2025-10-01 Nr. AB-15420-3-61-3-04529-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-305-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04529-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir R. M. skundą atsakovams Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. D. ir R. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, kuriuo pateikiama išvada „Atmesta“ bei atmestas pareiškėjų prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti (prašymo reg. Nr. PSR-100-220912-04335) (toliau – ir Prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus); 2) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir VMSA, ir Administracija) 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, kuriuo pateikiama išvada „Atmesta“ bei atmestas pareiškėjų Prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus.

2. Pareiškėjai skunde nurodė:

2.1. Jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso neužstatytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,2 ha, pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių pastatų teritorijos (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypas suformuotas padalijus pareiškėjams priklausiusį žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo patvirtintas kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui bei jo sprendiniams.

2.2. Įsakymo 1.2.7.2 punktu buvo patvirtintos Žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir gamtos apsaugos apribojimai – laikytis specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (XXXIV sk. „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“). Sklypas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintame Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatytu GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentu. Įsakymu taip pat nustatytas Žemės sklypo naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos), naudojimo pobūdis (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų), užstatymo tipas (vienbučių gyvenamųjų pastatų), urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos (pastatų aukštis iki 2 aukštų, užstatymo tankis iki 23 proc.) bei patvirtintas žemės sklypo planas, prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui, kuriame nustatyta, kad Žemės sklype, esančiame GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) zonoje galima vienbučio gyvenamojo namo statyba suderinta su Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnais bei Direkcija (suderinimo data 2013 m. spalio 3 d., Nr. 39-15). Įsakymas ir juo patvirtintas žemės sklypo planas yra galiojantys.

2.3. Direkcija 2022 m. rugsėjo 12 d. bei VMSA išnagrinėjo pareiškėjų prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus dėl statybos Žemės sklype Įsakyme nustatytomis sąlygomis, ir priėmė sprendimus prašymą atmesti. Atsakovų nurodoma pareiškėjų prašymo atmetimo pagrindinė priežastis yra tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų (toliau – ir Reglamentai) 28 punktas draudžia naują statybą bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje.

2.4. Nuo 2013 metų (kai buvo priimtas Įsakymas) nesikeitė su Žemės sklypu susijęs reglamentavimas ir teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai. Atsakovų pozicijos pasikeitimas, kai 2013 m. Įsakymu patvirtinamas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendiniai, numatantys naują statybą Žemės sklype, o 2022 m. priimamas sprendimas atmesti pareiškėjų prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus dėl statybos tame pačiame Žemės sklype motyvuojant tuo, kad nauja statyba negalima, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis (jų pasikeitimu) ir nemotyvuotas. Atsakovų pozicija, jog Reglamentai draudžia statybą Žemės sklype, yra ne tik nenuosekli, bet ir nepagrįsta, nes tokio draudimo Reglamentuose nėra. Reglamentų 28.1 punkte nustatyta, jog ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, vykdant statybas, aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis. Reglamentų 28.1 punkte aiškiai nurodyta, kad GŪe zonoje gali būti vykdomos statybos, tik su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos. Tai, kad nurodoma, jog apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis, nereiškia, kad GŪe zonoje galima tik renovacija ir negalima nauja statyba.

2.5. Atsakovo pateikiamą interpretaciją, kad ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zona nesuderinama su nauja statyba, paneigia konkretūs pavyzdžiai, kai būtent ekstensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonose numatoma nauja statyba, pavyzdžiui: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. D1-180 patvirtintų Nemuno deltos regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 26 punktas, aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-759 patvirtintų Varnių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 36 punktas, aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtintų Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 26.1 punktas, aplinkos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-580 patvirtintų Metelių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 34 punktas ir kt.

2.6. Atsakovų pozicija, kad nauja statyba Žemės sklype negalima, prieštarauja Žemės sklypo paskirčiai, naudojimo būdui, įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre (pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių pastatų teritorijos). Šie duomenys Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atsakovų suderinto ir priimto Įsakymo ir juo patvirtinto Žemės sklypo plano pagrindu. Pačiame Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nurodyta, kad plane nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonos nekeičia sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, jų naudojimo būdų ir pobūdžių.

2.7. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas), patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ (teritorijų planavimo dokumento registracijos numeris – (duomenys neskelbtini)), Žemės sklypas patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną (funkcinės zonos numeris – (duomenys neskelbtini)). Šioje funkcinėje zonoje, vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais, minimalus sklypo dydis naujai statybai yra 1 500 kv. m. Pareiškėjai nesutinka su atsakovų teiginiais, kad Bendrasis planas prieštarauja saugomų teritorijų specialiųjų planų sprendiniams, todėl Bendrojo plano sprendiniai dėl naujos statybos Žemės sklype negali būti taikomi. Bendrojo plano sprendiniai negali prieštarauti Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sprendiniams, nes Bendrasis planas parengtas, suderintas ir patikrintas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus. Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sprendinių neatitinkantis Bendrasis planas negalėjo būti patvirtintas, nes prieš patvirtinimą Bendrasis planas teikiamas tikrinti teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 14 dalį, teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu nepritaria teritorijų planavimo dokumentui, kai parengtas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas prieštarauja aukštesnio ar to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentui, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis bei prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Bendrojo plano patvirtinimo faktas reiškia, jog patikrinus Bendrąjį planą teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija jokių Bendrojo plano sprendinių prieštaravimų saugomų teritorijų specialiųjų planų sprendiniams nenustatė.

2.8. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 3.4.1.4 punkte nurodyta, kad bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatoma intensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zona. Todėl pareiškėjams kyla klausimas, ar pagrįstai atsakovai zoną, kurioje yra Žemės sklypas, vertina kaip ekstensyvaus tvarkymo zoną.

2.9. Atsakovai atsisakydami tenkinti pareiškėjų Prašymą dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo elgėsi nenuosekliai, priėmė ankstesniems sprendimams ir suderinimams prieštaraujantį sprendimą, neteisingai aiškino Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, netinkamai taikė teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus atmesti Pareiškėjų prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus.

3. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Vadovaujantis Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 512 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ bei aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtintu Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Tipiniai apsaugos reglamentai nustato saugomų teritorijų tvarkymo planuose išskiriamų kraštovaizdžio tvarkymo zonų sistemą, nurodo šios teritorijos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus. Reglamentų 28 punkte nurodyta, kad ekstensyvaus (t. y. ne intensyvaus) tvarkymo kraštovaizdžio zonoje (GŪe) palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, vykdant statybas, aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis.

3.2. Direkcijos darbuotojams, įstatymais ar kitais teisės aktais nėra nustatyti viešojo administravimo įgaliojimai teikti teisės aktų konsultacines paslaugas, pradėti ar priimti sprendimą administracinėje procedūroje. Pagal savo kompetenciją Direkcija yra tik derinančioji institucija, atsakinga už jai priskirtas administruoti saugomas teritorijas.

3.3. Vadovaujantis Pavilnių regioninio parko specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais nagrinėjamas žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, todėl taikytinas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnis, kurio 2 dalies 16 punkte nurodoma, kad draudžiama: statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis: a) statomi statiniai, susiję su valstybinio parko steigimo tikslais; b) statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; c) statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; d) atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; e) statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; f) statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; g) atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose. Šiame punkte griežtai nurodomas draudimas statyti statinius, išskyrus tik tam tikras leidžiančias statybą aplinkybes – galimybė atsiranda tik tuomet kai abi šio Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo sąlygos įvykdomos – statyba atitinka saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis statyba galima.

3.4. Bendrojo plano aiškinamojo rašto (dalyje „Bendrojo plano sprendinių tekstinis reglamentas“) (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 95 punkte numatoma, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų bei kiti įstatymai, saugomų teritorijų nuostatai, saugomų teritorijų planavimo dokumentai, saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai, apsaugos sutartys, kurias Vyriausybės įgaliotos institucijos jos nustatyta tvarka sudaro su žemės savininkais ir valdytojais ir įregistruoja Nekilnojamojo turto registre, kai su žemės savininkais ir valdytojais individualiai susitariama dėl kraštovaizdžio, gamtos vertybių papildomų apsaugos ir naudojimo priemonių nustatymo arba tvarkymo priemonių įgyvendinimo jų valdomoje žemėje. Aiškinamojo rašto 96 punkte nurodoma, kad jeigu Bendrojo plano sprendiniai neatitinka galiojančių saugomų teritorijų specialiųjų planų (tvarkymo planų) sprendinių, Bendrojo plano reglamentai galės būti taikomi tik pakeitus ar pakoregavus saugomos teritorijos tvarkymo planą. Tai iš esmės reiškia, jog Bendrojo plano sprendiniai dėl saugomų teritorijų turi būti vertinami sistemiškai su saugomų teritorijų planavimo dokumentais bei šią sritį reglamentuojančiais specialiaisiais teisės aktais. Todėl Vilniaus miesto Bendrasis planas neprieštarauja Pavilnių regioninio parko tvarkymo planui ar kitiems, saugomose teritorijose veiklas reglamentuojantiems teisės aktams.

3.5. Pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus aiškiai matoma, kad sodyba buvo žemės sklype (duomenys neskelbtini), o žemės sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijoje nėra ir nebuvo nei vieno teisėtai pastatyto gyvenamosios paskirties pastato. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (juo nauja redakcija buvo išdėstytas Teritorijų planavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d., 3 straipsnio „Įstatymo taikymas ir įsigaliojimas“ 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, prilyginami žemės valdos projektams. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės valdos projektai yra žemėtvarkos planavimo dokumentai, kurių rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Po 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo pareiškėjų skunde minimas Įsakymu patvirtintas dokumentas nėra prilyginamas detaliajam planui, tai žemėtvarkos projektas, kuris reglamentuojamas Žemės įstatymu, o ne Teritorijų planavimo įstatymu, t. y. toks planas negali nustatyti teritorijų planavimo naudojimo reglamento.

3.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis specialieji teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai nėra privalomas dokumentas, todėl nesukelia pareiškėjams pasekmių.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22 patvirtinto Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 91 punkto 91.2 papunkčiu bei Statybos įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, VMSA turi pareigą suderinti specialiųjų reikalavimų sudedamąsias dalis tarpusavyje, todėl sutikdama su Direkcijos pastabomis pareiškėjų prašymą taip pat atmetė su analogiškomis pastabomis.

4.2. Specialieji reikalavimai pareiškėjams buvo neišduoti visiškai pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjai savo skunde nepateikė jokių objektyvių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų atsakovų pastabas, pareiškėjų skundas iš esmės yra grindžiamas subjektyvia ir neteisinga teisės aktų ir aplinkybių interpretacija. Direkcijos nurodytos pastabos ir pateikti argumentai, kodėl pareiškėjams nėra išduodami specialieji reikalavimai, yra teisingi ir pagrįsti.

4.3. Pareiškėjai nepagrindžia savo suinteresuotumo, nes net jei specialieji reikalavimai pareiškėjams ir būtų išduoti, tai neeliminuotų pareiškėjų pareigos statinio projektą parengti ir statybą vykdyti griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Šios aplinkybės lemia, kad šio ginčo išsprendimas ir bet koks šios bylos rezultatas galbūt neturės jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms – pareiškėjai, norėdami ginčo sklype statyti pastatą, vis tiek turės įgyvendinti teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Direkcijos 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo ir VMSA 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriais atmestas pareiškėjų Prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso neužstatytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,2 ha, pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių pastatų teritorijos. Žemės sklypas yra Pavilnių regioniniame parke, jis suformuotas padalijus pareiškėjams priklausiusį žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintu kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planu. Įsakymo 1.2.7.2 punkte nurodyti gamtos apsaugos apribojimai – laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų. Atsakovai Direkcija ir VMSA 2022 m. rugsėjo 12 d. išnagrinėjo pareiškėjų prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl statybos Žemės sklype Įsakyme numatytomis sąlygomis, ir priėmė sprendimus prašymą atmesti.

8. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad specialieji teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai nėra privalomas dokumentas, todėl nesukelia pareiškėjams pasekmių, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje buvo nagrinėjamos bylos dėl sprendimų, kuriais atsisakyta išduoti specialiąsias sąlygas (žr., pvz., 2023 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-901-815/2023), todėl atsakovų argumentus dėl pareiškėjų suinteresuotumo nebuvimo atmetė.

9. Vertindamas atsisakymų išduoti specialiąsias sąlygas turinį, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 30-2342 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas. Iš prie Įsakymo pridedamo brėžinio matyti, kad sklypas dalijamas į tris dalis, o pastatai, stovėję žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), patenka į naujai suformuotą žemės sklypą Nr. 3. Pareiškėjų šioje byloje žemės sklypas atitinka šiame plane nurodytą sklypą Nr. 2 ((duomenys neskelbtini)). Įsakyme nurodyta, kad formuojamas sklypas Nr. 2 yra 2 000 kv. m ploto, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos, užstatymo tipas – vienbutis gyvenamasis namas, pastatų aukštis – iki 2 aukštų, užstatymo tankis – iki 23 proc., gamtos apsaugos apribojimai – laikytis specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (XXXIV sk. „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“), sklypas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano nustatytu GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentu; statybos darbai vykdomi pagal nustatyta tvarka suderintus projektus.

10. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjų žemės sklypas patenka į teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: valstybiniai parkai, nacionaliniai ir regioniniai parkai.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Statybos įstatymo 2 straipsnio 47 dalimi (Specialieji reikalavimai), 2 straipsnio 52 dalimi (Buvusi sodyba), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22 patvirtinto Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašo 91 punkto 91.1-91.3 papunkčiais, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, 2 straipsnio 43 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 11 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 12–15 straipsniais, 28 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsnio 2 dalies 16 punktu, Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo 10 punktu, Pavilnių regioninio parko nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855, 2, 6, 35 punktais.

12. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ patvirtintas Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 „Dėl Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintas Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas. Žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko gyvenamojo funkcinio prioriteto zoną, bendrojo tvarkymo miestų, miestelių, kaimų ar jų dalių ekstensyvaus tvarkymo (GŪe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną.

13. Teismas taip pat vadovavosi Reglamentų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) 28.1, 28.2 papunkčiais. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, kad Reglamentų 28 punkte kategoriško imperatyvaus draudimo naujų statinių statybai Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano GŪe zonoje nenustatyta, todėl Žemės sklype naujų statinių statyba yra galima, pažymėjo, kad vien tai, jog Reglamentų nuostatos, jas aiškinant izoliuotai nuo ginčo faktinės situacijos ir teisinio reguliavimo visumos, nesukuria absoliutaus draudimo, nesuponuoja, jog šiuo konkrečiu atveju nauja statyba yra leistina. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams priklausantis sklypas yra suformuotas padalijant prieš tai buvusį sklypą į tris dalis, o pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, kuriame buvo vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas); tais atvejais, kai plotas, kuriame buvo norimos atstatyti sodybos gyvenamasis namas, patenka į kelis žemės sklypus, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, į kurį patenka didžioji dalis namo. Ginčo atveju pareiškėjams priklausančiame sklype Nr. 2 ((duomenys neskelbtini)) buvusio gyvenamojo namo (sodybos) nėra, todėl, vadovaujantis pirmiau aprašytomis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 1 dalies nuostatomis, statyba yra draudžiama.

14. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. birželio 27 d. buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymas (juo nauja redakcija buvo išdėstytas Teritorijų planavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnyje „Įstatymo taikymas ir įsigaliojimas“ 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo parengti ir patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai prilyginami žemės valdos projektams – žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės valdos projektai yra žemėtvarkos planavimo dokumentai, kurių rengimą reglamentuoja Žemės įstatymas. Nagrinėjamu atveju Įsakyme nurodyta, kad ginčo žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“: gamtos apsaugos apribojimai – laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (XXXIV sk. „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“), sklypas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatytu GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentu; statybos darbai vykdomi pagal nustatyta tvarka suderintus projektus.

15. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, nėra pagrindo pritarti pareiškėjų pozicijai, kad atsakovas elgėsi nenuosekliai ir priėmė ankstesniems suderinimams prieštaraujantį sprendimą. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ginčo Žemės sklype statyti naujus sodybos pastatus nėra galimybės, todėl pagrįstai buvo vadovaujamasi Aprašo 91 punktu atsisakant išduoti specialiuosius reikalavimus. Atmetus pareiškėjų skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos.

III. 16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti; priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamentų 28 punktą ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnį. Faktas, kad Žemės sklype nėra buvusios sodybos, jokios reikšmės Reglamentų nuostatų turiniui ar jų aiškinimui neturi. Statyba žemės sklype, kuriame nėra buvusios sodybos, yra draudžiama tik tuo atveju, jei nėra kitų išimčių iš draudimo. Viena iš Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punkte numatyto draudimo išimčių – atvejis, kai statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

16.2. Teismas konstatavo, kad GŪe kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (į kurią Žemės sklypas patenka pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą) nauja statyba nėra draudžiama. Tai reiškia, kad nauja statyba Žemės sklype atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

16.3. Naujos statybos galimybę Žemės sklype numato Bendrasis planas, pagal kurį žemės sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į ekstensyvaus užstatymo zoną. Pačių atsakovų teigimu, Bendrasis planas neprieštarauja Pavilnių regioninio parko tvarkymo planui ar kitiems saugomose teritorijose veiklas reglamentuojantiems teisės aktams. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punktu, jeigu vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatytas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, detalieji planai nerengiami, pagal to paties įstatymo 20 straipsnį tokioje teritorijoje galima statyba vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis. Reglamentų 28.1 punkte aiškiai nurodyta, kad GŪe zonoje gali būti vykdomos statybos, tik su apribojimais – radikaliai nepertvarkant aplinkos.

16.4. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų 25.2 punktą vienbučių ir dvibučių pastatų gyvenamoji teritorija laikoma ekstensyviai užstatyta teritorija. Užstatytų Vilniaus teritorijų tankinimo metodikoje 7.2.1 punkte numatyta, kad sodybinis užstatymas apibūdinamas kaip mažaaukštis ekstensyvus gyvenamųjų teritorijų užstatymas, kai pastatai statomi uždarame sklype, atitraukti nuo visų sklypo ribų, arba suporinti, sublokuoti ant šoninių sklypo ribų. Šios nuostatos patvirtina, kad ekstensyvus užstatymas nereiškia naujos statybos draudimo. Tokį Reglamentų aiškinimą patvirtina pareiškėjų į bylą pateiktuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. D8(E)-6507 ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2022 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. V3-1793 išdėstytos nuomonės.

16.5. Teismas nepagrįstai nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad atsakovai elgėsi nenuosekliai ir priėmė ankstesniems suderinimams (kurie buvo padaryti priimant Įsakymą) prieštaraujantį sprendimą. Teismo nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo po to, kaip buvo suderintas ir priimtas Įsakymas, padalinantis pareiškėjams priklausiusį žemės sklypą ir nustatęs statybos reglamentus po padalinimo atsiradusiuose žemės sklypuose. Tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. žemės sklypo padalinimo projektas, patvirtintas Įsakymu, nebelaikomas detaliojo teritorijų planavimo dokumentu, neturi jokios įtakos atsakovų suderinimais ir Įsakymo priėmimu pareikštai pozicijai dėl galimybės vykdyti naują statybą po padalinimo suformuotuose žemės sklypuose, tarp jų ir ginčo Žemės sklype. Įsakymo derinimo ir priėmimo metu juo patvirtintas žemės sklypo padalinimo planas buvo prilygintas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.

16.6. Fakto, kad Žemės sklypas atsakovų sprendimais buvo suformuotas naujai statybai, nepaneigia ir tai, kad Įsakyme nurodyta, jog Žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, tarp jų GŪe (ekstensyvaus tvarkymo) reglamentas.

17. Atsakovas Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teisme, pažymėdamas, be kita ko, kad pareiškėjų minimas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliajam planui, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis nėra detalusis planas, o tik žemėtvarkos projektas, reglamentuojamas Žemės įstatymu, o ne Teritorijų planavimo įstatymu, t. y. toks planas negali nustatyti teritorijų planavimo naudojimo reglamento.

19. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad specialieji reikalavimai pareiškėjams buvo neišduoti visiškai pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjai nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyvių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų atsakovų pastabas, apeliacinis skundas yra grindžiamas subjektyvia nuomone ir neteisinga teisės aktų ir aplinkybių interpretacija. Administracijos vertinimu, visos Direkcijos nurodytos pastabos ir pateikti argumentai, kodėl pareiškėjams nėra išduodami specialieji reikalavimai, yra teisingi ir pagrįsti. Direkcija ir Administracija yra kompetentingi subjektai, galintys priimti išvadas, kurios buvo padarytos (pareiškėjai neginčija atsakovų kompetencijos), jokios procedūros šiuo atveju nebuvo pažeistos (tokių procedūrų pažeidimų pareiškėjai nenurodo). Pareiškėjai apskritai nekvestionuoja dalies Direkcijos pateiktų argumentų. Visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Administracijos ir Direkcijos atsisakymai išduoti specialiuosius reikalavimus yra teisingi, teisėti ir negali būti panaikinti.

21. Atsakovas pažymi, kad dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), jau yra išnagrinėta analogiška byla ir priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-4805-1114/2022, kuriuo buvo atmestas pareiškėjų skundas analogiškoje situacijoje dėl (duomenys neskelbtini). Sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, administracinė byla baigta, taigi, manytina, šioje byloje turėtų būti priimtas analogiškas sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Direkcijos 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo pateikta išvada „Atmesta“ bei atmestas pareiškėjų prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, ir Administracijos 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo pateikta išvada „Atmesta“ bei atmestas pareiškėjų Prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pareiškėjams nesutinkant su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu apeliaciniame skunde nurodoma, kad Žemės sklype nauja statyba nėra draudžiama (žr. nutarties 16.1–16.4 p.), o Įsakymo derinimo ir priėmimo metu juo patvirtintas žemės sklypo padalinimo planas buvo prilygintas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui (žr. nutarties 16.5 p.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Direkcijos ir Administracijos sprendimai, kuriais paneigta galimybė gauti specialiuosius reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo statybos projektui rengti, iš esmės grindžiami ta aplinkybe, jog iki žemės sklypo padalinimo gyvenamasis namas stovėjo ne (duomenys neskelbtini), o kitoje buvusio žemės sklypo dalyje, kurioje nauja statyba pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 16 punktą draudžiama. Statybos darbai galimi tik esamoje / buvusioje sodyboje (-se).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti priešingai, kad Įsakymo derinimo ir priėmimo metu juo patvirtintas žemės sklypo padalinimo planas buvo prilygintas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Juk pats Įsakymas būtent taip ir dėstomas – „Įsakymas dėl Sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad šiuo Įsakymu patvirtinti trys žemės sklypo planai: žemės sklypo Nr. 1 ((duomenys neskelbtini)), žemės sklypo Nr. 2 ((duomenys neskelbtini)), žemės sklypo Nr. 3 ((duomenys neskelbtini)). Įsakyme nurodoma apie visiems šiems trims sklypams tvarkyti taikytiną Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. D1-342, o galimybė vykdyti statybos darbus Įsakyme numatyta tik pagal nustatyta tvarka suderintus projektus.

27. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 buvo patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kurio VI skyriaus (Gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros plėtros kryptys) 20 punkte pasisakyta, jog gyvenamųjų vietovių sistema regioniniame parke nekeičiama. Visose kraštovaizdžio tvarkymo zonose esamose sodybose ir kitose užstatytose teritorijose, nustatyta tvarka parengus detaliuosius planus, techninius projektus galima vykdyti statybos darbus. Ši, ką tik cituota, taisyklė suponuoja išvadą, kad yra siekiama išlaikyti tokią gyvenamųjų vietovių sistemą, kokia jau buvo pirmiau ir nauja statyba galima tik ten, kur buvo sodybos ar jau yra kitos realiai užstatytos teritorijos. Visais kitais atvejais teisės aktų leidėjas nepasisakė dėl galimybės vykdyti statybos darbus.

28. Taigi galima išskirti du atvejus, kada yra galima nauja statyba (žr. nutarties 27 p.).

29. Saugomų teritorijų įstatymas reglamentuoja saugomų teritorijų sistemą ir su ja susijusius visuomeninius santykius, saugomų teritorijų nustatymo ir steigimo, ribų keitimo, statuso pakeitimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, reglamentuoja veiklą jose, taip pat nustato tarptautinės svarbos teritorijų, tarp jų Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų, bei gamtinio karkaso kūrimą ir veiklos juose reglamentavimą (1 str.; redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d.).

30. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 punkte buvusi sodyba apibrėžiama, kaip vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.

31. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106, vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 7 punktu ir 13 straipsnio 3 dalies 9 punktu, nutarė patvirtinti Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 14 d. ir galiojusi Direkcijos bei Administracijos sprendimų priėmimo metu).

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 106 10 punkte buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai iš pateiktų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų matyti, kad žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, buvo pastatyti tik vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) priklausiniai, o vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) buvo pastatytas kitame žemės sklype, pirmajame žemės sklype sodybos atstatyti neleidžiama. Sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, kuriame buvo vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas). Tais atvejais, kai plotas, kuriame buvo norimos atstatyti sodybos gyvenamasis namas, patenka į kelis žemės sklypus, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, į kurį patenka didžioji dalis namo.

33. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, iki Žemės sklypo padalinimo į tris atskirus žemės sklypus, gyvenamasis namas stovėjo ne (duomenys neskelbtini), o kitoje buvusio žemės sklypo dalyje, todėl atsižvelgiant į faktinę situaciją, dėl kurios ginčo nėra, bei į šioje nutartyje išdėstytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitokio procesinio sprendimo priėmimui nei apskųstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

34. Atmetus apeliacinį skundą pareiškėjams bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. D. ir R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius