2020-12-02 Nr. AB-22672-3-61-3-02198-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2623-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02198-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 9 550 Eur neturtinę žalą. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Įkalinimo įstaigos drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su žmona ir kitais artimaisiais. Vilniaus PN (iki balandžio buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)) pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 7 d. iki dabar buvo kalinamas kameroje Nr. 277, kurios ilgis buvo 3 metrai, plotis – 2 metrai, buvo kalinami 2 žmonės, todėl vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. ploto, į šį plotą neįskaičiuojant kameroje buvusių baldų. Be to, šios kameros duryse yra langelis, kuris nėra uždengtas, todėl buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir kalinių, kurie pro pareiškėjo kamerą buvo vedami į mankštą. Pareiškėjas įkalinimo įstaigoje turėjo daug priešų, kurie žinojo apie pareiškėjo buvimo vietą, dėl ko pareiškėjas jautėsi nesaugus.

1.2. Buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tiek pareigūnų, tiek kitų kalinių atžvilgiu, kadangi sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik sienele. Patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, dėl ko buvo drėgna, o dėl drėgmės išplauti rūbai nedžiūdavo. Kameroje buvo žiurkių ir tarakonų, čiužinyje buvo parazitų, dėl kurių pareiškėjas negalėjo užmigti. Pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pareiškėjui sukėlė rimtą pavojų sveikatai. Dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Dušo patalpoje yra 2 purkštukai, tarp dušų nėra jokios pertvaros, dėl ko buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Duše nuo garų drėgna, atskiros kabinos pasikabinti rūbams nėra, dėl ko rūbai būdavo drėgni. Duše nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas.

2. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekęs plotas kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Kameros duryse įrengtas langelis siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vilniaus PN korpusų (Lukiškių skg. 6, Vilniuje) kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V908 (toliau – Higienos norma 134:2015), sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

2.2. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kaliniams vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo), 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (98 dienas) nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kitus nusiskundimus teismas atmetė kaip neįrodytus ar paneigtus bylos medžiaga. Konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

5. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjo nurodoma 9 550 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo kalinamas vienas. Teismas sprendė, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą yra 130 Eur suma.

III. 6. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 9 550 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

6.1. Teismo priteistas 130 Eur neturtinės žalos dydis nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) byloje Nr. A-2473-520/2015 sprendė, kad už 4 paras adekvatus žalos atlyginimas yra 100 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą teismai turi atsižvelgti į precedento galią turinčiu teismų sprendimus.

6.2. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimo dėl jo neaprūpinimo patalyne ir jos kokybės. Teismas formaliai vertino pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų ir maitinimo.

7. Atsakovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

7.1. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio, nors būtina įrodyti, kad tam tikri apelianto skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

7.2. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 8. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 12 d., atlyginimo.

9. Teismas skundžiamu 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 130 Eur neturtinės žalos už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (dėl privatumo sanitariniame mazge trūkumo).

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistos žalos dydžiu.

11. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

12. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl privatumo trūkumo naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovo argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjui visą jo laikymo įkalinimo įstaigoje laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nes sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, ir į šį pažeidimą bei jo trukmę teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl kenkėjų buvimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo kenkėjų, nes ginčui aktualiose kamerose higienos normos pažeidimų bylos duomenimis pagrįstai nenustatyta ir teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, susijusią su minėtu nusiskundimu (b. l. 27–30). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, o savo apeliaciniame skunde pareiškėjas niekaip nepagrindė ir nedetalizavo, kodėl netinkamai buvo įvertinti jo nusiskundimai minėtais aspektais. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl minėtų nusiskundimų.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas formaliai vertino pareiškėjo argumentus dėl maitinimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šis pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas argumentas yra naujas ir jo pareiškėjas nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies (ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies) aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1333-624/2020). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismo priimtame ir nagrinėtame skunde, t. y. susiję su netinkamu maitinimu, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu ir jo trukme, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, o ginčo dėl pažeidimo trukmės nėra. Pareiškėjo argumentas, kad LVAT byloje Nr. A-2473-520/2015 už žymiai trumpesnį asmens teisės į privatumą pažeidimą priteisė panašią sumą kaip pareiškėjui šioje nagrinėjamoje byloje, yra atmestinas, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl pagrindo remtis paminėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

17. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

18. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu 98 paras pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 130 Eur suma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė, kad priteista neturtinės žalos suma nėra adekvati jo patirtiems išgyvenimams.

19. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgta į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Taigi nors pareiškėjas prašo priteisti jam 9 550 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

20. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė