2024-05-29 Nr. AB-8789-3-61-3-09766-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-536-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09766-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. A. (toliau – ir pareiškėja, Užsienietė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose (toliau – ir Ambasada) 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM) išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo N. A. iš naujo; 3) priteisti visas pareiškėjos patirtas teismo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji (duomenys neskelbtini) pilietė Ambasadai pateikė prašymą išduoti jai Šengeno vizą (toliau – ir viza) tikslu vykti į Lietuvos Respubliką, kur leidimo nuolat gyventi pagrindu gyvena jos sutuoktinis M. A. N.. Pareiškėja Ambasadai nurodė, kad ketina vykti į Lietuvos Respubliką, kur Migracijos departamentui yra pateikusi prašymą dėl leidimo jai laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjai pateikus dokumentus per MIGRIS, jai yra būtina atvykti į Migracijos departamentą Šiaulių skyrių rezervuotu laiku – 2023 m. sausio 26 d. 13 val. 40 min. dokumentų originalų pateikimui. Kad pareiškėja atitiktų reikalavimą dokumentų pateikimo metu teisėtai būti Lietuvoje, ji kreipėsi į Ambasadą dėl Šengeno vizos jai išdavimo. Pareiškėja gavo Ambasados 2022 m. gruodžio 7 d. pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą formą. Paties sprendimo atsisakyti išduoti vizą pareiškėja taip ir negavo, todėl laikė, kad atsisakymo išduoti vizą forma ir yra individualus teisės aktas, kuris sukelia pareiškėjai neigiamas pasekmes, todėl skundžiamas. Atsisakymo išduoti vizą priežastys buvo nurodytos šios (sprendimo pagrindimo priežastys Nr. 10, 13): 1) informacija, kuri buvo pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (priežastis Nr. 10); 2) kyla pagrįstų abejonių dėl jūsų ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui (priežastis Nr. 13). Pareiškėjos vertinimu, šis pranešimas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai Šengeno vizą visiškai nepagrįstas bei neteisėtas, prieštaraujantis pareiškėjos pateiktiems dokumentams bei duomenims, priimtas, tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjos pateiktų dokumentų bei nurodytų aplinkybių ir neatsižvelgiant į individualią situaciją, neteisėtas, nepagrįstas ir nelogiškas.

3. Pareiškėja Ambasadai nurodė, kad viza jai reikalinga, siekiant pateikti dokumentus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje leidimo nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu gyvena jos sutuoktinis – M. A. N.. Pareiškėja Ambasadai pateikė duomenis apie sutuoktinio turimą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, vizito Migracijos departamente rezervaciją 2023 m. sausio 26 dienai, iš kurio buvo matyti, kad jau yra pateiktas jos prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo Nr. (duomenys neskelbtini), bei matyti šio prašymo pagrindas – šeimos susijungimas, pareiškėjos sutuoktiniui teisėtai gyvenant Lietuvoje.

Pareiškėja nesutiko su Ambasados teiginiu, kad jos informacija, kuri buvo pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo nepatikima, – pateikti oficialūs duomenys iš informacinės sistemos MIGRIS, pagrindžiantys tiek prašymo pateikimo faktą, tiek ir vizito rezervavimo laiką, negalėjo kelti abejonių ir būti pripažinti nepatikimais. Pareiškėja taip pat pateikė duomenis, kad jos sutuoktinis turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurie nebuvo paneigti ir nebuvo kvestionuojami. Tad visiškai nebuvo suprantama, kodėl pareiškėjos Ambasadai pateikta informacija, patvirtinanti jos buvimo Lietuvoje tikslą bei sąlygas, Ambasados vertinimu, vertinama kaip nepatikima.

Nebuvo pateikti jokie tokio vertinimo argumentai bei motyvai. Buvo logiškas, suprantamas ir natūralus pareiškėjos tikslas atlikti dokumentų įforminimo procedūras, kurių pagrindu ji galėtų teisėtai gyventi su savo sutuoktiniu šeimoje Lietuvoje. Ji taip pat atliko būtinus veiksmus prieš vykimą į Lietuvą – užpildė bei per MIGRIS sistemą pateikė prašymą, užsirezervavo vizito į Migracijos departamentą laiką, tuo akivaizdžiai pagrįsdama savo kelionės į Lietuvą tikslą. Ambasados nurodyta išduoti vizą atsisakymo priežastis Nr. 13 – kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, – šiuo atveju buvo ne tik kad nepagrįsta, atsižvelgiant į individualias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, bet ir akivaizdžiai prieštaraujanti elementariai logikai‚ turint omenyje, kokiu tikslu pareiškėja vyksta į Lietuvą, o būtent – siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir likti čia su savo sutuoktiniu teisėtu pagrindu.

Pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, čia liktų ir gyventų teisėtu pagrindu su savo sutuoktiniu M. A. N.. Taigi, toks ir buvo prašymo išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tikslas. M. A. N. Lietuvoje gyvena teisėtai – čia turi nuolatinį darbą bei savo lėšomis sutuoktinę išlaikys. Pareiškėja su savo sutuoktiniu gyventų pastarojo nuomojamame bute nuomos sutartyje nurodant, kad nuomininkai yra tiek M. A. N., tiek ir jo sutuoktinė pareiškėja.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Ambasadai atsisakius išduoti jai vizą, turint patikimos informacijos, kad pastaroji vyksta į Lietuvos Respubliką pas savo sutuoktinį, siekdama pateikti prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo atveju, buvo pažeidžiama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, todėl Sprendimas naikintinas. Vertinant pareiškėjos kelionės į Lietuvą tikslą, o būtent, pateikti dokumentus teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo įgijimui, buvo akivaizdu, kad ji nekelia nelegalios imigracijos rizikos. Šiuo gi atveju, ne tik kad negalėjo būti nustatytos prašymo atmetimo priežastys, nurodytos Sprendimo 10 ir 13 punktuose, bet ir visiškai neaišku, kokiais argumentais Ambasada tokias išvadas grindė, ko rezultate priimtas Sprendimas pareiškėjai ne tik kad buvo netikėtas, bet ir visiškai nesuprantamas ir neaiškus, kas sudarė jo panaikinimo ir prašymo nagrinėjimo iš naujo pagrindą. Pareiškėja akcentavo, kad Ambasada privalėjo individualiai išnagrinėti pareiškėjos ir jos šeimos situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus. Tačiau nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, Ambasados atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas nebuvo išsamus, Ambasada nepagrįstai, t. y. nesurinkusi pakankamai duomenų ir jų tinkamai neįvertinusi, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą.

5. Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. sausio 18 d. priėmė nutartį byloje Nr. eA-320-556/2023, kurioje buvo nagrinėjamas skundas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje sprendimo bei prašoma įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą. Skundas buvo grindžiamas aplinkybe, kad, atsisakant išduoti jam vizą, ribojama pareiškėjo teisė susitikti su šeimos nariu, tokiu būdu pažeidžiant jo teisę į šeimos susijungimą. Pareiškėjos skundas taip pat grindžiamas aplinkybe, kad, atsisakius išduoti jai vizą, yra ribojama teisė į šeimos susijungimą su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu jos sutuoktiniu, turinčiu leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tad minėtoje nutartyje pateikti išaiškinimai buvo aktualūs ir šioje, nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjant šią bylą, yra svarbūs ir LVAT 2023 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 pateikti išaiškinimai.

6. Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodė, kad atsakovas nepateikė visų dokumentų, kuriuos pareiškėja buvo pateikusi kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą. Be to, kartu su prašymu pareiškėja ambasadai pateikė vizito rezervacijos Migracijos departamente patvirtinimą 2023 m. sausio 26 dienai, taip pat didelį kiekį bendrų su sutuoktiniu darytų nuotraukų, pagrindžiančių jų santuokinius santykius, šeimyninį gyvenimą, tačiau minėti dokumentai ne tik nebuvo pridėti prie teismui pateiktos medžiagos, bet ir nebuvo paminėti atsiliepime, nutylint apie jų pateikimą.

Taip pat kartu pažymėjo, kad buvo atlikta pareiškėjos apklausa-interviu, kurios metu pareiškėja neišsklaidė konsulo abejonių dėl jos tikrojo kelionės tikslo. Atliekant šį procedūrinį veiksmą turėjo būti užpildytas apklausos protokolas / daromas garso įrašas, tačiau joks minėtą apklausą įforminantis dokumentas ar kitas įrodymas pateiktas į bylą nebuvo. Pareiškėjos pateiktos Ambasadai jos ir jos sutuoktinio vestuvių nuotraukos bei vizitų pas ją (duomenys neskelbtini), jų bendrų atostogų (duomenys neskelbtini) nuotraukos patvirtino, kad jie gyvena santuokinį gyvenimą, nors kol kas ir skirtingose valstybėse dėl susiklosčiusių aplinkybių.

Nuo pat santuokos sudarymo, kuri buvo sudaryta, vadovaujantis visomis (duomenys neskelbtini) tradicijomis, kas buvo matyti iš pridedamų nuotraukų, M. A. N. sistemiškai lankė sutuoktinę (duomenys neskelbtini), nepaisant to, kad 2020 ir 2021 metai buvo paženklinti COVID-19 pandemija, buvo paskelbtas karantinas. M. A. N. su sutuoktine puoselėja artimą ryšį, siekia susilaukti vaikų ir tolimesnį gyvenimą kurti kartu Lietuvoje. Šios nuotraukos paneigė Užsieniečio registro vizų modulyje pateiktas Migracijos departamento, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) bei Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadas apie galimą jų santuokos fiktyvumą bei šios santuokos pagrindu siekiamą įteisinti neteisėtą buvimą Europos Sąjungoje.

Iš tikrųjų, sutuoktiniai gyvai matėsi iki santuokos sudarymo ribotą laiką, tačiau tai yra paaiškinama, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) valstybėje galiojančias tradicijas. Po santuokos sudarymo sutuoktiniai bendravo ne tik nuotoliniu būdu, bet ir tiesiogiai, M. A. N. sistemiškai lankant savo sutuoktinę (duomenys neskelbtini), jiems kartu leidžiant atostogas užsienyje. Pareiškėja pažymėjo, kad santuokos realumas iki minėtų dokumentų pateikimo ir nebuvo įrodinėjamas, nes nekilo tokio poreikio, kai, tuo tarpu, su prašymu dėl Šengeno vizos išdavimo pateikti dokumentai – bendro gyvenimo nuotraukos – puikiai iliustruoja šeimyninių santykių realumą, tikrumą.

Atkreipė dėmesį, kad, kaip matyti iš Užsieniečio registro vizų modulio duomenų, atsisakymas išduoti pareiškėjai vizą buvo grindžiamas būtent nustatyta fiktyvios santuokos, nelegalios migracijos tikimybe, kai, tuo tarpu, atsakovo atsiliepimas visai grindžiamas kitais argumentais, o argumentas apie fiktyvią santuoką neakcentuojamas, kas yra akivaizdu, suprantama ir logiška, nes atsakovas, turėdamas visus pareiškėjos pateiktus dokumentus, tarp kurių ir minėtos bendrojo santuokinio gyvenimo nuotraukos, savo atsiliepime neakcentavo fiktyvios santuokos pagrindo, pats suvokdamas, kad jo nėra.

Pareiškėja nenuslėpė aplinkybės, kad vyksta pas sutuoktinį, gyvenantį Lietuvoje, tai pažymėdama prašymo 23 langelyje (šeimos ar draugų lankymas), 24 langelyje patikslindama, kad vyksta aplankyti vyrą (angl. husband visiting). Kartu su prašymu Ambasadai pareiškėja pateikė vizito Migracijos departamente rezervavimo patvirtinimą 2023 m. sausio 26 d., iš kurio buvo matyti, kad suteikiama paslauga – dokumentų leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui pateikimas. Nors šis dokumentas buvo pateiktas Ambasadai kartu su prašymu, jis teismui nepateiktas, apie jį nenurodoma ir atsiliepime, melagingai teigiant, kad pareiškėja neinformavo apie ketinimus pateikti dokumentų originalus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui.

Tačiau šis dokumentas (vizito rezervacijos patvirtinimas) ambasadai buvo pateiktas, šias aplinkybes pareiškėja nurodė ir interviu metu konsului. Migracijos departamentui buvo žinoma apie pareiškėjos rezervuotą laiką Migracijos departamente dokumentų pateikimui šeimos susijungimo pagrindu, nes vizitas rezervuojamas Migracijos departamento sistemoje – MIGRIS, tačiau Užsieniečio registro vizų modulyje Migracijos departamentas šių aplinkybių nenurodė, o kaip tik atvirkščiai akcentavo galimą santuokos fiktyvumą, turėdamas visus dokumentus, pagrindžiančius santuokinius ryšius.

Taip pat pažymėjo, tai, kad prašymo 28 grafoje pareiškėja nurodė, kad numatomo grįžimo data yra 2023 m. vasario 17 d., kas, anot atsakovo, yra neteisingi duomenys, nes pareiškėja ir neketino grįžti namo iki nurodytos datos. Minėtą 28 grafą, numatančią grįžimo datą, buvo būtina užpildyti pagal Šengeno vizos išdavimo prašymo formą, o jos neužpildžius, prašymas būtų laikomas netinkamai užpildytu ir tikėtina apskritai nebūtų priimtas. 28 grafoje nebuvo galimybės pateikti papildomų duomenų, parašyti kažkokio papildomo paaiškinimo dėl grįžimo datos ir aplinkybių.

Tuo atveju, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebūtų pareiškėjai išduotas arba dokumentai nebūtų priimti, ji neabejotinai iki nurodytos 2023 m. vasario 17 datos būtų išvykusi ir Lietuvoje nepasiliktų neteisėtai. Reikalavimas atvykti tiesiogiai į Migracijos departamentą dokumentų originalų pateikimui buvo keliamas paties Migracijos departamento.

7. Atsakovas URM atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad 2022 m. lapkričio 29 d. pareiškėja Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame, be kita ko, nurodė: 1) darbinė profesinė veikla, darbdavys – bedarbė (21–22 punktai); 2) kelionės tikslas – šeimos ir draugų lankymas (23 punktas); 3) papildoma informacija – sutuoktinio lankymas; 4) numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data – 2022 m. gruodžio 22 d., išvykimo data – 2023 m. vasario 17 d. (27 punktas); 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia – pats pareiškėjas ir priimantis asmuo (32 punktas). Pareiškėja kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė ir dokumentus: pasą, sutuoktinio Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, skrydžio rezervaciją, kelionės draudimą, (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašus, tarpininkavimo raštą atvykti į Lietuvą, sutuoktinio gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir darbo sutarties su UAB LitPark kopijas. Konsulas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis su buvusia žmona daugelį metų gyveno (duomenys neskelbtini), taigi jo ryšiai su Lietuva yra silpni; nuo 2022 m. gegužės 6 d. jis dirba UAB LitPark greitojo maisto restorane Hesburger; sutartas darbo užmokestis – 5,7 Eur/val; jis nuomojasi 18 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini); pareiškėja pajamų negauna, o sutuoktinio gaunamo darbo užmokesčio nepakanka pagrįsti abiejų pragyvenimo išlaidų; 2019 m. Vengrija pareiškėjai atsisakė išduoti Šengeno vizą šeimos narių lankymo tikslu dėl nelegalios migracijos grėsmės; Lietuvos ambasada Turkijoje atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai; Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, esant pagrindui manyti, kad santuoka fiktyvi.

9. Ketinant įsitikinti pareiškėjos deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, su pareiškėja buvo atliktas pokalbis-interviu, kurio metu pareiškėja neišsklaidė konsulo abejonių dėl jos tikrojo kelionės tikslo ir ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėja konsului paaiškino, kad santuoka su (duomenys neskelbtini) piliečiu, gyvenančiu Lietuvoje, sudaryta (duomenys neskelbtini), iki santuokos jie buvo susitikę vieną kartą, bendravo nuotoliniu būdu; pareiškėja vaikų neturi, po studijų baigimo iki šiol nedirba; apie sutuoktinį pareiškėja mažai galėjo papasakoti, nežinojo apie jo ankstesniąją santuoką su Lietuvos piliete ir jų dukrą. Konsulas konsultavosi su Lietuvos specialiosiomis tarnybomis; VSD 2022 m. gruodžio 1 d. rekomendavo pareiškėjai vizos neišduoti, nes kyla nelegalios migracijos grėsmė; 2022 m. lapkričio 30 d. VSAT rekomendavo vizos neišduoti; 2022 m. lapkričio 30 d. Migracijos departamentas informavo, kad 2020 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi santuokos pagrindu, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka fiktyvi.

10. Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėja skunde teismui iš esmės pati pripažino, jog ji, pateikdama Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą, nepateikė ir neketino pateikti jokių patvirtinamųjų dokumentų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, nes pareiškėja skunde teismui nurodė kitą (tikrąjį) vykimo į Lietuvą tikslą, nei nurodė prašyme išduoti Šengeno vizą, t. y. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti pareiškėjai laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, o 2023 m. sausio 26 d. dokumentų originalų pateikimui turi nuvykti į Migracijos departamento Šiaulių skyrių.

Tuo tarpu prašyme išduoti Šengeno vizą pareiškėja deklaravo kitą vykimo į Lietuvą tikslą: šeimos ar draugų lankymas (23 punktas). Jokios papildomos informacijos apie ketinimą Lietuvoje pateikti Migracijos departamentui originalius dokumentus dėl leidimo gyventi Lietuvoje pareiškėja nei prašyme (24 punktas), nei kitokia forma nenurodė. Vadinasi, pareiškėja, ketindama vykti į Lietuvą aplankyti sutuoktinio ir būti Lietuvoje iki 2023 m. vasario 17 d., turėjo pareigą pateikti konsului įrodymus (patvirtinamuosius dokumentus) dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Tuo tarpu pareiškėja skunde nurodė, jog Ambasados nurodyta priežastis atsisakant išduoti vizą – kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, – yra ne tik kad nepagrįsta, atsižvelgiant į individualias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, bet ir akivaizdžiai prieštaraujanti elementariai logikai, turint omenyje, kokiu tikslu pareiškėja vyksta į Lietuvą, o būtent – siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir likti čia su savo sutuoktiniu teisėtu pagrindu; pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, čia liktų ir gyventų teisėtu pagrindu su savo sutuoktiniu.

Taigi, pareiškėja prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė akivaizdžiai klaidingą (melagingą) vykimo į Lietuvą tikslą, nes skunde teismui nurodė turėjusi kitą kelionės į Lietuvą tikslą – pabaigti Migracijos departamente procedūras dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjai, o po to pasilikti gyventi Lietuvoje (faktiškai Šengeno valstybių zonoje). Teisės aktai konsuliniam pareigūnui neleidžia sudaryti sąlygas užsieniečiui pataisyti jau pateiktą ir Vizų tarnybos priimtą prašymą išduoti Šengeno vizą, nes tokia situacija galėtų suponuoti naujo prašymo išduoti Šengeno (ar nacionalinę) vizą nagrinėjimą.

Pareiškėjos prašymo išduoti Šengeno vizą „nagrinėjimas iš naujo“ nebuvo galimas, prieš tai pareiškėjai nepakartojus leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros Migracijos departamente. Teisės aktų nuostatos įpareigoja būtent pareiškėją, pildant prašymą išduoti Šengeno (ar nacionalinę) vizą, nurodyti tikslius, teisingus bei išsamius duomenis visais prašyme išduoti Šengeno (ar nacionalinę) vizą klausimais. Pareiškėja neturėjo pagrindo ar prielaidų manyti, kad prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytina informacija yra nereikšminga, nes prašymo formoje aiškiai įvardijama, kokius duomenis reikalaujama nurodyti.

Pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, privalėjo įsitikinti prašymo išduoti Šengeno vizą užpildymo sąlygomis ir tvarka. Šiuo atveju pareiškėja pati pasirinko elgesio variantą, dėl kurio jai ir kilo neigiamos pasekmės, todėl pati pareiškėja ir yra atsakinga už šias pasekmes.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjos N. A. skundą.

12. Teismas nustatė šias aplinkybes:

12.1. Pareiškėja 2022 m. lapkričio 29 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą nurodydama, jog kelionės tikslas yra šeimos ar draugų lankymas; numatoma pirmo numatomo buvimo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2022 m. gruodžio 22 d., išvykimo – 2023 m. vasario 17 d.

12.2. Ambasada Sprendimu atsisakė išduoti Šengeno vizą tuo pagrindu, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima bei tuo, jog kyla pagrįstų abejonių dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.

13. Teismas vadovavosi Europos parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas) 21 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio 19 punkto, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

14. Teismas pažymėjo, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjai). Pareiškėja neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais ji grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar pareiškėjos Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

15. Teismas, iš pareiškėjos 2022 m. lapkričio 29 d. Ambasadai pateikto prašymo išduoti Šengeno vizą nustatė, kad kelionės tikslas nurodytas kaip šeimos ar draugų lankymas. Atsakovas pateiktame atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė ir dokumentus: pasą, sutuoktinio Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, skrydžio rezervaciją, kelionės draudimą, (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašus, tarpininkavimo raštą atvykti į Lietuvą, sutuoktinio gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir darbo sutarties su UAB LitPark kopijas. Nagrinėjamu atveju buvo matyti, jog pareiškėja Ambasadai teikdama prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo nenurodė, kad vykimo į Lietuvą tikslas yra vizitas Migracijos departamente. Pareiškėja Ambasadai nei kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą nepateikė tokios informacijos, nei atlikto pokalbio-interviu metu nenurodė, kad yra suplanuotas vizitas į Migracijos departamentą. Nors pareiškėja kartu su skundu pateikė teismui duomenis iš MIGRIS sistemos apie rezervuotą laiką Migracijos departamente, tačiau šių duomenų atsakovui nenurodė. Byloje nustatyti duomenys paneigė pareiškėjos skundo teiginius dėl vykimo į Lietuvą tikslo, kadangi Ambasadai pareiškėja nurodė, jog vykimo tikslas yra šeimos ar draugų lankymas, o skunde teismui pareiškėja teigė, kad ji ketino vykti į Lietuvą dėl dokumentų originalų pateikimo Migracijos departamentui. Teismas pažymėjo, jog pati pareiškėja, teikdama prašymą Ambasadai, turėjo nurodyti tikrąjį vykimo į Lietuvą tikslą. Priešingai nei skunde nurodė pareiškėja, byloje nebuvo duomenų apie tai, kad ji buvo pateikusi duomenis Ambasadai iš MIGRIS apie vizito rezervavimo laiką, kadangi tokių duomenų pareiškėja nebuvo nei pateikusi, nei nurodžiusi. Pareiškėja, teikdama prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, turėjo pateikti Ambasadai visus duomenis, patvirtinančius prašymo pagrįstumą. Teismo posėdyje atsakovo atstovas akcentavo, kad pateikė visus duomenis, kuriuos buvo pateikusi pareiškėja, kadangi kiti duomenys buvo pateikti anglų kalba.

16. Teismo vertinimu, nors pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog ji apie vizitą buvo pateikusi duomenis Ambasadai, tačiau Ambasada šių duomenų nenurodė teismui, tačiau iš pareiškėjos pateikto prašymo buvo matyti, kad ji ketino vykti į Lietuvą aplankyti savo sutuoktinį. Teismas pastebėjo, jog tuo atveju, jei pareiškėja ketino vykti į Lietuvą dėl dokumentų originalų pateikimo Migracijos departamentui, pateiktame prašyme galėjo nurodyti kelionės tikslą kaip „kitą“ bei pažymėti šią aplinkybę. Be to, pateikto prašymo 24 punkte pareiškėjai taip pat buvo suteikta galimybė nurodyti papildomą informaciją apie buvimo tikslą ir pažymėti, jog ji ketina vykti į Migracijos departamentą, tačiau šios informacijos pareiškėja ir šioje prašymo dalyje nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjai buvo sudarytos galimybės skunde nurodomą informaciją nurodyti ir pateiktame prašyme, tačiau pati pareiškėja jos nenurodė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, jog Ambasadai nebuvo pateikti duomenys apie ketinimą vykti į Migracijos departamentą dėl dokumentų originalų pateikimo, kadangi tokie duomenys nebuvo paminėti pateiktame prašyme. Ambasada vertino pateikto prašymo duomenų patikimumą, o šiame prašyme pareiškėjos deklaruojamas kelionės tikslas nurodytas kaip šeimos ar draugų lankymas, todėl konsulas sprendė, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas buvo nepatikima.

17. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2020 m. vasario 28 d. buvo priėmęs sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi santuokos pagrindu, nes buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka fiktyvi. Pareiškėja skunde teigė, kad Šengeno viza jai reikalinga dėl dokumentų originalų pateikimo Migracijos departamentui, o pateiktame prašyme nurodė, kad planuojama išvykimo iš Lietuvos data yra 2023 m. vasario 17 d., tačiau nepateikė jokių duomenų patvirtinančių tai, kad pareiškėja išvyks iki nurodomos išvykti datos. Priešingai, pareiškėja nurodė, kad jos tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir joje likti teisėtu pagrindu, t. y. pareiškėja neturėjo ketinimo išvykti. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjos tikrasis tikslas buvo atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėja, neturėdama tikslo išvykti iš Lietuvos iki 2023 m. vasario 17 d., neturėjo pagrindo gauti Šengeno vizos, kuri yra trumpalaikė. Pareiškėjos atstovo į bylą pateiktas Migracijos departamento raštas, kuriame nurodyta, kad užpildžius prašymą ir gavus MIGRIS patvirtinimą dėl rezervuoto atvykimo laiko į Migracijos departamento teritorinį skyrių, turi kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę užsienyje dėl Šengeno vizos gavimo teisėtam atvykimui į Lietuvos Respubliką. Tačiau, minėtame rašte nėra nurodyta, jog užsienietis, kreipdamasis dėl Šengeno vizos turi pateikti įrodymus dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašyme nurodytos datos. Nagrinėjamu atveju nenustatęs, jog pareiškėja turėjo ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, teismas darė išvadą, kad pareiškėja siekė likti gyventi Lietuvoje. Esant nurodytoms aplinkybėms, nebuvo pagrindo pripažinti, jog Ambasada netinkamai įvertino pareiškėjos pateikto prašymo duomenis.

18. Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad Ambasados atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas nebuvo išsamus, Ambasada nepagrįstai, t. y. nesurinkusi pakankamai duomenų ir jų tinkamai neįvertinusi, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą, teismas pažymėjo, jog Ambasada pareiškėjos pateiktą prašymą įvertino neapsiribodama tik pareiškėjos pateiktais duomenimis. Teismas nustatė, kad Ambasada kreipėsi į VSD, VSAT ir Migracijos departamentą. Gautus duomenis taip pat vertino kartu su pareiškėjos su prašymu pateiktais dokumentais. Teismo vertinimu, surinkti duomenys leido daryti išvadą, jog pareiškėja nepateikė duomenų apie ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos laikotarpio pabaigos. Atsisakymas išduoti vizą pareiškėjai buvo tinkamai įvertintas atlikus pareiškėjos apklausą, vertinant pareiškėjos pateikto prašymo duomenų teisingumą bei kartu su juo pateiktus dokumentus, taip pat kreipiantis į aukščiau minėtas institucijas dėl informacijos pateikimo. Taigi, teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjos skundo teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teismas nesutiko su pareiškėja, kad LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartimi Nr. eA-320-556/2023 pateiktas išaiškinimas aktualus nagrinėjamoje byloje, kadangi joje nagrinėtas nacionalinės vizos neišdavimo klausimas, o ne Šengeno vizos. Be to, nesutampa bylų faktinės aplinkybės, nes pareiškėja teigė, kad į Lietuvą turėjo vykti dėl dokumentų originalų pateikimo Migracijos departamentui, tačiau Ambasadai nurodė, jog siekia susitikti su draugais, o nagrinėtoje byloje LVAT nutartyje buvo ribojama teisė susitikti su sutuoktiniu. Dėl LVAT 2023 m. kovo 8 d. nutarties Nr. eA-1374-968/2023 teismas sutiko, jog pateikti išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamoje byloje, kurie susiję su priimto sprendimo tinkamu pagrindimu, tačiau teismas nenustatė, jog Ambasada netinkamai vertino turimus duomenis.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti nauji dokumentai, fotonuotraukos nepaneigė ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo santykių pobūdį reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimas teismo paliktas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, skundas atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti URM išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo pareiškėjai iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

22. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundą atmetus, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. 23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Ambasados Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą N. A. bei įpareigoti URM išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo N. A. iš naujo; atlyginti pareiškėjai visas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

24.1. Pareiškėja kartu su prašymu Šengeno vizos išdavimui Ambasadai pateikė vizito laiko Migracijos departamente rezervavimo patvirtinimą 2023 m. sausio 26 dienai iš MIGRIS sistemos, taip pat konsului ne kartą interviu metu akcentavo aplinkybę, kad vyksta pas sutuoktinį dokumentų pateikimui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui. Nors teismas 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą, atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė vos tik du dokumentus – pareiškėjos pildytą prašymą išduoti Šengeno vizą Nr. 85-S768DV17 bei užsieniečių registro vizų modulio duomenis apie pareiškėją.

Atsiliepime atsakovas pripažino, kad pareiškėja pateikė papildomų dokumentų kartu su prašymu – pasą, sutuoktinio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kopiją, skrydžio rezervaciją, kelionės draudimą, (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašus, tarpininkavimo raštą atvykti į Lietuvą, sutuoktinio gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir darbo sutarties su UAB „Lit Park“ kopijas, tačiau, kaip argumentavo atsakovas, minėti dokumentai teismui nebuvo pateikti, nes jie yra užsienio kalba. Taigi, byloje nustatyta, kad be atsakovo į bylą pateiktų, Ambasadai buvo pateikta daugiau dokumentų, kurie yra ne lietuvių kalba.

Taip pat atsakovas, klaidindamas teismą, nenurodė, kad kartu prie prašymo Ambasadai buvo pridėtas ir vizito laiko Migracijos departamente patvirtinimas, o pati pareiškėja interviu metu ne kartą tai akcentavo. Tačiau, kaip teisminio nagrinėjimo metu pažymėjo pareiškėjos atstovas, pareiškėjos pusė nebeprašė teismo įpareigoti atsakovą pateikti visą kartu su prašymu susijusią medžiagą (tarp kurios būtų ir minėtas vizito rezervavimo patvirtinimas), nes šią aplinkybę (kad pareiškėja vyko dokumentų originalų leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimui pateikimui) patvirtina kiti byloje esantys įrodymai bei duomenys.

Kaip pažymėta Sprendime, buvo nustatyta, kad Ambasada, nagrinėdama prašymą, kreipėsi į VSD, VSAT ir Migracijos departamentą, dėl papildomos informacijos apie pareiškėją pateikimo. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad informacija apie pareiškėjos atliktą vizito rezervaciją MIGRIS sistemoje dokumentų pateikimui Lietuvoje buvo žinoma tiek Migracijos departamentui (kurio MIGRIS sistemoje šie duomenys ir saugomi), kuris teikė Ambasadai duomenis, susijusius su pareiškėjos statusu, tiek ir pačiai Ambasadai, kuri, kaip nurodoma Sprendime, Migracijos departamento perduotus duomenis vertino, priimdama Sprendimą.

Taigi, informacija apie tai, kad pareiškėjai yra numatytas vizitas Migracijos departamente jos numatomo vizito Lietuvoje laiku, buvo žinoma Ambasadai Sprendimo priėmimo metu.

24.2. Pareiškėja numatomo vizito į Lietuvą metu neabejotinai ketino lankyti savo Lietuvoje gyvenantį sutuoktinį. Pareiškėja prašymo 23 langelyje pažymėjo, kad lankys šeimos narius (šeimos ar draugų lankymas), o 24 langelyje patikslino, kad vyksta aplankyti sutuoktinį. Prašymo 28 grafoje pareiškėja nurodė, kad numatomo grįžimo data yra 2023 m. vasario 17 d. Šią 28 grafą, numatančią grįžimo datą, yra būtina užpildyti pagal Šengeno vizos išdavimo prašymo formą ir joje nėra galimybės pateikti papildomų duomenų, parašyti kažkokio papildomo paaiškinimo dėl grįžimo datos ir aplinkybių. Tuo atveju, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebūtų pareiškėjai išduotas arba dokumentai nebūtų priimti, ji būtų realizavusi savo kelionės tikslą – aplankiusi savo sutuoktinį bei neabejotinai iki nurodytos 2023 m. vasario 17 d. datos būtų išvykusi iš Lietuvos. Kartu pareiškėja pažymi, kad ji visgi yra užsienietė, anglų kalba nėra jos gimtoji, tad ji tikrai nėra tokia įgudusi, kad patvirtintoje prašymo formoje darytų korekcijas, nurodinėtų kažkokias papildomas aplinkybes, keistų paskirtį, nukryptų nuo patvirtintos formos, ja modifikuotų ir pan., tokiu būdu rizikuodama ją netinkamai užpildyti. Be to, jai net nebuvo žinoma tokia opcija, nes jai interviu metu nurodžius, kad ji vyksta į Lietuvą, kur siekia pateikti dokumentus leidimo laikinai gyventi išdavimui, Ambasados darbuotojai jai nepatarė, pakeisti 24 grafos atsakymo ar kažkaip patikslinti / koreguoti savo kitus atsakymus. Šiuo atveju Ambasados darbuotojai, žinodami, kad pareiškėja planuoja Lietuvoje teikti dokumentus leidimui laikinai gyventi išdavimui, nesiėmė priemonių, kad jos užpildytas prašymas kuo labiau atitiktų jos kompleksinį kelionės į Lietuvą tikslą. Tad šiuo atveju, Ambasada taip pat turėtų prisiimti dalį atsakomybės už, atsakovo teigimu, netinkamai užpildytą prašymą vizos išdavimui.

24.3. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjos tikrasis tikslas yra atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėja, neturėdama tikslo išvykti iš Lietuvos iki 2023 m. vasario 17 d., neturėjo pagrindo gauti Šengeno vizos, kuri yra trumpalaikė. Atsakovas taip pat teismo posėdžio metu akcentavo, kad pareiškėja turėjo prašyti ne Šengeno, o Lietuvos nacionalinės vizos. Šie argumentai, pareiškėjos teigimu, yra nepagrįsti, nes pareiškėja pildė tinkamą formą, planuodama vykti į Lietuvą dokumentų leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikimui, kaip matyti iš jos atstovo advokato L. B. teismo posėdžio metu pateikto dokumento – Migracijos departamento atsakymo (DOK-17423), priimto kito užsieniečio atžvilgiu, kuris yra reikšmingas šios bylos aspektu –„Atsižvelgiant į tai, kad A.A.S. (nuasmeninta) šeimos nariai turi atvykti į Migracijos departamento teritorinį skyrių, todėl jie, užpildę prašymą ir gavę MIGRIS patvirtinimą dėl rezervuoto atvykimo laiko į Migracijos departamento teritorinį skyrių, turi kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę užsienyje dėl Šengeno vizos gavimo teisėtam atvykimui į Lietuvos Respubliką.“ Taigi, teismo posėdžio metu buvo paneigtas atsakovo atstovo argumentas, kad buvo pildoma netinkama forma (kad vietoj Šengeno vizos turėjo būti prašoma išduoti nacionalinę vizą), o teismo argumentas, kad šiame rašte nenurodyta, jog užsienietis, kreipdamasis dėl Šengeno vizos turi pateikti įrodymus dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašyme nurodytos datos, yra aiškiai nelogiškas, nes tuomet prieštarautų užsieniečio vykimo į užsienio valstybę šeimos susijungimo tikslui, kai vykdant šią procedūrą, užsieniečio pasilikimo Lietuvoje tikslui esant akivaizdžiam (jam siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje), pripažįstama kad pildytinas būtent prašymas išduoti Šengeno vizą. Tai yra oficialus Migracijos departamento išaiškinimas.

24.4. Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Migracijos departamento, VSAT bei VSD išvadomis apie galima fiktyvią pareiškėjos bei jos sutuoktinio santuoką, tačiau teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad jie gyvena santuokinį gyvenimą, nors kol kas ir skirtingose valstybėse dėl susiklosčiusių aplinkybių. Teismui buvo pateiktas didelis kiekis nuotraukų, paneigiančių fiktyvią santuoką, taip pat buvo prašoma teismo posėdžio metu apklausti pareiškėjos sutuoktinį, kuris patvirtintų santuokinių ryšių tikrumą, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas. Paneigus santuokos fiktyvumą, kas buvo Ambasados atsisakymo išduoti pareiškėjai Šengeno vizą pagrindu, teismo ši aplinkybė nebeakcentuojama, tačiau akcentuojami kitokie atsisakymo išduoti Šengeno vizą motyvai (netinkama vizos rūšis, reikalavimai nurodyti ne išvykimo datą, o kitą aplinkybę, vizito rezervavimo nepateikimas ir pan.), t. y. nurodomi jau papildomi atsisakymo duoti vizą motyvai, kas, vadovaujantis 2023 m. kovo 8 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 pateiktais išaiškinimais, negali turėti įtakos Ambasados Sprendimo teisėtumo / pagrįstumo vertinimui, nes vertintinos pirminės atsisakymo išduoti vizą priežastys, motyvai, jų pateikimo užsieniečiui forma bei jų aiškumas. Pirmosios instancijos teismas aiškiai peržengė ginčo nagrinėjimo ribas ir vertino aplinkybes, kurios nebuvo Ambasados nenustatytos bei nesudarė skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindo.

24.5. Teismas nesutiko, kad LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartimi Nr. eA-320-556/2023 pateiktas išaiškinimas aktualus nagrinėjamoje byloje, kadangi joje nagrinėtas nacionalinės vizos, o ne Šengeno vizos neišdavimo klausimas. Pareiškėja nesutinka su šiais teiginiais, nes EŽTK 8 straipsnyje numatyta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, teisė į šeimos susijungimą valstybių narių turi būti gerbiama bei užtikrinama, nepriklausomai nuo prašomos vizos rūšies, nes šiuo atveju reikšmingas būtent vizos gavimo tikslas – šeimos susijungimas, kuris yra pažeidžiamas. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą turi būti užtikrinama bei gerbiama vertybė, nepriklausomai nuo prašomo pagrindo (ar tai Šengeno, ar nacionalinė viza, ar leidimas laikinai ar nuolat gyventi). Taip pat teigiama, kad nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės, nes pareiškėja teigia, kad į Lietuvą turėjo vykti dėl dokumentų originalų pateikimo Migracijos departamentui, tačiau Ambasadai nurodė, jog siekia susitikti draugais, o nagrinėtoje byloje LVAT nutartyje buvo ribojama teisė susitikti su sutuoktiniu. Šis teiginys, pareiškėjos nuomone, neatitinka rašytinės bylos medžiagos, nes paties teismo sprendimo nurodyta, kad pareiškėja, prašydama išduoti Šengeno vizą, deklaravo vykimo į Lietuvą tikslą: šeimos ar draugų lankymas (23 punktas). Papildomai pažymi, kad 24 langelyje pareiškėja net patikslino, kad vyksta aplankyti vyrą. Tad teismo argumentas, kad pareiškėja nurodė, jog vyksta aplankyti draugų (kurių Lietuvoje ji net neturi), yra nepagrįstas, neatitinka rašytinės medžiagos bei prieštarauja pačiam Sprendimui. Be to, šių bylų faktinės aplinkybės yra panašios, nes jas jungia ginamos vertybės bei tapatus tikslas – šeimos susijungimas, o aplinkybė, Šengeno ar nacionalinės vizos pagrindu siekiama šia teise pasinaudoti, nėra reikšminga, nes šiuo atveju reikšmingas yra būtent tapatus tikslas – atvykti ir apsigyventi Lietuvoje teisėtai su savo šeimos nariais.

24.6. Teismas niekaip nepasisakė bei neatsižvelgė į naujausią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2023 m. balandžio 18 d. praktiką byloje Nr. C-1/23 PPU | Afrin, kurioje ESTT nurodė, kad tam, kad nebūtų pakenkta Sąjungos teise siekiamam tikslui skatinti šeimos susijungimą ir pagrindinėms teisėms, kurias ja siekiama apsaugoti, valstybė narė, reikalaujanti, kad šeimos nariai asmeniškai atvyktų į vėlesnį procedūros etapą, turi sudaryti palankesnes sąlygas tokiam atvykimui, be kita ko, išduodama konsulinius dokumentus arba laissez-passers, sumažinant pasirodymų skaičių iki griežto minimumo. Taigi, šioje byloje nurodytas svarbus aspektas, kuris reiškia, kad Lietuvos valstybė per savo ambasadas bei konsulines įstaigas turi sudaryti palankias sąlygas asmenims atvykti į Lietuvą dokumentų originalų pateikimui, nes tokį reikalavimą kelia pats Migracijos departamentas, tačiau ne užkirsti kelią atvykimui, vadovaujantis vien formaliais pagrindais. Visgi, teisė į šeimos susijungimą yra didesnė vertybė tiek nacionaliniu, tiek europiniu mastu nei sudėtingos biurokratinės procedūros, reikalaujančios paties aplikanto aktyvių veiksmų, keičiant, modifikuojant patvirtintų paraiškų formas ir pan., ypač kai reikalavimas atvykti tiesiogiai į Migracijos departamentą dokumentų originalų pateikimui yra keliamas paties Migracijos departamento.

24.7. Įvertinus skundžiamą Ambasados Sprendimą, kuriame nenurodyta nei aiškių motyvų, nei teisės normų, sudarančių pagrindą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai (kas pagal naujausią LVAT praktiką yra privalu, antraip toks sprendimas naikintinas), darytina išvada, kad jis naikintinas, o klausimas dėl Šengeno vizos išdavimo Pareiškėjai spręstinas iš naujo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštaringas bei nelogiškas, nesuderinamas nei su LVAT, nei su ESTT praktika, priimtas teismui nurodant papildomus atsisakymo išduoti vizą motyvus, kurių Ambasada nevertino ir nuo kurių pareiškėja neturėjo galimybės gintis, kas vertinama kaip teismo išėjimas už ginčo nagrinėjimo ribų, todėl toks sprendimas neabejotinai naikintinas.

25. Atsakovas URM atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistu.

26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ištyrė esminės bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, bei dėsto šiuos pagrindinius atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:

26.1. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės pati pripažįsta, jog ji, pateikdama Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą, nepateikė ir neketino pateikti jokių patvirtinamųjų dokumentų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, nes pareiškėja skunde teismui nurodo kitą (tikrąjį) vykimo į Lietuvą tikslą, nei nurodė prašyme išduoti Šengeno vizą. Be to, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi LVAT 2023 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje nutartyje LVAT nepagrįstai nevertino (ir netaikė) teisės normų (Vizų kodeksą, Konsulinį statutą ir kitas) kaip specialiuosius įstatymus (teisės normas) Viešojo administravimo įstatymo atžvilgiu, todėl padarė neteisingas išvadas dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedu – dėl standartinės sprendimo formos – netinkamo taikymo paminėtoje byloje. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti į LVAT suformuotus precedentus, priimtus, įsigaliojus Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. Įstatymo redakcija) II skyriaus „Viešojo administravimo pagrindai“ 10 straipsnio „Administracinių sprendimų priėmimas“ 5 daliai.

26.2. Teismai turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę, nes Konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti užsieniečiui išduoti vizą, pasirenka geriausią / tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia dėl politinio (ir / ar ekonominio) tikslingumo klausimą. Tuo tarpu administracinis teismas pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį, neturi diskrecijos vertinti ginčijamo konkretaus sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, o gali tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar konsulinis pareigūnas, kaip viešojo administravimo subjektas, neviršijo kompetencijos, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta. Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose konsulo diskrecijos teisinis reglamentavimas lemia būtinumą administraciniams teismams nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulo sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą remtis galiojančiu Europos Sąjungos teisiniu reglamentavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio.

26.3. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ir LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime pateikto aiškinimo (LVAT administracinė byla Nr. eI-5-662/2023) dėl Lietuvos Respublikos norminio teisės akto (Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punkto ir 10 priedo) prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymui (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams), nes LVAT netyrė ir nepasisakė dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies normos ir Vizų kodekso VI priede nustatytos standartizuotos sprendimo formos neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo, kurio atsisakyta išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, taip pat netinkamai taikė teisės nuostatas, be kita ko, teismų praktiką analogiškose bylose, pažeidė jos teisę į šeimos privataus gyvenimo gerbimą. Prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Ambasados Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai bei įpareigoti URM išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos jai išdavimo iš naujo.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus (be kita ko, fotonuotraukas), kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, minėtieji įrodymai galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui, todėl jie nebevertinami.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014). Asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

32. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime R. K. (C-84/12) konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, o pareiškėjas šiuo atveju turi pareigą įrodyti, kad atitinka visas sąlygas vizai gauti.

34. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti (žr. minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K.). Taigi turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).

36. Taigi nepaneigiant standartinės formos dėl atsisakymo išduoti vizą, vis dėlto kiekviena situacija yra individuali ir turi būti atsižvelgiama į kiekvieno pareiškėjo padėtį, priimtiną sprendimą atitinkamai pagrindžiant tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Kompetentingai institucijai ne tik kad nėra kliūčių standartinės formos papildymui, atsižvelgiant į konkrečias specifines aplinkybes, bet ir atskiro individualaus akto priėmimui, turinčio atitikti ne tik Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, bet ir gero administravimo principą.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl Šengeno vizos išdavimo, savo prašymą grindė siekiu atvykti pas sutuoktinį, siekiu jį aplankyti. Prašyme nebuvo pareiškėjos pateiktos nuorodos ir paaiškinimo, kad ji sieks gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje dėl šeimos susijungimo. Tai nustatė pirmosios instancijos teismas, su tuo nesutikti nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde pateiktu aiškinimu, esą, viza siekta šeimos susijungimo. Šiuo aspektu šios administracinės bylos ir LVAT 2023 m. sausio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023 vertintos aplinkybės skiriasi.

38. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė bei neatsižvelgė į naujausią ESTT 2023 m. balandžio 18 d. praktiką byloje Nr. C-1/23 PPU | Afrin, kurioje ESTT nurodė, kad tam, kad nebūtų pakenkta Sąjungos teise siekiamam tikslui skatinti šeimos susijungimą ir pagrindinėms teisėms, kurias ja siekiama apsaugoti, valstybė narė, reikalaujanti, kad šeimos nariai asmeniškai atvyktų į vėlesnį procedūros etapą, turi sudaryti palankesnes sąlygas tokiam atvykimui, be kita ko, išduodama konsulinius dokumentus arba laissez-passers, sumažinant pasirodymų skaičių iki griežto minimumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame ESTT 2023 m. balandžio 18 d. sprendime byloje Nr. C-1/23 PPU | Afrin pabrėžta, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 5 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, turi būti aiškinama, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos reikalaujama, kad globėjo, t. y. asmens, pripažinto pabėgėliu, šeimos nariai, pageidaujantys pateikti prašymą leisti atvykti į šalį ir gyventi joje siekiant šeimos susijungimo, asmeniškai atvyktų į valstybės narės diplomatinę ar konsulinę atstovybę, kompetentingą pagal jų gyvenamąją ar buvimo vietą užsienyje, įskaitant, kai jiems atvykti į tą atstovybę yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, nepažeidžiant šios valstybės narės galimybės reikalauti, kad šie nariai asmeniškai atvyktų vėlesniame prašymo dėl šeimos susijungimo procedūros etape.

Taigi, minėtasis ESTT sprendimas reiškia, kad pabėgėlio, kuris dėl pagrįstos baimės negali keliauti už prieglobstį suteikusios valstybės Europos Sąjungos (ES) narės ribų, šeimos nariai neturėtų patirti pernelyg sudėtingų biurokratinių kliūčių siekdami šeimos susijungimo būtent ES narėje. Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis yra pabėgėlis, kad pareiškėja negalėtų susitikti su sutuoktiniu, pvz., jos kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) ar kur nors kitoje vietoje (bylos duomenimis, jie buvo susitikę 2024 m. vasario mėn. (duomenys neskelbtini)).

Todėl visi pareiškėjos argumentai, susiję su šeimos susijungimu, stokoja nuoseklumo, nes Sprendimu pareiškėjai tiesiog atsisakyta išduoti Šengeno vizą, o tai niekaip nesusiję su teise į šeimos susijungimą (atitinkamai, ir su tokios teisės pažeidimu). Šioje administracinėje byloje nebuvo ir nėra nagrinėjami leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, siekiant šeimos susijungimo, klausimai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą.

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėja to nepaneigė, kad ji siekė gauti Šengeno vizą savo vyro aplankymui Lietuvoje, tačiau pildydama anketą nenurodė, jog ji siekė atlikti procedūras dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, be to, ji nepateikė duomenų, kad pasibaigus Šengeno vizos galiojimui išvyks iš Lietuvos. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės pati pripažįsta, jog ji, pateikdama Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą, nepateikė ir neketino pateikti jokių patvirtinamųjų dokumentų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, nes pareiškėja skunde teismui nurodo kitą (tikrąjį) vykimo į Lietuvą tikslą, nei nurodė prašyme išduoti Šengeno vizą. Todėl Sprendime pagrįstai nurodoma, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Vien šiuo aspektu pareiškėjai buvo pagrindas neišduoti Šengeno vizos, o, kaip minėta, kadangi šioje administracinėje byloje nebuvo ir nėra nagrinėjami leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, siekiant šeimos susijungimo, klausimai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjos advokato pateikti duomenys yra susiję ne su šia administracine byla, o su kitu asmeniu (žr. šios nutarties 24.3 punktą), todėl negali įtakoti šioje byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

40. 41. Kiti pareiškėjos pateikti argumentai nėra tokios teisinės reikšmės ir įtikinamo pobūdžio, kad leistų suabejoti tiek Sprendimo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

42. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad Sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, atsakovas jį priėmė tinkamai ištyręs faktines aplinkybes ir pritaikęs teisės nuostatas. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo.

43. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė