A-822-2617-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2617/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03381-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., L. T. ir J. G. skundą atsakovams Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. B., L. T. ir J. G. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovų Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemokas, susidariusias už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.: A. B. – 600,69 Lt, L. T. – 297,95 Lt, J. G. – 177,73 Lt.

Pareiškėjai paaiškino, kad neišmokėtos darbo užmokesčio dalys susidarė dėl to, kad jų darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl šios priežasties atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teigė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė taip pat laikytina tinkamu atsakovu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nurodo, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.

Atsakovas Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“ (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjų skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Paaiškino, kad sprendimai, kuriais pareiškėjams buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Pažymėjo, kad pareiškėjo A. B. reikalavimams taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ priteisė neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: A. B. – 456,91 Lt, L. T. – 297,95 Lt, J. G. – 177,73 Lt. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėjais.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas A. B. dėl dalies reikalavimų yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą, todėl sumažino jam priteistiną sumą. Kitų pareiškėjų reikalavimus tenkino visiškai. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Atmetė prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

III. Atsakovas Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55-56), kuriuo prašo sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti vienerių metų laikotarpiu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą. Nurodo, jog atsakovas 2012 metais gali patirti finansinius sunkumus, ir pažymi, kad atsakovas neturės finansinių galimybių sumokėti pareiškėjams neišmokėtas darbo užmokesčio nepriemokas, o priverstinis šių sumų išieškojimas iš esmės apsunkintų atsakovo finansinę padėtį bei funkcijų vykdymą.

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61-63) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų skundo tenkinimas, priteisiant darbo užmokesčio dalies dydžius, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatidėjo sprendimo vykdymo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė