2019-11-13 Nr. AB-21638-3-63-3-01047-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1081-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01047-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. (pareiškėjo Z. M. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Z. M. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Z. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (8.6)-D3-M-4712-2078 „Dėl adreso poilsio nameliui suteikimo“, kuriuo atsisakyta patenkinti jo 2015 m. balandžio 28 d. prašymą suteikti adresą poilsio pastatui-vasarnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, taip pat prašė įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją suteikti adresą šiam pastatui (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo vilnonių audinių fabriko „Liteksas“ (vėliau Kauno vilnos gamybinis susivienijimas „Liteksas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Liteksas, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Liteksas“) darbuotojas ir kad Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau – ir DŽDT VK) 1967 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 462 „Dėl žemės sklypo paskyrimo vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“ poilsio stovyklos statybai (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje“ vilnonių audinių fabrikui „Liteksas“ buvo paskirtas 0,39 ha dydžio žemės sklypas poilsio nameliams statyti. Nurodė, kad 1970 metais bendrovės (tuometinio vilnos pramonės įmonių susivienijimo „Liteksas“) administracija ir profkomitetas, suteikė teisę išskirtame žemės sklype jam pasistatyti vasarinio tipo namelį ir jis 1972 metais nurodytoje vietoje pasistatė vasarnamį, 1972 m. gegužės 27 d. atlikta pastato inventorizacija, nurodant, kad vasarnamis yra Palangos mieste, (duomenys neskelbtini), objekto Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, statinio priėmimo metu galiojo instrukcija dėl tvarkos teisinei pastatų registracijai atlikti Lietuvos tarybų socialistinės respublikos miestuose, vasarvietėse ir kurortuose, patvirtinta Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (toliau – ir LTSR) ministrų tarybos (toliau – ir LTSR MT) 1949 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 14 (instrukcijos priedėlis Nr. 5 pakeistas 1959 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 186-p), kurios 10 paragrafas nustatė, jog gavus iš savininko dokumentus nuosavybės teisei registruoti komunalinio ūkio skyrių arba butų ūkio valdybų surinkta medžiaga tuo klausimu turėjo būti perduodama vietos DŽDT VK svarstyti ir tvirtinti. Nurodo, kad pastato inventorizacijos dokumentus Kretingos rajono DŽDT VK komunalinio ūkio skyriui perdavė, tačiau vienareikšmiškos išvados dėl pastato teisinės registracijos ir inventorizacijos nei ši, nei 1970 m. vasario 10 d. įsigaliojusi Teisinio pastatų registravimo LTSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija (LTSR MT 1970 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 2) nepateikė. Nurodė, kad nuosavybės teisių įregistravimo procedūrą pradėjęs galiojant 1949 m. pastatų teisinio įregistravimo instrukcijai, inventorizavęs valdą, jis klaidingai manė, jog poilsio namelio teisinės registracijos klausimas išspręstas.

3. Pareiškėjas teigė, kad LTSR MT komiteto 1949 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl teisinės pastatų registracijos Lietuvos TSR miestuose, vasarvietėse, kurortuose“ 13 straipsnis reglamentavo komunalinio ūkio skyriaus arba butų ūkio valdybos pareigą nustatyti savavališkai pastatytus pastatus. Atsižvelgiant į tai, kad nuo statybos pradžios – 1972 metų iki dabar statinys nebuvo pripažintas savavališkai pastatytu, teigia, jog esant žemės suteikimo dokumentui, buvo išduotas leidimas statybai ir statiniai pripažinti tinkamais naudoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad pastatas yra naudojamas ir eksploatuojamas nuo 1972 metų iki šiol – jis jame gyvena, remontuoja, moka valstybinės žemės mokesčius. 2014 m. liepos 23 d. sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, bylos Nr. 25/48498, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), koordinatės nužyminčios pastato vietą (duomenys neskelbtini). 2015 m. balandžio 28 d. pareiškėjas Palangos miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) pateikė prašymą suteikti adresą pastatui, tačiau Administracija skundžiamu Sprendimu atsisakė tai padaryti.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas atsisakė suteikti pastatui adresą, nes pastatas negali būti laikomas adreso objektu dėl to, kad: 1) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu pastatas nelaikytinas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu; 2) pastatas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 2 straipsnio 6 dalį, statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. D1-167, priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams ir vadovaujantis STR 1.07.01:2010 jo statybai nereikalingas rašytinis pritarimas; 3) nepateikti įrodymai, kad pastatas buvo teisiškai registruotas pagal LTSR MT 1970 m. sausio 1 d. nutarimo Nr. 2 galiojusią tvarką; 4) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija raštu nurodė Administracijai, kad tokio pobūdžio poilsio nameliai yra laikini statiniai; 5) LTSR MT 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu uždraudė statyti vasarnamius Kretingos r. Šventosios apylinkės teritorijoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamo Sprendimo motyvais akcentuoja, kad pagrindinis Sprendimo argumentas yra tai, jog pastatas negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu pagal NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Su tokia atsakovo išvada pareiškėjas nesutinka, nes pagal NTKĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nekilnojamojo turto kadastro objektai yra statiniai (taip pat nebaigti statyti), išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šis statinys yra laikinas, nes pastatytas 1972 metais, yra naudojamas. Pareiškėjo teigimu, statinys neatitinka laikinojo statinio kriterijų, be to, jam buvo išduotas leidimas, inventorizuotas 1972 m. gegužės 27 d., pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokie patys šalia esantys statiniai ekspertizės aktais yra pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre. 1967 metais buvo išduotas leidimas statyti, 1972 metais – leidimas eksploatuoti, inventorizuotas 1972 m. gegužės 27 d., pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad leidimas statyti ir eksploatuoti nėra išlikęs.

5. Pareiškėjo teigimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 5 punkto nuostatomis siekia įregistruoti pastatą ir nuosavybės teises į jį nekilnojamojo turto registre. NTKĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrašant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, turi būti įrašomas nekilnojamajam daiktui Vyriausybės nustatyta tvarka suteiktas adresas (gyvenamosios vietovės pavadinimas, gatvės pavadinimas ir pastato numeris), todėl pagal šią nuostatą pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl adreso pastatui suteikimo. Pažymėjo, jog NTKĮ 5 straipsnio 2 dalis papildyta 4 punktu, nenumatant pereinamojo laikotarpio statinių turėtojams, praplečiant normos taikymo apimtis, pažeidžiamos statinių savininkų teises. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio (nuosavybė neliečiamumo garantijos įstatymais) nuostatoms.

6. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka yra savarankiškoji savivaldybių funkcija (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktas).

Paaiškino, jog pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d. prašymas suteikti adresą jo nurodomam poilsio statiniui (vasarnamiui) buvo netenkintas dėl objektyvių priežasčių, nes šis poilsio pastatas nėra adresų objektas. Atsakovo teigimu, adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (Adresu formavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Adresų formavimo taisyklės) 1 punktu, 4.3 ir 5 punktai).

Atsakovo vertinimu, iš šios teisės normos galima daryti išvadą, jog svarbiausias kriterijus, sprendžiant klausima ar pastatas gali būti adresų objektu, yra tai, ar pastatas gali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Nesudėtingas statinys Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje yra apibūdinamas kaip paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visu aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietu priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kv. m ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto.

Atsakovo teigimu, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ 1 punktu, 6 priedo 3 punktu, statant I grupės nesudėtingą statinį rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui nereikalingas. Akcentavo, kad tokio pobūdžio poilsio namelis (vasarnamis) dėl savo požymių negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu, o tai reiškia ir adresų objektu.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.

9. NŽT nurodė, kad Administracija teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti adresą statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini) Palangoje. Paaiškino, kad statinys, kuriam pareiškėjas prašo suteikti adresą, yra nesuformuotame valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangos mieste ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu. Sutinka su atsakovės skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais ir motyvais dėl adreso nesuteikimo.

II. 10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Z. M. skundą.

11. Teismas nurodė, kad Z. M. skundas buvo priimtas nagrinėti 2015 m. liepos 28 d. teismo nutartimi, todėl administracinė byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalis).

12. Teismas nustatė, kad teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas Palangos miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1211-588/2015, kurioje pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad poilsio vasarnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga yra nekilnojamasis daiktas statinys ir kad jis nuosavybės teise jį valdo nuo 1972 metų. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-26-460/2017 Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-83-588/2016 (buvęs Nr. e2-1211-588/2015) panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo Z. M. pareiškimas dėl juridinių faktų nustatymo atmestas. Klaipėdos apygardos teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinė byla atnaujinta ir nagrinėjama iš esmės.

13. Teismas iš bylos duomenų sprendė, kad pareiškėjas Administracijai 2015 m. birželio 19 d. padavė prašymą suteikti numerį adreso objektui, t. y. poilsio pastatui-vasarnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Palangos mieste. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, 2015 m. birželio 19 d. ginčijamu Sprendimu prašymo netenkino. Sprendime nurodė, kad poilsio namelis negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu, o tai reiškia ir adresų objektu, todėl adresas statiniui negali būti suteiktas.

14. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. spalio 28 d. raštas Nr. 2D-16420(16.17) „Dėl duomenų pateikimo apie poilsio pastato teisinį statusą“, kuriame pažymima, jog klausimas susijęs su daikto fizinėmis savybėmis (kilnojamas ar nekilnojamas) sprendžiamas atliekant minėtų daiktų (poilsio pastatų) ekspertizę ir kad inspekcija ekspertizės neatlieka. Pareiškėjas pateikė Palangos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-83-588/2016 atliktos teismo ekspertizės 2016 m. kovo 14 d. aktą Nr. 16-09, kurio išvadose nurodyta, kad: statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamas daiktas pagal savo technines savybes ir teisės aktus; minėtas statinys juridinio fakto atsiradimo metu (1970-1972 metais) atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pastatų teisinei registracijai; teismo ekspertizės metu buvo tirta Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurioje nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos klasifikuojami statiniai, todėl vadovaujantis šios instrukcijos 2 punkto d papunkčiu minėtas statinys turėjo būti teisiškai registruojamas; statinys nėra laikinas, jis yra priskirtinas prie I grupės nesudėtingų statinių.

15. Dėl teismo ekspertizės akto teismas pažymėjo, kad eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės metu gauta išvada, kurią pateikia ekspertas, pritaikęs specialias žinias. Teismas akcentavo, kad tais atvejais, kai koks nors ekspertinis tyrimas byloje atliekamas ne pagal teismo nutartį, priimtą nagrinėjamoje administracinėje byloje, tai, nepaisant to, kad toks rašytinis aktas yra tiriamojo-mokslinio pobūdžio, jame pateikta išvada negali būti laikoma įrodymu ABTĮ 62 straipsnio prasme, o toks dokumentas gali atitikti rašytinį įrodymą ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies prasme, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). Vertinant nagrinėjamojoje byloje pateiktą eksperto išvadą nustatyta, kad išvadoje išdėstytos tik poilsio namelio apžiūros metu vizualiai nustatytos aplinkybės bei pateikiami nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, pati išvada nėra tiriamojo-mokslinio pobūdžio bei joje nepateikta jokių išvadų, susijusių su specialiųjų mokslo, technikos ar amato žinių pritaikymu, todėl šis įrodymas negali būti laikomas patvirtinančiu išvadą apie ginčo statinį kaip nekilnojamąjį daiktą.

16. Teismas vertino pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-998, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) nustatė, kad atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pareiškėjas prieštaravimą grindžia tuo, kad NTKĮ 5 straipsnio 2 dalis papildyta 4 punktu nenumatant jokio pereinamojo laikotarpio statinių turėtojams, tiesiog praplečiant normos taikymo apimtis, neatsižvelgiant į statinių savininkų teises. Pareiškėjo manymu, tokiu teisiniu reguliavimu be objektyvaus pagrindo paneigtos nuosavybės teisės statinių savininkų, kurie pasistatė statinius iki šios normos įsigaliojimo. Teismas pabrėžė, kad NTKĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) taip pat nustatė, jog nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomas nekilnojamasis daiktas – statinys (taip pat nebaigtas statyti), išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo, todėl dar iki įsigaliojant pareiškėjo nurodytai NTKĮ normai, nesudėtingi statiniai, kuriems nereikėjo statybos leidimo, nebuvo laikomi nekilnojamojo turto kadastro objektu. Įvertinęs tai, teismas nurodė, kad nekyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai, todėl pasinaudodamas savo diskrecijos teise, konstatavo, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

17. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos įrodymų visumą ir aptartą teisinį reguliavimą konstatavo, kad pareiškėjui Z. M. priklausantis statinys – poilsio namelis nebuvo ir negalėjo būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto kadastro objektas Nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalies 4 punkto prasme, todėl statinys pagal Adresų formavimo taisyklių 4.3 papunktį ir 5 punktą negali būti ir adresų objektu. Atsakovas netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl adreso statiniui suteikimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo akto (ar jo dalies) panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Antrasis skundo reikalavimas – įpareigoti atlikti veiksmą suteikti adresą šiam statiniui yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl taip pat atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiška tokio pobūdžio ginčų sprendimo praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje A662-2556/2014, teisminio proceso Nr. 3-63-3-00406-2014-2).

III. 18. Pareiškėjas Z. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino teismo eksperto išvados civilinėje byloje, nes ji nėra tiriamojo-mokslinio pobūdžio ir tokiu būdu paneigė tesimų sistemos vientisumo principą, tačiau neskyrė atskiros teismo ekspertizės nagrinėjamoje administracinėje byloje. Tokią išvadą priėmęs teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatas, nes nebuvo aktyvus tiriant įrodymus, nustatant bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištiriant.

20. Pareiškėjo vertinimu pareiškėjas nemotyvavo sprendimo, nepateikė jokio byloje esančių pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų vertinimo. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, aktualias ginčui spręsti. Ginčo santykiui taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas „Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas). Sąrašo 2 punkte nurodyta, kad pastatyti seni statiniai registruojami pateikus Registro tvarkytojui prašymą įregistruoti daiktą, kadastrinių matavimų bylą ir dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumą. Sąrašo 6 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą gali būti ir vykdomojo komiteto sprendimas skirti žemės sklypą statybai, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimai, potvarkiai ar sprendimai, statinio priėmimo komisijų aktai. Šioje administracinėje byloje buvo pateikti esminės reikšmės turintys duomenys, t. y. žemės skyrimo dokumentai, mokėjimai už žemę, inventorizacijos byla, nekilnojamojo daikto kadastro byla, kurie, pareiškėjo teigimu, akivaizdžiai patvirtina ginčo pastatų statybos teisėtumą ir vadovaujantis Sąrašu, šie pastatai galėtų būti registruojami valstybės įmonės Registrų centre kaip nekilnojamasis daiktas. Todėl, vadovaujantis Adresų formavimo taisyklių 4.3. papunkčiu, atsakovas privalėjo suteikti ginčo pastatams adresą, o pirmosios instancijos teismas panaikinti neteisėtą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą suteikti adresą šiems pastatams.

21. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, nes iš esmės grindžiamas tapačiais motyvais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodo pirmosios instancijos tesimo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (8.6)-D3-M-4712-2078 „Dėl adreso poilsio nameliui suteikimo“, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo Z. M. 2015 m. balandžio 28 d. prašymą suteikti adresą poilsio pastatui-vasarnamiui, unikalus (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nurodydamas, kad poilsio namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Palangos mieste nebuvo ir negalėjo būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto kadastro objektas Nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalies 4 punkto prasme, todėl statinys pagal Adresų formavimo taisyklių 4.3 papunktį ir 5 punktą negali būti ir adresų objektu.

25. Pareiškėjas Z. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino teismo eksperto išvados susijusioje civilinėje byloje, netinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas (neatsižvelgė į tai, kad Sąrašo 6 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą gali būti ir vykdomojo komiteto sprendimas skirti žemės sklypą statybai, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimai, potvarkiai ar sprendimai, statinio priėmimo komisijų aktai), todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

26. 2019 m. spalio 10 d. pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėja) pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos Nr. A-1081-492/2019 nagrinėjimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio pagrindu, nenurodydama konkretaus bylos sustabdymo teisinio pagrindo pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 1-13 punktuose išvardintus administracinės bylos sustabdymo pagrindus. Pareiškėja nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – ir EŽTT) nagrinėjama byla pagal pareiškėjos M. M. pareiškimą, dėl žmogaus teisių pažeidimų, sprendžiant civilinę bylą, kurios metu buvo nagrinėjamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl poilsio vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, todėl prašo administracinės bylos Nr. A-1081-492/2019 nagrinėjimą sustabdyti, kol nebus baigta nagrinėti byla EŽTT, pagal M. M. skundą (pareiškimo Nr. 58179/18, byla M. v. Lietuva).

27. M. M. peticija EŽTT buvo pateikta pasibaigus teisminiam procesui Lietuvoje (kreipimosi data: 2018 m. gruodžio 4 d.), t. y. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. birželio 5 d. priėmus nutartį, kuria Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo dalį, kuriomis buvo išnagrinėtas prašymas nustatyti juridinę reikšmė turintį faktą, kad statybos būdu įgytas poilsio vasarnamis Palangos miesto savivaldybėje, inventorizacijos Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis registruotinas Nekilnojamojo turto registre. Nurodytos civilinės bylos nagrinėjimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo pagrindas stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą: Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje (Nr. eI-1858-243/2015), buvo sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Palangos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-1211-588/2015. Motyvai, kuriais remiantis Klaipėdos apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą buvo susiję su padaryta išvada, kad civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi tiesioginį ryšį su nagrinėjamu ginču administracinėje byloje (įpareigojimas suteikti adresą statiniui).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 100 straipsnyje įtvirtintus bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai.

29. Įvertinusi byloje esančius duomenis ir tai, kad pareiškėja prašyme dėl bylos sustabdymo nenurodė konkretaus bylos sustabdymo pagrindo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašyme išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo stabdyti administracinę bylą privalomais bylos sustabdymo pagrindais, nustatytais ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 1-12 punktuose. Atsižvelgus į šią išvadą teismas vertina, ar pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės suponuoja atskirą nagrinėjamos bylos sustabdymo pagrindą pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punktą.

30. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-476-520/2018). Teismas dėl bylos sustabdymo privalo spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, apsvarstęs, ar tam tikros aplinkybės, sudarančios pagrindą stabdyti bylą, netrukdo teismui visapusiškai ir teisingai nustatyti esmines bylos aplinkybes, tikruosius šalių tarpusavio santykius, ar bylos sustabdymas neužvilkins jos išnagrinėjimo ir nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisėtų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-415/2018).

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Pažymėtina, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

32. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad EŽTT nagrinėjama byla ne dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, bet dėl pareiškėjos teisių į nuosavybę bei į teisingą teismą pažeidimo. Administracinės bylos dalyką sudaro adreso suteikimo pareiškėjo valdomam vasarnamiui, pagrįstumas.

33. Įvertinus abiejų bylų sąsajumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes civilinė byla Nr. e3K-3-218-248/2018 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra išnagrinėta ir įsiteisėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis, kuria byla dėl juridinė reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nutraukta, o bylos nagrinėjimas EŽTT pagal pareiškėjos M. M. pareiškimą Nr. 58179/18 nėra kliūtimi nagrinėti administracinę bylą dėl anksčiau priimto administracinio akto panaikinimo.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Administracijai 2015 m. birželio 19 d. padavė prašymą suteikti numerį adreso objektui, t. y. poilsio pastatui-vasarnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Palangos mieste. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, 2015 m. birželio 19 d. ginčijamu Sprendimu prašymo netenkino, nes poilsio namelis negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu, todėl adresas statiniui negali būti suteiktas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, išnagrinėjęs pareiškėjo kasacinį skundą panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo dalį, kuriomis išspręstas prašymas nustatyti juridinį faktą – kad statybos būdu įgytas poilsio vasarnamis yra nekilnojamasis daiktas, statinys – vasarnamis, registruotinas Nekilnojamojo turto registre, ir nutraukė bylos dalį dėl šio prašymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų apie tai, kad ginčo statinys buvo statomas, turint statybą leidžiančius dokumentus, ir tinkamai, tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas baigtu. Pareiškėjui neįrodžius ginčo statinio statybos teisėtumo, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise faktą.

36. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (redakcija, aktuali nuo 2004 m. birželio 13 d.) 4.3 punkte nustatyta, jog adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal tų pačių taisyklių 5 punktą, adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Šios teisės normos turinys suponuoja, kad adreso suteikimui yra reikšminga tai, ar pastatai yra adresų objektai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tai patvirtina dvi sąlygos: ar pastatas arba jų kompleksas gali būti nekilnojamieji daiktai, ir ar jais gali būti pripažinti. Pirmą sąlygą patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto registre registruojami šiame straipsnyje išvardinti nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-433-261/2017). Pažymėtina, kad objektas, kuriam prašoma suteikti adresą, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija vertina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino, ar adresas gali būti suteiktas pagal Taisyklių 4.3 punktą įtvirtintas sąlygas, t. y. kad statinys negali būti adreso objektu jei nėra ar negali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir dėl to negali būti adreso objektu. Atsakovas, prieš suteikdamas adresą, privalo tikrinti minėtas sąlygas ir tik jas nustatęs, gali suteikti statiniui adresą. Be kita ko, atsakovas, tikrindamas teikiamus dokumentus, turi įsitikinti, kad statiniai yra teisėti.

37. NTKĮ (redakcija iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjo faktiškai naudojamas statinys laikytinas statiniu Statybos įstatymo prasme, tačiau jis neregistruotinas Nekilnojamojo turto registre dėl to, kad pareiškėjas neįrodė šio statinio teisėtumo sąlygų, t. y. pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo išduotas statybos leidimas ir kad statinys valstybinės priėmimo komisijos buvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl ir pareiškėjo poilsio namelio valdymo nuosavybės teise faktas nepripažintas.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šio ginčo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas „Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas“ (2011 m. spalio 27 d. nutarimo redakcija Nr. 1263), kadangi statiniai, kaip nurodo pareiškėjas, yra pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d. Minėto sąrašo 6 punktu yra numatyti dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą.

Nors byloje ir yra pateiktas Lietuvos susivienijimo „Liteksas“ profkomiteto raštas adresuotas Klaipėdos tarprajoniniam inventorizacijos biurui, kuriame informuojama, kad susivienijimas ir profkomitetas neprieštarauja, kad jam priskirtame žemės sklype pareiškėjas pasistatytų vasarinio tipo namelį (t I., b. l. 29), tačiau vien šis dokumentas neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas ne tik gavo teisę statyti namelį „Liteksas“ priskirtame žemės plote tačiau ir gavo leidimą statyti poilsio namelį ir jį užbaigė bei įregistravo pagal tuo metu galiojusią Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtintą Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukciją (5 p.).

Taigi, pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių būtent konkretaus poilsio namelio statybą leidžiančio dokumento, statybos užbaigimo bei objektyvių paaiškinimų, kodėl nurodytas statinys nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad poilsio namelis buvo inventorizuotas neįrodo, kad šis statinys buvo pastatytas ir užbaigtas teisėtai, o pareiškėjas įgijo į jį nuosavybės teises. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo faktiškai naudojamas poilsio namelis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Palangos mieste yra ar gali būti nekilnojamojo turto objektu, o tuo pačiu ir adresų objektu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose yra suformuota ir nuosekli (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje A-433-261/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje eA-1730-502/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje A662-2556/2014).

39. Atmesdama pareiškėjo argumentus dėl teismo ekspertizės akto vertinimo byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste, ekspertizės akte padarytos išvados dėl poilsio namelio, kaip nekilnojamojo daikto techninio įvertinimo, nėra aktualios nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes negali pagrįsti nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingų faktų apie pareiškėjo faktiškai naudojamo poilsio namelio, jo daiktinių teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, taip pat negali pagrįsti statinio teisėto užbaigimo. Šiuos faktus remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, nes tam reikia ne specialių žinių, bet teisinio surinktų duomenų vertinimo, o tai yra teismo funkcija. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konkrečiu atveju, nors teismo ekspertizės aktas ir yra tiriamojo-mokslinio pobūdžio, tačiau nagrinėtoje administracinėje byloje jis negali turi tos įrodomosios vertės, kuri svarbi konstatuojant teisinio įvertinimo reikalaujančius faktus.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, aktualų teisinį reguliavimą bei patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai taikė ir aiškino ginčo teisiniams santykiams aktualų reguliavimą ir priėmė motyvuotą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. M. (pareiškėjo Z. M. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė