2016-06-01 Nr. AB-11782-3-63-3-01640-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-88-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01640-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. B., O. B., E. Ž. ir V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šilalės rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. B., O. B., E. Ž. ir V. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš Šilalės rajono apylinkės teismo neteisėtai nesumokėto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio l d. iki 2013 m. spalio l d. pagal Šilalės rajono apylinkės teismo išduotas pažymas: E. B. – 51 238,65 Lt; O. B. – 49 662 Lt; E. Ž. – 59 954,06 Lt; V. B. – 48 104,47 Lt. Pareiškėjai rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pareiškėjai pabrėžė, kad teisėjams atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo principus. Pareiškėjų manymu, pasibaigus ekonomikos sunkmečiui, teisėjų atlyginimų dydis turėjo būti atstatytas visa apimtimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą paaiškino, kad valstybės siūlomas kompensavimo mechanizmo nustatymo atidėjimas vieneriems metams yra sąlygotas ekonomikos krizės padarinių ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu, todėl ginti pareiškėjų pažeistas teises teismine tvarka šiuo metu pagrindo nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šilalės rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą prašė dėl skundo reikalavimo spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad pareiškime nurodytu ginčijamu laikotarpiu Šilalės rajono apylinkės teismas apmokėjo teisėjams už darbą remiantis nustatyta tvarka – pagal teismui skiriamus finansinius asignavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teismas priteisė pareiškėjams neišmokėtų teisėjų atlyginimų dalis, susidariusias laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.: E. B. – 51 238,65 Lt; O. B. – 49 662 Lt; E. Ž. – 59 954,06 Lt; V. B. – 48 104,47 Lt. Teismas atidėjo šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatė, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas taip: 40 procentų pareiškėjams priteistos sumos, išskaičiavus mokesčius, turi būti sumokėta iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusi 60 procentų dalis – iki 2016 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjams iš Lietuvos valstybės priteistinos neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalys.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Teismas akcentavo, kad teismo sprendimo vykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, todėl šis teismo sprendimo vykdymas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo 2, 3 bei 6 straipsnių nuostatas, į tai, kad teisėjų vienintelis pajamų šaltinis yra jų teisėjų atlyginimas (Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalis), atidėtinas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovo manymu, teismo išvados dėl valstybės delsimo kompensuoti neproporcingai sumažintus atlyginimus prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reglamentavimą.

Pareiškėjai E. B., O. B. ir E. Ž. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjų manymu, tai, kad įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo projekto dėl krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, negalėtų būti pagrindas naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjai - kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2010 – 2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2010 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų nuo minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba (nagrinėjamu atveju – Šilalės rajono apylinkės teismui), Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Šilalės rajono apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija pareiškėjų buvo nurodyta atsakovu, vėliau teismo iniciatyva tapo trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų E. B., O. B., E. Ž. ir V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė