2013-11-07 Nr. AB-7613 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -2120/2013

Procesinio sprendimo kategorija 11.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-363-505/2013 pagal pareiškėjos V. E. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja 2008 m. lapkričio 17 d. pareiškimu, kurį patikslino (b. l. 5-6, 108-110) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pilietybę patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Respublikos piliečio S. D. paso kopiją) bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja nurodė, kad 2005 m. gruodžio 17 d. mirus tėvui S. D. ji tapo jo turto paveldėtoja. Tvarkant paveldėjimo dokumentus Kazlų Rūdos savivaldybėje Jankų žemėtvarkos skyriuje buvo pateikti mirusio tėvo rašyti dokumentai, tarp jų – prašymas įsigyti 10,59 ha žemės sklypą ūkininko veiklai vykdyti, pateiktas Jankų seniūnijai 1992 m. gruodžio 15 d., ir kiti dokumentai. Tarp šių dokumentų buvo ir žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl nuosavybės atkūrimo proceso pradėjimo. Pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo jos tėvui, tačiau jai buvo atsakyta, jog toks prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo gautas. Pareiškėja su tokia pozicija nesutiko. Nurodė, jog S. D. susirašinėjimas su Šakių rajono žemėtvarkos skyriumi patvirtina, jog prašymą atkurti nuosavybę į žemę (duomenys neskelbtini) kaime žemėtvarkos skyrius turėjo. Šią aplinkybę, pasak pareiškėjos, patvirtina jos nurodyti ir prie pareiškimo pridėti dokumentai.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškimą atmesti.

Nurodė, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į J. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu yra nepateiktas. Paaiškino, jog tuo metu vyko atkūrimas į J. D. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, todėl 1998 m. spalio 15 d. ir 1999 m. vasario 10 d. pranešimais buvo prašoma pateikti J. D. gimimo dokumentus bei S. D. paso kopiją t. y. buvo prašoma pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Nurodė, jog 1995 m. gegužės 2 d. pasiūlymas-išvada buvo parengta dėl savininkui J. D. priklausančios žemės (duomenys neskelbtini) kaime, o ne dėl J. D. iki žemės nacionalizacijos valdytos žemės. Pažymėjo, kad sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas nepatvirtina prašymo padavimo fakto. Tarnyba taip pat nurodė, jog rašytinių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad vykdant nacionalizaciją būtent 1940 m. J. D. turėjo privačios nuosavybės teise valdomus 10,08 ha žemės, nėra.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 11 d. pažymoje Nr. R4-1484 nurodoma, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių, kad J. D. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, dokumentų apie žemės, miško ir pastatų pirkimą iš K. Š. bei Naujamiesčio notaro surašyto 1938 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo akto Nr. 83 archyve saugomuose fonduose nerasta. Pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises svarbu nustatyti kas būtent buvo nusavintos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, tačiau duomenų, kad iki žemės nacionalizacijos J.

D. nuosavybės teisėmis valdė 10,08 ha žemės, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėja nenurodo jokios svarbios priežasties dėl ko įstatymu nustatytas terminas turėtų būti atnaujintas. Tvirtino, jog pareiškėjos tėvas S. D. iki įstatymu nustatyto termino, iki kada galėjo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepageidavo to padaryti, nebuvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą. Net ir praėjus įstatymo nustatytam terminui S. D. nesikreipė į teismą dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo iki pat savo mirties t. y. 2005 m. gruodžio 17 d.

Pažymėjo, jog atkuriant nuosavybės teises į J. D. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 31,08 ha žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės ir į tą dalį, kurią pareiškėja nurodo, kad valdė J. D..

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 129-132) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 1991 m. rugsėjo 30 d. A. D. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. D. (pareiškėjos prosenolio) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kaip vieną iš pretendentų jis nurodė ir S. D. (J. D. vaikaitį). Pagal tarpusavio susitarimą, rašytą 1992 m. spalio 6 d., visi pretendentai sutiko, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į 22,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir minėtu susitarimu pretendentai žemę pasidalijo (S. D. buvo paskirta 2,52 ha žemės). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo senolio J.

D. iki nacionalizacijos turėtą nuosavybės teise žemę (duomenys neskelbtini).Pareiškėjai teisė atkurti nuosavybės teises į senolio žemę atsirado po jos tėvo S. D. mirties, nes visų pirma nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiais, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį ir tik po to turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai).

Pareiškėjos tėvas S. D. mirė (duomenys neskelbtini). Įstatymo nustatytu laiku S. D. nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į tėvo J. D. nuosavybės teise turėtą žemę. Po tėvo mirties pareiškėjai atsirado teisė atkurti nuosavybės teises į senolio J. D. žemę. Tokios teisės realizavimo kliūtis – pasibaigę terminai, nurodyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė kelias prielaidas, kad asmuo galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą – Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą, giminystės ryšį su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimą.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžė asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, tarp jų nurodydama mirusio turto savininko vaikus. Šios dalies 4 punktas numatė teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą turto savininko anūkams tais atvejais, kai turto savininkas ir turto savininko vaikai yra mirę. Nurodė, jog sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Pažymėjo, kad turto savininko anūkas, kol yra gyvas turto savininko vaikas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, šio įpėdinio palikuoniui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012).

Teismas pabrėžė, jog pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises į jos senolio (jos tėvo) valdytą žemę, tačiau pareiškėjos tėvas mirė 2005 metais, o tai reiškia, kad iki to momento dėl aukščiau paminėtų aplinkybių pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Vadinasi, pareiškėja neturi ir galimybės prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus terminus. Teismas sprendė, jog esant šioms aplinkybėms bei dėl išdėstytų argumentų tampa teisiškai nereikšmingomis pareiškėjos nurodytos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų praleidimo priežastys, todėl pareiškėjos prašymas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 137-139), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti.

Pareiškėja pažymėjo, jog prašė įvertinti tik jos paveldėtą teisę atstatyti Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, kurią akivaizdžiai turėjo jos tėvas S. D., tačiau teismas visiškai nemotyvuotai konstatavo, kad pareiškėja neįgijo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Tvirtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. D. nustatytais terminais ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybę į jo tėvo J. D. žemę, tačiau šie dokumentai neišliko suinteresuoto asmens archyvuose, ir teismas šį faktą įvertino kaip nereikšmingą. Nurodo, jog S. D. iki mirties nesulaukė nuosavybės teisių atkūrimo, todėl šią jo teisę paveldėjo pareiškėja. Teismas nesiaiškino, ar S. D. turėjo teisę prašyti atstatyti praleistą terminą dokumentams pateikti, ar šį terminą praleido dėl svarbios priežasties, ar šią teisę paveldėjo pareiškėja. Pareiškėja nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad tik po tėvo mirties sužinojo, jog suinteresuotas asmuo susirašinėjo su S. D. dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigos, tačiau neišsaugojo jos tėvo pateikto prašymo nuosavybei į J. D. 10,08 ha ploto žemės sklypą atkurti, darytina išvada, jog terminas praleistas dėl pateisinamų priežasčių.

Suinteresuotas asmuo Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 143-146), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškina, kad tuo metu vyko nuosavybės teisių atkūrimas į J. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl 1998 m. spalio 15 d. ir 1999 m. vasario 10 d. pranešimais buvo prašoma pateikti J. D. gimimo dokumentus ir S. D. paso kopiją. Nurodo, jog 1995 m. gegužės 2 d. pasiūlymas-išvada buvo parengta dėl J. D. priklausančios žemės (duomenys neskelbtini) kaime, o ne dėl J. D. žemės. Teigia, jog 2006 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini) Žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistės K. B. ir (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto autoriaus R. V. sudarytas sklypo, į kurį atstatoma nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas nepatvirtina prašymo padavimo fakto. Šie aktai buvo rengiami ir kreipimosi į teismą tikslu. Pažymi, jog pareiškėja prašė atstatyti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, pilietybę patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tačiau niekada nebuvo prašoma atstatyti praleistą terminą prarastiems dokumentams pateikti. Nurodo, jog pareiškėjos tėvas nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises, iki mirties nesikreipė į teismą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, todėl pareiškėja nėra aptariamo teisinio santykio subjektas ir ji negali kreiptis dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos V. E. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į J. D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, bei pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pagrindiniu apeliacinio skundo argumentu nurodo tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė byloje pareikšto reikalavimo esmę bei sprendė dėl pareiškėjos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo tarpu pareiškėja siekė įgyvendinti ne savo pačios tokią teisę, bet po tėvo S. D. mirties 2005-12-17 paveldėtą teisę tęsti jo pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo į J. D., jo tėvo, iki nacionalizacijos valdytos nuosavybės atkūrimą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinėje byloje pateiktais pareiškėjos procesiniais dokumentais, pareiškėjos argumentus pripažįsta pagrįstais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjos skundo reikalavimų turinį, neišnagrinėjo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti jų pagrįstumą, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

Pareiškėja pateikė teismui 2008-11-17 pareiškimą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą paduoti. Nurodė, kad sprendžiant iš dokumentų, kuriuos rado po savo tėvo S. D. mirties – 1992-02-28 pažymos, pasirašytos Jankų apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko, tėvo 1992-12-15 pateikto seniūnijai prašymo įsigyti 10,69 ha žemės sklypą ūkininkavimui, tėvas buvo pateikęs prašymą nuosavybės teisių atkūrimui į J. D. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, tačiau suinteresuotasis asmuo dokumento neišsaugojo, nuosavybės teisių atkūrimo proceso nevykdė.

Patikslintame pareiškime, kurį pateikė teismui 2013-03-14, pareiškėja taip pat teigė, jog S. D. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikęs, jos manymu, tai patvirtina ne tik minėta 1992-02-28 pažyma, kurioje nurodyta, kad trūksta duomenų apie D. J., J. buvusią žemės valdą (duomenys neskelbtini) kaime, bet ir 1995-05-02 pasiūlymas išvada, kurio 4 punkte nurodyta, kad remiantis 1992-03-31 pažyma Nr. 21-D D. J., J. turėjo 10,08 ha žemės, 1998-10-15 pranešimas Nr. 10, kuriame nurodyta, kad byloje dėl žemės grąžinimo trūksta D. J. gimimo liudijimo nuorašo, 1999-02-10 pranešimas Nr. 121, kuriuo prašoma pateikti J. D. gimimo dokumentus, S. D. paso kopiją, D.-B. L.-O. gimimo liudijimo ir paso kopijas. Tokių duomenų reikalaujama sprendžiant dėl nuosavybės teisų atkūrimo. Be to, pareiškėja, sužinojusi aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo neišsaugojo S. D. prašymo atkurti nuosavybės teises, prašė atnaujinti terminą ir šiam prašymui bei kitiems dokumentams (S. D. paso kopijai, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku) pateikti.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos skundo, apsiribojo formaliu jos pareikštų reikalavimų vertinimu, ir nenagrinėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina iš esmės kitą reikalavimų turinį, negu nustatė teismas. Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl pačios pareiškėjos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į senolio, J. D., iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, ir nurodė, kad tokios teisės pareiškėja neturi, tačiau iš esmės neišnagrinėjo skundo argumentų, kuriais pareiškėja įrodinėja, kad ji tik perėmė paveldėjimo būdu savo tėvo teises nuosavybės teisių į J. D. valdytą iki nacionalizacijos žemės sklypą atkūrimo procese.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių ir nepasisakė sprendime dėl pareiškėjos teigiamo fakto, kad S. D. buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į savo tėvo J. D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Teismas nenagrinėjo byloje esančių dokumentų ir nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų, kad prašymas prarastas dėl suinteresuotojo asmens kaltės, todėl netinkamai nustatė pareiškėjos reikalavimo dėl termino atnaujinimo prašymui pateikti atkurti nuosavybės teises turinį, įvertino jį kaip pačios pareiškėjos siekį įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nors skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad ji siekia įgyvendinti paveldėtą S. D. teisę.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neišnagrinėjo tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, ginčijamą sprendimą naikina ir bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d., 140 str. 1 d. 4 p.).

Nagrinėjant bylą iš naujo, visų pirma turi būti ištirtos aplinkybės byloje, patvirtinančios ar paneigiančias pareiškėjos nurodomą faktą, kad jos tėvas buvo laiku pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į J. D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-260/2013 pateikiamus išaiškinimus, iškilus neaiškumams dėl dokumentų pateikimo momento, turi būti atsižvelgiama į tai, ar institucija (suinteresuotasis asmuo) tinkamai atliko savo funkcijas nuosavybės atkūrimo procese, ir pareiga rinkti įrodymus, patvirtinančius prašymo padavimo datą, nustatytina institucijai.

Tik nustačius aplinkybes, ar S. D. buvo pateikęs minėtą prašymą, būtų galima spręsti, ar tikslinga tenkinti pareiškėjos reikalavimą atnaujinti terminą dar kartą tokiam prašymui S. D. vardu pateikti, ar tikslinga siūlyti pareiškėjai tikslinti prašymą dėl termino atstatymo prarastiems dokumentams pateikti ar kt., nes nuosavybės teisių atkūrimo procese pasekmės kiltų teismo sprendimu konstatavus vienokį ar kitokį faktą.

Kita reikšminga aplinkybė byloje, kurią būtina nustatyti sprendžiant dėl asmens teisių į nuosavybės atkūrimą, yra pakankamų duomenų apie asmens, kuris nurodomas valdęs turtą nacionalizacijos metu, nuosavybės teises, nustatymas.

Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad aplinkybę, jog J. D. nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, dabartinėje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, įrodo Marijampolės apskrities archyvo pažyma su išrašu iš ūkinės knygos 1945-46 m., patvirtinanti, kad jis valdė tokį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma su priedu, kad J. D. Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose įrašytas kaip šeimos galva, žemdirbys, šeimininkas be samdinių, su šeima, kopija pranešimo apie 1938-07-01 sudarytą skolos padengimo sandorį, liudytojos. Pareiškėja taip pat teigė, kad į šį žemės plotą iki šiol niekam nėra atkurtos nuosavybės teisės, pateikė 2006 m. spalio 12 d. sudarytą žemės sklypo ribų apžiūrėjimo aktą ir planą.

Suinteresuotasis asmuo, nesutikdamas su pareiškėjos teiginiais, nurodė, kad nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad J. D. nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė šį žemės sklypą, be to, teigė, kad atkuriant nuosavybės teises į J. D. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 31,08 ha žemę, buvo atkurtos teisės ir į tą dalį, kurią nurodo pareiškėja, kad valdė J. D.. Ši aplinkybė taip pat nebuvo tiriama byloje, nebuvo nagrinėjami įrodymai, ją patvirtinantys ar paneigiantys. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad termino atnaujinimo klausimai gali būti svarstomi ir turi prasmę tik tuomet, kai yra pakankamai duomenų, patvirtinančių galimybę atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą, nustačius faktą, kad į šį turtą nuosavybės teisės jau yra atkurtos, terminų atnaujinimui nelieka materialiųjų prielaidų, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas tampa negalimas, prašymai turi būti atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. E. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė