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri natūra yra negrąžinama. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebėjo, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja valstybės iš piliečių išperkamus miškus ir vandens telkinius. Byloje nebuvo duomenų, kad ginčo teritorijoje būtų miškas ar vandens telkinys, todėl šiuo atveju Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis nėra aktualus.

12. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kokia žemė yra valstybės išperkama iš piliečių Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Skundžiamame sprendime nėra detalizuota, kokia konkrečiai minėto straipsnio dalimi (ir punktu) yra remiamasi darant tokią išvadą, tačiau skundžiamame sprendime remiamasi Tarybos sprendimu. Pasak Administracijos, ginčo teritorija patenka į Tarybos sprendimu vietos bendruomenei svarbiomis pripažintas viešąsias erdves. Tarybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad žemė iš piliečių išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta.

Minėta teisės akto nuostata įvardija visus atvejus, kurie rodo, kad minėta žemė yra užimta. Vienas tokių Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų atvejų yra tai, kad žemė yra užimta savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Taigi, Atkūrimo įstatymo prasme ne bet kokia savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalinga žemė laikytina užimta (išperkama), o tik žemė tam tikrų objektų, kurie skirti komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui.

Be to, tokių objektų svarba vietos bendruomenei turi būti pripažinta savivaldybės tarybos. Šiuo atveju Tarybos sprendime buvo nurodyta, kad vietos bendruomenei svarbiomis pripažįstamos tam tikros viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų. Pasak pareiškėjos, šių viešųjų erdvių laikymas užimta (valstybės išperkama) žeme neleistinai išplečia Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios reglamentuoja, kas gali būti laikoma išperkama žeme. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebėjo, kad Tarybos sprendime tik nurodyta tam tikra bendruomenei svarbia pripažintina teritorija, tačiau jame nėra detalizuojami motyvai, kodėl ši teritorija tokia pripažįstama.

Tarybos sprendimo motyvai yra išdėstyti aiškinamajame rašte, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų tam tikrų funkcinių zonų dalys, į kurias patenka ir ginčo teritorija, buvo pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei dėl šių tikslų – želdynų tvarkymui ir kūrimui, gyventojų poilsio organizavimui, kūno kultūros ir sporto plėtojimui. Administracijos atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad ginčo teritorija taip pat yra svarbi vietos bendruomenei (labai intensyviai užstatyto Lazdynų mikrorajono gyventojams) tam, kad tam tikra žalia zona būtų apsaugota nuo taršos ir triukšmo, susijusio su šalia esančiu aplinkkeliu.

Šis tikslas nėra nurodytas Tarybos sprendimo aiškinamajame rašte, todėl teismo buvo nevertinamas.

13. Teismas, atsižvelgęs į aiškinamajame rašte nurodytus tikslus, darė išvadą, kad šie tikslai (gyventojų poilsio organizavimas, kūno kultūros ir sporto plėtojimas) atitinka tikslus, įvardytus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, ginčo teritorija, remiantis Tarybos sprendimu, yra užimta žemė. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tokia žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad valstybės išperkamas nekilnojamasis turtas – tai nekilnojamasis turtas, kurį dėl šiame įstatyme nurodytų priežasčių paėmė ir išperka valstybė, atlygindama jo savininkui šiame įstatyme nurodytais būdais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamame sprendime pareiškėjai buvo teisėtai ir pagrįstai atsakyta, jog jos nurodyta ginčo teritorija negali būti grąžinta natūra. Skundžiamą sprendimą panaikinti nebuvo pagrindo. Atitinkamai, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Administraciją ginčo teritorijoje pareiškėjai suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą bei įpareigoti atlikti kitus pareiškėjos prašomus veiksmus.

III. 14. Pareiškėja V. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 111–119).

15. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, ar Administracijos įsakymas bei Tarybos sprendimas, kuriais remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, turi juridinę galią, tačiau to nepadarė. Pareiškėjos teigimu, skundžiamo sprendimo parengimo metu, taip pat teismo sprendimo priėmimo metu Tarybos sprendimas, kuris yra norminis aktas, buvo negaliojantis. Tarybos sprendimas privalėjo būti paskelbtas tiek Teisės aktų registre, tiek Vilniaus miesto interneto tinklapyje, tačiau Teisės aktų registre jis buvo užregistruotas ir paskelbtas tik 2017 m. birželio 28 d., įsigaliojo – 2017 m. birželio 29 d.

16. Pareiškėja teigia, kad teismas nekonstatavo visų sąlygų, leidžiančių ginčo žemę priskirti prie valstybės išperkamos žemės, egzistavimo. Teismas įvardijo du galimus atvejus, dėl kurių pareiškėjos nurodyta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei: gyventojų poilsio organizavimas, kūno kultūros ir sporto plėtojimas. Tačiau teismas nenurodė, koks konkretus iš įvardytų visuomenės poreikių yra aiškiai išreikštas konkrečiai pareiškėjos nurodytai teritorijai (žemei), nepagrindė savo išvados jokiomis faktinėmis aplinkybėmis.

17. Be to, pareiškėja pažymi, jog teismas, nusprendęs, kad pareiškėjos nurodyta buvusio Leščyniaki rėžinio kaimo teritorija (žemė) priskirtina valstybės išperkamai žemei Tarybos sprendimo pagrindu, nevertino, ar ši ginčo teritorija (žemė) atitinka teritorijas, nurodytas Tarybos sprendime. Pažymi, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapį ginčo žemė yra išsidėsčiusi ties Vilniaus vakariniu aplinkkeliu, iš šiaurės-rytų pusės ji ribojasi su Pasakų parko teritorija, bei nėra greta (tarp) Lazdynų gyvenamojo rajono daugiabučių namų, o dėl šios faktinės aplinkybės nėra pagrindo ginčo žemę priskirti teritorijoms, apibrėžtoms Tarybos sprendime.

18. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar jo įvardytų visuomenės interesų (gyventojų poilsio organizavimas, kūno kultūros ir sporto plėtojimas) nebūtų galima patenkinti, jeigu ginčo žemė būtų grąžinta natūra.

19. Pareiškėjos teigimu, iš Tarybos sprendimo aiškinamojo rašto aiškiai matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė, priimdama Tarybos sprendimą, siekė organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą ir sudaryti pagal šiuos projektus suprojektuotų žemės sklypų panaudos sutartis, t. y. Savivaldybė rezervavo Vilniaus miesto teritorijas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektams rengti bei panaudos sutartims sudaryti. Pareiškėja nurodo, jog tam, kad Vilniaus miesto savivaldybei pagal panaudos sutartis būtų perduoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektuose suprojektuoti žemės sklypai želdynams eksploatuoti, žemė neturi turėti valstybės išperkamos žemės statusą pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes pagal valstybinės žemės panaudos sutartis žemė perduodama laikinam neatlygintinam naudojimui, o tai reiškia, kad Tarybos sprendimas nesietinas su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu – žemės priskyrimu prie valstybės išperkamos žemės.

20. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas pastebėjo ir akcentavo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimus, padarytus parengiant skundžiamą sprendimą (jame nenurodyta konkreti teisės norma, pagal kurią ginčo žemė priskiriama valstybės išperkamai), o tai reiškia, jog buvo savarankiškas teisinis pagrindas jį panaikinti.

21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 130–134).

22. Atsakovas teigia, kad Tarybos sprendimas neatitinka norminiam teisės aktui keliamų reikalavimų, todėl jo įsigaliojimui nėra taikytinas Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnis. Todėl laiko, kad jis įsigaliojo nuo jo priėmimo (pasirašymo) dienos.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarybos sprendime buvo nurodyta, jog vietos bendruomenei svarbiomis pripažįstamos tam tikros viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų, o Tarybos sprendimo motyvai išdėstyti aiškinamajame rašte, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų tam tikrų funkcinių zonų dalys, į kurias patenka ir ginčo teritorija, buvo pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei dėl šių tikslų: želdynų tvarkymui ir kūrimui, gyventojų poilsio organizavimui, kūno kultūros ir sporto plėtojimui, dėl šių konkrečių tikslų yra išreikštas konkretus poreikis pareiškėjos nurodytai teritorijai. Todėl šie tikslai atitinka tikslus, įvardintus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl ginčo teritorija laikytina užimta žeme, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą priskirtina valstybės išperkamai žemei.

24. Atsakovas pažymi, jog teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimo nenustatė.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo spręsti dėl apeliacinio skundo pagrįstumo atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes (b. l. 126–128).

26. Nurodo, kad NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusio savininko žemė yra valstybės išperkama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. A51-5351/17(2.14.2.12-MP8), kuriuo atsisakyta pareiškėjai suformuoti žemės sklypą grąžinimui natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimą tiek Savivaldybė, tiek ir teismas sprendė pagal teisinės galios neturintį administracinį aktą (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“), nekonstatavo visų teismų nurodytų sąlygų, leidžiančių ginčo žemę priskirti prie valstybės išperkamos žemės, egzistavimo, žemė, kuri suprojektuota žemės sklypais žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektuose ir dėl kurios yra sudarytos panaudos sutartys, nepriskirtina valstybės išperkamai žemei.

30. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

31. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, ginčo teritorija patenka į „Intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas“. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų 21 punkte nustatyta, kad viena iš urbanizuotos ir urbanizuojamos teritorijos funkcinių zonų yra gyvenamoji zona, kuri apibūdinama kaip visas gyvenamąsias teritorijas apibendrinanti funkcinė zona su gyvenamosios aplinkos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų, inžinerine, susisiekimo ir kita infrastruktūra, taip pat gyventojų rekreacijai reikalingais atskiraisiais želdynais. Gyvenamosios teritorijos skirstomos pagal teritorijos užstatymo intensyvumą ir gali būti nustatomos šios detalizuotos funkcinės zonos: ekstensyvaus užstatymo gyvenamoji zona; mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji zona; vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamoji zona ir intensyvaus užstatymo gyvenamoji zona.

32. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 30-200 1 punktu pritarta Lazdynų seniūnijos 192 (vieno šimto devyniasdešimt dviejų) ha teritorijos, Verkių seniūnijos Baltupių rajono 48 (keturiasdešimt aštuonių) ha teritorijos, Fabijoniškių seniūnijos dalies 121 (vieno šimto dvidešimt vieno) ha teritorijos, Žirmūnų seniūnijos dalies 34 (trisdešimt keturių) ha teritorijos tarp Kareivių ir Žirmūnų gatvių bei Neries upės ir Žirmūnų seniūnijos dalies 224 (dviejų šimtų dvidešimt keturių) ha teritorijos tarp Kareivių gatvės, Neries upės, Žirmūnų, Šeimyniškių, Rinktinės, Tuskulėnų, Kalvarijų ir S. Žukausko gatvių schemoms. Minėto įsakymo 2 punktu nustatyta, kad šios schemos yra dokumentai, kuriais remiantis planuojami nurodytų teritorijų sklypai aikštėms, parkams, skverams, želdynams ir esamoms susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti.

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo teritorija patenka į schema suplanuotos teritorijos T71 kvartalą, kuris apima 6,2 ha plotą ir jam nustatytas tvarkymo režimas - bendrojo naudojimo teritorija – žalioji jungtis, esanti tarp daugiabučių gyvenamųjų namų ir vakarinio aplinkkelio. Bendro naudojimo teritorijos kaip žemės naudojimo būdas pasižymi atitinkama specifika, t. y. teritorija, kuri skirta bendram viešam naudojimui (teritorija skirta visuomenės interesų užtikrinimui). Tai reiškia, kad ginčo teritorija yra suplanuota, į kurią, priešingai nei teigia pareiškėja apeliaciniame skunde, išreikštas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis (skirta parkams, miesto skverams, želdynams, gyventojų poilsio organizavimui ir pan.).

34. V. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“. Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo esminiu juridiniu pagrindu laikytinas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 30-200 „Dėl pritarimo Lazdynų seniūnijos 192 ha teritorijos, Verkių seniūnijos Baltupių rajono 48 ha teritorijos, Fabijoniškių seniūnijos dalies 121 ha teritorijos, Žirmūnų seniūnijos dalies 34 ha teritorijos ir Žirmūnų seniūnijos dalies 224 ha teritorijos schemoms“, o anksčiau minėtas aktas nėra reikšmingas (išreikšta tik savivaldybės tarybos pozicija dėl viešųjų erdvių, esančių greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų (Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“) svarbos vietos bendruomenei ir suformuluotas pavedimas Administracijos direktoriui). Be to, šio administracinio akto teisėtumo tyrimas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymėta, jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo plano), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tuo tarpu detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams (žr., pvz., 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11- 263/2003, 2006 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-1061/2006 ir kt.).

36. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ 2 punktu nustatyta, kad 1 punkte nurodytiems objektams eksploatuoti Administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų, kurių tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti, rengimą.

37. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ginčo teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai žemei.

38. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo priteisti jos naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė