2020-09-16 Nr. AB-17168-3-61-3-00132-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1553-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00132-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 1 628 860 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir atsakovo atstovas, Lukiškių TI-K) jis buvo kalinamas nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. liepos 14 d. nežmoniškomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidimai buvo tęstiniai, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.

3. Pareiškėjas teigė, kad viso kalinimo metu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, jis buvo matomas kitų asmenų ir pareigūnų. Per mėnesį buvo išduodamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas, į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę 15 minučių. Nemokamai buvo skalbiama tik patalynė ir apatiniai rūbai, už viršutinių rūbų skalbimą reikėjo mokėti. Būtinosios higienos priemonės jam buvo išduodamos tik nuo 2015 m. lapkričio 26 d. Kamerose buvo netinkamas apšvietimas, neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis vienas kalėjo tik nuo 2012 m. kovo 7 d. kaip buvęs pareigūnas, viso kalinimo metu jam nebuvo suteikiami pasimatymai ir pokalbiai telefonu, korespondencija buvo tikrinama, tai patvirtina 2012 m. birželio 14 d. raštas.

4. Pareiškėjas nurodė, jog kalinimo metu jam nebuvo užtikrinti religiniai poreikiai, buvo suvaržytos jo teisės į gynybą baudžiamajame procese ir teismą, nes neturėdamas galimybės turėti kompiuterį, jis buvo priverstas rašyti procesinius dokumentus ranka. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė mokytis, studijuoti aukštojoje mokykloje, kalinimo įstaigoje nebuvo darbo, o 11,40 Eur pašalpą gavo tik vieną kartą.

5. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, jose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis, asmenys, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – kartą per sezoną. Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kartą per mėnesį buvo išduodama 100 g tualetinio muilo, 100 g skalbiamojo muilo, vienas rulonas tualetinio popieriaus, 1 dantų šepetėlis, 50 g dantų pastos, iki 4 vienkartinių skustuvų. Papildomas higienos priemonės nuteistasis (suimtasis) gali įsigyti parduotuvėje.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 6 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu įdarbinti jį gamybos bare elektriku. Pareiškėjas buvo informuotas, kad gamybos bare įdarbinami tik nuteistieji, o jo teisinis statusas yra suimtasis, tačiau kai statusas pasikeis, bus sprendžiama galimybė jį įdarbinti valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“. Kitų pareiškėjo prašymų įdarbinti jį VĮ „Mūsų amatai“ arba palikti ūkio darbams atlikti nebuvo gauta, todėl Lukiškių TI-K administracija neprivalėjo siūlyti pareiškėjui darbo. Pareiškėjui buvo išmokėta 11,40 Eur pašalpa, o asmenų, esančių įkalinimo įstaigose, teisė į mokslą yra ribojama. Nuteistiesiems įstatymas suteikia teisę studijuoti aukštojoje mokykloje savo iniciatyva ir lėšomis, suderinus su aukštąja mokykla studijų formą, atsiskaitymo tvarką, galimybę susitikti su dėstytojais ir kt., tačiau Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų dėl galimybės stoti į aukštąją mokyklą ir studijuoti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

9. Teismas vertino atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo skundui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas aptarė ieškinio senaties sąvoką, nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo veiksmus nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. liepos 14 d., tačiau skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ieškinio senaties taikymo aspektu ir sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, ir darė išvadą, jog yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas vertino, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą ginama nuo 2016 m. sausio 8 d.

10. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) 187 paras buvo kalinamas vienas kameroje Nr. 230, plotas – 6,90 kv. m, t. y. pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas.

11. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo atlikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus, kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx, visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinti pritaikytus langus. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

12. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumo užtikrinimu, analizavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punktą, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) nuostatas, atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktą informaciją, jog tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, ir pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas visas 187 paras kalėjo vienas, sprendė, jog pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo užtikrintas.

13. Pasisakydamas dėl galimybės kartą per savaitę praustis duše, teismas aptarė HN 134:2015 44 punktą ir nustatė, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad jam buvo suteikta teisė praustis duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šiuo aspektu teismas nustatė, jog papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

14. Teismas nevertino pareiškėjo pretenzijų dėl jam iki 2015 m. lapkričio 26 d. neišduodamų higienos priemonių, patikrintos jam siųstos korespondencijos, apribotos teisės į gynybą baudžiamajame procese, neužtikrinant galimybės turėti kompiuterį, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas rašyti procesinius dokumentus ranka, nes šie galimi pažeidimai nepateko į ginčo laikotarpį.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, jog Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes – naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

16. Teismas aptarė Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, pagal kurią suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Teismas nurodė, kad suimtųjų teisė paskambinti telefonu yra teisė, bet ne pareiga, teisės aktuose nėra nustatyta, kad suimtojo teisės paskambinti įgyvendinimą turi apmokėti laisvės atėmimo vietų įstaiga, kurioje yra suimtasis ar kurioje suimtasis (nuteistasis) atlieka laisvės atėmimo bausmę. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo gauta pareiškėjo skundų, prašymų, pareiškimų dėl skambinimo telefonu.

17. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pasimatymai organizuojami vadovaujantis Ilgalaikių pasimatymų su sugyventiniais suteikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-56, ir Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo gauta pareiškėjo skundų, prašymų, pareiškimų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.

18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo varžoma jo teisė išpažinti tikėjimą, nebuvo sudaroma galimybė lankytis pamaldose ir susitikti su savo dvasininku, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsniu, yra sudarytos sąlygos išpažinti bet kurią religiją (tikėjimą), atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl dalyvavimo pamaldose, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

19. Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu įdarbinti jį gamybos bare elektriku. Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 15 d. raštu Nr. 96-1864 „Dėl įdarbinimo“ informavo pareiškėją, kad gamybos bare įdarbinami tik nuteistieji, jo teisinis statusas yra suimtasis, o ateityje, kai statusas pasikeis, bus sprendžiama galimybė įdarbinti jį VĮ „Mūsų amatai“. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ir pasikeitus jo statusui į Lukiškių TI-K dėl įsidarbinimo nesikreipė, todėl pareiškėjo teisės neaprūpinant jo darbu nebuvo pažeistos.

20. Teismas pareiškėjo teiginius dėl suvaržytos teisės į gynybą ir teismą vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius, t. y. kaip subjektyvią, nekonkretizuotą pareiškėjo nuomonę, nepatvirtintą objektyviais įrodymais.

21. Dėl teisės į aukštąjį mokslą teismas analizavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136–137 straipsnius, Suėmimo vykdymo įstatymo 40–42 straipsnius ir nustatė, kad aukštasis mokslas, kaip socialinės reabilitacijos priemonė, įstatymuose nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų dėl galimybės stoti į aukštąją mokyklą ir studijuoti, nors byloje yra duomenų, jog Lukiškių TI-K suimtieji gali siekti aukštojo mokslo, studijos nuotoliniu būdu vykdomos internetu, virtualioje mokymosi erdvėje „Moodle“, todėl suimtasis, norėdamas naudotis minėta virtualia erdve, kreipiasi į Vilniaus mokymo centro direktorių dėl galimybės prisijungti prie „Moodle“ mokymosi erdvės, o sudarius trišalę sutartį pradeda studijas. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K nevaržė pareiškėjo galimybės siekti aukštojo mokslo.

22. Teismas byloje nenustatė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus (neveikimą), todėl, atsižvelgęs į tai, kad nėra valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visumos, konstatavo, kad atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė.

III. 23. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą ir priteisti jam 1 628 860 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra šališkas, o tai pagrindžia aplinkybė, jog nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. sausio 8 d. taikytas ieškinio senaties terminas. Teismas privalėjo nagrinėti pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, įvertinti, ar jie nebuvo tęstiniai, ir tik tuomet taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog senaties terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie galimus jo teisės pažeidimus. Pareiškėjas vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir nurodo, kad Lukiškių TI-K jam turėjo būti išaiškintos jo teisės žodžiu, o taip pat ir raštu (įteikiant „teisių laišką“), kartu nurodant, į kokias institucijas jis gali kreiptis, jeigu jo teisės yra pažeidžiamos. Atsakovo atstovas šios pareigos neįvykdė, todėl pareiškėjas negalėjo žinoti apie pažeidžiamas teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kalinamojo naudai, o atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Lukiškių TI-K jam buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakyme Nr. V-124 nustatytas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas nėra įtvirtintas įstatyme. Pareiškėjas teigia, jog nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2012 m. kovo 7 d. jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 7–8 kv. m, su kitais 3–4 suimtaisiais. Iš kameros Nr. 230, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo išskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, todėl jam teko apie 5 kv. m ploto, ši kamera yra rūsyje, joje jis buvo laikomas ilgą laiko tarpą, nors Lietuva CPT yra nurodžiusi, jog tokių patalpų nebenaudoja arba jos yra naudojamos tik trumpą laiko tarpą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nevertino aplinkybių, susijusių su jo galimybėmis kameroje judėti, sportuoti, neatsižvelgė į kameroje esančius baldus bei į tai, jog pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas vieną valandą per parą. Pareiškėjas pažymi, kad CPT reikalaujama, jog suimtasis galėtų bent 8 val. praleisti gryname ore, tačiau Lukiškių TI-K to nepaisė.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis skundėsi dėl natūralaus apšvietimo neužtikrinimo, tačiau nei teismas, nei atsakovo atstovas dėl šio reikalavimo nepasisakė, teismas nagrinėjo reikalavimus, keliamus dirbtiniam apšvietimui. Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui, o EŽTT konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą esant natūralaus apšvietimo trūkumui.

27. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog kameroje jį laikant vieną, jam buvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjas nurodo, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitariniai mazgai nebuvo įrengti kaip atskiros patalpos, jis buvo nuolat stebimas pareigūnų, t. y. tai buvo tęstinis pažeidimas, kuris nebuvo tinkamai ir motyvuotai teismo įvertintas.

28. Pareiškėjas nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybių, kad kai jis buvo laikomas kamerose su 4 suimtaisiais, jam pasinaudoti dušu tekdavo tik 5 min., jį nuogą matydavo ne tik kiti nuteistieji, bet ir pareigūnai. Pareiškėjas teigia, jog teismas ignoravo Konvencijos 3 ir 8 straipsnio nuostatas bei neatsižvelgė į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, kurios rekomenduoja sudaryti sąlygas naudotis dušu ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl Lukiškių TI-K suteikiamos skalbimo paslaugos ir nurodo, kad ją paneigia prie pareiškėjo skundo pridėtas 2010 m. rugsėjo 16 d. raštas Nr. 2S-2928, kuriame nurodyta, kad skalbiama tik patalynė ir apatiniai drabužiai. Pareiškėjas teigia, kad viršutinių rūbų skalbti negalėjo, o tai pažeidė jo teisę į orias kalinimo sąlygas. Nors bylos duomenys patvirtina, kad už papildomą mokestį yra skalbiami ir viršutiniai rūbai, pareiškėjas nurodo, kad lėšų jis neturėjo, išmokos jam nebuvo mokamos, t. y. jis negalėjo skalbti viršutinių drabužių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog nei teismas, nei atsakovo atstovas nenagrinėjo, ar pareiškėjas buvo supažindintas su Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, reglamentuojančiu patalynės bei rūbų skalbimą laisvės atėmimo vietoje.

30. Pareiškėjas dėl teismo išvadų, susijusių su skambučiais ir pasimatymais, nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis nėra gavęs leidimo iš prokuratūros ar teismo skambinti ar gauti galimybę pasimatyti, o teismas dėl šių įrodymų nepasisakė. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo pateikęs prašymą Vilniaus apygardos teismui dėl leidimo skambinti ir pasimatyti, tačiau minėtas teismas jokio sprendimo nepriėmė, o šią bylą nagrinėjęs teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiaiškino pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėjo vadovautis Konvencijos 8 straipsnio nuostata, o ne Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis dėl skambinimo ir pasimatymų suteikimo tik turint prokuroro ar teismo leidimą, nes toks nacionalinių teisės aktų reglamentavimas prieštarauja tarptautinių teisės aktų normoms. Pareiškėjas teigia, jog teismo argumentas, kad jis neprašė Lukiškių TI-K suteikti jam galimybę pasimatyti ar skambinti, patvirtina teismo šališkumą ir atkreipia dėmesį, jog teismas šiuo aspektu negalėjo vadovautis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-356, nes jis priimtas jau po ginčo laikotarpio. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepasisakė dėl priežasčių, kodėl jam buvo draudžiami trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais.

31. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nebuvo pažeista jo teisė į religiją, ir teigia, kad byloje yra 2010 m. rugsėjo 16 d. raštas Nr. 2S-2928, kuriame aiškiai parašyta, kad Lukiškių TI-K užtikrina tik nuteistųjų religinius poreikius, o pareiškėjas yra suimtasis, tad šia teise naudotis negali. Pareiškėjas teigia, jog nebuvo užtikrinta jo teisė atlikti religines apeigas nei vienam, nei kartu su kitais asmenimis.

32. Pareiškėjas pažymi, kad Europos socialinė chartija įpareigoja užtikrinti visiems asmenims galimybę dirbti ir užtikrinti socialinę apsaugą, o byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K atsisakė suteikti pareiškėjui darbą, todėl jis negalėjo dirbti ir užsidirbti. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nukrypo nuo EŽTT praktikos ir nesilaikė Europos socialinės chartijos nuostatų. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįžvelgė pažeidimo dėl jam išmokėtos 11,40 Eur pašalpos per visą kalinimo laikotarpį. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog pasikeitus jo statusui, jis atsakovo atstovo neprašė darbo, ir teigia, kad byloje yra 2016 m. liepos 4 d. prašymas Lukiškių TI-K direktoriui sudaryti jam galimybę dirbti.

33. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra įrodymų, jog jo teisė į mokslą yra ribojama, tačiau teismas nesiaiškino, ar ši teisė pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrinama. Pareiškėjas nurodo, kad jis negalėjo dirbti, užsidirbti, negalėjo susitikti su kitais asmenimis, negalėjo skambinti, t. y. negalėjo ir mokytis savo lėšomis. Teismas nesiaiškino, kada virtuali mokymosi erdvė buvo įdiegta, ar pareiškėjas buvo su tokia galimybe supažindintas.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas privalo visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, o sprendimą motyvuoti ir pagrįsti teisiniais argumentais. Teismo sprendime negali būti nutylėtų, neišnagrinėtų aplinkybių, tačiau šių reikalavimų nagrinėjant pareiškėjo bylą nebuvo laikomasi. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimų, susijusių su nepakankamu kiekiu asmens higienos priemonių (dantų šepetėlių, dantų pastos, skutimosi priemonių, o taip pat dantų krapštukų / siūlų, šiukšlių maišų, kremo odai, skalbimo miltelių, nosinių, vatos pagaliukų ausims, kempinėlės indams ir kūnui, žirklių bei dildės nagams (skundo 3.3 p.), jam trūkusiu gyvenamuoju plotu jo kalinimo su kitais asmenimis nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2012 m. kovo 7 d. bei 23 val. praleistų rakinamose kamerose ir tik vieną valandą skiriant pasivaikščioti (skundo 5.1 p.), jo laikymo tokiomis sąlygomis, kokiomis laikomi buvę valstybės pareigūnai (skundo 5.3 p.), jo laikymo vienutėje (skundo 5.4 p.), dažno kamerų keitimo (skundo 5.5 p.), atimto laiko suvokimo (skundo 5.6 p.), privataus susirašinėjimo kontrolės (skundo 7 p.), jo laikymo kalėjimo režimo sąlygomis (skundo 9 p.) ir teise į gynybą bei teismą (skundo 10 p.).

35. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo atstovas teigia, jog pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nors jam yra būtina įrodyti, kad tam tikri atsakovo atstovo veiklos trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 1 628 860 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. liepos 14 d.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, t. y. nėra valstybės institucijos (Lukiškių TI-K) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis, o pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. sausio 7 d. (įskaitytinai), atlyginimą taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą, nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.).

41. Pareiškėjas nurodo, jog bylą nagrinėjo šališkas teismas. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, daro išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

43. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; kt.).

44. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

45. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

46. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

48. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

49. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

50. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. liepos 14 d., tačiau skundą teismui išsiuntė 2019 m. sausio 8 d. (I t., b. l. 57), t. y. žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

51. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

52. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Lukiškių TI-K neįteikė jam „teisių laiško“, todėl pareiškėjas negalėjo žinoti apie kiekvieną dieną pažeidžiamas jo teises. Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog viso kalinimo metu buvo pažeidžiamos jo teisės ir laisvės, Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) prilygo kankinimui, dėl kurio jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalėjimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

54. Įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į šioje nutartyje aptartas teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, byloje esant atsakovo atstovo prašymui ir ex officio (pagal pareigas) nenustatęs svarbių aplinkybių ieškinio senaties terminui atnaujinti, taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2009 m. balandžio 21 d., ir nagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 14 d.

55. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

56. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skunde reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 14 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo skundo aplinkybių, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. sausio 7 d. (įskaitytinai).

57. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant faktines bylos aplinkybes, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui, akcentuodamas, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjui neužtikrinto natūralaus apšvietimo, jo kalinimo kalėjimo režimo sąlygomis.

58. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

59. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas, padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

60. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint kameroje Nr. 230 buvos užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas teigia, kad iš kameros Nr. 230 ploto nebuvo išskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; kt.). Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su CPT rekomendacijomis, nagrinėjamu atveju nekeičia pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte) nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimu.

61. Šiuo aspektu EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-765-756/2020; kt.).

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo galimybes judėti ir praleisti 8 val. gryname ore. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPT rekomendacijose nėra įtvirtintos jokios valstybėms narėms privalomos taisyklės, organizuojant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nors CPT nurodė manantis, kad derėtų siekti užtikrinti, jog nuteistieji galėtų atitinkamą (anglų kalba – reasonable) dienos dalį (8 val. ar ilgiau) praleisti už kameros ribų, užsiimdami įvairaus pobūdžio naudinga veikla (ne gryname ore, kaip apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas), tačiau tokie pasvarstymai tėra rekomendacinio pobūdžio ir nesuponuoja atsakovui (jo atstovui) imperatyvios pareigos, kurią pažeidus pareiškėjui kiltų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, taigi pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini.

63. HN 134:2015, nustatanti visuomenės sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, konkrečių natūralaus apšvietimo normų neįtvirtina. Pareiškėjas skunde neneigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengti langai, byloje yra duomenų, kad visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai (Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas, I t., b. l. 95–97), todėl darytina išvada, kad natūrali dienos šviesa pro juos patekdavo. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

64. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su privatumo neužtikrinimu sanitariniame mazge, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją; kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją).

65. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad dėl to, jog pareiškėjas 187 paras kalėjo vienas, jo privatumas naudojantis tualetu buvo užtikrintas, nes byloje nėra duomenų, jog kameroje Nr. 230, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta taip, jog pareigūnai negalėjo stebėti pareiškėjo (I t., b. l. 96, 100). Dėl to darytina išvada, kad pareiškėjui nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 14 d.) (187 paras), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

66. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga, ir pagrįstai pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog byloje nebuvo vertinama, ar pareiškėjas supažindintas su Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, reglamentuojančiu patalynės bei rūbų skalbimą laisvės atėmimo vietoje, nagrinėjamu atveju yra nereikšminga, nes pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai patvirtina, jog pareiškėjas apie Lukiškių TI-K galiojančią skalbimo tvarką žinojo. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, neturėdamas lėšų, kreipėsi į atsakovo atstovą su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo, tačiau nebuvo imtasi jokių priemonių, kad būtų išspręstas šis pareiškėjo prašymas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lukiškių TI-K jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

67. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su skambučiais ir pasimatymais, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialiosios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-527-822/2018; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog teismas turėjo vadovautis Konvencijos 8 straipsnio nuostata, o ne Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis dėl skambinimo ir pasimatymų suteikimo tik turint prokuroro ar teismo leidimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas neprašė Lukiškių TI-K administracijos suteikti jam galimybę pasimatyti ar skambinti, nagrinėjamu atveju yra svarbi ir patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas šių aplinkybių nesiejo su pažeista teise skambinti ar pasimatyti.

68. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, jog buvo pažeista jo teisė į religiją, darbą, mokslą, nesuteikta galimybė naudotis dušu ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, nedetalizuoja konkrečių situacijų, tad nesuteikia apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamais aspektais Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) nekonstatuotini. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su atitinkamais prašymais, išskyrus pareiškėjo apeliaciniame skunde minimą 2016 m. liepos 4 d. prašymą dirbti (I t., b. l. 134). Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K šis pareiškėjo prašymas buvo registruotas 2016 m. liepos 5 d. t. y. likus 9 dienoms iki pareiškėjo išvykimo į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių. Aplinkybė, jog atsakovo atstovas nepriėmė sprendimo dėl galimybės pareiškėją įdarbinti VĮ „Mūsų amatai“ per tokį trumpą laiką, negali būti vertinama kaip Lukiškių TI-K neveikimas ir konstatuojamas pareiškėjo teisės į darbą pažeidimas.

69. Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo laikymu kalėjimo režimo sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose). Pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio (nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. birželio 23 d. (I t., b. l. 134) turėjo suimtojo statusą, taigi pagrįstai buvo laikomas Lukiškių TI-K.

70. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurių, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino (nepakankamo kiekio asmens higienos priemonių (skundo 3.3 p.), jam trūkusio minimalaus gyvenamojo ploto nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2012 m. kovo 7 d. bei 23 val. praleistų rakinamose kamerose ir tik vieną valandą skiriant pasivaikščioti (skundo 5.1 p.), jo laikymo tokiomis sąlygomis, kokiomis laikomi buvę valstybės pareigūnai (skundo 5.3 p.), jo laikymo vienutėje (skundo 5.4 p.), dažno kamerų keitimo (skundo 5.5 p.), atimto laiko suvokimo (skundo 5.6 p.), privataus susirašinėjimo kontrolės (skundo 7 p.), teisėjų kolegija primena, jog nagrinėjami tik ginčo laikotarpiui (2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. liepos 14 d.) aktualūs pareiškėjo nusiskundimai.

71. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

72. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

73. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).

74. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

75. Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

76. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas), trukmę ir intensyvumą (nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūnų), atsižvelgusi, į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl šio pažeidimo būtų kilusios ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), jog atsakovo atstovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, jog būtų pagrindas pareiškėjui priteisti kompensaciją pinigais už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista.

77. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo privatumo pažeidimo jo kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista. Dėl aptartų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą, nepripažintini pagrįstais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo S. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. V. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė