2024-04-24 Nr. AB-6878-3-61-3-09789-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1446-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09789-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 23S212423 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjas ketino dirbti elektriku uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Liunetė“(toliau – ir Bendrovė), kuri atsakovui pateikė tarpininkavimo raštą. Pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje 2022 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjui pradėjus dirbti bendrovėje UAB „Liunetė“, paaiškėjo, kad jis neturi tam tikrų žinių bei gebėjimų, susijusių su elektriko darbo specifika, todėl jam darbdavys pasiūlė išeiti nemokamų atostogų, siekiant įgyti trūkstamą kvalifikaciją. Pareiškėjas išvyko į Lenkiją, vėliau į Kirgiziją, kur įgijo papildomų žinių bei trūkstamą kvalifikaciją, kurios darbdavys Lietuvoje reikalavo. Grįžęs į Lietuvą, pareiškėjas tęsė darbą Bendrovėje, 2023 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais jis gavo darbo užmokestį, už 2023 m. spalio mėnesį darbo užmokesčio mokėjimas buvo numatytas 2023 m. gruodžio mėnesį. Pareiškėjas grįžo į darbą ir dirba, tęsia darbo santykius, kurie niekada nebuvo nutrūkę. Pareiškėjas individualią veiklą (pavėžėjimo paslaugas) vykdo tik laisvu nuo pagrindinio darbo metu, tokiu būdu uždirbdamas papildomas lėšas, kurios viršija 1 minimaliosios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydį ir kurių kartu su pagrindiniu gaunamu darbo užmokesčiu jam užtenka pragyvenimui Lietuvoje.

2.2. Sprendimas yra neproporcingas, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą į skundą atsakovas grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).

3.2. Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbdavys įsipareigojo mokėti mėnesinį darbo užmokestį 1240 Eur. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Per visą darbo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui tik už 2023 m. rugsėjo ir spalio mėn. buvo išmokėtas 679,41 ir 436,55 Eur darbo užmokestis, jis buvo mažesnis nei MMA, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

3.3. Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

II. 4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2022 m. birželio 15 d., ketindamas dirbti Bendrovėje elektriku (profesija kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatyme (40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p.) nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760166306, galiojantį iki 2024 m. rugpjūčio 3 d.

5.2. Byloje pateiktas Bendrovės tarpininkavimo raštas, kuriame Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui 1 240 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d., jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2023 m. rugsėjo mėn. (679,41 Eur) ir 2023 m. spalio mėn. (436,55 Eur). Byloje pateiktas Bendrovės paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo darbo kokybė neatitiko reikalavimų, todėl jam buvo pasiūlyta kreiptis dėl darbo įgijus daugiau patirties. Pareiškėjas išvyko į Kirgiziją, o grįžus 2023 m. rugsėjo 1 d. buvo įdarbintas Bendrovėje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 29 d. užsiregistravo vykdantis individualią veiklą, jam 2022 m. rugpjūčio 31 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

5.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktus duomenis, Sprendimu pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (44 str. 1 d. 3 p., 50 str. 1 d. 2 p., 62 str. 4 d., 40 str. 1 d. 4 p., 26 str. 1 d. 3 p.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas (8.3 p.), aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

7. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo metu pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje ir gavo tarpininkavimo rašte nurodyta darbo užmokestį.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 29 d. užsiregistravo vykdantis individualią veiklą, jam 2022m. rugpjūčio 31 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Pareiškėjas teikė pavėžėjimo paslaugas, nors prašyme išduoti leidimą deklaravo, kad jo tikslas yra darbas Bendrovėje elektriku. Pareiškėjas prašyme Migracijos departamentui nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis bus Bendrovėje gautas darbo užmokestis.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo sumokėtas du kartus (už 2023 m. rugsėjo 679,41 Eur ir spalio mėn. 436,55 Eur). Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui nepateikė, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvoje. Būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

10. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjui darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją.

III. 11. Pareiškėjas N. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neįvertinęs pareiškėjo nurodytų individualių aplinkybių. Neapmokamos atostogos buvo skirtos pareiškėjui įgyti darbui būtinos kvalifikacijos, neatsiejamai susijusios su jo tiesioginėmis vykdomomis darbo funkcijomis. Šiuos duomenis atsakovas turėjo tinkamai įvertinti ir dėl jų pasisakyti savo Sprendime, motyvuoti, kodėl šie duomenys yra nereikšmingi nagrinėjamu aspektu. Atsakovas nepagrįstai nevertino to, kad pareiškėjo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, o neapmokamų atostogų metu pareiškėjas kėlė būtent elektriko kvalifikaciją bei, ją pakėlęs, įgijęs papildomų žinių, grįžo į Lietuvą, kur nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio vėl dirbo (grįžo ir tęsė savo darbą dar iki Sprendimo priėmimo), kas rodo pareiškėjo tikslą, siekį bei ketinimą ir toliau dirbti pagal sudarytą darbo sutartį.

11.2. Individualią veiklą (pavėžėjimo paslaugas) pareiškėjas vykdo tik laisvu nuo pagrindinio darbo metu, tokiu būdu užsidirbdamas papildomų lėšų, kurios viršija 1 MMA dydį ir kurių kartu su pagrindiniu gaunamu darbo užmokesčiu jam užtenka pragyvenimui Lietuvoje.

11.3. Pareiškėjui nors ir buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau tuo atveju, jeigu jų buvo nepakankama, Migracijos departamento specialistai turėjo į jį kreiptis pakartotinai tam, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės. Neatlikus minėtų veiksmų, buvo pažeistas gero administravimo principas.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino bei neatsižvelgė į pareiškėjo individualias aplinkybes.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str.2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (35 str. 1 d. 2 p., 5 p., 50 str. 1 d. 2 p.), atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui, jam dirbant Bendrovėje, nebuvo reguliariai mokėtas mėnesinis darbo užmokestis, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (dėl darbo užmokesčio dydžio, dėl darbo laiko (pareiškėjas dirbo ne visą darbo dieną), pareiškėjas užsiima pavėžėjo veikla) ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų (darbo užmokestis Bendrovėje pareiškėjui buvo mokamas tik 2 mėnesius ir buvo mažesnis, nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte ir mažesnis, nei MMA dydis), kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo argumentai, kad jis kėlė kvalifikaciją, o pavėžėjo veikla užsiima tik po darbo Bendrovėje, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų.

21. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę duoti paaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, tačiau nurodo, kad į pareiškėją turėjo būti kreiptasi dar kartą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeistas pareiškėjo nurodytas gero viešojo administravimo principas.

22. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė