2019-05-22 Nr. AB-11677-3-61-3-04133-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1900-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04133-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-34459 „Dėl prašymo išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei priimti sprendimą išdėstyti 3 472 Eur administracinę baudą 24 mėnesių laikotarpiui nuo 2017 m. gruodžio 1 d., mokant po 144,67 Eur per mėnesį.

2. Pareiškėjo teigimu, jis VMI pateikė visus būtinus dokumentus, įrodančius, kad negali iš karto sumokėti skirtos baudos, nes turi ir kitų finansinių įsipareigojimų. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) įpareigoja VMI skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą, tačiau VMI šia imperatyvia nuostata nesivadovauja. Akcentavo, kad VMI nepateikė jokių įrodymų, jog išdėsčius bauda ji nebus sumokėta.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nesumokėjus išdėstytos baudos VMI turi teisę pradėti priverstinį baudos išieškojimą. Mano, kad VMI piktnaudžiauja savo teisėmis ir nepagrįstai bei nemotyvuotai, vien tik formaliais pagrindais, atmetė jo prašymą, dėl ko yra pagrindas panaikinti VMI 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą prašymą išdėstyti baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą, įvertinusi surinktą papildomą informaciją, nustatė, jog pareiškėjo įsipareigojimas mokėti teismo paskirtą baudą už administracinį nusižengimą dalimis kelia pagrįstas abejones. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjas pagal pateiktus duomenis gauna 394,48 Eur darbo užmokestį, iš kurio kas mėnesį moka 137 Eur įmoką uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „LSV Intergroup“ ir 95,27 Eur įmoką UAB „Nordecum“. Išdėsčius baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, pareiškėjui pragyvenimui ir kitoms išlaidoms liktų tik 17,54 Eur.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė pajamų šaltinio, iš kurio būtų mokama bauda, jeigu būtų priimtas sprendimas išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, o pagal pateiktus banko sąskaitų išrašus pareiškėjas piniginių lėšų bankų įstaigose neturi. Atkreipė dėmesį, kad remiantis antstolių informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu yra užvesta vykdomoji byla, kurioje iš pareiškėjo išieškoma 11 063,09 Eur dydžio skola. Pažymėjo, kad baudos išdėstymas yra tikslingas tik tada, kai yra pagrindas manyti, jog paskirta bauda, išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo finansinė padėtis nesuteikia pagrindo manyti, kad išdėstyta bauda bus padengta.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nėra pajėgus sumokėti išdėstytos administracinės baudos, o netenkinus MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, administracinės baudos sumokėjimo išdėstymas nėra galimas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 29 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas išdėstyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-407-195/2017 paskirtos 3 472 Eur baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą dalimis 24 mėnesiams, mokant po 144,67 Eur per mėnesį. Pareiškėjas prašymą grindė gaunamomis 395 Eur mėnesinėmis pajamomis, įsipareigojimais už būsto paskolą 112 Eur sumai, komunaliniais mokesčiais – nuo 29 Eur iki 90 Eur. VMI 2017 m. spalio 3 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-30667, vadovaudamasi Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 21 punktu, paprašė pareiškėjo patikslinti prašymą ir pateikti papildomus dokumentus, reikalingus priimti sprendimui išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą. Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą prašymą, papildomus dokumentus, įvertinusi surinktą informaciją, VMI ginčijamu 2017 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-34459 netenkino pareiškėjo prašymo dėl paskirtos baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo išdėstymo.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 14 straipsnio 7 dalies, 88 straipsnio 1–2 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pažymėjo, kad sprendimas dėl baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y. pirma, jog nedelsiant sumokėjus baudą už administracinį nusižengimą asmens finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, baudos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks asmeniui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti baudą vėliau. Vadovaudamasis Taisyklių 7, 20 punktais, teismas taip pat akcentavo, kad mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo tik tuo atveju, kai yra įsitikinęs, jog nedelsiant sumokėjus baudą asmens finansinė padėtis taps kritine arba jis turės didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat yra įsitikinęs asmens galimybe baudą už administracinį nusižengimą sumokėti, bet sumokėti ne iš karto, o vėliau, ir tuos įsitikinimus pagrindžia esantys rašytiniai įrodymai (dokumentai).

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjui paskirtos baudos už administracinį nusižengimą dydį (3 472 Eur), pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį (apie 400 Eur / mėn.), turimus finansinius įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartis, kitas būtinas išlaidas, įvertinęs banko sąskaitų likučius, sprendė, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą mokestinės nepriemokos (baudos už administracinį nusižengimą) sumokėjimo išdėstymo pirmą imperatyvią sąlygą – nedelsiant sumokėjus baudą už administracinį nusižengimą pareiškėjo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Tačiau, vertindamas pareiškėjo atitikimą antrajai būtinajai sąlygai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių realią jo galimybę sumokėti paskirtą baudą vėliau. Teismas akcentavo, kad šią sąlygą pareiškėjas grindė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (baudą sumokėti dalimis jam padės tėvai, brolis, seserys, be to, jis ieškos galimybės įsidarbinti papildomai), kurie nepagrįsti jokiais tai patvirtinančiais įrodymais.

12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VMI, įgyvendindama jai suteiktą diskreciją dėl baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paties atsakovo surinktus duomenis bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antrosios imperatyvios sąlygos, dėl ko ginčijamas sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

III. 13. Pareiškėjas L. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad VMI nepagrindė išvados dėl argumento, jog išdėsčius paskirtos baudos mokėjimą dalimis, ji nebus sumokėta. Teigia, kad aplinkybės, susijusios su papildomų pajamų gavimu, siekiant padengti išdėstytą mokėtinos baudos dalį, yra jo problema, o ne VMI, dėl ko atsakovas turi pareigą sudaryti jam sąlygas savanoriškai sumokėti paskirtą baudą bei nepiktnaudžiauti savo teisėmis, sprendžiant mokesčio mokėtojo skundą.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik perrašė atsakovo išdėstytą poziciją. Pabrėžia, kad nei VMI, nei pirmosios instancijos teismas, konstatuodami, jog jis nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad išdėstytą baudą sumokės, nenurodė, kokius rašytinius įrodymus būtina pateikti.

16. Pareiškėjo nuomone, tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų.

17. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad VMI turi įvertinti visus asmens, teikiančio prašymą išdėstyti baudos mokėjimą, pateiktus duomenis ir tik nustačiusi, jog yra pagrindas atidėti baudos mokėjimą ir asmuo sugebės sumokėti atidėtą baudą, gali priimti sprendimą atidėti baudos sumokėjimą. Teigia, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, VMI turi diskrecijos teisę, o ne pareigą priimti sprendimą išdėstyti baudos sumokėjimą. Ši teisė yra naudojama tik tada kai asmuo, prašantis atidėti baudos mokėjimą, atitinka visus įstatymuose numatytus kriterijus, tame tarpe ir finansinį pajėgumą sumokėti baudą.

19. Atsakovo teigimu, tiek teismas, tiek VMI įvertinę pareiškėjo pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjo įsipareigojimas mokėti paskirtą baudą už administracinį nusižengimą dalimis kelia pagrįstas abejones. Akcentuoja, kad ne VMI turi pateikti įrodymus, jog pareiškėjas negalės sumokėti baudos, bet pareiškėjas turi įrodyti, kad jis yra pajėgus sumokėti išdėstytą baudą. Atkreipia dėmesį, kad baudos išdėstymas yra tikslingas tik tada, kai yra pagrindas manyti, jog paskirta bauda, išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta, tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjo finansinė padėtis nesuteikia pagrindo manyti, kad išdėstyta bauda bus padengta. Be to, pareiškėjas deklaruodamas, kad yra pajėgus sumokėti baudą dalimis, per visą laikotarpį nuo prašymo išdėstyti baudos mokėjimą dalimis pateikimo, neatliko nė vienos savanoriškos įmokos baudos dengimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-34459 „Dėl prašymo išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VMI priimti sprendimą išdėstyti 3 472 Eur administracinę baudą 24 mėnesių laikotarpiui nuo 2017 m. gruodžio 1 d., mokant po 144,67 Eur per mėnesį.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios MAĮ 14 straipsnio 7 dalies, 88 straipsnio 1–2 dalies nuostatos. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir Taisyklių, detalizuojančių MAĮ 88 straipsnio taikymą, 7 punkte.

24. LVAT, aiškindamas minėtų teisės aktų nuostatas, yra ne kartą nurodęs, jog vien tik aplinkybės konstatavimas, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, kadangi mokesčių mokėtojas yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011). Taigi, sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (LVAT 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jeigu pareiškėjo prašymas išdėstyti baudą 24 mėnesių laikotarpiui neatitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų abiejų sąlygų, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą pareiškėjo prašymą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių realią jo galimybę sumokėti paskirtą baudą vėliau. Įvertinus pareiškėjo gaunamas pajamas ir kitus finansinius įsipareigojimus, abstraktūs pareiškėjo teiginiai, jog sumokėti baudą padės šeimos nariai, ar tai, jog pareiškėjas ieškos galimybės įsidarbinti papildomai, nepatvirtina jo realios galimybės sumokėti paskirtą baudą vėliau. Kitų duomenų, patvirtinančių realią galimybę sumokėti paskirtą baudą vėliau, pareiškėjas nepateikė. Pažymėtina, kad MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimą turi pagrįsti pareiškėjas (LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2139/2011). Todėl nenustačius, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti jam paskirtą baudą 24 mėnesių laikotarpiui tenkina MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas abi sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

26. Nors pareiškėjas teigia, kad VMI turi suteikti galimybę sumokėti paskirtą baudą visais atvejais, kai asmuo siekia savanoriškai sumokėti, vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog toks prašymas išdėstyti paskirtą baudą turi atitikti MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, be kita ko, pareiškėjui tokiu atveju tenka pareiga pagrįsti nurodytų sąlygų buvimą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų, tačiau šio teiginio nedetalizuoja bei nepateikia dėl to jokių įrodymų. Pastebėtina ir tai, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali būti savaime vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta aptariamą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą.

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, atitinkamai netenkinamas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė