2021-04-21 Nr. AB-8331-3-64-3-02097-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-219-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02097-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. buvo kalinamas Šiaulių TI ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo kalinamas kameroje Nr. 77, kurioje nebuvo įrengta (sumontuota) kėdė, į jo žodinius prašymus reaguota nebuvo, kėdė buvo sumontuota tik 2019 m. rugsėjo 2 d. po pateikto rašytinio skundo. Pareiškėjas yra kairiarankis, tad sėdint prie stalo ant šalia esančio gulto, visą laiką kliuvo ranka už sienos ar gulto, buvo priverstas dėl šio nepatogumo sėdėti prie stalo ant apversto šiukšlių kibiro. Kol kameroje nebuvo kėdės, pareiškėjui teko kęsti didelį nepatogumo jausmą, fizinius nugaros skausmus, buvo pažemintas jo orumas, tai sukėlė gilius dvasinius apmąstymus, pareiškėjas jautėsi neigiamai išskirtas iš kitų suimtųjų, kuriems buvo įrengta kėdė ar suolas prie stalo. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI pažymėjo, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. pažymos „Dėl I. M.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 77. Kameroje buvusi kėdė, pastebėjus, jog ji sulūžusi, buvo demontuota 2019 m. kovo 31 d., gavus reikiamas medžiagas, ji buvo sumontuota 2019 m. rugsėjo 5 d. Pareiškėjas su skundu dėl nesamos kėdės kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 28 d., reaguota į skundą buvo nedelsiant. Stalas šioje kameroje yra šalia lovos, tad yra galimybė sėdėti ant lovos prie stalo, duomenų, jog pareiškėjas nuolat kentė nugaros skausmus, byloje nėra.

5. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo I. M. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas kameroje, kurioje nebuvo kėdės, atlyginimo.

8. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2019 m. rugsėjo 20 d. pažymos Nr. 60/09-4219 „Dėl I. M.“, pareiškėjas Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. kameroje Nr. 77. Duomenų, kiek asmenų buvo kameroje, teismui nepateikta, pats pareiškėjas savo skunde nenurodė, kad kameroje jis būtų buvęs ne vienas. Pagal teismų sistemos LITEKO duomenis, teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-8325-362/2019 pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, iš sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas I. M. kameroje Nr. 77 buvo kalinamas vienas.

9. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. pažymoje Nr. 61/04-2407 „Dėl I. M.“ nurodyta, kad pareiškėjas I. M. kreipėsi su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų. 2019 m. rugpjūčio 28 d. buvo pateiktas skundas dėl kėdės nebuvimo kameroje, 2019 m. rugsėjo 18 d. pateiktas atsakymas, kuriame nurodoma, jog kėdė buvo kaip sulūžusi demontuota 2019 m. kovo 31 d., o gavus trūkstamas medžiagas, 2019 m. rugsėjo 5 d. kėdė buvo sutaisyta ir grąžinta į kamerą.

10. Teismui pateikta Šiaulių TI Sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 76/10-419 „Dėl I. M.“, kurioje nurodyta, kad I. M., būdamas Šiaulių TI, dėl nugaros skausmų į gydytojus nesikreipė. Susipažinus su asmens sveikatos istorija, nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI gydytojus kreipėsi, tačiau duomenų, jog jam buvo skirti vaistai nuo skausmo, nėra.

11. Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodė savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje, nesant ten privalomai būtinos kėdės. Atsakovas šios aplinkybės neginčijo, nurodė, jog kėdė iš kameros buvo kaip sulūžusi pašalinta dar 2019 m. kovo 31 d., ir vėl grąžina į kamerą tik 2019 m. rugsėjo 5 d. Kadangi pareiškėjas ginčijo šią datą, nurodydamas, jog kėdė buvo jau 2019 m. rugsėjo 2 d., teismui kitų įrodymų pateikta nebuvo, teismas laikė, kad kėdė buvo sumontuota kameroje 2019 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjui būnant kameroje Nr. 77 nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., viso 116 dienas, ten nebuvo kėdės, tad byloje nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9 punkto, kuris numato, jog kameroje privalo būti suolas, ar kėdė, ar taburetė, 1 vieta vienam asmeniui, pažeidimas.

12. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

13. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, teismas vertino, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

14. Teismo vertinimu, šioje byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jautė nugaros skausmus, tai nėra patvirtinta bylos medžiaga. Visu aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus dėl (duomenys neskelbtini) nesikreipė, vaistų (duomenys neskelbtini) jam išrašoma nebuvo. Tai, kad pareiškėjui 2014 m. gruodžio 17 d. buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), negali būti laikoma įrodymu, jog beveik po penkerių metų pareiškėjas toliau (duomenys neskelbtini). Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas su rašytiniu skundu į administraciją dėl kėdės nebuvimo kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 28 d., įrodymų, jog iki to jis būtų pateikęs skundus Šiaulių TI administracijai, nėra. Pats pareiškėjas nurodė, jog žodinius prašymus teikė, tačiau to patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

15. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, tačiau nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur trūko kėdės atsisėdimui. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (kėdės nebuvimas kameroje) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus dėl (duomenys neskelbtini) nesikreipė). Įvertinęs tai, kad pareiškėjui sąlygos Šiaulių TI buvo tik iš dalies užtikrintos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, atsižvelgęs, į tai, kad dalis argumentų paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, į tai, kad pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, sėdėti galimybę prie stalo ar ant gulto, ar ant kibiro, turėjo, tačiau dėl šito jautė nepatogumus, atsižvelgęs į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, įvertinęs greitą kėdės sumontavimą kameroje po oficialaus skundo, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas I. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pagal galiojančius teisės aktus kėdės, stalo buvimas kameroje yra privalomas. Visi neigiami išgyvenimai – orumo pažeidimas, nepatogumas, dvasiniai sukrėtimai ir fizinis skausmas, buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas negali pateikti patirtos neturtinės žalos įrodymų, nes tai nėra įmanoma. Po pareiškėjo rašytinio prašymo kėdė kameroje buvo įrengta po kelių dienų. Tačiau atsakovas, žinodamas, kad kėdė demontuota, galėjo tai padaryti anksčiau. Teismas klaidingai nurodė kėdės demontavimo datą (2019 m. kovo 31 d.), nes kėdė demontuota 2019 m. kovo 1 d.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Šiaulių TI nuomone, teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, pažeidimų mąstą, trukmę bei intensyvumą ir pagrįstai konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini žmogaus orumą žeminančiais, be to, nėra duomenų, kad atsakovas būtų pareiškėją išskyręs iš kitų asmenų. Be to, kaip atsakovas buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui, staliukas kameroje Nr. 77 yra visai šalia lovos, todėl pareiškėjas, norėdamas skaityti ar valgyti prie stalo, tą galėjo daryti sėdėdamas ant lovos. Tai patvirtina pridedamos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kokiu atstumu nuo lovos yra įmontuotas staliukas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas I. M. kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų (kameroje nesant įrengtos (sumontuotos) kėdės), atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo I. M. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pagal galiojančius teisės aktus kėdės įrengimas kameroje yra privalomas. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimai buvo pakankamai intensyvūs, todėl šiuo atveju yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad teismas klaidingai nurodė kėdės demontavimo datą (2019 m. kovo 31 d.), nes kėdė demontuota 2019 m. kovo 1 d.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Iš Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus dėl pažeidimo, kuris jau buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui būnant kameroje Nr. 77 nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., viso 116 dienas, ten nebuvo kėdės, tad byloje nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9 punkto, kuris numato, jog kameroje privalo būti suolas, ar kėdė, ar taburetė, 1 vieta vienam asmeniui, pažeidimas.

26. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas klaidingai nurodė kėdės demontavimo datą (2019 m. kovo 31 d.), nes kėdė demontuota 2019 m. kovo 1 d., nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste, nes pareiškėjas skunde ginčo laikotarpį apibrėžė nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nustatytus pažeidimus būtent pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu.

27. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (pareiškėjui būnant kameroje Nr. 77 nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., viso 116 dienas, ten nebuvo kėdės), pareiškėjo skunde nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Šiuo atveju buvo įvertinta, be kita ko, tai, kad pareiškėjui pateikus rašytinį prašymą, kėdė kameroje buvo labai operatyviai sumontuota, pareiškėjas anksčiau į administraciją dėl patiriamų nepatogumų raštu nesikreipė, stalas ginčo kameroje buvo šalia lovos.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, vadovavęsis aktualia teismų praktika, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan