2015-11-10 Nr. AB-21900-3-61-3-02880-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1726-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02880-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.4; 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Romano LPG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Romano LPG“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Romano LPG“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį patikslino (I t., b. l. 14–22, 39–45; II t., b. l. 18–19, 78–79), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2013 m. birželio 27 d. išduotą leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2119 (toliau – ir Leidimas gaminti); 2) įpareigoti atsakovą išduoti naują leidimą gaminti elektros energiją, nustatant supirkimo tarifą, galiojusį 2012 m. gruodžio 12 d. išduodant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5751 (toliau – ir Leidimas plėsti); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, 38 217,75 Lt nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo tarifo taikymo už patiektą elektros energiją, kai nuo 2013 m. birželio 27 d. Leidimo gaminti gavimo dienos iki 2014 m. lapkričio 1 d. už pareiškėjo elektrinės patiektus 50957 kW vietoje 1,44 Lt/kW supirkimo tarifo, kuris turėjo būti taikomas, buvo taikomas 0,69 Lt/kW supirkimo tarifas. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (toliau – ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas) tiek, kiek nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojančiu nustatytu fiksuotu tarifu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas vadovavosi 2011 m. gegužės 12 d. redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, kuriose buvo nustatyta, kad gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatyti fiksuoti tarifai. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“.

Pareiškėjas, 2012 m. gruodžio 12 d. gavęs leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, buvo įsitikinęs, kad įgijo teisę į Įstatyme ir Apraše numatytas skatinimo priemones, tarp jų – užtikrintą 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą, taikytiną dvylikos metų laikotarpiu. Tačiau nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija (2013 m. sausio 17 d. redakcija), pagal kurią fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Vadinasi, asmenims, 2012 m. gavusiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybą, bet nespėjusiems tais pačiais metais gauti leidimo gaminti elektros energiją, yra taikomos naujos redakcijos Įstatymo nuostatos, kad elektros energija iš gamintojo superkama dvylikos metų laikotarpio tarifu, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną.

Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ 2013 m. II ketvirčiui patvirtintas 0,69 Lt/kWh supirkimo tarifas, galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia nuo 10 kW iki 100 kW. Nors leidimą plėsti elektros energijos gamybą pareiškėjas gavo galiojant ankstesnei Įstatymo redakcijai ir pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai jam bus taikomas tik 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas neintegruotoms jėgainėms.

Pareiškėjui Įstatymo nuostata taikoma atgal nepagrįstai sumažinus tarifus. Tuo pažeidžiami teisės aktai ir teisėti pareiškėjo lūkesčiai bei interesai. Rėmėsi Konstitucija, aiškino, kad, pakeitus Įstatymą, gamintojai atsidūrė skirtingose padėtyse ir teisinis reguliavimas, iki Įstatymo pakeitimo buvęs vienodas visiems, neproporcingai išsiskyrė, atsižvelgiant į tai, kada gamintojas gavo leidimą gaminti elektros energiją. Teisinio reguliavimo pakeitimas iš gamintojų reikalauja papildomų finansinių, žmogiškųjų ir organizacinių išteklių, dėl objektyvių priežasčių trukdo prognozuoti elektrinės statybos pabaigą, planuoti investicijas, panaikina galimybes užsitikrinti finansavimą, sukėlė riziką projekto tęstinumui, už kurio finansavimą akcininkas yra laidavęs savo turtu.

Projektą finansavęs bankas, valstybinę garantiją suteikusi įmonė nebūtų bendradarbiavę, jei būtų galėję įžvelgti neprognozuojamus įstatymų leidėjo veiksmus. Dėl įstatymo pakeitimo pareiškėjas patirs didelę materialinę žalą, kurią turi atlyginti atsakovas.

Atsakovai Energetikos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimais į skundą (I t., b. l. 130–138, 156–164; II t., b. l. 41–50, 54–63) prašė atmesti skundą.

Atsakovai nesutiko su skundu, taip pat, jų nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą prieš lex retro non agit. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar pakeičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolių. Skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo panaikintas. Leidimas gaminti parengtas vadovaujantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, tiksliai įgyvendinant jų nuostatas, todėl naikinti ar keisti jį nėra pagrindo. Energetikos ministerija vadovaujasi galiojančiais įstatymais, todėl negali elgtis savo nuožiūra ir priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą. Nesutiko su reikalavimu atlyginti žalą. Žalos atlyginimas negalimas nesant Lietuvos Respublikos Seimo ir Energetikos ministerijos neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (II t., b. l. 89–94) atmetė pareiškėjo skundą; nepatenkino prašymo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2013 m. birželio 27 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2119 nustatytų veiklos sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčydamas šias veiklos sąlygas pareiškėjas reikalauja priteisti jam nepriemoką, susidariusią dėl skirtingų tarifų taikymo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo netenkina Leidime gaminti nurodyta sąlyga, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, t. y. nustatytas teisės aktuose fiksuoto tarifo, už kurį iš gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kadangi iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Nustatyta, kad pareiškėjui Energetikos ministerija 2012 m. gruodžio 12 d. išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Leidime nurodytas jo išdavimo pagrindas ir reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. birželio 27 d.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reguliavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reguliavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, kad dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi po 2013 m. vasario 1 d., leidimas išduotas 2013 m. birželio 27 d., teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi išduodant Leidimą gaminti galiojusiomis įstatymo nuostatomis ir šiame leidime nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl ši nuostata negali būti panaikinta ar pakeista į nuostatą, kad supirkimo kaina turi būti nustatyta atsižvelgiant į tarifą, galiojusį 2012 m. gruodžio 12 d.

Teismas taip pat pažymėjo, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija)).

Galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija)). Pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją ir visus tokiam leidimui gauti būtinus dokumentus pateikė 2013 m. gegužės 31 d. ir ginčijamą leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reguliavimui.

Teismo nuomone, gaudamas leidimą plėtoti gamybą pareiškėjas pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą įgijo teisę bei teisėtą lūkestį į įstatymo nuostatų įgyvendinimą. Bylos duomenys patvirtino, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjas atliko investicijas (2012 m. gruodžio 12 d. sutartis) ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti tam tikrų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų, sudarė sutartį dėl elektros energijos supirkimo ir pardavė tam tikrą kiekį elektros energijos.

Vadinasi, paminėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio bei Teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatas, privalėjo vadovautis teisminiu precedentu. Nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. A822-632/2014, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl, vertindamas pareiškėjo argumentus, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį paminėtoje byloje, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog tolesnė pareiškėjo ūkinė veikla, susijusi su elektros energijos gamyba, neteko prasmės, tapo visais atžvilgiais nuostolinga. Pareiškėjas keletą kartų teikė teismui patikslintus skundus, kurie patvirtino, kad pareiškėjas nuolat parduoda elektros energiją AB „Lesto“, iki 2014 m. lapkričio 1 d. pardavė 50957 kW, gaudamas po 0,69 Lt/kW, galutiniame patikslintame skunde prašė priteisti 38 217,75 Lt nepriemoką, susidariusią dėl to, kad pasikeitus įstatymo nustatytam reguliavimui pareiškėjui vietoje 1,44 Lt/kW buvo taikytas 0,69 Lt/kW tarifas. Pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtino, kad didelę dalį supirkimo tarifo, kuris yra mokamas pareiškėjui, sudaro VIAP, t. y. pareiškėjui ir toliau mokama valstybės remiama supirkimo kaina. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 48 dalį, VIAP yra viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – įstatymų nustatytais atvejais įmonėms priskiriami privalomi įpareigojimai, siekiant įgyvendinti valstybės energetikos, ūkio ir (ar) aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus atsinaujinančios energetikos sektoriuje ir apginti teisėtus visuomenės interesus. Vykdant tokius privalomus įpareigojimus surinktos lėšos yra panaudojamos apmokėti ir skatinti elektros energijos gamybą saulės elektrinėse. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriais grindžiama susidariusi nepriemoka, nepatvirtino, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, pareiškėjas nepateikė jokių apskaičiavimų, patvirtinančių, kad dėl mokamos supirkimo kainos jo ūkinė veikla – saulės elektrinės eksploatavimas – tapo nuostolinga, investicijos niekada neatsipirks. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad įgyta teisė vykdyti šią ūkinę veiklą buvo pažeista.

Teismas, spręsdamas dėl principo lex retro non agit taikymo, nustatė, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad paminėta norma veikia retrospektyviai. Teikdamas prašymą išduoti leidimą gaminti energiją pareiškėjas jau žinojo apie pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl turėjo žinoti, kad bus taikomi tarifai, nustatyti šio leidimo gavimo momentu. Jeigu ši aplinkybė buvo pareiškėjui neaiški, jis turėjo galimybę konsultuotis su atsakovu iki prašymo išduoti leidimą gaminti ir Leidimo gaminti gavimo, tačiau į bylą nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad iki nurodytų veiksmų atlikimo ar po to pareiškėjas būtų buvęs suklaidintas.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo leidimo ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui naują leidimą gaminti elektros energiją, kuriame būtų nustatytas supirkimo tarifas, galiojęs 2012 m. gruodžio 12 d., kai buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas priteisti jam iš valstybės nepriemoką yra prašymas priteisti žalos atlyginimą. Kadangi ginčijamą Leidimą gaminti Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė remdamasi išduodant jį galiojusia Įstatymo redakcija, atsakovas veikė pagal savo kompetenciją. Todėl nėra pagrindo konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (aktus) ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip apskaičiavo numatytas gauti pajamas pradėdamas planuoti gamybą, neįrodė, kad gaudamas leidimą gamybai pagrįstai tikėjosi gauti tas pajamas, kai teisės aktuose jau buvo numatytos kitos tarifų taikymo sąlygos, o dėl neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų nebuvimo jau pasisakyta. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-338/2010. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektas, Energetikos ministerija, vykdė Įstatymo nuostatas, todėl veikė teisėtai. Kadangi nėra visumos būtinųjų civilinės viešosios atsakomybės sąlygų, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teismas, spręsdamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjas, pasikeitus įstatymo nuostatoms, yra diskriminuojamas, kadangi pagal pareiškėjui taikomas įstatymo nuostatas elektros energijos supirkimo tarifai keitėsi ir iki 2013 m. vasario 1 d., ir po to, Įstatymas numato tarifų nustatymo mechanizmą, ir, kadangi tai yra kaina, ji negali būti visą laiką vienoda, akivaizdu, kad kainą lemia daugybė veiksnių, o nagrinėjamu atveju – ir laikas. Todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas jo nurodomų įstatymų nuostatomis. Taip pat neturėjo pagrindo abejoti įstatymo atitiktimi Konstitucijai ir pagal kitus pareiškėjo nurodomus požymius: įpareigojimą baigti statybos darbus iki 2013 m. liepos 1 d., garantijos pareikalavimą. Įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę tam tikrą ūkio dalį reglamentuoti pagal iškylančias reikmes. Todėl teismas nerado pagrindo abejoti pareiškėjo nurodomų normų atitiktimi Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas nepatenkino prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, kadangi nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo manyti, kad įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, pareiškėjo pateikti argumentai ir motyvai, kodėl mano, jog įstatymo nuostatos, taikytinos šioje byloje, galbūt prieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįsti, be to, analogiškose bylose ne kartą teismo buvo įvertinta, kad nėra pagrindo abejoti Įstatymo atitiktimi Konstitucijai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 99–104, 114–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir patenkinti skundą, įskaitant prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, be kita ko, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, po 2014 m. lapkričio 1 d. po 0,75 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančią saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, taip pat nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, nes šių bylų nesieja nei vienodas skundo dalykas, nei vienodos faktinės aplinkybės. Pažymi, kad gavęs leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ir vystydamas projektą buvo tikras, jog valstybė taip pat laikysis savo įsipareigojimų visą numatytą skatinimo laikotarpį.

Atgaline data atlikti įstatymo pakeitimai pažeidžia teisėtus gamintojų lūkesčius bei demonstruoja nepagarbą asmens įgytoms teisėms ir pažeidžia teisinės valstybės principą, laiduojantį asmens pasitikėjimą savo valstybe. Ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, turėjo būti nustatytas ne mažesnis nei 6 mėnesių terminas projektui užbaigti ir pradėti gaminti elektros energiją. Įstatymų leidėjas, išleisdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, šiems ūkio subjektams privalėjo numatyti išimtis dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo.

Teisinis reguliavimas, iki įstatymo pakeitimo buvęs vienodas, neproporcingai išsiskyrė, o tai akivaizdžiai pažeidžia tiek Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, tiek proporcingumo principą. Teismas neatsižvelgė į individualias bylos aplinkybes, konkrečiu atveju neįvertino, ar tam tikri pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Pažymi, kad gaunamos pajamos nepadengia patiriamų išlaidų. Veiklos rezultatai patvirtina, kad dėl taikomo neteisėtai sumažinto tarifo patiria materialinius nuostolius, kurie ateityje dėl įvairių objektyvių priežasčių (įrangos gedimų, žalos dėl gamtinių stichijų, prastovų dėl elektros tinklo remontų, padidėjusių kintamų banko palūkanų ir pan.) gali išaugti.

Teismas tinkamai neišanalizavo atsakovo teiginių tikrumo, pagal kuriuos nėra galimybių konstatuoti, jog kainų elektros energijos vartotojams augimas yra nepagrįstai didelis, bei ignoravo prašymą išreikalauti šiuos įrodymus su paaiškinimais. Svarbi aplinkybė, į kurią nebuvo atsižvelgta, yra M. S. 2012 m. gruodžio 18 d. elektroniniu laišku pateikta informacija, kuri vertintina kaip oficiali atsakovo pozicija.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 131–140) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Šiuo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolius. Įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymi, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo panaikintas. Nėra pagrindo manyti, kad teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-632/2014. Nurodo, kad Įstatymu buvo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai. Atkreipia dėmesį į pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231530. Šioje sutartyje yra nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt. Galima teigti, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas. Atsakovų nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija atliko neteisėtus veiksmus. Jis neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju yra pažeisti. Pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsižvelgdama į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo argumentus bei jo teismui siūlomą (prašomą panaudoti) ginčo išsprendimo būdą, kolegija pirmiausia pasisako apie ABTĮ 4 straipsnio nuostatų dėl administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą aiškinimą ir jų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija akcentuoja šias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes: Energetikos ministerija 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą; 2013 m. gegužės 31 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją ir tokiam leidimui gauti būtinus dokumentus; Leidimas gaminti jam buvo išduotas 2013 m. birželio 27 d.

Išvardytos faktinės bylos aplinkybės bei pareiškėjo teismui paduoto skundo argumentai dėl Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijos nuostatoms iš esmės atitinka faktines aplinkybes ir analogiškus skundo argumentus administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė paminėtų konstitucinių teisės taikymo principų aiškinimą ir jų taikymą tokioje pačioje, kaip ir šioje administracinėje byloje, faktinėje situacijoje. Todėl kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) bei ABTĮ 13 straipsnio 2 dalimi (2011-09-22 įstatymo Nr. XI-1599 redakcija), pripažįsta būtina administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimo taisykles taikyti ir šioje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, be kita ko, nurodė, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Šių išvadų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. (naujosios Įstatymo redakcijos įsigaliojimo dienos) gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos (tokių gamintojų kategorijai priklauso ir šios administracinės bylos pareiškėjas), galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimybės riboti asmens teises ir laisves, remdamasi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimais, kartu nurodė, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), t. y. atitiko nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas paminėtas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai ir prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai, nukreipti į Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio kvestionavimą, kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Pasisakydama dėl skundo reikalavimo atlyginti pareiškėjo nurodytą nepriemoką (turtinę žalą), kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir pripažindama juos pakankamais, sutinka su teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu šis pareiškėjo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Romano LPG“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė