2021-06-09 Nr. AB-12456-3-61-3-00041-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1905-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00041-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. Ž. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir jo patikslinimas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 1SS-2324-(9.5.) (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 2) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) (toliau – ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), buvusio savininko B. J. (B. J.) turėtoje žemės valdos teritorijoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2019 m. gruodžio 9 d. gavo Tarnybos sprendimą, kuriame buvo nuspręsta jos 2019 m. lapkričio 26 d. skundą palikti nenagrinėtą, kadangi nebuvo nurodytos naujos aplinkybės, dėl kurių keliamas klausimas, susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į buvusio žemės savininko B. J. Vilniaus mieste valdytą žemę, turėtų būti pakartotinai nagrinėjamas Tarnyboje. Šią išvadą Tarnyba grindė tuo, kad situacija buvo ne kartą nagrinėta, tačiau tokie teiginiai yra be motyvų ir visiškai nepagrįsti bei neteisėti, kadangi nuo pat pirmojo rašto Tarnybai buvo teigiama, kad nagrinėti klausimą dėl leidimo J. Ž. atkurti nuosavybę į žemės sklypo dalį yra priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamento (toliau – ir Miesto plėtros departamentas) 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu, kuriame aiškiai nurodoma, jog minėtą klausimą privalo nagrinėti Tarnyba, Tarnybos Vilniaus miesto skyriui buvo pateiktas pareiškėjos prašymas.

3. J. Ž. pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendime nurodyta, jog Tarnyba neturi teisinio pagrindo vertinti Administracijos priimamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau paaiškinta, kad vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 8 punkto nuostatomis, žemės sklypo plane išskiriant numatomas parduoti ar išnuomoti valstybinės žemės sklypo dalis, yra reikalingas kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti, ir nustatant šių dalių plotus, nėra išskiriama laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtinos valstybės išperkamai žemei, dalis ir nėra nustatomas šios dalies plotas.

4. Pareiškėja nurodė, kad jos prašymas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje, buvo pateiktas remiantis Miesto plėtros departamento 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu, kuriame nurodyta, kad klausimas dėl leidimo J. Ž. atkurti nuosavybę į žemės sklypo dalį (tampant sklypo bendrasavininke), esančią valstybinės žemės patikėtinio Tarnybos valdomame žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso Tarnybos kompetencijai, todėl pareiškėja nesuprato, kodėl Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsisakė atlikti veiksmus, priskirtus Tarnybos kompetencijai. J. Ž. akcentavo, kad Tarnyba be jokio pagrindo ir formaliai pažymėjo, jog skundo nenagrinės, tačiau jokių paaiškinimų ir priežasčių nenurodė, o tai leidžia daryti išvadas dėl Tarnybos sprendimo neteisėtumo.

5. Pareiškėja nurodė, kad analogiška situacija buvo susiklosčiusi dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame buvo tapatus (duomenys neskelbtini) inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė. Kadangi nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą buvo atkurtos, J. Ž. darė išvadą, kad nėra jokio teisėto pagrindo atsisakyti atkurti nuosavybės teisės į žemės sklypą po automobilių stovėjimo aikštele, nes jos buvimas nesudaro teisinio pagrindo neatkurti nuosavybės teisių.

6. Pareiškėja išdėstė aplinkybes, kurios buvo nurodytoje kitoje administracinėje byloje Tarnybos 2015 m. rugsėjo 2 d. teiktame atsiliepime ir teigė, kad būtent į 0,5785 ha laisvos valstybinės žemės dalį būtų galima atkurti nuosavybės teises J. Ž. į buvusio savininko B. J. iki nacionalizacijos turėtą žemės valdą, kadangi šis valstybinės žemės plotas nėra išnuomotas ar užstatytas kokiais nors statiniais, todėl minimo ginčo žemės sklypo dalis yra laisva.

7. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. balandžio 24 d. atlikto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), faktinio naudojimo patikrinimo metu buvo surašyti patikrinimo aktai Nr.49ŽN-113 ir Nr.49ŽN-114, kuriuose atlikta foto fiksacija, nustatyta, kad: žemės sklypas registruotas valstybės įmonės Registrų centro kadastriniais matavimais ir žemės sklypo plotas yra 2,0099 ha, kurio 1,4314 ha žemės plotas yra išnuomotas; žemės sklype esantis 0,5785 ha plotas priklauso Lietuvos Respublikai; buvusio savininko B. J. žemėvaldos ribose, kuri patenka į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra valstybinės neužimtos statiniais žemės, kurio plotas – 11,67 a, ir automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). J. Ž. teigė, kad patikrinimo metu buvo konstatuota, jog ginčo žemės sklypo dalis, į kurią ji pretenduoja, yra laisva valstybinė žemė, kuri nėra užstatyta jokiais statiniais, be to, Tarnyba 2015 m. vasario 11 d. rašte Nr. 49SFN-127-(14.49.104.) patvirtino, kad niekada nėra išdavusi sutikimo statybai ar rekonstrukcijai atlikti šioje žemės sklypo dalyje (sklype (duomenys neskelbtini)), ji nėra niekam išnuomota. 2016 m. gegužės 11 d. buvo pakartotinai atliktas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimas Nr. 49ZN-180, kuris patvirtino analogiškas aplinkybes, kaip ir nustatytas 2014 m. balandžio 24 d. atlikto patikrinimo metu.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad vienintelis pagrindas, dėl kurio jai buvo galima atsisakyti grąžinti žemės sklypą natūra, galėtų būti tai, jog žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, tačiau šioje situacijoje žemės sklypo dalis minėtai kategorijai nepriskirtina.

9. J. Ž. skundą grindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu bei 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

10. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovai paaiškino, kad B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribos buvo nustatytos 2005 m. gegužės 10 d. vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu Nr. 31/05/15-14. Buvęs žemės savininkas valdė 8 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), jo turėtos žemėvaldos ribos patenka į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. 2,0099 ha žemės sklypą patikėjimo teise valdo Tarnyba, o jį nuomos pagrindu valdo asmenys, turintys jiems nuosavybės teise priklausančius statinius.

12. Atsakovai pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, gavęs Miesto plėtros departamento 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštą, atsakydamas į pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl žemės sklypo dalies atkūrimo natūra, 2019 m. spalio 3 d. rašte nurodė, kad Tarnyba neatsisako J. Ž. atkurti nuosavybės teisių, tačiau kad tai galėtų padaryti, Tarnybai trūksta duomenų, todėl šis klausimas galės būti sprendžiamas, kai žemės sklypo naudotojai pateiks naudojamo žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirtos esantiems pastatams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir būtų nustatytas šių dalių plotas. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, reaguodamas į pakartotinį pareiškėjos 2019 m. spalio 8 d. prašymą inicijuoti žemės sklypo laisvos ir neišnuomotos žemės atidalijimą ir taip atkurti jai nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, 2019 m. spalio 17 d. raštu, taip pat pakartotiniu 2020 m. sausio 15 d. raštu kreipėsi į Administraciją ir prašė suteikti informaciją dėl galimybės žemės sklypą performuoti padalijimo būdu, suformuojant atskirą žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti. Kadangi Administracijos Vyriausiojo miesto architektūros skyrius 2020 m. sausio 20 d. raštu Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus neinformavo dėl galimybės žemės sklypą performuoti padalinimo būdu, jis šį raštą apskundė Administracijos direktoriui, o apie atliekamus veiksmus 2020 m. vasario 20 d. raštu informavo pareiškėjos atstovą.

13. Atsakovai pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl J. Ž. 2019 m. lapkričio 26 d. prašymo laikymo pakartotiniu, turi būti nustatyta, ar pareiškėjos Tarnybai teikti skundai / prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, laikytini pakartotinais Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto prasme. Teigė, kad įvertinus J. Ž. 2017 m. gruodžio 19 d. skundą (atsakymas pateiktas rašte Nr. 1SS-499-(7.5.)), 2017 m. balandžio 24 d. skundą (atsakymas pateiktas rašte Nr. lSS-2224-(7.5.)), 2019 m. rugpjūčio 23 d. skundą bei Seimo kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. 4D-2019/1-1108/3D-2158 „Dėl skundo ir Seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“ suformuluotus klausimus (atsakymas pateiktas rašte Nr. 1SS-1948-(9.5.)), galima apibendrinti, kad visuose skunduose / prašymuose yra keliamas klausimas dėl galimybės pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypo dalį. Atsakovai akcentavo, kad Seimo kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. rašto Nr. 4D-2019/1-1108/3D-2158 9.4 punkte buvo suformuluotas klausimas patvirtinti arba argumentuotai paneigti Administracijos rašte nurodytą aplinkybę „<...> nustatyti ar sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra laisvos (neužstatytos), nepriskirtinos valstybės išperkamai žemei, galima būtų tik Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui nustačius sklype esantiems statiniams eksploatuoti tenkančias dalis“ (šio rašto 5 punktas); jeigu ši aplinkybė bus patvirtinta, informuoti, ar NŽT planuoja nustatyti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančių statinių eksploatacijai reikalingas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis; jeigu ne, dėl kokių priežasčių bei kuo vadovaujantis“. Atsakovai pažymėjo, kad tokį pat klausimą J. Ž. suformulavo tiek 2019 m. spalio 23 d. prašyme, tiek 2019 m. lapkričio 26 d. prašyme.

14. Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius akcentavo, kad pareiškėjai yra atsakyta į visus jos klausimus bei raštus, kaip ir dėl skunde keliamo klausimo dėl Miesto plėtros departamento 2019 m. rugpjūčio 16 d. rašte nurodytų aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad J. Ž. Tarnybai yra pateikusi įvairus pobūdžio prašymų, kuriais siekė iniciuoti žemės sklypo padalijimą (2019 m. spalio 8 d. prašymas), atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, tampant žemės sklypo bendrasavininke (2019 m. spalio 23 d. prašymas), todėl Tarnyba, siekdama visapusiškai ir kompleksiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymus, kreipėsi į Administraciją. Atsakovai nesutiko su J. Ž. teiginiais, kad Tarnyba neatlieka jai priskirtų funkcijų ar atsisako atlikti veiksmus, priskirtinus jos kompetencijai. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog nurodyti administraciniai aktai būtų apskųsti, todėl darė išvadą, kad pareiškėja su Tarnybos priimtais sprendimais / raštais ir juose išdėstytomis aplinkybėmis sutiko. Atkreipė dėmesį, kad net ir pertvarkius žemės sklypą ar parengus planą teisės aktų nustatyta tvarka, tai nepaneigtų Administracijos kompetencijos nuosavybės teisių atkūrimo procese patvirtinti natūra grąžinamo laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą ir jį atiduoti Tarnybai, kad būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos J. Ž. skundą tenkino iš dalies: panaikino Tarnybos 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr.1SS-2324-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir Tarnybą įpareigojo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos J. Ž. 2019 m. lapkričio 26 d. skundo „Dėl 2019-11-23 rašto Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo“, o likusią J. Ž. skundo dalį paliko nenagrinėtą.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl šių faktinių aplinkybių: B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribos buvo nustatytos 2005 m. gegužės 10 d. vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu Nr. 31/05/15-14; B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 8,00 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko B. J. turėtos žemėvaldos ribos patenka į žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 2,0099 ha žemės sklypą patikėjimo teise valdo Tarnyba, o jį nuomos pagrindu valdo asmenys, turintys jiems nuosavybės teise priklausančių statinių.

17. Išsamiai aptaręs J. Ž. Tarnybai, jos teritoriniam skyriui, Seimo kontrolieriui ir Miesto plėtros departamentui pateiktų 2017 m. balandžio 24 d., 2017 m. gruodžio 19 d., 2019 m. balandžio 23 d., 2019 m. birželio 27 d., 2019 m. rugpjūčio 22 d., 2019 m. rugpjūčio 26 d., 2019 m. spalio 23 d. ir 2019 m. lapkričio 26 d. skundų, prašymų bei raštų dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į buvusio savininko B. J. turėtą žemę ir jos neteisėto naudojimo, bei į juos pateiktų institucijų atsakymų turinį, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2–6 dalių bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sprendė, kad keliamo ginčo kategorijai yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, o Tarnyba yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

18. Teismas nurodė, kad J. Ž. 2019 m. spalio 23 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuri patenka į buvusio savininko B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, kurį išnagrinėjęs, Tarnybos Vilniaus skyrius priėmė ginčijamą 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, 2019 m. lapkričio 26 d. pateikė skundą Tarnybai, kuriame prašė panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir atkurti jai nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje, dėl kurio Tarnyba priėmė ginčijamą 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Teismas sprendė, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog J. Ž. inicijuota nuosavybės teisių atkūrimo procedūra atitiko Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2–5 dalių nuostatas, nustatančias privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo tvarką.

19. Teismas pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje, Taisyklių 8 ir 30 punktuose bei Viešojo administravimo taisyklių 2 straipsnio 14 ir 15 dalyse, 14 straipsnio 5 dalyje, 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, jog Tarnyba, gavusi suinteresuoto asmens skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo (rašto), nagrinėtino išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, panaikinimo, turi teisę tokio skundo nenagrinėti (jeigu nustatoma, kad tas pats asmuo kreipiasi į Tarnybą tuo pačiu klausimu ir nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios skundo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu) arba jį nagrinėti iš esmės ir priimti vieną iš Taisyklių 30 punkte nurodytų galimų sprendimo rūšių.

20. Teismas nurodė, kad iš Tarnybos sprendimo turinio matosi, jog jis susideda ir dviejų savarankiškų dalių: 1) sprendimo dalyje „Dėl Vilniaus miesto skyriaus 2019-11-13 rašto Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo“ yra nurodyta, jog įvertinus skundžiamo Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimo turinį, buvo nustatyta, kad teritorinis skyrius pareiškėjai atsakė tinkamai taikydamas teisės aktų nuostatas, skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas – yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas, pasirašytas įgalioto asmens, todėl naikinti minėto sprendimo nėra teisinio pagrindo; 2) sprendimo dalyje „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. J. Vilniaus mieste valdytą žemę“ nurodyta, kad J. Ž. keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko B. J. Vilniaus mieste valdytą žemę Tarnyba nagrinėjo ne kartą ir atsakė 2017 m. rugpjūčio 31 d., 2018 m. kovo 13 d., 2019 m. gegužės 28 d., 2019 m. spalio 11 d. raštais, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 26 d. skunde nenurodė naujų aplinkybių, dėl kurių minėtas klausimas Tarnyboje turėtų būti nagrinėjamas iš naujo, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis, buvo nutarta J. Ž. skundą palikti nenagrinėtą.

21. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas, atsižvelgęs į Tarnybos sprendimo turinį, padarė išvadą, kad jis yra prieštaringas, nenuoseklus ir neaiškus, kadangi Tarnyba priėmė pareiškėjos prašymą, jį išnagrinėjo iš esmės ir pagrindinio J. Ž. skundo reikalavimo dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimo panaikinimo netenkino, t. y. priėmė Taisyklių 30.1 punkte nurodytą sprendimą, o dėl išvestinio skundo reikalavimo – nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį atkūrimo, kuris galėtų būti nagrinėjamas ir dėl jo sprendžiama tik panaikinus ar atitinkamai pakeitus teritorinio skyriaus sprendimą, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, nutarė jį palikti nenagrinėtą kaip tapatų, J. Ž. skunde nenurodžius naujų aplinkybių. Teismo nuomone, Tarnyba nepagrįstai pareiškėjos keliamą reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertino kaip savarankišką, o ne išvestinį reikalavimą, kadangi būtent šiuo klausimu buvo priimtas skundžiamas teritorinio skyriaus sprendimas, kuris, Tarnybai išnagrinėjus skundą, nebuvo panaikintas. Tarnybai vertinant, kad J. Ž. keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo yra pateiktas pakartotinai, šiuo aspektu pirmiausiai turėjo būti įvertintas skundžiamas teritorinio skyriaus sprendimas.

22. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama iš esmės nagrinėti pareiškėjos skundą ir pradėdama administracinę procedūrą dėl teritorinio skyriaus sprendimo (rašto) teisėtumo ir pagrįstumo patikros, turėjo priimti administracinės procedūros sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus: turėjo patikrinti J. Ž. skunde nurodytus konkrečius faktus ir nurodyti nustatytų duomenų atitiktį / neatitiktį konkretiems teisės aktų reikalavimams ir padaryti išvadas dėl pareiškėjos teisių pažeidimo buvimo / nebuvimo. Teismas akcentavo, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis; tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą ir teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą), tačiau priimant Tarnybos sprendimą, šių reikalavimų nebuvo laikomasi, kadangi jame yra apsiribota tik abstraktaus pobūdžio teiginiais apie ginčijamo Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus rašto atitiktį taikytinų teisės aktų ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, tačiau nebuvo atliktas joks faktinių aplinkybių tyrimas ir jų atitinkamas kvalifikavimas. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto motyvuotumo ir aiškumo imperatyvų, todėl sprendė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme yra pagrindas ginčijamą sprendimą panaikinti, o pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies – Tarnybos sprendimą panaikinti ir Tarnybą įpareigoti iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos 2019 m. lapkričio 26 d. skundo „Dėl 2019-11-23 rašto Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo“ nenagrinėjimo ar jo išnagrinėjimo iš esmės, priimant sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

23. Atsižvelgęs į tai, kad Tarnybai gali egzistuoti faktinės ir teisinės priežastys (pagrindai) pareiškėjos skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo panaikinimo palikti nenagrinėtą, tiek šį skundą nagrinėti iš esmės, teismui panaikinus skundžiamą Tarnybos sprendimą, išvestiniai J. Ž. skundo reikalavimai dėl Tarnybos skyriaus sprendimo panaikinimo ir Tarnybos įpareigojimo atlikti veiksmus – atkurti pareiškėjai nuosavybę į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje, šioje administracinėje byloje iš esmės nenagrinėtini, kadangi teismas dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių J. Ž. atkūrimu, galėtų spęsti tik tada, kai pareiškėjos skundas dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus rašto būtų priimtas ir išnagrinėtas Tarnyboje išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka iš esmės, pastarajai priėmus motyvuotą ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl keliamo ginčo.

III. 24. Pareiškėja J. Ž. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjos skundą tenkinti visiškai: panaikinti Tarnybos 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr.1SS-2324-(9.5.) ir Tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 49SJ-318-(14.49.105) bei Tarnybą įpareigoti J. Ž. atkurti nuosavybę į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje.

25. Pareiškėja savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pažymi, kad ginčas dėl žemės atkūrimo vyksta nuo 2013 m., J. Ž. iki šiol nėra gavusi konkretaus atsakymo, kodėl jai nėra atkuriamos nuosavybės teisęs į Žemės sklypą kartu su valstybe, nors tokia praktika egzistuoja. Nurodo, kad ginčo žemės sklypo dalis, į kurią pretenduoja J. Ž., yra laisva valstybinė žemė, kuri nėra užstatyta jokiais statiniais, tačiau teismas ginčo nesprendė, o jį perkėlė iš naujo nagrinėti atsakovui, kuris šį klausimą sprendžia jau trejus metus. Pareiškėja nurodo, kad po priimto sprendimo atsakovas priėmė sprendimą, kuris visiškai nėra aiškus, nes neatsako į klausimą, kokiu pagrindu nėra atkuriamos nuosavybės teisės į 11,67 a žemės sklypą, nors konstatuota, kad ši dalis nėra užstatyta ir patenka į buvusią B. J. žemėvaldą. J. Ž. akcentuoja analogišką situaciją, susiklosčiusią žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame buvo tapatus (duomenys neskelbtini) inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė, nuosavybės į minėtą žemės sklypą buvo atkurtas, o tai reiškia, kad nėra jokio teisėto pagrindo atsisakyti atkurti žemės sklypą po automobilių stovėjimo aikštele. Pareiškėjos nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimą aiškiai pagrindžia Seimo kontrolės sprendime nurodytos išvados – „13.2. Skundo tyrimo metu Seimo kontrolieriui nebuvo suteikta informacija, dėl kokių priežasčių NŽT Skyrius tik 2019 m. spalio mėnesį ėmėsi veiksmų dėl Pareiškėjos 2017 m. lapkričio 13 d. Prašyme keliamo klausimo sprendimo“; skundas dėl Tarnybos teritorinio skyriaus pareigūnų neveikimo atliekant žemės sklypo naudojimo valstybinę kontrolę buvo pripažintas pagrįstu. J. Ž. teigia, kad atsakovo priimtas sprendimas vėl vilkina atkūrimo procesą, kuris trunka ilgiau nei septynerius metus ir nesuteikia teisinio tikrumo.

26. Pareiškėja nurodo, kad vienas iš esminių pavydžių atkuriant žemės sklypą kartu su valstybe yra žemės sklypas (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame Lietuvos Respublikai priklauso 881/1181 žemės sklypo dalis, o atkurta ir jau parduota sudaro 300/1181 dalys, o būtent – pagrindas: Tarnybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. 49S-87 ir Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-231. J. Ž. nuomone, šis pavyzdys pagrindžia, kad žemės sklypo dalis, kuri nėra užstatyta ir yra laisva nuosavybės teisėms atkurti (šiuo atveju 11,67 a nustatyti 2014 m. balandžio 24 d. patikrinimo akte), gali būti atkurta nuosavybės pagrindais valdant kartu su valstybe.

27. J. Ž. sutinka su teismo sprendimu, kad Tarnybos 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimas turi būti panaikintas, tačiau teigia, kad teismas nesprendė klausimo, susijusios su įpareigojimu atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypą, kuris realiai gintų pareiškėjos teises.

28. J. Ž. akcentuoja, kad nors Tarnyba savo išvadas grindė tuo, jog situacija buvo ne kartą nagrinėta, tačiau tokie teiginiai be motyvų yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti, kadangi nuo pat pirmojo Tarnybos rašto buvo teigiama, kad nagrinėti klausimą dėl leidimo J. Ž. atkurti nuosavybę į žemės sklypo dalį yra priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau remiantis Seimo kontrolieriaus 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu bei Administracijos Miesto plėtros departamento 2019 m. rugpjūčio 16 d. raštu, prašymas buvo pateiktas Tarnybos Vilniaus miesto skyriui.

29. J. Ž. pažymi, kad teismas nenagrinėjo jos keltų nuosavybės teisių atkūrimo klausimų, o tik formaliai nurodė, kad Tarnybos sprendimas naikinamas, kadangi jis nebuvo motyvuotas, taigi tiesioginio reikalavimo, kuriuo būtų ginamos pareiškėjos teisės, teismas neanalizavo. Pareiškėjos nuomone, teismas turėjo pareigą iš esmės apginti jos teises, nebevilkinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir priimti sprendimą tinkantį šiai situacijai, t. y. įpareigoti viešojo administravimo subjektą atkurti žemės sklypą teisėtam savininkui. Teigia, kad minėto sprendimo tinkamas pavyzdys galėtų būti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2480-415/2019, kuriame teismas iš esmės sprendė klausimą ir viešojo administravimo subjektą įpareigojo atlikti veiksmus.

30. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovai sutinka su teismo padaryta išvada, kad tik esant administraciniam aktui, kuris atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus, teismas galėtų nagrinėti ir išvestinį reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo; neišnagrinėjus skundo iš esmės, t. y. nežinant motyvų, kodėl nėra atkuriamos nuosavybės teisės, negalima teigti, jog esant Tarnybos atsakymui, atitinkančiam Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, teismas galėtų vertinti pareiškėjos reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumą. Be to, nėra ginčijama aplinkybė, jog išnuomota Žemės sklypo dalis yra 1,4314 ha, taigi, laisvos ir neišnuomotos Žemės sklypo dalis – 0,5785 ha, tačiau net ir esant šiems duomenims apie Žemės sklypo plotą, negalima vienareikšmiškai daryti išvados, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra galimas neatlikus Tarnybai ir Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijai priskirtų veiksmų, tuo labiau, kai Žemės sklype yra registruotas pastatas – apsaugos pastatas su rankine plovykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresas: (duomenys neskelbtini), ir kitas inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurių bendras užimamas plotas – 2829,03 kv. m.

32. Atsakovai nurodo, kad Miesto plėtros departamentas 2019 m. rugpjūčio 16 d. rašte Nr. A51-78105/19(2.14.2.12.E-MP8) „Dėl leidimo atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad „<...> nustatyti ar sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra laisvos (neužstatytos), nepriskirtinos valstybės išperkamai žemei, galima būtų tik Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui nustačius sklype esantiems statiniams eksploatuoti tenkančias dalis“, o tai reiškia, kad nenustačius sklype esantiems statiniams eksploatuoti tenkančias dalies, t. y. neparengus Žemės sklypo dalių plano, skirto nustatyti, kokia Žemės sklypo dalis tenka jame esantiems statiniams eksploatuoti, negalima priimti sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra. Atsakovų nuomone, teismas negali konstatuoti, ar Žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti išnuomotas Žemės sklypas atitinka realų statiniams naudoti pagal jų paskirtį būtinos žemės poreikį, šį faktą turi nustatyti valstybinės žemės patikėtinis, atsižvelgdamas į visus Žemės sklype esančius pastatus.

33. Atsakovai teigia, kad teismui priėmus sprendimą įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypo dalį, gali susiklostyti situacija, kai nustačius Žemės sklype esantiems statiniams tenkančias dalis, visas Žemės sklypo plotas bus skirtas šių statinių eksploatacijai, o teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomu. Be to, negalima ignoruoti ir Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijos nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Atsakovai pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra paremtas dviejų įstatymo leidėjo įgaliotų institucijų – Tarnybos ir Administracijos –bendradarbiavimu bei šių viešojo administravimo subjektų jų kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimu; šios viešojo administravimo institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka bei kitais teisės aktais. Atsakovai teigia, kad buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios žemės savininkų turėtų žemės sklypo ribų kartografavimas yra priskirtas Tarnybos kompetencijai, tą Tarnyba ir yra atlikusi – B. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribos buvo nustatytos 2005 m. gegužės 10 d. vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte Nr. 31/05/15-14. Akcentuoja, kad remiantis teisės aktais, Tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio negali priimti sprendimo atkurti nuosavybės teises į miesto žemę natūrą, kol savivaldybės administracijos direktorius nepatvirtina natūra grąžinamo laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjos prašymo jai atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje.

35. Nustatyta, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs J. Ž. prašymą jai atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypo dalį, buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje, ginčijamame 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) šio jos prašymo netenkino. Atsakovas šiame sprendime pažymėjo, kad žemės sklypo plane išskiriant numatomas parduoti ar išnuomoti valstybinės žemės sklypo dalis, yra reikalingas kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti, ir nustatant šių dalių plotus, nėra išskiriama laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtinos valstybės išperkamai žemei, dalis ir nėra nustatomas šios dalies plotas.

Tarnyba, išnagrinėjusi J. Ž. prašymą dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimo panaikinimo ir nuosavybės teisių jai atkūrimo, 2019 m. gruodžio 3 d. sprendime Nr. 1SS-2324-(9.5.) nurodė, kad nėra pagrindo naikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 49SJ-318-(14.49.105.), o pareiškėjos prašymo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko B. J. Vilniaus mieste valdytą žemę paliko nenagrinėtą, padariusi išvadą, kad J. Ž. nenurodė naujų aplinkybių, dėl kurių jos keliamas klausimas, susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į buvusio žemės savininko B.

J. Vilniaus mieste valdytą žemę, turėtų būti pakartotinai nagrinėjamas Tarnyboje. Vilniaus apygardos administracinis teismas, padaręs išvadą, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas yra prieštaringas, nenuoseklus, neaiškus ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto motyvuotumo bei aiškumo imperatyvų, šį sprendimą panaikino ir Tarnybą įpareigojo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos J. Ž. 2019 m. lapkričio 26 d. skundo „Dėl 2019-11-23 rašto Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo“, o likusią J.

Ž. skundo dalį paliko nenagrinėtą. Teismo nuomone, Tarnyba nepagrįstai pareiškėjos keliamą reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertino kaip savarankišką, o ne išvestinį reikalavimą, kadangi būtent šiuo klausimu buvo priimtas skundžiamas teritorinio skyriaus sprendimas, kuris, Tarnybai išnagrinėjus skundą, nebuvo panaikintas; Tarnybai vertinant, kad J. Ž. keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo yra pateiktas pakartotinai, šiuo aspektu pirmiausiai turėjo būti įvertintas skundžiamas teritorinio skyriaus sprendimas.

Pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti visiškai.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos J. Ž. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjos nustatytų apeliacinio skundo ribų.

37. J. Ž. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad pareiškėja su teismo sprendime padaryta išvada, jog Tarnybos 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimas turi būti panaikintas, sutinka, tačiau teigia, jog teismas nepagrįstai nesprendė klausimo, susijusios su įpareigojimu atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypą, kuris realiai gintų pareiškėjos teises, tačiau teisėjų kolegija su tokia J. Ž. pozicija nesutinka.

38. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarnyba pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išnagrinėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis), tačiau šis sprendimas teismo buvo pripažintas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų ir dėl to buvo panaikintas, o Tarnyba buvo įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos J. Ž. 2019 m. lapkričio 26 d. skundo „Dėl 2019-11-23 rašto Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo“.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju nėra galiojančio administracinio akto, kuriuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas pareiškėjos skundas, todėl nėra žinomi motyvai, kodėl pareiškėjai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo galimybės įvertinti J. Ž. reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo. Pareiškėjos nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2480-415/2019 nėra pagrindo vadovautis, kadangi teisėjų kolegijos nagrinėtos administracinės bylos ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra vienodos ar panašios:

J. Ž. nurodytame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įpareigojo suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste, nurodomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4), o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) išdėstytą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo panaikino.

Taigi, teismas kitą atsakovą įpareigojo atlikti kitokius veiksmus, tačiau svarbiausia yra tai, kad nurodytos administracinės bylos atveju ginčijamas sprendimas buvo panaikintas ne dėl to, kad buvo netinkamai motyvuotas (neatitiko Viešojo administravimo įstatymo nuostatų), bet dėl to, kad buvo nepagrįstas (minėtas raštas buvo pripažintas akivaizdžiu pareiškėjo teisių ignoravimu ir Atkūrimo įstatymo tikslų bei nuostatų nepaisymu). Taigi, nurodytu atveju teisėjų kolegija turėjo galimybę įvertinti ginčijamo sprendimo pagrįstumą, kadangi jis buvo pakankamai išsamus (motyvuotas), ir tai padarė bei ginčą sprendė iš esmės, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokios galimybės neturėjo, jos neturi ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kadangi buvo pripažinta, jog nėra aišku, kodėl pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo patenkintas, teismai neturi galimybės nagrinėti ir įvertinti išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, J. Ž. argumentai, kuriais ji grindžia savo reikalavimą atkurti nuosavybės teisės į Žemės sklypo dalį, esančią buvusio savininko B. J. turėtoje žemės valdos teritorijoje, nevertinami.

39. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėja prašo visiškai tenkinti jos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, tačiau jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje jos skundo dalis dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo buvo palikta nenagrinėta, nenurodė. Kaip minėta, J. Ž. skundas dėl Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimo panaikinimo Tarnybos buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl šį sprendimą pripažinus neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo nuostatų ir dėl to panaikinus, pareiškėjos skundo dalis dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimo, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai buvo palikta nenagrinėta, nesant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos atlikto minėto sprendimo pagrįstumo įvertinimo. Pažymėtina ir tai, kad teismas Tarnybą įpareigojo iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos J. Ž. 2019 m. lapkričio 26 d. skundo „Dėl 2019-11-23 rašto Nr. 49SJ-318-(14.49.105.) panaikinimo“, o tai reiškia, kad ir vertinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimo pagrįstumą.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal J. Ž. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o J. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė