2021-11-10 Nr. AB-23624-3-63-3-01658-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3139-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01658-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3; 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Uosto direkcija) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Klaipėdos administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir AAD, ir atsakovas) 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. J23-6“ (toliau – ir Nutarimas). Taip pat prašė priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. AAD Klaipėdos valdybos Klaipėdos miesto aplinkos apsaugos inspekcija 2020 m. rugpjūčio 5 d. surašė Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. J23-6 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodė, kad tariamai pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 55 straipsnio 3 dalį, kadangi vykdė veiklą, t. y. eksploatavo užteršto grunto saugojimo aikštelę, neturėdamas taršos leidimo. Protokolo surašymo metu pareiškėjo atstovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais išsamiai paaiškino, jog nesutinka su nustatytu pažeidimu. AAD 2020 m. rugpjūčio 28 d. priėmė Nutarimą, kuriuo už tariamą Įstatymo 55 straipsnio 3 dalies pažeidimą pareiškėjui skyrė sankciją (t. y. 800 Eur dydžio ekonominę sankciją).

1.2. Nagrinėjamu atveju negalėjo būti pradėta ekonominės sankcijos skyrimo teisena, nes tam nebuvo Įstatymo 47 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, t. y. Uosto direkcijai nebuvo skirtas rašytinis įspėjimas ir nebuvo nustatytas terminas tariamam pažeidimui pašalinti.

1.3. AAD nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies, 55 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento (2007 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. D1-515 redakcija) (toliau – ir Nuotekų tvarkymo reglamentas) 15 punktą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 16 d.) (toliau – ir Taisyklės) 6 punktą:

1.3.1. AAD nepagrįstai sprendė, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokole Nr. J23-6 (toliau – ir Protokolas) buvo suklysta nurodant teisės normą, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą administracinį pažeidimą, kadangi: a) šiuo atveju suklydo būtent AAD, nes nei Įstatymo 9 straipsnyje, nei Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, nei Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punkte, nei Taisyklių 6 punkte nenumatyta jokia atsakomybė už padarytą administracinį pažeidimą. Kaip galima suprasti iš Nutarimo, AAD siekė būtent patikslinti (perkvalifikuoti) Protokole nurodytas teises normas, įtvirtinančias atsakomybę už tariamai pareiškėjo padarytą administracinį nusižengimą. Tačiau AAD nurodytos teisės normos jokios atsakomybės nenumato, o tik įtvirtina atitinkamas įstatymų leidėjo nustatytas elgesio taisykles; b) Nutarimas akivaizdžiai neatitinka jam, kaip individualiam administraciniam aktui, keliamų reikalavimų. Viena vertus, AAD daro išvadą (Nutarimo motyvuojamoje dalyje), kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Įstatymo 9 straipsnį, 19 straipsnio 1 dalį, Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktą ir Taisyklių 6 punktą, tačiau, kita vertus, ekonominę sankciją, kaip įvardinta Nutarime, skyrė „už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje.“.

1.3.2. Priešingai nei sprendė AAD, pareiškėjo vykdomai veiklai tariamai nustatyto pažeidimo laikotarpiu (nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2020 m. sausio 3 d.) taršos leidimas nebuvo reikalingas: a) aikštelėje nėra tvarkomos ir išleidžiamos nuotekos (ar vykdoma kita Taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla); b) kadangi aikštelėje nėra vykdoma Taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla, aikštelė neatitinka Taisyklėse numatyto įrenginio apibrėžimo; c) kadangi aikštelė neatitinka Taisyklėse numatyto įrenginio apibrėžimo, aikštelės įrengimui ir eksploatavimui nėra taikomos Taisyklės, o kartu ir pareiga veiklos vykdymui turėti taršos leidimą.

1.3.3. Tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl taršos leidimo išdavimo ir kad šis leidimas 2020 m. sausio 3 d. buvo išduotas, niekaip nepagrindžia, kad tariamai nustatyto pažeidimo laikotarpiu pareiškėjo veiklai buvo būtinas taršos leidimas. Pareiškėjas kreipėsi dėl taršos leidimo išdavimo tik dėl to, kad: a) po ilgo delsimo Aplinkos apsaugos agentūra nepagrįstai atsisakė išduoti uosto akvatorijos valymo darbų leidimą, kai gruntas tvarkomas aikštelėje. b) pareiškėjas siekė išvengti rangovo įrangos prastovų, kurias galėjo sukelti šie nepagrįsti institucijų veiksmai, ir siekė užtikrinti, kad kuo greičiau galėtų būti eksploatuojamos rekonstruotos krantinės bei taip sumažinti galimi Uosto direkcijos nuostoliai.

1.3.4. Atsakingos institucijos ilgą laiką laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo vykdomai veiklai nereikia taršos leidimo, o tik vėliau šią poziciją kardinaliai pakeitė, t. y. iš esmės pakeitė aktualių teisės aktų aiškinimą bei praktiką ir sprendė, kad vis dėlto taršos leidimas yra reikalingas pareiškėjo vykdomai veiklai. Tačiau su šios pozicijos pasikeitimu susiję padariniai neturėtų būti perkelti pareiškėjui. Kadangi visgi tai buvo padaryta, t. y. buvo skirta sankcija už veiklos vykdymą neturint taršos leidimo, buvo pažeisti teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai.

2. Atsakovas AAD atsiliepimu prašė pareiškėjo Uosto direkcijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant teisės normas, jame nurodytos aplinkybės neprieštarauja faktinėms aplinkybėms, todėl neturi būti naikinamas. Nutarime aiškiai ir suprantamai nurodyta, kokias teisės aktų normas Uosto direkcija pažeidė vykdydama ūkinę veiklą, naudodama objektus neturint taršos leidimo, ir kokį pažeidimą padarė. Įstatymo 55 straipsnio 3 dalies dispozicijoje rašytinis įspėjimas nėra numatytas, dėl to Uosto direkcijai rašytinis įspėjimas negalėjo būti skirtas. Rašytinis įspėjimas turi būti surašomas tais atvejais, kai nustatytas Įstatyme numatytos normos, apibrėžiančios pažeidimą, dispozicijoje (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. D1-813 patvirtintų Juridinių asmens padarytų aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolų, nutarimų ir kitų dokumentų surašymo bei pažeidimo bylų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Tvarkymo taisyklės) 18 p.). Tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo Uuosto direkcijos skundą tenkino – panaikino atsakovo AAD Nutarimą. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo AAD atlyginti 1 000 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas perdavė pareiškėjo prašymo dalį dėl 1 694 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atskirojo skundo surašymą apeliacinės instancijos teismui, atlyginimo priteisimo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl AAD Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 51 straipsniu, 55 straipsnio 3 dalimi, nutarė pareiškėjui skirti 800 Eur ekonominę sankciją už pažeidimą, numatytą Įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje.

6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus duomenis, darė išvadą, kad Protokole buvo nustatytos pažeidimo padarymo aplinkybės, pobūdis, esmė, tačiau ši veika buvo neteisingai kvalifikuota. Ginčijamame Nutarime teisėtai pakeista nustatyto teisės pažeidimo kvalifikacija bei ištaisyta Protokole padaryta juridinio asmens įvykdytos veikos kvalifikavimo klaida.

7. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, jog pareiškėjui ekonominė sankcija paskirta iš esmės už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2020 m. sausio 3 d. eksploatavo ir vykdė ūkinę veiklą užteršto grunto nusausinimo, saugojimo ir tvarkymo aikštelėje, neturėdamas leidimų. Įstatymas nereguliuoja įstatymo galiojimo laiko, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, padaręs administracinį nusižengimą, atsako pagal įstatymus, galiojusius to nusižengimo padarymo metu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju, vertinant ginčijamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti taikomos aplinkos apsaugos teisės aktų nuostatos, galiojusios laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2020 m. sausio 3 d., t. y. tuo laikotarpiu, kada buvo padarytas pažeidimas. Be kita ko, iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, jog atsakovas jame nurodo, kad Įstatymo aktuali redakcija yra nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 7 d.

8. Teismas, sistemiškai įvertinęs ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 47 straipsnio, 55 straipsnio 3 dalies, Tvarkymo taisyklių 18 punkto nuostatas, konstatavo, kad, priešingai nei nurodo atsakovas, Įstatyme ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatyta galimybė už šio įstatymo 55 straipsnio 3 dalies pažeidimą skirti rašytinį įspėjimą. Iš Įstatymo 47 straipsnio matyti, kad jame yra nustatytas pažeidimų sąrašas, kuriuos nustačius, skiriamas rašytinis įspėjimas. Pažeidimas, už kurį ginčijamu Nutarimu pareiškėjui skirta sankcija, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2020 m. sausio 3 d.) pateko į Įstatymo 47 straipsnyje nustatytų pažeidimų, už kurių padarymą surašomas rašytinis įspėjimas, sąrašą. Be kita ko, nors Įstatymo 55 straipsnio 3 dalies dispozicijoje rašytinis įspėjimas nėra nurodytas, tačiau Įstatymo 47 straipsnyje imperatyviai buvo nustatyta, kad nustačius šio įstatymo 55 straipsnyje numatytą pažeidimą, juridinis asmuo įspėjamas raštu ir jam nustatomas protingas terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti. Įstatymo 47 straipsnyje nėra nustatyta, kad rašytinis įspėjimas skiriamas tik tuo atveju, kai nurodytų straipsnių atitinkamų dalių dispozicijoje rašytinis įspėjimas įtvirtintas. Tai, kad Tvarkymo taisyklių 18 punkte reglamentuota, jog rašytinis įspėjimas turi būti surašomas tais atvejais, kai jis nurodytas Įstatyme nustatyto pažeidimo dispozicijoje, nėra pagrindas Įstatymo vertinti siaurai, nes aktualios redakcijos Įstatymo 47 straipsnyje aiškiai buvo nustatyti šio įstatymo straipsniai, už kurių pažeidimą skiriamas rašytinis įspėjimas. Šiuo atveju atsakovas turėjo vadovautis anksčiau nurodytais Įstatymo 47 ir 55 straipsniais ir pareiškėjui turėjo būti paskirtas rašytinis įspėjimas bei nurodytas terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti. Taigi nagrinėjamu atveju negalėjo būti pradėta ekonominės sankcijos skyrimo teisena, kadangi atsakovas pirmiausia turėjo skirti pareiškėjui rašytinį įspėjimą bei nurodyti terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti.

9. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo tinkamai taikyti pažeidimo padarymo metu galiojusias Įstatymo nuostatas. Vadovaudamasis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiu teisinės valstybės principu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga motyvuoti individualius administracinius aktus ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, teismas sprendė, jog priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nes atsakovas, priimdamas ginčijamą Nutarimą, nesivadovavo aktualiomis teisės aktų nuostatomis, kurios įtvirtina rašytinio įspėjimo skyrimą už nustatytą pareiškėjo nusižengimą. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys tiek pareiškėjo teises į teisminę gynybą, tiek ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pareiškėjui suprasti bei apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą. Ginčijamas Nutarimas neatitinka VAĮ 3 straipsnyje, 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 ir 41 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 ir 98 straipsniais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), atsižvelgęs į tai, kad Uosto direkcijoje veikia struktūrinis padalinys, t. y. Teisės departamentas, kuriame dirba 5 darbuotojai, į tai, jog skundas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, į bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, protingumo sąžiningumo ir teisingumo principus, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Jei toks prašymas paduotas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui, šis teismas prašymą turi persiųsti apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atskirasis skundas buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl pareiškėjo prašymas priteisti atlyginti 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teisme, perduotinas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III. 12. Atsakovas AAD padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir AAD Nutarimą palikti nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 47 ir 55 straipsnių nuostatas, Tvarkymo taisyklių 18 punkto reikalavimus, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Rašytinis įspėjimas yra įtvirtinta prevencinė priemonė, kuri, nustačius ūkio subjekto daromą pažeidimą, taikoma, suteikiant ūkio subjektui galimybę pašalinti pažeidimą gera valia ir per trumpiausią terminą. Rašytinis įspėjimas skiriamas ūkio subjektui tiksliai ir aiškiai nurodžius, kokių reikia imtis veiksmų tam, kad daromas pažeidimas būtų pašalintas. Rašytinio įspėjimo tikslas yra sudrausminti ūkio subjektą, bet nenubausti. Rašytinis įspėjimas nėra ekonominė sankcija, tačiau jo neįvykdžius ūkio subjektui taikytina atsakomybė pagal specialiuosius Įstatymo straipsnius, kurie yra minimi šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje ir kurių dispozicijose yra numatyta atsakomybė už daromą pažeidimą po rašytinio įspėjimo. Įvertinus Įstatymo 47 straipsnio 1 dalies, 55 straipsnio 3 ir 5 dalių, 57 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių, 76 straipsnio 1 dalies, Tvarkymo taisyklių 18 punkto nuostatas, atsižvelgus į teismų praktiką, darytina pagrįsta išvada, kad Įstatymo 47 straipsnio 1 dalis ir 55 straipsnio 3 dalis konkuruoja kaip bendroji ir specialioji teisės normos. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi imperatyvios nuostatos, kad kai konkuruoja bendroji ir specialioji teisės normos, taikoma specialioji teisės norma. Taigi nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas turėjo vadovautis Įstatymo 47 ir 55 straipsniais ir Uosto direkcijai turėjo būti paskirtas rašytinis įspėjimas bei nurodytas terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti.

12.2. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ginčijamas Nutarimas nemotyvuotas, priimdamas jį, atsakovas nesivadovavo aktualiomis teisės aktų nuostatomis, kurios įtvirtina rašytinio įspėjimo skyrimą už nustatytą nusižengimą. Priimant Nutarimą AAD vadovavosi Įstatymo 47 straipsnio, 55 straipsnio 3 dalies, Tvarkymo taisyklių 18 punkto nuostatomis. AAD, priimdamas ginčijamą Nutarimą, vadovavosi aktualiomis teisės aktų nuostatomis, savo kompetencijos ribose, išsamiai ir pakankamai aiškino teisės aktų nuostatas, nurodė pagrindinius faktus ir argumentus, kuriais rėmėsi priimdamas Nutarimą, suprantamai detalizavo AAD poziciją pareiškėjo atžvilgiu, nepažeidė Nutarimo priėmimo procedūros. Todėl teismui naikinti Nutarimą, kaip neatitinkantį VAĮ 3 ir 8 straipsnių reikalavimų, nebuvo teisinio pagrindo.

12.3. AAD veiksmai, priimant ginčijamą Nutarimą ir juo nustatant ekonominės sankcijos (baudos) dydį, buvo teisėti ir pagrįsti, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo patirtų teismo išlaidų. Taigi pareiškėjui negali būti priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

12.4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai vertino byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, nesivadovavo teisės doktrina bei teismų praktika. Todėl priimtas teismo sprendimas naikintinas.

13. Pareiškėjas Uosto direkcija atsiliepimu prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai siekia praplėsti ginčo, kuris jau buvo išnagrinėtas teisme, ribas. Atsakovas apeliaciniame skunde pirmą kartą kelia klausimą bei dėsto poziciją dėl Įstatymo 47 straipsnio 1 dalies ir 55 straipsnio 3 dalies konkurencijos, t. y., kad šios Įstatymo nuostatos neva konkuruoja tarpusavyje kaip bendroji ir specialioji nuostatos. Vien ši priežastis yra pakankama pripažinti apeliacinį skundą nepagrįstu ir jį atmesti. Be to, Įstatymo 55 straipsnio nuostatos nėra specialiosios teisės normos Įstatymo 47 straipsnio atžvilgiu, todėl šiems Įstatymo straipsniams negali būti taikoma bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Nutarimas yra nemotyvuotas, o atsakovas, priimdamas Nutarimą, nesivadovavo aktualiomis teisės aktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Nutarimą.

16. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 47 ir 55 straipsnių nuostatas, todėl neturėjo teisinio pagrindo naikinti Nutarimą. Atitinkamai be teisinio pagrindo pareiškėjui buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 7 d.) 47 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Nustačius šio įstatymo 55, 57, 76, 93, 94, 107, 109, 112 straipsniuose numatytus pažeidimus, juridinis asmuo įspėjamas raštu ir jam nustatomas protingas terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti, kuris negali būti trumpesnis kaip 7 kalendorinės dienos ir ilgesnis kaip 30 kalendorinių dienų. Išimtiniais atvejais pagal motyvuotą juridinio asmens prašymą, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, terminas nustatytam pažeidimui pašalinti gali būti vieną kartą pratęstas, tačiau ne daugiau kaip 15 kalendorinių dienų.“, o šio straipsnio 3 dalyje – „Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pažeidimas nepašalinamas, pradedama bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo teisena“.

Taigi šiame teisiniame reguliavime buvo įtvirtintos imperatyvios procedūros, kad nustačius, be kita ko, Įstatymo 55 straipsnyje nustatytus pažeidimus, juridinis asmuo privalomai įspėjamas raštu ir jam nustatomas protingas terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti, o tik tada, jeigu per nustatytą terminą pažeidimas nepašalinamas, pradedama bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo teisena. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiuo atveju atsakovas turėjo vadovautis Įstatymo 47 ir 55 straipsniais, ir pareiškėjas turėjo būti įspėtas raštu bei nurodytas terminas nustatytiems pažeidimams pašalinti, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti pradėta ekonominės sankcijos skyrimo teisena, kadangi atsakovas pirmiausia turėjo skirti pareiškėjui rašytinį įspėjimą bei nurodyti terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti, yra tinkamos.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog Įstatymo 47 straipsnio nuostatos yra bendrosios, o Įstatymo 55 straipsnio nuostatos yra specialiosios, nėra pagrįstos, nes tokias išvadas padarė Regionų apygardos administracinis teismas (jo Kauno rūmai), kurio aiškinimai nesaisto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-917-525/2021 motyvuose Įstatymo 47 ir 55 straipsnių nuostatų santykis nebuvo išaiškintas. Ypač pabrėžtina, kad Tvarkymo taisyklių 18 punkto nuostata, jog rašytinis įspėjimas turi būti surašomas tais atvejais, kai jis nurodytas Įstatyme nustatyto pažeidimo dispozicijoje, nereiškia, kad rašytinis įspėjimas neturėjo būti surašomas ir Įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais: priešingas aiškinimas reikštų, esą, poįstatyminis reguliavimas paneigia Įstatyme nustatytąjį.

19. Atsižvelgiant į šios nutarties 18 punkte nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkamai pagrįstai panaikino Nutarimą. Kadangi pareiškėjas laimėjo bylą, todėl jam pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, kuris įtvirtintas ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus ir pan.; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008 m., 303–316 p., 2010 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-319-822/2020).

20. Pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą (1 694 Eur), šį prašymą pirmosios instancijos teismas savo sprendime nagrinėti perdavė apeliacinės instancijos teismui. Bylos duomenys pagrindžia, kad pareiškėją atstovavo advokatas, kuris rengė atskirąjį skundą, kad už šias teisines paslaugas buvo apmokėta.

21. Rekomendacijose nustatyti maksimalūs dydžiai, priteistini už teisines paslaugas. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.15 punkte nurodyta, kad už atskirąjį skundą taikytinas koeficientas – 0,4. Šiuo atveju aktualus 2020 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 398,5 Eur. Atitinkamai, už aptariamą paslaugą maksimaliai gali būti priteista 559,4 Eur (1 398,5 Eur x 0,4). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino užmokesčio už paminėtas teisines paslaugas dydžio, atsižvelgiama į aplinkybę, kad įmonėje veikia struktūrinis padalinys – Teisės departamentas, kuriame dirba 5 darbuotojai, į tai, jog skundas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, į bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, protingumo sąžiningumo ir teisingumo principus, ir daroma išvada, jog iš atsakovo priteistina išlaidų 559,4 Eur dydžio suma yra per didelė, todėl mažintina iki 200 Eur.

22. Pareiškėjas taip pat pateikė 2021 m. lapkričio 7 d. prašymą, kuriame prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas, suteiktas apeliacinės instancijos teisme, t. y. pozicijos derinimą su klientu, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą ir pateikimą teismui, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimą ir pateikimą teismui (iš viso 1 793,22 Eur). Bylos duomenimis atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2021 m. balandžio 29 d., prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas – 2021 m. lapkričio 7 d., už paslaugas apmokėta 2021 m. gegužės 20 d. mokėjimo pavedimu (žr. 2021 m. lapkričio 5 d. sąskaitos išrašą).

23. Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas koeficientas – 1,3, o 8.16 punkte nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas taikytinas koeficientas – 0,4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pozicijos derinimas su klientu sietinas su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo teisine paslauga. Šiuo atveju aktualus 2020 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 524,2 Eur. Atitinkamai, už aptariamą paslaugą maksimaliai gali būti priteista 1 981,46 Eur (1 524,2 Eur x 1,3). Kadangi prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas surašytas 2021 m. IV ketvirtį, tai šiuo atveju aktualus 2020 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 398,5 Eur. Atitinkamai už aptariamą paslaugą maksimaliai gali būti priteista 559,4 Eur (1 398,5 Eur x 0,4). Vadinasi, bendrai maksimaliai gali būti priteista 2 540,86 Eur (1981,46 + 559,4). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino užmokesčio už paminėtas teisines paslaugas dydžio, atsižvelgiama į aplinkybę, kad įmonėje veikia struktūrinis padalinys – Teisės departamentas, kuriame dirba 5 darbuotojai, į tai, jog skundas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, į bylos pobūdį, apimtį, sudėtingumą, protingumo sąžiningumo ir teisingumo principus, ir daroma išvada, jog iš atsakovo priteistina išlaidų 1 793,22 Eur dydžio suma yra per didelė, todėl mažintina iki 450 Eur.

24. Atsižvelgiant į šios nutarties 20–23 punktus, darytina išvada, kad pareiškėjui priteistina 650 Eur (200 + 450) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė