2013-10-21 Nr. AB-6743-3-61-3-02522-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1208/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02522-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1, 11.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. K. (Č. K.), D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K. (V. K.), P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. K., D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. B., Z. P. dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Č. K., D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) buvusios savininkės M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,2286 ha dydžio žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare (pagal dabartinį administracinį–teritorinį suskirstymą Zujūnų sen. (duomenys neskelbtini) kaime) nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 (b. l. 1-5).

Pareiškėjai paaiškino, jog jie yra M. K. bei jos sutuoktinio J. K. giminaičiai ir įpėdiniai bei pretendentai į jų išlikusį nekilnojamąjį turtą. 2000 m. rugsėjo 8 d. vienas iš pretendentų pareiškėjas Č. K. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. K. ir M. K. nuosavybės teise valdytą žemę iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. 2010 metų gegužės mėnesį Č. K. gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 20-223 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, iš kurio sužinojo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 2.3-1276-(41) buvo pripažintos netekusiomis galios Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos pretendentams į M. K. ir J. K. turėtą žemę. Nesutikdamas su tokia pozicija, pareiškėjas Č. K. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio gavo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878, kurią vėliau pateikė Nacionalinei žemės tarnybai. Gavęs archyvo pažymą, pareiškėjas Č. K. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jo senelė M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare bei praleisto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino atnaujinimo.

Pažymėjo, jog 2011 m. liepos 21 d. Č. K. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu dėl išvadų ir pažymų parengimo nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Č. K. apie nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų nepakankamumą sužinojo iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos rašto Nr. 20-223 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo”, kuris buvo išsiųstas tik 2010 m. balandžio 30 d., nors prašymą atkurti nuosavybės teises Č. K. pateikė 2000 m. rugsėjo 8 d.

Pareiškėjai nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užsitęsė ilgai ne dėl jų kaltės, todėl Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą pateikti buvusių savininkų nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleido dėl objektyvių priežasčių – tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pareiškėjai ne kartą žodžiu ir raštu domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, tačiau jiems buvo atsakyta, kad reikia laukti ir tik 2010 m. balandžio 30 d. tuometinė Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė savo galutinę nuomonę, kokį žemės plotą pripažinti grąžintinu pretendentams į M. K. ir J. K. valdytą žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų prašymą (b. l. 32-37) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pareiškėjai nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių jie praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus. Pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka kompetentingai institucijai nepateikė duomenų ir dokumentų, kad M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise viena valdė 39,228 ha žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare. Atsakovas tai, kad pareiškėjai delsė pateikti trūkstamus dokumentus, laikė jų pasirinktu elgesio variantu.

Nacionalinės žemės tarnybos manymu, pareiškėjai turėjo realią galimybę domėtis ir sužinoti apie M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę ir Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu kompetentingai institucijai pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Nors pareiškėjai savo prašyme teigia, kad 2010 metų gegužės mėnesį iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių, jog jie nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms (Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ar Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui) pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 ar vėlesnius prašymus, skundus, pretenzijas ar pan. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 pareiškėjas Č. K. pirmą kartą Nacionalinei žemės tarnybai pateikė tik 2011 m. liepos 22 d.

Nacionalinė žemės tarnyba aplinkybę, kad ginčo pažyma prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėjančiose institucijose negauta, nurodė ir 2011 m. gegužės 16 d. atsiliepime Nr. 1SD-(3.2)-353 į Č. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto Atkūrimo įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. Pareiškėjai šių įrodymų nepateikė nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9343-781/2011 nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose.

Pareiškėjų teiginio klaidingumą, jog tik iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. 1 SS-(7.5)-l543 jie sužinojo, kad yra praleisti Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, patvirtina Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-9343-781/2011, kurioje, be kitų reikalavimų, buvo prašoma atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir Z. P. atsiliepimu į pareiškėjų prašymą (b. l. 97-100) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, jog pareiškėjai pažymą gavę 2010 metų gegužės mėnesį Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik 2012 m. spalio 2 d.

Pabrėžė, jog pareiškėjų prašyme nurodomos priežastys nėra svarbios ir pritaria Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime išdėstytai argumentacijai. Be to, nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878 negali būti laikoma dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 12 punkto prasme, nes pažymoje nurodyti pirminiai dokumentai, įvardinti kaip pagrindas pažymai išduoti, nenurodo savininkės M. K. nuosavybės teisėmis turėto turto.

Pažymėjo, jog pareiškėjai piktnaudžiauja procesu nepridėdami prie bylos visų 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. R4-878 priedų, taip stengdamiesi nuslėpti svarbias aplinkybes. Iš Vilniaus apygardos teismo 1933 m. vasario 18 d. sprendimo matyti, jog teismas patvirtino vykdymui 1932 m. spalio 30 d. mirusio M. K. vyro J. K., A. sūnaus, notarinį testamentą, sudarytą 1932 m. spalio 15 d. Pagal šį testamentą vyko nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal teismo 1933 m. vasario 18 d. sprendimą įvykdžius 1932 m. spalio 15 d. testamentą, M. K. tapo ne visos 39,2286 ha žemės, o tik jos dalies savininke, likusios dalies savininkai tapo J. K. vaikai. Pareiškėjų pateiktos į bylą 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 4R-878 turinys neatitinka pirminių dokumentų turinio. Pažymoje minimos Riešės vls. žemės savininkų 1939 metų sąrašas iš tiesų yra Riešės valsčiaus 1939 metų planų savininkų sąrašas, o pažymos teiginys, kad sąraše įrašyta M. K., turėjusi 39,2286 (matavimo vienetai nenurodyti) žemės, taip pat neatitinka tikrovės. Žemės pasidalijimo tarp giminės plane aiškiai nurodyta, kad J. K. įpėdiniai – žmona M., sūnūs A., P., Č. ir duktė J. – yra savininkais ne visos žemės, o tik 18,5577 ha. I. B. ir Z. P. teigimu, šios aplinkybės atitinka 1933 m. vasario 18 d. teismo sprendimu patvirtinto testamento turinį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu (b. l. 157-164) pareiškėjų Č. K., D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleido Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku, paduoti, ar pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878 patvirtina buvusios savininkės M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,2286 ha dydžio žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare (pagal dabartinį administracinį–teritorinį suskirstymą Zujūnų sen. (duomenys neskelbtini) kaime) nuosavybės teises.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, kuri numato, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nustatytais terminais, šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pastarojo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems minėtus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A5-1235/2006, Nr. A11-912/2007, Nr. A502-881/2008, Nr. A39-956/2008, Nr. A146-87/2010, Nr. A525-1617/2010). Pabrėžė, jog šiuo atveju svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki Atkūrimo įstatymo nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą.

Teismas nurodė, jog Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2010 m. gegužės 19 d. išdavė advokato padėjai A. B. pažymą Nr. R4-878 dėl M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,2286 ha dydžio žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare. Ši pažyma pareiškėjų nebuvo pateikta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, pareiškėjai su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-9343-781/2011 2011 m. birželio 3 d. nutartimi civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo nutraukė, reikalavimą dėl termino atnaujinimo paliko nenagrinėtą. Pareiškėjai šią teismo nutartį apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2012 m. vasario 21 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-519-431/2012 konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas nuosavybės teisę atkūrimą vykdančioms institucijoms pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 ar vėlesnius prašymus, skundus dėl to, kad šios institucijos nevertina minėtos pažymos ir nepateikia jam atsakymo. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Nacionalinė žemės tarnyba piktybiškai vengia teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Lietuvos centrinio archyvo pažymą ir apie priimtą sprendimą informuoti apeliantą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, apie tai, jog ginčo pažyma atkurti nuosavybės teises nagrinėjančiose institucijose negauta (LITEKO).

Teismas nurodė, jog pareiškėjas Č. K. po Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nutarties, 2011 m. liepos 21 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu parengti naujas išvadas ir pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisę valdytą 39,2286 ha žemės visiems pretendentams. Prie šio prašymo pridėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878. Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjui Č. K. pateikė atsakymą, kuriame konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalį, jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

Č. K. po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutarties 2012 m. balandžio 11 d. dar kartą kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu išnagrinėti jo 2011 m. liepos 21 d. prašymą dėl išvadų ir pažymų parengimo nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir pateikti atsakymą teisės aktų nustatyta tvarka. Prie šio prašymo pridėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878. Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjui Č. K. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-2151 buvo išaiškinta, jog pagal asmenų prašymų, skundų, pareiškimų nagrinėjimo tvarką viešojo administravimo įstaigose reglamentuojančio VAĮ 23 straipsnio 4 dalį, jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šiuose atsakymuose buvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjai šia teise nepasinaudojo, Nacionalinės žemės tarnybos atsakymų teismui teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Teismas nurodė, jog pareiškėjai nors ir turėdami šią pažymą, kurioje konstatuojama dėl M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,2286 ha dydžio žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini)dvare, kreipėsi į teismą, o ne instituciją vykdančią nuosavybės teisių atkūrimą, nesprendė klausimo dėl termino atnaujinimo šiai pažymai pateikti. Teismas laikė, kad pareiškėjai, būdami rūpestingi, atidūs, naudodamiesi advokato pagalba, turėjo žinoti, jog šiai pažymai pateikti yra praleisti terminai, numatyti Atkūrimo įstatyme (iki 2003 m. gruodžio 31 d.).

Teismas nurodė, jog asmens subjektinė teisė, atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo Atkūrimo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turto savininkai (J. K. ir M. K.) mirė iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios. Pretendentai A. B., Č. K., D. J. J., A. K. 2000 metais prašymais kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl M. K. ir J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Č. K. prašyme pretendentai nurodyti: Č. K. ir L. S.. D. J. J. prašyme pretendentai nurodyti dukros J. vaikai: P. I. J., J. D. J., K. J.. A. B. prašyme pretendentai nurodyti P. K. vaikai: A. B., A. M., R. J., J. F., P. K..

Pagal Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2011 m. birželio 25 d. buvo išrašytos pažymos dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų: 1) Č. K. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,77 ha žemės sklypą; 2) L. S. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,76 ha žemės sklypą; 3) I. J. P. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,77 ha žemės sklypą; 4) D. J. J. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,77 ha žemės sklypą; 5) A. M. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,31 ha žemės sklypą; 6) R. J. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,31 ha žemės sklypą; 7) J. F. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,31 ha žemės sklypą; 8) P. K. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,30 ha žemės sklypą; 9) A. B. pagal pateiktus dokumentus į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 4,61 ha žemės turi teisę į 0,31 ha žemės sklypą. P. K., J. F., R. J., A. M., A. B., D. J. J., I. J. P., Č. K., L. S. 2007 m. lapkričio 6 d. buvo dar kartą buvo išrašytos pažymos dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisę valdytą 1,1533 ha žemės.

Pagal šias pažymas pretendentams P. K., J. F., R. J., A. M., A. B., D. J. J., I. J. P., L. S., Č. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. liepos 10 d. ir 2008 m. liepos 15 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendro ploto 3,74 ha žemės ūkio paskirties ir 0,87 ha miškų ūkio paskirties bendro ploto žemės sklypus. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. sausio 20 d. išvadoje dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. spalio 23 d. rašte Nr. 7.2-1286 išdėstytų faktinių tyrimo konstatavo, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymas didesniam plotui nei buvusi savininkė M. K. valdė žemę nuosavybės teisėmis Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, nutarė patikslinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 2.5-41-28178, 2008 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. 2.5-41-28179, Nr. 2.5-41-28185, Nr. 2.5-28188, kuriais M. K. pretendentams P. K., J. F., R. J., A. M., A. B., D. J. J., I. J. P., Č. K., L. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įvardintos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai nustatytu laiku iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateikę prašymus dėl buvusios savininkės M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare, jiems iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurią iki nacionalizacijos valdė M. K.. Tačiau prašymai ir teikiami dokumentai dėl žemės sklypo dydžio akivaizdžiai skiriasi. Todėl svarbu nustatyti, ar buvusi savininkė M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 39,2286 ha dydžio žemės Riešės vls., (duomenys neskelbtini) dvare, t. y. patikrinti pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. R4-878 tikrumą, kadangi asmuo negali perleisti (ar testamentu palikti) daugiau teisių nei pats turi. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisių atkūrimo subjektai yra ir asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Teismas nurodė, jog iš Vilniaus apygardos teismo 1933 m. vasario 18 d. sprendimo matyti, kad teismas patvirtino vykdymui 1932 m. spalio 30 d. mirusio M. K. vyro J. K., notarinį testamentą, sudarytą 1932 m. spalio 15 d. Pagal šį testamentą vyko nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Teismui 1933 m. vasario 18 d. sprendimu patvirtinus 1932 m. spalio 15 d. testamentą, M. K. tapo ne visos 39,2286 ha žemės, o tik jos dalies savininke, likusios dalies savininkai tapo J. K. vaikai iš pirmos santuokos: S., R., V., K.. Pateiktoje pažymoje minimos Riešės vls. žemės savininkų 1939 m. sąrašas iš tiesų yra Riešės valsčiaus 1939 m. planų savininkų sąrašas (109-110), o pateiktos pažymos teiginys, kad sąraše įrašyta M. K., turėjusi 39,2286 ha žemės, neatitinka tikrovės. Žemės pasidalijimo tarp giminės plane aiškiai nurodyta, kad J. K. įpėdiniai – žmona M., sūnūs A., P., Č. ir duktė J. – yra savininkais ne visos žemės, o tik 18,5577 ha. Šias aplinkybes patvirtino I. B. ir Z. P. pateikdamos atsiliepimus ir papildomus dokumentus, taip pat jų atstovai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjų pateiktos į bylą 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 4R-878 turinys neatitinka pirminių dokumentų turinio, M. K. nurodyto kiekio žemės iki nacionalizacijos neturėjo. Be to, pareiškėjams 2001 m. birželio 25 d. buvo išrašytos pažymos dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų į buvusios savininkės M. K. 4, 61 ha. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pateikta pažyma neatitinka jos turinio dėl M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdomos 39,2286 ha žemės, ji nėra patikima ir remtis vien tik šiuo dokumentu, patvirtinančiu žemės ploto kiekį, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjai, būdami aktyvūs nuosavybės teisių atkūrimo dalyviai, turėjo būti rūpestingi, protingi, apdairūs, turėjo aktyviai dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka ieškoti duomenų bei dokumentų dėl M. K. turėtos žemės iki nacionalizacijos, laiku teikti juos nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Pažymą pareiškėjai gavo 2010 m. gegužės 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidę Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Todėl naudodamiesi advokato pagalba, būdami rūpestingi, apdairūs ir atidūs turėjo žinoti, kad pažymai pateikti yra praleisti Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai, dėl kurių atnaujinimo turėjo iš karto po pažymos gavimo kreiptis į teismą. Tačiau pareiškėjai pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą, pažymos daugiau nei metus neteikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, o kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas tokį pareiškėjų elgesį vertino kaip nerūpestingą, nenuoseklų bei nesąžiningą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai suteikiamomis teisėmis naudojasi nesąžiningai, neatsakingai, nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

III. l 8646

l

■

Pareiškėjai Č. K., D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K., P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 168-174) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjų prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas įtraukdamas Z. P. ir I. B. į administracinės bylos nagrinėjimą pažeidė procesines teisės normas bei pareiškėjų teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjai pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nutardamas nurodytus asmenis įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą kaip trečiuosius suinteresuotus asmenis nepagrįstai apie tai jiems nepranešė ir nesuteikė galimybės išreikšti savo nuomonę. Pastebi, jog pareiškėjai prašė atnaujinti praleistą terminą pateikti buvusios savininkės M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,2286 ha dydžio žemės nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, jų pateiktu prašymu nebuvo prašoma atlikti pateikto nuosavybės teisės patvirtinančio dokumento vertinimą. Pažymi, jog Nacionalinė žemės tarnyba teisės aktais yra įgaliota vertinti jai pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tais atvejais, kai Nacionalinė žemės tarnyba, įvertinusi pateiktus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, priima sprendimą, kad pateiktų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teises, asmenys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Taigi klausimas dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. R4-878 atitikimo ar neatitikimo teisės aktų reikalavimams turėtų būti sprendžiamas ne šioje byloje, o Nacionalinės žemės tarnyboje.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė administracinės bylos dalyką. Pareiškėjai prašė atnaujinti terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai archyvo pažymą siekiant, kad ji įvertintų šią archyvo pažymą bei priimtų sprendimą dėl šios archyvo pažymos pripažinimo ar nepripažinimo, t. y. atitikimo ar neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai neištyrė įrodymų visumos dėl jų prašomo atnaujinti termino. Teismui kartu su pareiškėjų prašymu buvo pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 4R-878 2011 m. balandžio 28 d. patvirtinta kopija, o teismo posėdyje buvo pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 4R-878, išduotos 2010 m. gegužės 19 d., originalo kopija. Šios kopijos skiriasi tuo, kad archyvo pažymos, išduotos 2010 m. gegužės 19 d., kopijoje nėra archyvo darbuotojų patvirtinto užrašo „Kopija tikra“. Šis užrašas yra tik archyvo pažymos kopijoje, išduotoje 2011 m. balandžio 28 d. Nurodo, jog teismas nevertino pareiškėjų paaiškinimų dėl pateiktų dokumentų skirtumų, t. y. kad jie buvo priversti pakartotinai kreiptis į archyvą dėl minėtos pažymos patvirtintos kopijos gavimo po to, kai jų pateiktas originalas Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai teisininkei V. J. dingo. Pažymi, jog nurodytų dokumentų skirtumai patvirtina šias aplinkybes.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netyrė visų pareiškėjų prašymo argumentų ir apsiribojo bendrais samprotavimais. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjų veiksmų nuoseklumą ginant pažeistas teises, nesiaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjai nesikreipė į archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, gavimo iki 2010 metų gegužės mėnesio, dėl kokių priežasčių jie kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei dėl Atkūrimo įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Pareiškėjai nurodo, jog nepagrįstai valstybės tarnautojų, dirbančių Nacionalinėje žemės tarnyboje, atsakomybės klausimai teismų sprendimuose nėra nekeliami. Pagal dabartinę teismų praktiką valstybės tarnautojai, dirbantys Nacionalinėje žemės tarnyboje ir kitose valstybės institucijose, neatsako nustatyta tvarka už savo padarytus pažeidimus ir/ar klaidas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-3115/2012).

Pareiškėjai pabrėžia, kad 2009 metais pateiktas prokuratūros raštas buvo rekomendacinio pobūdžio, todėl pareiškėjams tik nuo 2010 metų kilo būtinybė ieškoti papildomų įrodymų, pagrindžiančių teises į ginčo žemę. Nuo to laiko pareiškėjai nuosekliai siekė realizuoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų visame dešimties metų atkūrimo procese, netyrė ir nevertino jos darbuotojų kaltės ir atsakomybės klausimų nuosavybės teisių atkūrimo procese į M. K. valdytą žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 188-192) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjų prašymą. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, ar pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleido Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku, paduoti, ar pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878 patvirtina buvusios savininkės M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 39,2286 ha dydžio žemės Riešės vis., (duomenys neskelbtini) dvare nuosavybės teises.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878 yra adresuota advokato padėjėjai A. B., taigi pareiškėjai nuo 2010 metų visą laiką naudojosi advokatų teisine pagalba, todėl jie turėjo žinoti, kad minėtai pažymai pateikti yra praleisti Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai ir kad į teismą dėl termino atnaujinimo turėjo kreiptis iš karto gavę Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878. Tai, kad pareiškėjai pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą, t. y. kreipėsi į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, o nesikreipė į tuometinį Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. R4-878 įvertinimo, rodo jų pasirinktą elgesio modelį, kuris sukėlė neigiamas pasekmes ir kurių pareiškėjai galėjo išvengti, jei būtų elgęsi apdairiai, rūpestingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjai nenurodė objektyvių priežasčių, trukdžiusių jiems laiku pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. B., Z. P. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 183-185) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti pakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjai neargumentuoja, kokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjai neteisingai nurodo, kad tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į J. K., mirusio 1932 metais, nuosavybės teisių atkūrimą. Tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į S. K. turėtos nuosavybės atkūrimą, nes yra jo sūnaus L. K. teisių perėmėjos. S. K. pagal savo tėvo J. K. 1932 metų testamentą, kuris buvo nukreiptas vykdyti Vilniaus apygardos teismo 1933 m. vasario 18 d. sprendimu, buvo paveldėjęs dalį iš J. K. turėtų 39,2286 ha žemių. Pagal 1932 metų J. K. testamente nurodytas paveldėtas dalis iki šiol vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas tiek ir pareiškėjams, tiek ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pabrėžia, jog pareiškėjai teikdami Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 siekia įrodyti, kad visą 39,2286 ha žemę, kuri buvo paveldėta M. K. ir aštuonių J. K. vaikų (tarp jų buvo ir S. K.) pagal 1932 metų testamentą, 1939 metais valdė nuosavybės teisėmis tik M. K.. Taigi pareiškėjai siekia įrodyti, kad tą pačią žemę, į kurią ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims yra atkūrinėjamos nuosavybės teisės, valdė kitas žmogus (ne S. K., o M. K.). Atitinkamai, tretieji suinteresuoti asmenys pagrįstai pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį buvo įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą.

Nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vertinti pateiktos 2010 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. R4-878 tikrumo, nes pareiškėjai pateikė iš esmės tokį prašymą administracinėje byloje pateiktu reikalavimu. Be to, įrodinėjimo dalykas (ar dokumentas yra nuosavybės teises į žemę patvirtinantis ar ne) išplaukia iš Atkūrimo įstatymo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies prasmę praleistas terminas gali būti atnaujinamas ne bet kokiems dokumentams pateikti, o tik nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ar giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams. Taigi nagrinėjant tokio pobūdžio bylas teismas turi nuspręsti dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies taikymo, o sprendžiant dėl šios normos taikymo pagal šios normos turinį teismui būtina nustatyti, ar pareiškėjai prašo terminą atnaujinti dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Atitinkamai, teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų pateiktos pažymos turinys neatitinka šios pažymos prieduose nurodytų pirminių dokumentų turinio, o tų pirminių dokumentų turinys patvirtina, kad M. K. 1939 metais buvo ne 39,2286 ha žemės savininkė, o žemės plano savininkė.

Pabrėžia, jog pareiškėjų nurodomos termino praleidimo priežastys nėra svarbios. Pareiškėjai nepagrindė argumentų dėl Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų galimo piktnaudžiavimo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-519-431/2012 konstatavo apie įrodymų nebuvimą dėl pažymos pateikimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms. Aplinkybė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, o teismas paliko jų pareiškimą nenagrinėtu, nelaikytina svarbia priežastimi prašomam terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjų Č. K. (Č. K.), D. J. K., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K. (V. K.), P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino pateikti dokumentą, patvirtinantį nuosavybės teises, atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, atkreipė dėmesį į faktinę aplinkybę, kad pareiškėjams 2001 m. birželio 25 d. pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo išrašytos tik dėl 4,61 ha, taip pat nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. R4-878, kurios pateikimui pareiškėjai prašo atnaujinti terminą, nepatvirtina, kad M. K. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės, į kurią pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises.

Pareiškėjai prašyme pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą dokumentų pateikimo terminą (2003 m. gruodžio 31 d.) praleido dėl to, kad užsitęsė nuosavybės teisių atkūrimo procesas, taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pažymos Nr. R4-878 turinį.

Teisėjų kolegija tokiam apeliantų vertinimui nepritaria.

Kaip minėta, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms asmenys privalėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Č. K. Nacionalinei žemės tarnybai 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. R4-878 (b.l. 11) pateikė 2011 m. liepos 21 d. (b.l. 15-16). Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad šią pažymą buvo pateikę NŽT darbuotojai iš karto po jos gavimo iš archyvo, o jai dingus, 2011 m. liepos 21 d. pateikė patvirtintą pažymos Nr. R4-878 kopiją, ši faktinė aplinkybė netiesiogiai patvirtina, kad pažyma NŽT buvo pateikta anksčiau.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, įrodančių, kad jie pažymą Nr. R4-878 NŽT ar NŽT žemėtvarkos skyriui būtų pateikę anksčiau nei 2011 m. liepos 21 d., vien vėlesnės archyvo pažymos kopijos gavimas tokios faktinės aplinkybės nepatvirtina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jog NŽT ši pažyma buvo pateikta būtent minėtą datą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi 2010 m. gegužės 19 d. Todėl atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą dokumentų pateikimo terminą, taip pat pirmiau minėtą LVAT praktiką, būtina įvertinti, ar pareiškėjai Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą praleido dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų sukliudžiusios jiems laiku kreiptis į archyvus ir pateikti iš jų gautus dokumentus kompetentingoms institucijoms.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad dalis pareiškėjų prašymus atkurti nuosavybės teises į M. K. nuosavybės teise valdytą žemę pateikė 2000 m. rugpjūčio - rugsėjo mėn. (M. K. nuosavybės teisių atkūrimo byla (toliau – ir Atkūrimo byla), b.l. 98-101). A. B. (Atkūrimo byla, b.l. 98) ir D.-J. J. (Atkūrimo byla, b.l. 99) prašymuose nurodyta, kad prašoma atkurti nuosavybės teises į M. K. nuosavybės teise valdytus 49 ha žemės, tuo tarpu Č. K. (Atkūrimo byla, b.l. 100) ir A. K. (Atkūrimo byla, b.l. 101) prašymuose konkretus žemės plotas, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, nenurodytas.

Iš byloje surinktos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjams su prašymais pateikus nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2001 m. 04 30 d. protokolu Nr. 27 konstatavo, jog pateiktų papildomų dokumentų pakanka konstatuoti, kad M. K. Vilniaus apskrityje, Zujūnų valsčiuje (seniūnijoje) (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 4,61 ha žemės (Atkūrimo byla, b.l. 87). Minėto protokolo pagrindu pretendentams atkurti nuosavybės teises į M. K. turėtą žemę 2001 m. birželio 25 d. buvo parengtos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (Atkūrimo byla, b.l. 88-96). Šiose pažymose aiškiai nurodyta, kad pretendentų pateiktų dokumentų pakanka tam, kad konstatuoti, jog M. K. Vilniaus rajone Zujūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teise valdė 4,61 ha žemės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos 2001 m. birželio 25 d. pažymos iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyto termino, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d., laikytinos Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pozicija dėl to, kokia apimtimi pareiškėjų pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai įrodo M. K. turėtas nuosavybės teises. Byloje nėra įrodymų, pareiškėjai to neteigia, kad iki minėto termino pabaigos už nuosavybės teisių atkūrimo atsakingos institucijos būtų patvirtinusios, kada pakanka dokumentų, įrodančių, jog M. K. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė pareiškėjų prašymuose (49 ha) arba pažymoje Nr. R4-878 nurodyto dydžio žemės sklypą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl valstybės institucijų veiklos pareiškėjams iki 2003 m. gruodžio 31 d. būtų susiformavęs teisėtas lūkestis, kad jų pateikti dokumentai patvirtina, jog M. K. nacionalizacijos metu valdė 39,2286 ha žemės.

Taigi įvertinus 2001 m. birželio 25 d. pažymų turinį pretendentai atkurti nuosavybės teises turėjo suvokti, kad nepakanka dokumentų, patvirtinančių faktinę aplinkybę, kad buvusi savininkė M. K. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė daugiau nei 4,61 ha žemės. Pareiškėjai nei prašyme pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios jiems būtų sukliudžiusios ieškoti tokių dokumentų, pavyzdžiui, kreiptis į archyvus, ir tokius dokumentus pateikti už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms institucijoms. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė, jog byloje vertinamu atveju Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą dokumentų pateikimo terminą praleido dėl objektyvių, ne nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių.

Kiek tai susiję su 2010 m. gegužės 19 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R4-878 vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šios pažymos turinį ir sprendė, ar šios pažymos turinys patvirtina, kad M. K. nacionalizacijos metu buvo 39,2286 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, savininke.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2010 m. spalio 6 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (adminstracinė byla Nr. A444-2093/2010), aiškindama Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, kad ją taikant turi būti vertinama, ar dokumentas, kurio pateikimui prašoma atnaujinti terminą, gali patvirtinti nuosavybės teises arba giminystės ryšį su turto savininku jo nacionalizacijos ar kitokio nusavinimo metu, o su kitu asmeniu, kurio teisių Atkūrimo įstatymas negina, pateikimo termino atnaujinimo galimybės nėra nustatęs. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, kad procesas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nėra savitikslis, jo paskirtis – sudaryti galimybes (pašalinti kliūtis) atkurti nuosavybės teises tiems asmenims, kurie dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti kompetentingoms institucijoms tokių dokumentų, kurie būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Teismui tenka pareiga įvertinti minėtas aplinkybes, o byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, negali patvirtinti nuosavybės teisių arba giminystės ryšio su turto savininku jo nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu ir (arba) nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą procese atitinkamas dokumentas nėra teisiškai reikšmingas, turi būti daroma išvada, kad ir termino atnaujinimas tokiam dokumentui yra negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus pirminius dokumentus – 1939 m. Riešės valsčiaus planų savininkų sąrašą (b.l. 50-53), taip pat kitus į bylą pateiktus dokumentus, be kita ko, M. K. vyro J. K. 1932 m. spalio 15 d. notarinį testamentą (Atkūrimo byla, b.l. 75-77), patvirtintą 1933 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu (b.l. 65-78), taip pat 1932 m. privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planą (b.l. 110-111), pagrįstai konstatavo, kad 2010 m. gegužės 19 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-878 nepatvirtina, jog M. K. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės.

Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams dėl aptariamos pažymos turinio ir jų atskirai nekartoja.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. gegužės 19 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-878 yra įrašas apie tai, kad Vilniaus apskrities archyviniame fonde, Riešės vls. pieno gamintojų sąraše (lydraščio data 1941-10-20) įrašyta K. M., (duomenys neskelbtini) k. valdžiusi 24 ha naudojamos žemės. Iš byloje esančios medžiagos (b.l. 10, Atkūrimo byla, b.l. 87) matyti, kad minimas 1941 m. spalio 20 d.Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąrašas buvo vertintas sprendžiant pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, taigi šioje pažymos dalyje naujos informacijos nepateikia, todėl ji yra teisiškai nereikšminga, dėl jos neprasminga atnaujinti terminą pateikti 2010 m. gegužės 19 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-878.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukė I. B. ir Z. P.. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad minėti asmenys yra nuosavybės teisių atkūrimo į J. K. turėtą žemę subjektai. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad J. K. buvo M. K. sutuoktinis, I. B. ir Z. P. atžvilgiu vyksta nuosavybės teisių atkūrimo į J. K., mirusio 1932 m. ir testamentu palikusio (duomenys neskelbtini) kaime esančią žemę ir M. K., ir kitiems asmenims, procesas. Taigi akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams proceso metu priimti sprendimai gali turėti įtakos minėtų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms. Dėl minėtos priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino I. B. ir Z. P. prašymus ir jas į bylą įtraukė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė, kuo konkrečiai minėtų asmenį įtraukimas į bylą pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų Č. K. (Č. K.), D. J. J., K. Š., A. J. K., A. M., R. J., A. B., V. K. (V. K.), P. K., A. K., J. F., A. B. (K.), A. K., V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys