2017-10-31 Nr. AB-19636-3-64-3-00931-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1615-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00931-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. kovo 28 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kadangi apie 20 kv. m ploto patalpoje jis buvo laikomas su dar 7 asmenimis, todėl jam teko apie 2,5 kv. m laisvo ploto. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių nežmoniškų sąlygų jis patyrė papildomą diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, išsivystė panikos priepuoliai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 43–48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą.

Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 60/09-15481 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. kovo 31 d. ir jam periodiškai teko nuo 3,69 kv. m iki 11,1 kv. m kameros ploto, t. y. visas jo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliko kameros Nr. 13 patikrinimą (išvados surašytos 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354), kurio metu nustatyta, jog oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka nustatytas higienos normas, jokių pažeidimų neužfiksuota.

Kamerų Nr. 12 ir Nr. 13 patikrinimas taip pat užfiksuotas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 – užfiksuota, kad dirbtinis apšvietimas veikia, lempos nekrenta, tačiau užfiksuotas nežymus kameros Nr. 13 pažeidimas – nesaugios drabužiams kabinti skirtos pakabos. Šiame kontekste Šiaulių TI akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Šiaulių TI taip pat pabrėžė, jog rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo likusio kameros ploto atskirti mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Šiaulių TI papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais, prašymais ar peticijomis ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Šiaulių TI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, be to, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 59–66) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 60/09-15481 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2015 m. rugsėjo 7 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2016 m. kovo 31 d., iš viso 138 dienas, visą nurodytą laiką jis buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, t. y. šiuo aspektu Šiaulių TI veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose ir dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, yra nepagrįsti. Nors teismas papildomai pasisakė dėl Šiaulių TI kamerų atitikimo kitiems higienos reikalavimams, šiame kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apibrėždamas skundo nagrinėjimo ribas, pasisakė tik dėl nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Atsižvelgęs į tai, teismas jokių atsakovo pažeidimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenustatė ir sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 7. Pareiškėjas I. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70), kuriame nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavę, jog asmuo, kuris kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą. Taigi, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas, kad pareiškėjas įrodytų, jog dėl ploto trūkumo patyrė papildomus nepatogumus, priėmė neteisingą sprendimą.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 74–76) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu vertinimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 9. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. kovo 28 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytą kameros ploto normą, atlyginimo priteisimo.

11. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

12. Visų pirma, pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kaip minėta, kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytą kameros ploto normą.

13. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu iš byloje esančios Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 26 d. pažymos Nr. 60/09-15481 (b. l. 23–26) matyti, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI teko nuo 3,69 kv. m iki 11,1 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog Šiaulių TI veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija minėtų duomenų apie jo laikymo kameras, jų plotą ir ginčui aktualiu laikotarpiu jose laikytų asmenų skaičių, teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi.

14. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusios kameros ploto normos aspektu, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kadangi dėl kitų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas priteisti neturtinę žalą neprašė, teisėjų kolegija jų nevertina ir šiuo aspektu taip pat nepasisako.

15. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan