2016-10-03 Nr. AB-18870-3-61-3-02062-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1297-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02062-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. A. su skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2325;

2) panaikinti VDSDFV 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3642;

3) priteisti iš atsakovės VSDFV neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. senatvės pensijos dalį – 5 947, 44 Eur.

Pareiškėja teigė, kad tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija ir dėl to pareiškėjai nebuvo išmokėta 20 518, 67 Lt senatvės pensijos suma. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, paskelbtame 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad minėtas pensijų sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2014 m. vasario 20 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2325 ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3642 nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą ir 2014 m. kovo 17 d. patikslintą prašymą konstatavus, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti. Be to, VSDFV, priimdama ginčijamus sprendimus, nesilaikė VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų, reglamentuojančių sprendimų priėmimą. Pareiškėja nurodė nepraleidusi termino prašymui dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti, kadangi atsakovas nebuvo priėmęs jokio sprendimo dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, todėl ji neturėjo teisinio pagrindo skųsti nepriimto ir neįteikto viešojo administravimo subjekto sprendimo, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. VSDFV atsisakymas nagrinėti pareiškėjos prašymus traktuotinas kaip atsisakymas išmokėti sumažintos senatvės pensijos dalį, nes tokiu būdu atsakovas aiškiai išreiškė savo poziciją šiuo klausimu ir tokie atsakovo veiksmai pažeidžia pareiškėjos asmenines turtines teises į jai teisėtai paskirtą senatvės pensiją.

Atsakovas VSDFV atsiliepime prašė skundo reikalavimus dėl VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2325 ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3642 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstus, kitoje dalyje bylą nutraukti.

Paaiškino, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pareiškėja, prašydama apskaičiuoti 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį bei ją išmokėti, 2014 m. vasario 20 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris pagal kompetenciją buvo persiųstas VSDFV.

VSDFV, atsižvelgdama į tai, kad VSDFV Kauno skyrius priėmė valinį sprendimą pareiškėjai mokėti sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėnesį, 2014 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-2325, kuriuo konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi su 2014 m. vasario 20 d. su prašymu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminą. Todėl vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą ir nurodė, kad tuo atveju, jeigu iki 2014 m. balandžio 7 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėjai 2014 m. kovo 17 d. prašyme nenurodžius aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, VSDFV 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3642 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjai praleistą skundo padavimo terminą ir nusprendė pareiškėjos prašymų nenagrinėti. Pažymėjo, kad nors VSDFV, priimdama 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2325 nukrypo nuo Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros, tačiau toks procedūrinis pažeidimas neturėjo įtakos pareiškėjos teisėms.

Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, o ne nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo patvirtintas asmens teisių pažeidimas, įsigaliojimo. Pareiškėjos argumentai, kad apie Laikinojo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai ji sužinojo tik priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir iki šio nutarimo priėmimo neturėjo pagrindo kreiptis dėl sumažintos senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo, todėl apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, atmestini.

Jeigu asmuo per Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, VSDFV Kauno skyriaus sprendimas laikytinas įvykdytu. Teisės aktuose nenumatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Pažymėjo, kad pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės ir ji nėra pasinaudojusi privaloma ikiteismine ginčų dėl sumažintos pensijos nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka negali pasinaudoti, nes praleistas terminas skundui paduoti, todėl reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo negali būti nagrinėjamas iš esmės. Dėl šios priežasties byla dalyje dėl pensijos nepriemokos turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į patikslintą skundą prašė skundo reikalavimus dėl VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2325 ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3642 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstus, kitoje dalyje bylą nutraukti.

Paaiškino, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl būtent nuo šio termino skaičiuotinas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Atsakovė remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktu sprendimo sąvokos išaiškinimu ir nurodo, kad šiuo atveju sprendimas, nuo kurio priėmimo skaičiuotinas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytas VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminas, yra VSDFV Kauno skyriaus priimtas valinis aktas mokėti pareiškėjai sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėnesį. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, tokios pareigos atsakovui nenumatė ir ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovas pažymėjo, kad pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pareiškėjai 2014 m. vasario 20 d. ir 2014 m. kovo 17 d. prašymuose nenurodžius aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, VSDFV 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3642 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjai praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus. Kadangi pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymas nėra išnagrinėtas iš esmės privaloma ikiteismine ginčų dėl sumažintos pensijos nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka jau negalima pasinaudoti, reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo negali būti nagrinėjamas iš esmės, todėl byla dalyje dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjos E. A. skundą tenkino. Panaikino VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2325 ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3642. Priteisė E. A. iš VSDFV Kauno skyriaus 5 942, 62 Eur neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos.

Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2007 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 10.33S-7655 E. A. nuo 2007 m. sausio 25 d. buvo paskirta 963,27 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėja su 2014 m. vasario 20 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

VSDFV Kauno skyrius 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (1.15)S-12513 persiuntė VSDFV nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą ir 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. (10.1)S-19419 pateikė pareiškėjai informaciją apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą, perskaičiuotą pagal Laikinąjį įstatymą bei išmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą, 2014 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)1-2325. Minėtame sprendime Fondo valdyba, atsižvelgdama į tai, kad VSDFV Kauno skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad apie minėtą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) atitinkamai 2010 metų sausio mėnesį, todėl konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi į Fondo valdybą su 2014 m. vasario 20 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą bei nurodė, kad tuo atveju, jeigu iki 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėja pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja 2014 m. kovo 17 d. pateikė Fondo valdybai patikslintą prašymą, kuriame nurodė, kad prašymo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo padavimo terminas nebuvo praleistas, todėl prašė išnagrinėti jos prašymą iš esmės, o tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad prašymo padavimo terminas yra praleistas – jį atnaujinti.

Minėtame prašyme pareiškėja pažymėjo, kad ji nėra gavusi jokio sprendimo dėl paskirtos pensijos sumažinimo, todėl ji neturėjo teisinio pagrindo skųsti nepriimto ir jai neįteikto viešojo administravimo subjekto sprendimo, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. kovo 17 d. prašymą, 2014 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)1-3642, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjos 2014 m. kovo 17 d. patikslintame prašyme nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys nėra svarbios, objektyvios ir nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl atsisakė patenkinti prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir tuo pagrindu pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. ir 2014 m. kovo 17 d. prašymus nagrinėti atsisakė, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

Teismas citavo ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pažymėjo, kad pagal laikotarpiu, kai E. A. buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV Kauno skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. vasario 20 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. E. A. žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad šiuo atveju 3 metų terminas nėra praleistas, kadangi apie pažeistas teises pareiškėjai tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, todėl nuo šio termino turi būti pradėtas skaičiuoti apskundimo terminas pagal Pensijų įstatymo nuostatas, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nėra siejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimu. Kadangi pareiškėja 2014 m. vasario 20 d. prašymu inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Atitinkamai teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2014 m. vasario 20 d., darytina išvada, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, paduoti. Todėl VSDFV pagrįstai 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimuose konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl valstybines pareigūnų ir karių pensijas gavusių asmenų praleistų skundo padavimo terminų atnaujinimo, atnaujino pareiškėjai terminą skundui VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus valinio 2010 m. sausio mėnesį priimto sprendimo sumažinti pareiškėjai paskirtą senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas paduoti. Atitinkamai teismas priėjo išvadą, kad VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimas, kuriuo, konstatavus, jog yra praleistas terminas skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo paduoti ir nepasiūlius pareiškėjai Taisyklių 20 punkte nustatyta tvarka pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovaujantis Taisyklių 31 punktu atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą, ir VSDFV 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas, kuriuo atsisakoma atnaujinti terminą pareiškėjai, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl turi būti panaikinti. Teismas taip pat nurodė, jog kadangi nagrinėjamu atveju administravimo subjektas VSDFV 2014 m. balandžio 17 d. priimtu sprendimu yra išsprendęs termino skundui paduoti praleidimo bei atnaujinimo klausimus, šis jo sprendimas, kaip galutinis sprendimas, gali būti peržiūrimas teisme.

Teismas taip pat nurodė, kad teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad nepriklausomai nuo to, kokiu teisės aktu vadovaudamasi VSDFV netenkino dėl pensijos sumažinimo pasikreipusio asmens skundo, pripažįstama, kad šiais sprendimais išreikšta pozicija ir dėl jos keliamo ginčo, t. y. netiesiogiai nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leidžia teigti, kad šioje byloje institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant ir į tai, kad kreipimaisi į VSDFV dėl pensijų sumažinimo kompensavimo yra masiniai ir visais VSDFV sprendimais yra atsisakoma sumokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjos atvejis yra toks pat kaip ir kitų pensininkų, todėl jis negali būti traktuojamas blogiau, nei likę pensininkai. Kadangi atsakovas padarė išvadą dėl termino praleidimo, toks jo atsakymas prilygintinas skundo išnagrinėjimui, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pažymėjo, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies dydžio, teismas nurodė, kad iš byloje esančio VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. kovo 20 d. rašto Nr. (10.1) S-19419 turinio matyti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. susidarė 5 942, 62 Eur (20 518, 67 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka, kuri pareiškėjai ir yra priteisiama iš VSDFV Kauno skyriaus.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama naujausia teismine praktika ginčui aktualiose administracinėse bylose.

Sprendimą atnaujinti pareiškėjai praleistą terminą skundui paduoti teismas priėmė vadovaudamasis ginčui neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų bei nesivadovaudamas praktika, suformuota sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų. Pabrėžia, kad sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką atnaujinti pareiškėjams praleistą skundo padavimo terminą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, nes įstatymai nenustatė jokio termino per kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali kreiptis dėl šių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo. Tuo tarpu valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo – Pensijų įstatyme buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-546-143/2015 išaiškino, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų pensijų klausimais apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl termino atnaujinimo (Taisyklių 20 punkto taikymo prasme) klausimas yra Fondo valdybos (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Šioje nutartyje taip pat akcentuota, kad pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos nurodytos aplinkybės (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimas, taip pat tai, kad pareiškėjai nebuvo įteiktas sprendimas dėl senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintos (laikomos) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Taigi, Fondo valdyba teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nusprendė neatnaujinti pareiškėjai praleisto skundo padavimo termino.

Teismas klaidingai nurodė, kad Fondo valdyba nepasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad 2014 m. kovo 12 d. Fondo valdybos sprendimas turi būti panaikintas.

Teismas sprendime nurodė, kad „atsakovas (Fondo valdyba) padarė išvadą dėl termino praleidimo, toks jo atsakymas prilygintinas skundo išnagrinėjimui, todėl kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra“. Ši išvada klaidinga ir prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai. Laikoma, kad ginčas yra išnagrinėtas iš esmės tik tuo atveju, kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija patenkina arba atsisako patenkinti pareiškėjo prašymą. Fondo valdyba byloje ginčijamais sprendimais aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus 3 metų terminą skundui paduoti. Fondo valdybos 2014 m. balandžio 17 d., priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu. Kai Fondo valdyba, kaip ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nepasisako dėl ginčo esmės, o pasisako tik dėl termino paduoti skundą praleidimo, vertinti šiuos Fondo valdybos sprendimus kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo.

Teismas, nepaisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų bei patenkindamas pareiškėjos reikalavimus ir priteisdamas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pensijos dalį pareiškėjai, iš esmės pažeidė materialines teisės normas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. AS502-849/2013, pažymėjo, kad kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. Fondo valdybos sprendimas išmokėti ar atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi pareiškėjos skundas, paduotas praleidus įstatymų nustatytus terminus, liko iš esmės neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėja nelaikytina tinkamai pasinaudojusi Valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, šia tvarka pasinaudoti nebegalima, todėl pareiškėjos skundas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas teisme.

Atsakovas VSDFV taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – E. A. skundo reikalavimus dėl Fondo valdybos 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2325 ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3642 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstus, kitoje dalyje bylą nutraukti.

Teigia, kad sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų dalies, negautos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, suformuotą praktiką. Nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nepagrįstai nusprendė nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų dalies ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl valstybinių pensijų gavėjų kreipimosi į teismą termino atnaujinimo. Pažymi, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo.

Fondo valdyba 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. balandžio 17 d. sprendimuose nepasisakė dėl ginčo esmės. 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Fondo valdyba atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą ir pasiūlė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, o 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu atsisakė atnaujinti praleistą terminą skyriaus sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. ir 2014 m. kovo 17 d. prašymų nenagrinėti, tuo užbaigdama išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Todėl vertinti šiuos Fondo valdybos sprendimus kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai paskirtos ir, pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. priteisimo.

Byloje nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės:

(1) VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2007 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 10.33S-7655 pareiškėjai nuo 2007 m. sausio 25 d. buvo paskirta 963, 27 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri ginčo laikotarpiu buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

(2) 2014 m. vasario 20 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos dalį.

(3) VSDFV Kauno skyrius 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (1.15)S-12513 persiuntė pareiškėjos prašymą VSDFV, bei 2014 m. kovo 20 d. raštu Nr. (10.1)S-19419 pateikė pareiškėjai informaciją apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą, perskaičiuotą pagal Laikinąjį įstatymą bei išmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją.

(4) VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą, 2014 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-2325, kuriame, atsižvelgdama į tai, kad VSDFV Kauno skyrius pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad apie minėtą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, konstatavo, kad pareiškėja, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. prašymą. Kartu nurodyta, kad jeigu iki 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėja pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (t. y. įrodys, kad 3 metų terminą praleido dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių), skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

(5) pareiškėja, reaguodama į VSDFV 2014 m. kovo 12 d. raštą, 2014 m. kovo 17 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame nurodė, kad prašymo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo padavimo terminas nebuvo praleistas, todėl prašė išnagrinėti jos prašymą iš esmės, o tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad prašymo padavimo terminas yra praleistas – jį atnaujinti, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra gavusi jokio sprendimo dėl paskirtos pensijos sumažinimo, todėl neturėjo teisinio pagrindo skųsti nepriimto ir jai neįteikto viešojo administravimo subjekto sprendimo, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą – 2012 m. rugsėjo 26 d.

(6) VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. kovo 17 d. prašymą, 2014 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-3642, kuriame pareiškėjos argumentus dėl termino praleidimo atmetė, atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 20 d. ir 2014 m. kovo 17 d. prašymų.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos ginčo laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, t. y. bylas susijusias su senatvės pensijų nepriemokomis, suformulavo jose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), konkrečiai šiai bylai ypač reikšmingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 (žr., Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, 142-170 psl.).

2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Minėtose nutartyse konstatuota, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis). Pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis (aiškiai) nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios pareiškėjas turi laikytis.

2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t. y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos;

šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje išaiškino, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą diena.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai Fondo valdyba savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t. y. išreiškia pritarimą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimui), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t. y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui 2014 m. vasario 20 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Tačiau su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimais priteisti pensijos nepriemoką, panaikinti VSDFV sprendimus bei galimybe atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo terminą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti.

Visų pirma pažymėtina, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, galima spręsti, jog teismas laikė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3642 patvirtina, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau šiuo atveju tokia išvada laikytina nepagrįsta.

Jau minėtoje 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu, akcentuodamas, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Fondo valdybos sprendimas, priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Fondo valdybos sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks Fondo valdybos sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš VSDFV 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3642 turinio, šiame sprendime atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo nėra išreikšta. Sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas pasisakė iš esmės dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis remdamasis, padarė tokią išvadą. VSDFV aptariamame sprendime pasisakė tik dėl skundo padavimo termino, konstatavo šio termino praleidimą ir pagrindo jį naujinti nebuvimą. Atsižvelgiant į tai, vertinti šį VSDFV sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1420/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015, 2015 m. kovo 23 d. Nr. A-870-146/2015).

Pasisakant dėl pareiškėjos praleisto 3 metų termino atnaujinimo, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų numatyto procedūrinio pobūdžio termino, kuris valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, kuriems šios pensijos buvo paskirtos iki 2010 m. sausio 1 d., dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio (pirmojo mėnesio, kurį gavo sumažintą pensiją), svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleisto termino atnaujinimo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo paskelbimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai, remiantis kuriais teismas nusprendė atnaujinti praleistą 3 metų terminą, taip pat negali būti pagrindu jo atnaujinti, jie laikytini neteisingais ir netaikytinais šioje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1034-756/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-938-143/2016).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui neaktualia teismų praktika, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), nepagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą paduoti teismui skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo, nepagrįstai ir neteisėtai priteisė šią nepriemoką bei panaikino pareiškėjos skundžiamus VSDFV sprendimus.

Pastebėtina, jog tokios teisės aiškinimo ir taikymo praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2015 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015, kurios faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos aplinkybėms šioje byloje.

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

Papildomai teisėjų kolegija pastebi, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, vadovaujantis kuriuo be kita ko nustatoma senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio 2015 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. A. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė