2024-01-31 Nr. AB-6188-3-61-3-09676-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-69-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09676-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 23S205110 bei įpareigoti atsakovą suteikti (išduoti) pareiškėjui daugkartinę nacionalinę (D) vizą ne trumpesniam kaip 9 mėnesių terminui, skaičiuojant nuo atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba bet kokiu kitu būdu atkurti pareiškėjo teisinį statusą, turėtą iki panaikinant daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004465563, suteikiant pareiškėjui teisę teisėtai būti Lietuvos Respublikoje ne trumpiau kaip 9 mėnesius nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, įpareigoti atsakovą išduoti (suteikti) pareiškėjui nacionalinę vizą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių̨ teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 17 straipsnio 1 dalies ar bet kokiu nors kitu teisiniu pagrindu. Pareiškėjas teigė, jog jis negali įteisinti savo buvimo Lietuvoje, todėl kyla reali ir pagrįsta grėsmė, jog iki priimant teismo sprendimą jis gali būti išsiųstas iš Lietuvos, kartu uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismui paduotas skundas nebūtų kliūtis įgaliotai valstybės institucijai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, kartu uždraudžiant į ją atvykti nustatytam terminui, kas neabejotinai apsunkintų pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ar net apskritai padarytų jį neįmanomu. Tai, kad šiuo atveju iš dalies sutampa galimo (pareiškėjo pageidaujamo) teismo sprendimo rezoliucinė dalis ir prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, negali būti kliūtimi tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje nustatyti pagrindai. Prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tinkama ir adekvati siekiamam tikslui, nepažeidžiant proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo S. A. A. skundą, bet netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, apžvelgęs reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, pažymėjo, kad, sprendžiant šį klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus ir prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra suformuluoti iš esmės analogiškai, todėl pareiškėjas, prašydamas iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti nacionalinę vizą ar bet kokiu kitu teisėtu būdu įteisinti jo buvimą Lietuvos Respublikoje, iš esmės prašo pakeisti jo esamą faktinę padėtį atitinkamuose materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, t. y. išspręsti ginčą iš esmės. Pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės būtų patenkintas antrasis skundo reikalavimas pagal tikslą. Pareiškėjas teigė, kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis būtų grąžintas į kilmės valstybę ir dėl to atsirastų neigiamos pasekmės (tai apsunkintų pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ar net apskritai padarytų jį neįmanomu), tačiau šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktūs (paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, prielaidomis). Pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas sukels jam neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, o aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Byloje nėra duomenų, jog jau yra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos ar jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra galimybės taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas S. A. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir pritaikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neteisėtai panaikino pareiškėjui išduotą nacionalinę (D) vizą Nr. 004465563 (tai konstatuota administracinėje byloje Nr. eI2-10688-811/2023) ir šioje byloje ginčijamu 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S205110 nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo išduoti naują vizą, todėl iškilo reali ir pagrįsta grėsmė, kad pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, kartu uždraudžiant jam atitinkamą laikotarpį atvykti tiek į Lietuvos Respubliką, tiek į Šengeno erdvės valstybes. Pareiškėjas pagrindė sąlygas reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti, tačiau teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba net neįmanomas, nes, prieš įvykdant pareiškėjui palankų teismo sprendimą, reikėtų nuginčyti sprendimus dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti / išsiuntimo iš Lietuvos bei draudimo atvykti į Lietuvą ir (ar) Šengeno valstybes. Tokia labai tikėtina įvykių seka niekaip nedera su gero administravimo principu bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio šalies, apsauga. Be to, pareiškėjas tvirtina, jog, vadovaujantis teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011), nors prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės gali sutapti su byloje pareikštais reikalavimais, tačiau tai nereiškia, kad, taikydamas tokias priemones, teismas pasisako dėl bylos esmės, taip pat kad dėl tokių priemonių taikymo būtų pagrindas abejoti bylą nagrinėjančio teismo nešališkumu.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjas neįvykdė nei pirmosios sąlygos – tikėtinai pagrįsti skundo reikalavimo pagrįstumą, nei antrosios sąlygos – pagrįsti, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nors pareiškėjas teigia, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, tačiau šiuo metu nėra priimti sprendimai dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę, o tuo atveju, jeigu tokie sprendimai būtų priimti, pareiškėjas galėtų skųsti atitinkamą sprendimą ir, esant poreikiui, prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti grąžinimo ar išsiuntimo sprendimo vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Akcentuotina ir tai, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017)

Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje nurodyta, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Pareiškėjo atskirajame skunde minėtoje administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011 taip pat pažymėta, jog paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau tos bylos specifika lėmė, kad toje byloje iš esmės sutapo galimo (pareiškėjų pageidaujamo) teismo sprendimo rezoliucinė dalis ir pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė. Kita vertus, nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. AS492-752/2011 faktinės aplinkybės yra skirtingos (šioje byloje kilo ginčas dėl nacionalinės vizos išdavimo, o administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011 – dėl prokurorų perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui), atitinkamai skiriasi šių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), todėl administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011 priimta 2011 m. spalio 14 d. nutartis nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S205110 atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, įpareigoti atsakovą išduoti (suteikti) pareiškėjui nacionalinę vizą UTPĮ 17 straipsnio 1 dalies ar bet kokiu nors kitu teisiniu pagrindu. Pareiškėjas pastarąjį prašymą grindžia tuo, kad, neturėdamas teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje (konkrečiai – vizos), jis gali būti įpareigotas išvykti / išsiųstas iš Lietuvos ir jam gali būti uždrausta tam tikrą laikotarpį atvykti tiek į Lietuvą, tiek į Šengeno valstybes apskritai.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjas prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės prašo pakeisti jo esamą faktinę padėtį materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, t. y. išspręsti ginčą iš esmės. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl bylos specifikos toks pareiškėjo prašymas galėtų būti patenkintas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas galės imtis atitinkamų savo pažeistų teisių gynimo priemonių ateityje, jeigu dėl jo bus priimti sprendimai įpareigoti savarankiškai išvykti ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir (arba) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir (ar) Šengeno valstybes. Be to, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ne grindžia neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala, kylančia dėl atsakovo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 23S205110 priėmimo, o sieja su aiškiai neapibrėžtais, abstrakčiais ir įrodymais nepatvirtintais neigiamais padariniais, kurie jam gali kilti vykdant sprendimus, kurie bus (arba nebus) priimti ateityje. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma šioje byloje ir kad egzistuoja ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygas šiai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurie nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. A. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė