2022-03-16 Nr. AB-6293-3-61-3-04247-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1575-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04247-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. S. A. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33974 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1397 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, išpažįsta (duomenys neskelbtini) religiją ir dėl religinių įsitikinimų kilmės valstybėje yra ribojama jos teisė dirbti, savarankiškai gyventi. Tvirtino, kad būtent dėl lyties (duomenys neskelbtini) moterys ypatingai susiduria su sunkumais ir diskriminacija. Pareiškėja gali susidurti su persekiojimu ir patenka į asmenų, kurie priskiriami asmenims, turintiems didesnę riziką susidurti su persekiojimu, sąrašą. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą ir diskriminaciją, (duomenys neskelbtini) neužtikrinamos (duomenys neskelbtini) teisės. (duomenys neskelbtini) valdžios pastangos yra neefektyvios ir (duomenys neskelbtini) diskriminacijos bei gyvenimo (duomenys neskelbtini) realiai nepagerina. (duomenys neskelbtini) patiria diskriminaciją iš kitų (duomenys neskelbtini) gyventojų, susiduria su sunkumais įgyti išsilavinimą, įsidarbinti. Mano, kad (duomenys neskelbtini) padėtis nuo 2014 m. nedaug pasikeitė ir nepagerėjo. Pasak pareiškėjos, jai, kaip (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas ir diskriminacija. Kilmės valstybėje ji nesulauks institucijų tinkamos apsaugos. Be to, (duomenys neskelbtini) moterys kilmės valstybėje yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, vergiją, smurtą, kas, pareiškėjos manymu, leidžia teigti, jog ji turi pagrįstą baimę susidurti su tokio pobūdžio smurtu ir pakartotinai nesulaukti institucijų pagalbos.

3. Pareiškėja teigė, kad jai nepagrįstai nesuteikta papildoma apsauga. Pasak pareiškėjos, pogrindinius tinklus tebevaldanti ir išpuolius, kuriuose žūva civiliai, teberengianti (duomenys neskelbtini) vis dar išlieka didele ir tiesiogine grėsme (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nesurinko naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini), surinkta informacija nėra iš skirtingų šaltinių, o Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) duomenys yra beveik metų senumo. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, kad Migracijos departamento Sprendimo išvados nėra pagrįstos naujausia ir aktualia informacija apie kilmės valstybę.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, jog ji savanoriškai neišvyks iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis taikyta nepagrįstai. Pabrėžė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

5. Pareiškėjos nuomone, ji Komisijai nurodė pagrįstus motyvus žodiniam skundo nagrinėjimui, prašė Komisijos užtikrinti teisės būti išklausytai principo taikymą, tačiau Komisija neužtikrino fundamentalios pareiškėjos teisės būti išklausytai ir skaidraus bei teisingo proceso garantijos.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytus papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjos kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri remiantis 2021 m. EPPB duomenimis priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą. Tačiau EPPB duomenimis, net ir patenkant į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Atsakovo vertinimu, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini), gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). Pagal 2021 m. EPPB duomenis šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tai, kad pareiškėja yra moteris, pagal EPPB ataskaitą, gali padidinti riziką patirti smurtą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja asmeniškai persekiojimo ar fizinės prievartos nėra patyrusi. Pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, (duomenys neskelbtini) tos teritorijos nevaldo. Pareiškėja visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, sprendė, kad nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę.

9. Atsakydamas į pareiškėjos skundo teiginius dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik tuomet, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Atsakovo vertinimu, aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos pagrindinis tikslas. Todėl jai buvo taikoma Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Atkreipė dėmesį, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

10. Atsakovas nurodė, kad priėmus sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Teigė, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl vertintinas kaip pagrįstas.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Komisija nepagrįstai atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pasak atsakovo, remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punktu skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka tik išimtiniais atvejais, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmens žodinius paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pati pareiškėja. Mano, kad vien tai, jog pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo teigti, jog Komisijos sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos J. S. A. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33974 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti J. S. A. (J. S. A.), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33974 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti J. S. A. (J. S. A.), gim. (duomenys neskelbtini), duomenis į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 6K-1397 dalis; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja baimę būti persekiojamai kilmės valstybėje sieja su (duomenys neskelbtini) religija, kurią ji išpažįsta, ir dėl to kylančia baime dėl persekiojimo bei diskriminacijos.

14. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėja nepriklauso jokiai politinei partijai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja savo gyvenamojoje vietovėje patyrė (duomenys neskelbtini) kovotojų persekiojimą, buvo pagrobta. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), nėra pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių ji gali būti diskriminuojama ar jai gali grėsti persekiojimas bei pavojus dėl beatodairiško smurto. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, kokioje teritorijoje prieglobsčio prašytojas, išpažįstantis (duomenys neskelbtini) tikėjimą, gyveno.

15. Teismas pažymėjo, kad nepaneigta Migracijos departamento sprendime nurodyta išvada, jog prieglobsčio prašytojos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką. Tyrimo metu surinkti duomenys pagrindžia išvadą, jog prieglobsčio prašytoja gali grįžti į kilmės šalį ir apsigyventi (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyveno iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos skunde ir teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai dėl galimos grėsmės grindžiami bendra situacija kilmės valstybėje ir baime dėl ateities. Pati pareiškėja apklausų metu pripažino, jog kilmės valstybėje gyvena kiti jos šeimos nariai.

16. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojos pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinktos informacijos visuma ir pareiškėjos papasakota istorija tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje jai gresia persekiojimas. Migracijos departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog prieglobsčio prašytoja dėl savo socialinės padėties gali patirti persekiojimą. Teismas pripažino, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos“ baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė jai suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas taip pat nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad išsiuntus ją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Teismas pripažino, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

18. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutarė įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

19. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėja gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 21. Pareiškėja J. S. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Pareiškėja nurodo, kad skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo nagrinėjimo Komisijoje metu buvo pažeista jos teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pareiškėja prašė atsakovo, kad jos skundo nagrinėjimo procedūrą organizuotų taip, jog būtų užtikrintas teisės būti išklausytai principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas, tačiau atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas pažeidė vieną esminių žmogaus teisių principą – žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

23. Pareiškėja nesutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, kad ji nepagrindė tariamos baimės kilmės valstybėje, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jai kiltų grėsmė. Pareiškėja taip pat mano, kad nebuvo surinka aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo ypatumus, nesurinkta informacijos apie žmogaus teisių pažeidimų problematiką. Pasak pareiškėjos, atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėja dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priversta palikti kilmės šalį. Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti iš patikimų šaltinių, ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją, o surinkta informacija neatitinka esminių keliamų kriterijų.

24. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjos skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja. Pasak atsakovo, vien tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, jog ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, jog Migracijos departamentas nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pati pareiškėja nurodė, jog jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jai nekyla.

27. Atsakovas nurodo, kad įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją buvo konstatuota, jog jos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nesudaro pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą, o surinkta informacija apie kilmės valstybę nepagrindžia prielaidos, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

28. Atsakovas mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

30. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jai turėtų būtų sudaryta galimybė teikti paaiškinimus ir ji turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33974 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 6K-1397 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Laikėsi pozicijos, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, bei nustatė, kad į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metai nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, jog ji nepagrindė baimės kilmės valstybėje. Pareiškėja mano, kad nebuvo surinka aktualios, naujausios informacijos apie jos kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo ypatumus, nesurinkta informacijos apie žmogaus teisių pažeidimų problematiką kilmės valstybėje. Pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimo nagrinėjimo Komisijoje metu buvo pažeista jos teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą, nes jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti skundą nagrinėjant ikiteismine tvarka Komisijoje.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

39. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

44. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

45. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė baime būti persekiojamai ir diskriminuojamai kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) religijos, kurią ji išpažįsta.

46. Iš EPPB 2021 metų sausio mėnesio gairių „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Gairės) matyti, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kt.

47. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) bei konkrečioje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), vertino (duomenys neskelbtini) grėsmę, (duomenys neskelbtini), taip pat konkrečiai ir (duomenys neskelbtini) moterų, padėtį (duomenys neskelbtini), aptarė aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) vis dar vyksta vidaus ginkluotas konfliktas ir (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste įvertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime konstatuota, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojos baimę. Informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėja nedetalizavo jai individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pati pareiškėja apklausos metu nenurodė, kad būtų tiesiogiai susidūrusi su jos persekiojimo ar kitais neigiamais veiksmais, tvirtino, kad nei ji, nei jos šeimos nariai, jokių grasinimų iš (duomenys neskelbtini) nėra gavę, pareiškėjos šeima asmeniškai nuo (duomenys neskelbtini) nėra nukentėjusi. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

48. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį sieja su ekonominiais tikslais (negalėjo susirasti darbo, sunki finansinė padėtis, netinkama sveikatos apsauga), o ne su tuo, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Akcentuotina, kad tokio pobūdžio priežastys, be kita ko, ekonominės, nėra tapačios persekiojimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017), o bendra saugumo padėtis, kaip jau buvo minėta, nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

49. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad 2021 m. EPPB ataskaitos rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

50. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 47 punkte, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

51. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

52. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

53. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kitaip vertinti aplinkybes dėl pareiškėjos skundo nagrinėjimo ikiteismine tvarka Komisijoje, nei jos buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Tvarkos aprašo 222 punktas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinį skundo nagrinėjimą. Šiuo atveju pareiškėjos skundą Migracijos departamente nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų reikalingas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pati pareiškėja, t. y. pareiškėja nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją ji galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jos skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė būti išklausytai ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nebuvo pažeistos, be to, pareiškėja turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė