2015-11-18 Nr. AB-22232-3-63-3-00455-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-136-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00455-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.6; 80.9; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, R. E. V. ir J. S. E. M.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, teritorinis registratorius, atsakovas) 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-291, 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-300 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą dėl nekilnojamojo daikto karvidės, plane pažymėtos (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Karvidė), nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjo vardu.

Pareiškėjas nurodė, jog jis pagal 1998 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš R. E. V. įsigijo Karvidę. 2014 m. kovo 13 d. pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydamas Karvidę įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti jo vardu. Teritorinio registratoriaus 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-291, 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-300 pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakyta, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija teritorinio registratoriaus sprendimus paliko nepakeistus. Pareiškėjo manymu, atsakovo 2014 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-291 yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes ginčo nekilnojamam daiktui yra suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. vasario 27 d. pastatas buvo kartografuotas žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prie jo yra servitutinis kelias. Pareiškėjas pažymėjo, kad R. E. V. teritoriniam registratoriui buvo pateikęs visus dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teises į šį pastatą. Nesutikdamas su VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-300 „Dėl daiktinių teisų registravimo nekilnojamojo turto registre“, pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ginčo statinys įregistruotas 1997 m. rugsėjo 29 d., tik neaišku, dėl kokių priežasčių nenurodytas jo savininkas R. E. V.. Priimdamas sprendimą, teritorinis registratorius nepagrįstai rėmėsi Privatizuojamo žemės ūkio įmonių turto aukcionų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 420 (toliau – ir Nuostatai), kurių 31 punktas numatė, kad rajono privatizavimo komisija, patvirtinusi aukciono rezultatus, ne ilgiau kaip per 30 dienų po aukciono turi išduoti objektą įsigijusiam asmeniui (asmenų grupei) nuosavybės teisės dokumentus.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-291 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 12 straipsnio, 14 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei nustačius, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-300 priimtas atsižvelgus į tai, jog nekilnojamojo daikto duomenys nėra įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, nustatančiomis, jog daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. E. V. atsiliepime į skundą nurodė, jog su skundu sutinka, ir prašė jį patenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog jis 1998 m. kovo 30 d. pareiškėjui pardavė Karvidę, kurią buvo įsigijęs iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės. Aplinkybę, kad nurodytas nekilnojamasis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas, patvirtina 1997 m. rugsėjo 29 d. užsakymas Nr. 1637, nekilnojamajam daiktui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir suteiktas adresas. Be to, R. E. V. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį daiktą patvirtina VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. sausio 24 d. raštas Nr. (4.4.2.)KLS-111. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teritorinis registratorius, priimdamas ginčijamus sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 27 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nes administracinės procedūros nesustabdė, siekiant informuoti visus suinteresuotus asmenis. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teisme bus nagrinėjamas klausimas dėl proceso atnaujinimo jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1204-867/2010 pagal jo 2014 m. gruodžio 1 d. teismui pateiktą prašymą; Klaipėdos rajono apylinkės teisme taip pat yra pradėta nagrinėti civilinė byla Nr. 2-921-903/2014 dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 18 d. sprendime Nr. (4.6.10.)RS-300 nurodyta aplinkybė, jog pagal pareiškėjo pateiktų dokumentų išdavimo metu galiojusių Nuostatų 31 punktą, patvirtinusi aukciono rezultatus, rajono privatizavimo komisija ne vėliau kaip per 30 dienų po aukciono turi išduoti objektą įsigijusiam asmeniui nuosavybės teisės dokumentus, jeigu per šį laikotarpį pasirašomas objekto turto, teisių bei pareigų perdavimo–priėmimo aktas, pranešant šių dokumentų išdavimo vietą ir laiką, yra nepagrįsta, nes nuo 1995 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos rajono privatizavimo tarnybos veikla buvo nutraukta. 1998 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis atitinka Registro įstatymo 22 straipsnio reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. E. M. atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas siekia nekilnojamojo turto registro įstaigoje įregistruoti savavališkai rekonstruotą statinį, kuris nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja aplinkybėms, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1204-867/2010, nes minėtame sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjui buvo parduotas ne nekilnojamojo turto objektas, o statybinės medžiagos – plytos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad įsigijo suformuotą nekilnojamąjį daiktą, įregistruotą viešajame registre, sudarydamas notariškai patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjas piktnaudžiauja procesine teise kreiptis į teismą, nes jam yra žinoma, kad statinys yra savavališka statyba.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad kadastro matavimų atlikimą, kadastro duomenų tikslinimą, be kita ko, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai). Teismo vertinimu, Nekilnojamojo turto registro dokumentų byloje Nr. 55/10252 esantis VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2010 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (4.7.11.)-KS-115 patvirtina, jog nekilnojamojo daikto Karvidės kadastriniai duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą neįrašyti, o iš VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (4.6.10.)RS-235 matyti, jog juo jau buvo atsisakyta tenkinti prašymą nurodytą daiktą įregistruoti pareiškėjo vardu. Nors pareiškėjas teigia, kad nuosavybės teises į Karvidę jis įgijo pagal 1998 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau teismas padarė išvadą, kad nurodytą teiginį paneigia Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimas, iš kurio turinio matyti, jog Klaipėdos rajono apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, kurioje pareiškėjas prašė nustatyti faktą, kad nuosavybės teises į Karvidę jis įgijo pagal įgyjamąją senatį.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, atlikdamas pastato rekonstrukciją, suformavo naują statinį, kurio statyba nėra įteisinta, o faktiniai statinio duomenys nesutampa su statinio inventorinėje byloje nurodytais duomenimis. Aplinkybę, jog pareiškėjas yra Karvidės savininkas, paneigia ir faktas, kad 2014 m. kovo 14 d. trečiasis suinteresuotas asmuo R. E. V. kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (civilinė byla Nr. 2-921-903/2014). Kadangi nustatyta, jog nekilnojamasis daiktas, kurio kadastro duomenis prašoma įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, nėra suformuotas, 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-291 atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą, teritorinis registratorius pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų nekilnojamojo daikto kadastro duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktos 1998 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo prašoma atlikti teisinę registraciją, forma neatitinka sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1964 metų CK) 255 straipsnio 1 dalyje numatytos formos, todėl nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą. Teismo vertinimu, nebūdamas nekilnojamojo daikto Karvidės savininku, pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teritorinį registratorių dėl nurodyto nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą. Kadangi įregistravus daiktinę (nuosavybės) teisę į nekilnojamąjį daiktą, kuris nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, būtų pažeista Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-300, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į Karvidę, teismas laikė teisėtu.

III. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punkto, 5 punkto, 143 straipsnio nuostatas, t. y. sprendimas yra be motyvų ir argumentų, netinkamai taikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos. Pareiškėjo nuomone, teismas netyrė svarbių įrodymų (dokumentų), kurie paneigia byloje ginčijamų aktų teisėtumą ir patvirtina, kad Karvidė yra įregistruota Registrų centre; taip pat nesustabdė administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą, kol bus išnagrinėta Klaipėdos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-921-903/2014, kurioje R. E. V. ir pareiškėjas teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, susijusį su ginčo objektu. Pareiškėjas pažymėjo, jog nekilnojamojo daikto Karvidės planai parengti ir kadastro duomenų formos užpildytos kompiuterinėmis priemonėmis; minėtuose dokumentuose aiškiai deklaruojami valstybinės koordinačių sistemos duomenys, kuriais naudojantis yra galimybė nustatyti nekilnojamojo daikto Karvidės vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai atitinka Kadastro įstatymo 12 straipsnį, 14 straipsnio 4 punktą, 8 straipsnio 6 punktą ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 34 punktą, dėl to nekilnojamasis daiktas Karvidė registruotinas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo nuomone, jo pateiktas rašytinis sandoris atitinka Registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytus dokumentus, t. y. 1998 m. kovo 30 d. sutartis sudaryta pareiškėjo vardu. Be to, teismas rėmėsi Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1204-867/2010 priimtu sprendimu, kurioje pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjo teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jokia rekonstrukcija nebuvo atliekama ir nesuformuotas naujas statinys, statyba įteisinta, tai patvirtina 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir 2014 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto Karvidės teisingai parengta kadastro duomenų byla, kurioje aiškiai deklaruojama, kad pastato dalis fiziškai suirusi, bet nerekonstruota. Pareiškėjas taip pat prašė pridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu teikiamus rašytinius įrodymus, kurių nebuvo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog nebuvo pagrindo stabdyti administracinę bylą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-921-903/2014 pagal R. E. V. ir A. Š. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Atsakovas pažymėjo, kad tai neužkerta pareiškėjui kelio kreiptis į nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytoją ir pateikti tinkamus dokumentus nekilnojamajam daiktui ir nuosavybės teisėms į jį įregistruoti. Teritorinis registratorius išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, prie jo pridėtus dokumentus ir skundžiamuose sprendimuose pateikė pareiškėjui motyvuotą atsakymą. Aplinkybė, kad Karvidės pastatui suteiktas unikalus numeris, nereiškia, kad jis registruotas Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad kadastro duomenų surinkimas (kadastrinių matavimų atlikimas) apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat unikalaus numerio suteikimas nereiškia, jog nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-297/2008).

Atsakovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad prie Karvidės yra numatytas servitutinis kelias (tarnaujantis daiktas), nes Karvidei Nekilnojamojo turto registre nėra ir negali būti įregistruotas servitutas, kol šis pastatas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo nurodytas kelio servitutas (tarnaujantis) yra įregistruotas žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nustato teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu ir teisę prieiti ir privažiuoti prie vandens telkinių. Tai, kad minėtas pastatas, kaip nurodo pareiškėjas, yra kartografuotas žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nereiškia jo registravimo Nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju Karvidė kadastro žemėlapyje atsispindi kaip fizinis objektas, esantis žemės paviršiuje.

Atsakovo teigimu, teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino. Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. vasario 12 d. išrašas su istorija (registro Nr. 50/158247), kuriame nėra nurodyta nei nekilnojamųjų daiktų, nei daiktinių teisių į juos, nepatvirtina Karvidės ir nuosavybės teisių į ją įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Šis išrašas taip pat nepatvirtina nei statinio suformavimo, nei statybos įteisinimo. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, kad 2014 m. gruodžio 9 d. buvo atlikta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos patikra, nesudaro pagrindo panaikinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (4.6.10)RS-291 ir 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (4.6.10)RS-300.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmetė.

Įvertinęs pareiškėjo kartu su 2014 m. kovo 13 d. prašymu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Karvidę ir nuosavybės teises į ją VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktus dokumentus, teismas nustatė, kad pateiktoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo statinių planų, kadastro duomenų formų verčių nustatymo žiniaraščių ir pastatų fotonuotraukų skaitmeninės formos; be to, 1997 m. liepos 1 d. turto perdavimo aktu visos priemonės ir įvairios paskirties statiniai yra perduoti (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, o ne pareiškėjui, taip pat 1998 m. kovo 30 d. sutartis nėra patvirtinta notaro (neišlaikytas formos reikalavimas), todėl yra negaliojanti. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo juridinio pagrindo nekilnojamojo daikto kadastro duomenis įtraukti (įregistruoti) į Nekilnojamojo turto kadastrą, t. y. teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-291 yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis 1998 m. kovo 30 d. sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 metų CK 255 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, pagal kurį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, padarė išvadą, kad 1998 m. kovo 30 d. sutartis nepatvirtina, jog Karvidė įstatymų nustatyta tvarka yra perleista pareiškėjui. Nors pareiškėjas prašė atsakovo įregistruoti jo nuosavybės teises į Karvidę, tačiau teismas nustatė, kad R. E. V., iš kurio pareiškėjas teigė pirkęs Karvidę, savo nuosavybės teisių nėra įregistravęs Nekilnojamojo turto registre, todėl jis jų negali ir perleisti. Dėl to teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-300 yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiškai pareiškėjo pateiktus dokumentus vertino ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2014 m. balandžio 23 d. sprendime Nr. cspr1-92 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“. Teismo vertinimu, ginčijami VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimai yra išsamiai motyvuoti ir pagrįsti teisės aktų normomis, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokio pobūdžio teisės aktams keliamus reikalavimus.

Teismas nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų administracinės bylos sustabdymo pagrindų. Teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog prie Karvidės yra numatytas servitutinis kelias. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo prie bylos pridėti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atsakymą Nr. (4.4.2.)KLS-200 „Dėl informacijos pateikimo“, nes apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą revizuoja pagal jo ištirtus ir įvertintus įrodymus. Teismo vertinimu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms pareiškėjas gali pateikti atsakovui naują prašymą dėl nekilnojamojo daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. spalio 12 d. gautas pareiškėjo A. Š. prašymas atnaujinti galbūt praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir atnaujinti procesą. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 bei panaikinti minėtus teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas prašyme atnaujinti galbūt praleistą terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti nurodo, kad neturėjo galimybės įstatymo nustatytu terminu pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nes dėl klaidinančių teismų sprendimų ir nutarčių motyvų bei argumentų ir savo senyvo amžiaus negalėjo jų teisingai įvertinti.

Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 5, 8, 10 ir 12 punktų nuostatomis. Pareiškėjas paaiškina, kad jo prašymas prie bylos pridėti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atsakymą Nr. (4.4.2.)KLS-200 „Dėl informacijos pateikimo“ buvo netenkintas, nurodant, kad dėl šių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis į atsakovą su prašymu įrašyti Karvidę į Nekilnojamojo turto registrą ir įregistruoti nuosavybės teises į ją. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu savo išaiškinimu suteikė pareiškėjui teisėtą lūkestį, jog yra galimybė pakartotinai kreiptis į atsakovą dėl nekilnojamojo daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo. Dėl to pareiškėjas 2015 m. balandžio 24 d. pateikė atsakovui naują prašymą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą Karvidės kadastro duomenis, kuris taip pat nebuvo patenkintas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atsakovo 2015 m. gegužės mėnesio sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1772-162/2015 rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 nustatytomis aplinkybėmis, padarytomis išvadomis ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 buvo priimta jau esant įsiteisėjusiajai Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015, kuri buvo pateikta, bet nepridėta prie bylos. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesiremdamas minėta įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuri turi res judicata galią, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ir nutartį. Įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 yra nustatyta, kad 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis 1997 m. rugsėjo 29 d. pastatas Karvidė yra įregistruotas statinys; 1998 m. kovo 30 d. sutartyje nurodyta, kad R. E. V. pardavė pareiškėjui 12 metrų ilgio fermos dalį (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, Klaipėdos apygardos teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 padarė išvadą, kad šiuo atveju jau yra kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatomas. Pareiškėjo nuomone, tai paneigia šioje administracinėje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų motyvą, kad Karvidės kadastro duomenys neįregistruoti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjo teigimu, Karvidės suformavimo teisėtumas yra patvirtintas 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis.

Pareiškėjas nurodo, kad administracinės bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį formavimą, nes nagrinėjamu atveju teismai vadovavosi tik atsakovo subjektyvia nuomone, kuri nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Dėl jurisprudencijos tęstinumo ir lygiateisiškumo principo pažeidimo pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismai spręsdami tapačius teisinius santykius skirtingose bylose, kaip taisyklė, turi užtikrinti, jog tie patys teisiniai santykiai skirtingose bylose bus vertinami vienodai ir nebus priimami skirtingi sprendimai dėl jų. Tai reiškia, kad turi būti užtikrintas teismų praktikos vienodumas (nuoseklumas, neprieštaringumas), t. y. jurisprudencijos tęstinumas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Š. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 5, 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2015 m. liepos 8 d., o pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2015 m. spalio 7 d. (pagal spaudą ant voko, II t., b. l. 45). Atsižvelgusi į pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodomus proceso atnaujinimo pagrindus (ABTĮ 153 str. 2 d. 2, 5, 8, 10 ir 12 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas nepraleidus termino. Dėl to pareiškėjo prašymas atnaujinti galbūt praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nesprendžiamas.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas penkiais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (2 p.); panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį (5 p.); sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.). Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015). Pareiškėjas prašymą atnaujinti bylos procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 nevertino po pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo priėmimo naujai gautų dokumentų, t. y. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. vasario 9 d. rašto Nr. (4.4.2.)KLS-200 „Dėl informacijos pateikimo“.

Pažymėtina, kad minėti dokumentai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti 2015 m. gegužės 7 d. kartu su pareiškėjo 2015 m. gegužės 4 d. prašymu šiuos įrodymus pridėti prie bylos (II t., b. l. 8–15). Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi minėtas pareiškėjo prašymas pridėti naujai pateiktus dokumentus prie bylos buvo netenkintas, tačiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. vasario 9 d. rašto Nr. (4.4.2.)KLS-200 „Dėl informacijos pateikimo“ turinys tiek pareiškėjui, tiek apeliacinės instancijos teismui buvo žinomi iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria šalių ginčas buvo išspręstas galutinai, priėmimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. vasario 9 d. rašte Nr. (4.4.2.)KLS-200 „Dėl informacijos pateikimo“ esanti informacija nelaikytina naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi minėtų dokumentų turinys buvo žinomos tiek pareiškėjui, tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama aplinkybes, susijusias su 2015 metų pareiškėjo kreipimusi į atsakovą su nauju prašymu dėl Karvidės registracijos, pažymi, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1772-162/2015 ginčyti atsakovo sprendimai buvo priimti 2015 m. gegužės mėnesį. Iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateiktų paaiškinimų matyti, kad minėtų atsakovo sprendimų turinys pareiškėjui buvo žinomas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties, kuria šalių ginčas buvo išspręstas galutinai, priėmimo. Akcentuotina, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1772-162/2015 buvo priimtas jau po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties priėmimo, taigi ši aplinkybė neegzistavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtos aplinkybės, susijusios su 2015 metų pareiškėjo kreipimusi į atsakovą su nauju prašymu dėl Karvidės registracijos, nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi jos buvo žinomos pareiškėjui iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties priėmimo arba atsirado jau po minėtos teismo nutarties priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodo. Dėl to netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-602/2015) laikomasi pozicijos, kad šioje normoje įtvirtinta sąvoka „buvo pagrindas priimti“ suponuoja išvadą, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tada, kai teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties priėmimo pagrindas buvo panaikintas sprendimas. Kaip jau minėta, prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo turi pareigą pagrįsti proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodo jokio teismo sprendimo ar nuosprendžio, kuris buvo pagrindas priimti galutinį teismo procesinį sprendimą (nutartį) administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 ir kuris po to būtų buvęs panaikintas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą buvimą, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje minėtu pagrindu atmestinas.

Procesas taip pat gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-146/2014). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog procesas administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 turi būti atnaujintas, be kita ko, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), tačiau pats pareiškėjas cituoja teismų praktiką, susijusią su viešojo administravimo subjektų pareiga motyvuoti priimamus administracinius aktus, ir visiškai neargumentuoja poreikio atnaujinti procesą taikant būtent minėtą pagrindą. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis turi aiškiai išreikštas motyvuojamąsias dalis, iš kurių turinio yra aišku, kuo vadovaudamiesi teismai padarė pareiškėjo netenkinančias išvadas. Atsižvelgusi į nurodytų teismų procesinių sprendimų turinį ir argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad teismų procesiniai sprendimai administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, yra motyvuoti. Taigi darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, tačiau nenurodo konkrečios materialiosios teisės normos, kurią taikydamas, jo manymu, teismas padarė pažeidimą. Iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties turinio matyti, kad teismai, nagrinėdami kilusį ginčą, vadovavosi Kadastro įstatyme ir Registro įstatyme įtvirtintomis nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir iš naujo įvertinti jo pateikti įrodymai, tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Pareiškėjas savo poziciją dėl padarytų pažeidimų išdėstė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados apie akivaizdų bei esminį teismų taikytų materialiosios teisės normų pažeidimą. Šiuo aspektu akcentuotina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Dėl to netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.).

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesiremdamas įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015, kuri turi res judicata galią, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 priėmimo suformuotų taisyklių, susijusių su nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos registravimu, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas, o nesirėmimas pareiškėjo nurodyta nutartimi nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, nes minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartis yra visiškai nesusijusi su vienodos administracinių teismų praktikos formavimu.

Pažymėtina, kad visi nekilnojamojo turto registre ir kadastre esantys (įrašyti) duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Registro įstatymo 4 str., Kadastro įstatymo 3 str. 4 d.). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Registro įstatymo 5 str. 2 d., Kadastro įstatymo 4 str. 2 d.). Taigi nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti tam tikrus duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą / registrą ar įregistruoti daiktines teises.

Nustatyta, jog pareiškėjas 2014 m. kovo 13 d. su prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydamas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą Karvidę ir nuosavybės teises į ją. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus: 1992 m. liepos 1 d. perdavimo aktą, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. (8.17)AA3-819, 1998 m. kovo 30 d. sutartį ir kadastro duomenų bylą Nr. 20/156247. Įvertinęs šiuos dokumentus, teritorinis registratorius pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti, nes nustatė, kad kartu su prašymu pateikti dokumentai neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, be to, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami kilusį ginčą, vertino tai, ar teritorinis registratorius pagrįstai ir teisėtai pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus atsisakė tenkinti jo prašymą dėl Karvidės ir nuosavybės teisių į ją registravimo, nes bylos nagrinėjimo ribos priklausė nuo pareiškėjo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateikto prašymo ir jo priedų turinio.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pridėti prie bylos pareiškėjo pateiktą įsiteisėjusią Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015, nes šie dokumentai nebuvo vertinti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, ir išaiškino pareiškėjui teisę pateikti atsakovui naują prašymą dėl nekilnojamojo daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo. Iš pareiškėjo paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas minėta teise pasinaudojo ir 2015 metais kreipėsi į atsakovą su nauju prašymu dėl Karvidės registracijos. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atsakovo 2015 m. gegužės mėnesio sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1772-162/2015 ne tik rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 nustatytomis aplinkybėmis, padarytomis išvadomis, bet taip pat vertino ir pareiškėjo pateiktus naujus dokumentus, įskaitant Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. įsiteisėjusią nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015, kuriais pareiškėjas grindžia prašymus dėl Karvidės registracijos.

Pareiškėjas nurodo, kad administracinės bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį formavimą, nes nagrinėjamu atveju teismai vadovavosi tik atsakovo subjektyvia nuomone, kuri nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Kaip jau minėta, teritorinis registratorius pareiškėjo prašymą išnagrinėjo įvertinęs jo pateiktus dokumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi skundžiamus sprendimus įvertino kaip išsamiai motyvuotus ir pagrįstus teisės aktų normomis, todėl konstatavo, kad jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokio pobūdžio teisės aktams keliamus reikalavimus. Nors prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, tačiau visiškai nepagrindžia aplinkybės, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015 pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, R. E. V. ir J. S. E. M.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė