2018-01-05 Nr. AB-399-3-61-3-02273-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2842-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02273-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.3; 10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) atšaukti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1V-592 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dėl neteisėto kitos šalies pilietybės įgijimo; 2) atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji gimė Rusijoje, jos seneliai (mamos tėvai) gimė Lietuvoje, mama yra Lietuvos pilietė. Nurodė, kad pagal federalinio įstatymo „Apie Rusijos Federacijos pilietybę“ 11 straipsnį, pilietybė įgyjama gimstant, o pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 14 straipsnį, vaikas, kurio vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Be to, pareiškėjos vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

3. Pasak pareiškėjos, ji Rusijos pilietybę įgijo anksčiau nei Lietuvos pilietybę.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 68–69).

5. Ministerija paaiškino, kad pareiškėja Lietuvos pilietybę įgijo 1994 m. rugsėjo 29 d. (prašant vienam iš vaiko tėvų). Ministerija nurodė, kad pareiškėjos 2015 m. lapkričio 27 d. pranešimu Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Šiaulių apskr. VPK) buvo informuotas apie tai, kad pareiškėja įgijo užsienio valstybės pilietybę (2002 m. kovo 6 d. gavo Rusijos pasą).

6. Ministerija nurodė, kad pagal Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, todėl skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 123–126).

8. Teismas konstatavo, kad byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. birželio 28 d. teikimu Nr. (15/3-10)13P-209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – Teikimas)) nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1991 gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį (prašant vienam iš vaiko tėvų) įgijo 1994 m. rugsėjo 29 d.

9. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atitiktų bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad šią aplinkybę pareiškėja patvirtino savo parašu 2015 m. lapkričio 27 d. pranešime apie užsienio valstybės pilietybės įgijimą. Be to, šiame pranešime pareiškėja nurodė, kad 2002 m. kovo 6 d. gavo Rusijos pasą. Teismas darė išvadą, kad Rusijos pilietybę pareiškėja įgijo vėliau nei Lietuvos pilietybę, kurią įgijo 1994 m. rugsėjo 29 d., todėl pareiškėja pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą laikoma netekusia Lietuvos Respublikos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjai objektyviais įrodymais nepaneigus faktinės aplinkybės, kad Lietuvos pilietybę ji įgijo 1994 m. rugsėjo 29 d., nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai skunde išdėstytais argumentais neįrodžius Įsakymo neteisėtumo, reikalavimas, susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimu, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir panaikinti Įsakymą Nr. 1V-592 dėl pareiškėjos neteisėto kitos šalies pilietybės įgijimo (b. l. 131–132).

13. Pareiškėja su apeliaciniu skundu pateikė 1993 m. rugsėjo 30 d. išduotą pasą (b. l. 133–134), kuris, pasak pareiškėjos, patvirtina faktą, kad Rusijos pilietybė buvo įgyta dar prieš Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą. Pareiškėja paaiškina, kad Rusijos pasas jai buvo išduotas 1993 m. rugsėjo 30 d., o Lietuvos pasas buvo išduotas vėliau, t. y. 2002 m. rugpjūčio 13 d.

14. Pareiškėja nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis (Pilietybės įstatymo 7 straipsnis).

15. Ministerija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies bei panaikinti Įsakymo dalį, kuria buvo nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 145–146). Ministerija taip pat prašo bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

16. Ministerija nurodo, kad nei jai, nei Migracijos departamentui nebuvo žinoma apie 1993 m. rugsėjo 30 d. Rusijoje pareiškėjai išduoto paso egzistavimą. Pareiškėja 2015 m. lapkričio 27 d. Pranešime klaidingai nurodė, kad Rusijos pasą gavo 2002 m. kovo 6 d.

17. Ministerijos nuomone, sprendimą dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 34 straipsniu, turi priimti pirmosios instancijos teismas, nes pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo apgaulės būdu, t. y. 1994 m. rugsėjo 29 d. sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą sąmoningai buvo nuslėpta informacija apie turimą Rusijos Federacijos pilietybę, nepaisant dvigubos pilietybės draudimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Lietuvos 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1V-592 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nurodydamas, kad, pareiškėjai objektyviais įrodymais nepaneigus faktinės aplinkybės, jog Lietuvos pilietybę ji įgijo dar 1994 m. rugsėjo 29 d., o Rusijos pasą gavo 2002 m. kovo 6 d., t. y. vėliau už Lietuvos pilietybės įgijimą, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą. Apeliantė prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir panaikinti Įsakymą dėl pareiškėjos neteisėto kitos šalies pilietybės įgijimo.

Faktinės aplinkybės

19. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1994 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjai vieno iš tėvų prašymu buvo išduotas dokumentas Nr. 117280 (b. l. 89), įvardintas pasu, kuris 1999 m. rugsėjo 16 d. buvo pakeistas, padarant tarnybinę žymą „Yra tėvo - Rusijos pil. sutikimas, motinos – LR pil. - prašymas, pažyma iš Rusijos ambasados. LR Piliet. Įst. 25 str. 1 d.“ (b. l. 89 – 90). Dokumento gavimą savo parašu patvirtino E. P. (b. l . 90), pareiškėjos mama.

20. Pareiškėja, jai sukakus 16 metų, 2002 m. rugpjūčio 13 d. raštu pasižadėjo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą (b. l. 93) ir jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas (b. l. 76), kuris 2015 m. lapkričio 26 d. buvo pakeistas, nustatant galiojimo datą iki 2025 m. lapkričio 26 d. (b. l. 35, 81).

21. Šiaulių apskr. VPK Migracijos skyriaus Pasų poskyryje 2015 m. lapkričio 27 d. pareiškėja užpildė du pranešimus apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Byloje yra pateikti minėti pranešimai, užpildyti ranka lietuvių ir rusų kalbomis (b. l. 74–75). Pranešime nurodyta, kad pareiškėja gimė Rusijoje, 2002 m. kovo 6 d. gavo Rusijos pasą, o 2002 m. rugpjūčio 13 d. gavo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat nurodyta: “NeAtitinku Pilietybės įstatymo 7 str. 1d.– 4 d.“ (b. l. 74). Pranešime rusų kalba pareiškėja nurodė, kad ji neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5 ir 7 punktų (b. l. 75). Prie pranešimo pareiškėja, be kitų dokumentų, pridėjo Rusijos Federacijos 2009 m. spalio 9 d. išduoto paso kopiją (b. l. 77), iš kurios matyti, kad Rusijos Federacijos pasas pareiškėjai buvo išduodamas nuo 2002 m. kovo 6 d. (b. l. 77–78).

22. Pareiškėja savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Lietuvos pilietybę įgijo vėliau nei Rusijos Federacijos pilietybę (b. l . 1), kadangi jos atveju Rusijos Federacijos pilietybė pagal įstatymą įgyjama gimstant. Šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino. Apeliantė 2017 m. lapkričio 3 d. apeliaciniame skunde pakartoja, kad Rusijos Federacijos pilietybę ji įgijo anksčiau nei Lietuvos Respublikos pilietybę ir, kad tai aiškiai matyti iš jai 1993 m. rugsėjo 30 d. išduoto TSRS paso. Iš prie apeliacinio skundo pridėto paso nuorašo matyti, kad pasas, kuris patvirtina paso išdavimo metu turėtą Rusijos Federacijos pilietybę, jai buvo išduotas 1993 m. rugsėjo 30 d. nustatant jo galiojimo datą iki 1998 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 133).

23. Įvertinant nurodytus dokumentus, darytina išvada, kad pareiškėja, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas savo 2017 m. spalio 2 d. sprendime (b. l . 125), jau 1993 m. rugsėjo 30 d. turėjo Rusijos Federacijos pilietybę, o Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1994 m. rugsėjo 29 d., t. y. pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo vėliau nei Rusijos Federacijos pilietybę.

Teisinis vertinimas

24. Minėta, kad ginčijamas vidaus reikalų ministro įsakymo priėmimo pagrindas buvo – Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktas, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymo 24 straipsnio (bylai aktuali redakcija galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d.) 2 punktas aiškintinas kartu su Įstatymo 26 straipsnio (bylai aktuali 2016 m liepos 1 d. redakcija) 1 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Vadinasi, Įstatymo 24 straipsnio 2 punkto formuluotė “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę” reiškia, kad Respublikos pilietybės šiuo reguliuojamu atveju netenkama, kai kitos valstybės pilietybė įgyjama vėliau nei Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, kai asmuo jau turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, po to įgyja kitos valstybės pilietybę.

25. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja J. V. Rusijos Federacijos pilietybę jau turėjo 1993 m. rugsėjo 30 d., t. y. prieš įgyjant Lietuvos Respublikos pilietybę 1994 m. rugsėjo 29 d., vidaus reikalų ministras 2016 m. rugpjūčio 25 d., priimdamas ginčijamą įsakymą, negalėjo vadovautis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymas Nr. 1V-592 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ yra naikintini.

26. Minėta, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė atšaukti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1V-592 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ ir atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Pilietybės įstatymą, kai asmuo atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, priima vidaus reikalų ministras, o ne teismas.

27. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja, kai vidaus reikalų ministras 2016 m. rugpjūčio 25 d priėmė ginčijamą Įsakymą, turėjo ir Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę (tai nuosekliai tvirtina ir pareiškėja). Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę. Pilietybės įstatymo (bylai aktuali redakcija galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d.) 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu; 6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota; 7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus; 8) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis, būdamas kartu ir kitos valstybės pilietis pagal šio įstatymo 7 straipsnio 6 ir 7 punktus, sukakus 21 metams nėra atsisakęs kitos valstybės (valstybių) pilietybės.

28. Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Įstatymo 7 straipsnis (aktuali redakcija 2016 m. birželio 23 d., galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d.): 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Aiškindamas aptartą Pilietybės įstatymo 7 straipsnį Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A-3067-492/2017) yra padaręs išvadą, kad įstatymo leidėjas dvigubą pilietybę sieja ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja atitiktų bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7 ir 9 punktuose nurodytų reikalavimų, kuriems (kuriam) esant asmuo gali turėti dvigubą pilietybę. Šią aplinkybę savo parašu yra patvirtinusi ir pati pareiškėja (b. l. 74). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nėra tiksli, nes pareiškėja, kaip minėta šios Nutarties 21 punkte rusų kalba rašytame tekste nurodė, kad ji neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5 ir 7 punktų (b. l. 75), o lietuviškam tekste nurodė tik Pilietybės įstatymo 7 str. 1 d. – 4 d. (b. l. 74), nei viename iš tekstų pareiškėja nenurodė Įstatymo 7 straipsnio 9 punkto.

Dėl atsakovo prašymo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui priimti sprendimą

30. Atsakovas – Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčijamą vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 1V-592 tiek, kiek buvo nuspręsta, kad J. V. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes sprendimą vadovaujantis Pilietybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 34 straipsniu, pasak atsakovo, dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, turi priimti pirmosios instancijos teismas, kadangi pareiškėja J. G. (V.) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo apgaulės būdu, t. y. 1994 m. rugsėjo 29 d. sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą sąmoningai buvo nuslėpta informacija apie turimą Rusijos Federacijos pilietybę, nepaisant dvigubos pilietybės draudimo.

31. Pagal Pilietybės įstatymo 29 straipsnio 5 punktą (bylai aktuali 2016 m. liepos 6 d. redakcija) pilietybės klausimus pagal nustatytą kompetenciją nagrinėja ir sprendžia Vilniaus apygardos administracinis teismas. Teismo kompetencija apibrėžta Įstatymo 34 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas vidaus reikalų ministro prašymu sprendžia dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus, kad asmuo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, taip pat paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta, arba paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidžiant šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.

32. Vadinasi, Vilniaus apygardos administracinis teismas, pradeda nagrinėti pilietybės netekimo klausimą tuomet, kai vidaus reikalų ministras yra pateikęs prašymą teismui, nurodydamas konkretų vieną (ar daugiau) iš trijų Įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pagrindų, pateikiant tai pagrindžiančius įrodymus. Tokio prašymo ir jį pagrindžiančių įrodymų nagrinėjamoje byloje nėra, išskyrus tai, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, jog pareiškėja J. G. (V.) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo apgaulės būdu, t. y. 1994 m. rugsėjo 29 d. sprendžiant Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą sąmoningai buvo nuslėpta informacija apie turimą Rusijos Federacijos pilietybę, nepaisant dvigubos pilietybės draudimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad atsakovo nurodytu metu 1994 m. rugsėjo 28 d. prašymą dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo pareiškėjai, gimusiai 1986 m. kovo 29 d., pateikė pareiškėjos mama – E. P. (b. l . 89). Byloje nustatyta, kad pasas išduotas pareiškėjai 1994 m. rugsėjo 29 d. Nr. 117280 (b. l. 89). Pareiškėjai, tuo metu buvo 8 metai. Vėliau – 1999 m. rugsėjo 17 d. taip pat mama E. P. pateikė prašymą pakeisti pareiškėjai pasą (b. l. 90), prašyme, kaip minėta padaryta žyma apie tai, kad yra tėvo Rusijos piliečio sutikimas ir motinos – Lietuvos Respublikos pilietės prašymas, pažyma iš Rusijos ambasados. Pažymėtina, kad sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Pilietybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi (b. l. 89 – 90). Pilietybės įstatymo 25 straipsnyje (1992 m. lapkričio 19 d. redakcija), be kita ko, buvo nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jis vykdydamas teisingumą, negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų (LVAT 2013 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-651/2013, LVAT 2014 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R756-17/2014 ir kt.). Pagal ABTĮ normų nuostatas, tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su pareiškėjo pareiga tiksliai suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas skundo (prašymo) dalyko (ir pagrindo) suformulavimas, be kita ko, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Skundo (prašymo) pagrindas – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia ir formuluoja skundo (prašymo) dalyką materialųjį teisinį reikalavimą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017).

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad vidaus reikalų ministras, nustatęs, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nurodytų išimčių, leidžiančių turėti dvigubą pilietybę, turi kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu spręsti pareiškėjos pilietybės netekimo klausimą, tinkamai pagrindžiant ir formuluojant prašymo dalyką vadovaujantis inter alia Įstatymo 34 straipsniu.

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo datos, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.) ir priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1V-592 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“.

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė