2026-01-21 Nr. AB-1697-3-62-3-01633-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1562-525/2026

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01633-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybes saugumo departamentas), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 25S197407 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 m.).

2. Pareiškėjas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas, 2025 m. rugsėjo 3 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti minėtą leidimą, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2007–2025 m. dirbo Gardino gamybiniame susivienijime „Azot“ (OAO „Grodno Azot“) (toliau – ir Baltarusijos įmonė), todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 8 d. priėmė skundžiamą Sprendimą.

2.2. Pareiškėjas Baltarusijos įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbas šioje įmonėje buvo pasirinktas dėl stabilių darbo sąlygų, apgyvendinimo (bendrabučio) suteikimo ir lankstaus pamaininio grafiko, kuris leido pareiškėjui derinti profesinę veiklą su šeimos pareigomis. Pareiškėjas buvo atleistas 2025 m. dėl vadovybės spaudimo, susijusio su pareiškėjo teisėtu gyvenimu ES ir dukrų mokymusi Lenkijoje. Be to, pareiškėjas išreiškė nesutikimą su politine situacija Baltarusijos Respublikoje. Šios aplinkybės nėra susijusios su grėsme Lietuvos Respublikai.

2.3. Migracijos departamentas į tai, pareiškėjo dukros mokosi bei turi leidimus laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, tokį leidimą turi ir pareiškėjas. Tai patvirtina, kad Lenkijos Respublikos ir ES saugumo institucijos atliko pareiškėjo vertinimą ir grėsmių neįžvelgė, taip pat kad pareiškėjas yra integravęsis į Europos visuomenę. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai galimybę.

2.4. Pareiškėjo motina gyvena Baltarusijos Respublikoje ir dėl sveikatos būklės jai būtina nuolatinė priežiūra, o tai reikalauja periodinio pareiškėjo grįžimo į Baltarusijos Respubliką. Su tuo ir buvo susijusios pareiškėjo dažnos kelionės į Baltarusijos Respubliką.

2.5. Pareiškėjo kontaktai su buvusiais kolegomis yra profesinio pobūdžio ir apsiriboja darbo klausimų aptarimu. Pareiškėjas neturi artimų giminaičių ar draugų tarp įmonės darbuotojų.

2.6. Migracijos departamentas nepateikė konkrečių faktų ar įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo keliamą grėsmę. Pirmiau nurodytos aplinkybės, taip pat teistumų, administracinių nuobaudų neturėjimas patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai nėra susiję su viešosios tvarko rizikos veiksniais. Sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvą iki 2030 m. rugsėjo 7 d. yra per griežtas ir neproporcingas, pažeidžia pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą, profesinę veiklą ir integraciją į ES. Sprendime trūksta konkrečių įrodymų apie grėsmę, taip pat ignoruojamos pareiškėjo šeimos ir profesinės aplinkybės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. 2025 m. liepos 29 d. Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pateikė išvadą Nr. 18-8417 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, asmens darbas strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos įmonėje, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Taip pat dalis Baltarusijos įmonės darbuotojų, dalyvavusių protestuose prieš režimą buvo atleisti, kiti bauginami atleidimu, o pareiškėjas ne tik nebuvo atleistas, bet ir nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2025 m. kovo mėn. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas. Pareiškėjas negalėtų laisvai grįžti į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos, jei viešai demonstruotų nelojalumą Baltarusijos valdžiai.

4.2. Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, Sprendime įvertinta individuali pareiškėjo situacija bei konstatuota, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai.

4.3. Įvertinus faktines aplinkybes dėl pareiškėjo darbo bei galimas papildomas rizikas dėl pareiškėjo periodiško vykimo į Baltarusiją (kas patvirtina, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su kilmės šalimi ir tai, kad Baltarusijos režimas nelaiko jo nelojaliu), visapusiškai įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, taip pat remiantis neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.

4.4. Su Sprendimu pareiškėjo teisė gyventi Lenkijoje nėra susijusi, Sprendimu ši teisė nėra ribojama. Tai, kad pareiškėjas turi kitos ES valstybės narės išduotą leidimą gyventi, neįpareigoja Lietuvos Respublikos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, jeigu tai neatitinka Lietuvos valstybės nacionalinių saugumo interesų. Sprendimu pareiškėjui nėra uždraudžiama atvykti į Šengeno zoną. Pareiškėjo dukros yra pilnametės, todėl ginčo prasme nelaikytinos pareiškėjo šeimos nariais, taip pat jos turi leidimus gyventi Lenkijoje, o ne yra Lenkijos pilietės. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo dukros yra kurios nors kitos ES valstybės narės pilietės. Aplinkybė, kad pareiškėjo šeimos nariai yra kurios nors kitos ES valstybės narės piliečiai, nesuteikia pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjo šeimos nariai negyvena Lietuvos Respublikoje, todėl nėra pažeidžiama jo teisė į šeimos gyvenimą, o draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką neapriboja pareiškėjo teisės į profesinę veiklą ir integraciją į ES.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis) 2007–2025 m. dirbo Baltarusijos įmonėje, kuri dėl kenkimo demokratiniam procesui 2021 m. yra įtraukta į JAV sankcijų sąrašą, jos generalinis įtrauktas į JAV specialiai įvardytų piliečių ir blokuojamų asmenų sąrašą. Įmonė 2021 m. taip pat buvo įtraukta į penktąjį ES sankcijų paketą.

5.2. Tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos įmonėje, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai patvirtina tai, kad jis strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje vadovaujamas pareigas ėjo net iki 2025 m. Pareiškėjas minėtoje įmonėje dirbo po 2020 m. rinkimų, nors, kaip pats paaiškinimuose nurodo, reiškė „neteisingą“ požiūrį, nepalaikė prezidento. Pareiškėjo lojalumas Baltarusijos valdžiai nebuvo paneigtas.

5.3. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD duomenimis, minėtas sprendimas nėra apskųstas teismui.

5.4. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo skunde nurodomų vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro itin palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus, o ryšių su giminėmis, gyvenančiomis Baltarusijoje, palaikymas suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

5.5. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o jo turimas leidimas gyventi Lenkijoje nepaneigia galimos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, todėl jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II

6. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, ketindamas dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. 2025 m. balandžio 23 d. pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2007–2025 m. dirbo Gardino gamybiniame susivienijime „Azot“ (OAO „Grodno Azot“).

7.2. 2025 m. liepos 29 d. VSD Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

7.3. 2025 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas MIGRIS komunikacijoje papildomai nurodė turėtas pareigas įvairiais laikotarpiais Baltarusijos įmonėje, nurodė, jog darbą šioje įmonėje pasirinko, nes tiko pasiūlytas darbo (duomenys neskelbtini) grafikas bei suteikė bendrabutį (asmuo neturėjo savo būsto). Paliko darbą, nes susidūrė su problemomis (vadovybė sužinojo, kad asmens dukros studijuoja Lenkijoje, o jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lenkijoje), taip pat nebūdamas profesinės sąjungos narys, susidūrė ir su pablogėjusiu asmeniniu požiūriu (po 2020 m. rinkimų prasidėjo klausimai, kodėl jis nepalaiko prezidento ir reiškia „neteisingą“ požiūrį). Pabandžius dirbti vairuotoju, jis nusprendė pakeisti profesiją. Su buvusiais kolegomis ryšius palaiko, bet daugelis jų nebedirba minėtoje įmonėje.

7.4. 2025 m. rugsėjo 3 d. Migracijos departamentas sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime Migracijos departamentas pažymėjo, kad darbas Baltarusijos Respublikos strateginio sektoriaus įmonėje reiškia, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą užsienio politiką, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

7.5. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 8 d. priėmė byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 m.).

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka; 5, 37, 38.3 p.), nuostatomis, taip pat jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

9. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Išvadoje nustatytus faktus, sprendė, kad šiuo atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.

10. Teismo vertinimu, Sprendimas su pareiškėjo teise gyventi Lenkijoje nėra susijęs ir šios teisės neapriboja. Tai, kad pareiškėjas turi kitos ES valstybės narės išduotą leidimą gyventi, neįpareigoja Lietuvos Respublikos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, nes jis neatitinka Lietuvos valstybės nacionalinių saugumo interesų. Sprendimu pareiškėjui nėra uždraudžiama atvykti į Šengeno zoną, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisės būti ES.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl darbo Baltarusijos įmonėje nutraukimo aplinkybių. Teismas nurodė, kad dalis darbuotojų, dalyvavusių protestuose prieš režimą buvo atleisti, kiti bauginami atleidimu, o pareiškėjas nebuvo atleistas ir nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2025 m. kovo mėn. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, o tai patvirtina, jog darbo sąlygos, keliami reikalavimai ir įmonės politika asmenį tenkino ir jis buvo vertinamas kaip darbuotojas. Tai patvirtina jo lojalumą ne tik įmonei, bet ir Baltarusijos režimui, atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją ir jo buvusius darbinius ryšius. Teismas pažymėjo, kad šiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi, t. y. pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnybos vietoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis, o toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

12. Teismas pabrėžė, kad byloje nekvestionuoja nei pareiškėjo teisės į leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, nei teisės palaikyti Baltarusijoje gyvenančią motiną, tačiau pastebėtina, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualias aplinkybes, tinkamai nustatė, jog pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją bei ryšiai su Baltarusijos įmonėje dirbančiais asmenimis, kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.

13. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo šeimos nariai yra kurios nors kitos ES valstybės narės piliečiai, nesuteikia pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjo leidimas gyventi Lenkijoje nedaro įtakos Sprendimo priėmimui ir negali būti pagrindas vertinti su pareiškėju susijusias aplinkybes. Teismas sprendė, kad atsakovas šiuo atveju pagrįstai vadovavosi VSD Išvada, taip pat Sprendime su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes sistemiškai įvertino ir nusprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

14. Teismas nurodė, kad Sprendime Migracijos departamentas detaliai pagrindė perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjo atžvilgiu įtraukimo į Šengeno sistemą nurodydamas, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu ir jog pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Teismas sprendė, kad Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, sprendimas laikomas pakankamai motyvuotu bei priimtu individualiai įvertinus svarbias aplinkybes.

III

15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 5 d. sprendimą visą ar iš dalies, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

16. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė individualaus vertinimo ir proporcingumo principus, aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. VSD išvadoje ir Migracijos departamento Sprendime nurodytos tik galimos (potencialios), o ne realios grėsmės, grindžiamos prielaidomis apie Baltarusijos žvalgybos metodus. Tačiau nenustatyta konkrečių faktų, susijusių su pareiškėju (pvz., verbavimo, bendradarbiavimo įrodymų). Teismas nevertino pareiškėjo paaiškinimų dėl atleidimo iš darbo, Lenkijos institucijų teigiamo saugumo vertinimo, jo individualių aplinkybių, ir kt.

16.2. Nagrinėjamu atveju yra pažeidžiama teisė į šeimos gyvenimą ir proporcingumo principas. Draudimas atvykti 5 metams į Lietuvos Respubliką neproporcingai riboja pareiškėjo judėjimo laisvę, profesinę veiklą ir šeiminius ryšius ES. Pareiškėjas yra integravęs į ES.

16.3. Teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Tiek teismo sprendimas, tiek Migracijos departamento Sprendimas yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra susiję nei su skundžiamu teismo sprendimu, nei su ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu.

18.2. Atsakovas sutinka su teismo argumentais ir pažymi, kad teismas įvertino esminius pareiškėjo argumentus, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra uždraudžiama atvykti į Šengeno zoną, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės būti ES taip pat atmestini. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas atleidimo iš darbo aplinkybes. Teismas taip pat vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. VSD remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą.

19.2. Pareiškėjo teisės nėra pažeistos, pareiškėjas nepaneigė teismo sprendime konstatuoto fakto, jog jam nėra uždraudžiama atvykti į Šengeno zoną. Sprendimas atitinka tiek teisės aktų, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Taip pat ir skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 25S197407 pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Migracijos departamentas, remdamasis VSD Išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas 2007–2025 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Gardino gamybiniame susivienijime „Azot“ (OAO „Grodno Azot“) (Baltarusijos įmonė), skundžiamu Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 m. nuo sprendimo priėmimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, motyvuotas ir proporcingas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, nurodo, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo esminių pareiškėjo argumentų, netinkamai įvertino su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis – šiuo aspektu teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, o tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; kt.).

28. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą).

29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2007–2025 m. dirbo Gardino gamybiniame susivienijime „Azot“ (OAO „Grodno Azot“). Pagal VSD duomenis, kurių, kaip minėta, pareiškėjas neginčijo, ši įmonė dėl kenkimo demokratiniam procesui 2021 m. buvo įtraukta į JAV sankcijų sąrašą, įmonės generalinis direktorius įtrauktas į JAV specialiai įvardytų piliečių ir blokuojamų asmenų sąrašą, 2021 m. įmonė įtraukta į penktąjį ES sankcijų paketą, dalis protestuose prieš režimą dalyvavusių įmonės darbuotojų buvo atleisti iš darbo, o kiti bauginami atleidimu. Taip pat pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie ryšiai. Pareiškėjas taip pat neginčijo, kad palaiko ryšį su buvusiais bendradarbiais.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai byloje ginčijamu Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 m.).

31. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, o taip pat dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nesivadovavo aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis, o, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ir neginčijo, kad šie ryšiai egzistuoja, pareiškėjas bendrauja su buvusiais kolegomis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; ir kt.). Išdėstyti ginčui aktualioje teismų praktikoje suformuoti išaiškinimai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualia teismų praktika bei priėjo prie pagrįstų išvadų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikai.

32. Pareiškėjo buvęs darbas Baltarusijos įmonėje (strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje), nuolatinis vykimas į Baltarusiją, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad, nors pareiškėjas tvirtino, jog buvo atleistas dėl, be kita ko, to, kad nepalaikė kilmės šalies prezidento, tačiau po 2020 m. rinkimų dalis Baltarusijos bendrovės darbuotojų, dalyvavusių protestuose prieš režimą buvo atleisti, kiti bauginami atleidimu. Bet pareiškėjas ne tik nebuvo atleistas, tačiau nuo 2021 m. iki 2025 m. ėjo (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualią teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas įvertino individualias pareiškėjo aplinkybes (be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ryšiai), taip pat vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Iš ginčijamo Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD Išvada, bet ir savo vertinimu – Sprendime aptartos ir įvertintos ginčui aktualios aplinkybės ir pareiškėjo nurodyti argumentai. Todėl priešingi pareiškėjo argumentai atmestini.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę. Todėl argumentai, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lenkijoje, kur taip pat mokosi jo dukros, kurios taip pat turi minėtą leidimą, ir kiti su tuo susiję argumentai ginčo klausimo išsprendimui neturi teisinės reikšmės bei nepaneigia pagrįstų Migracijos departamento išvadų.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024). Kartu paminėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-473-968/2025 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir neturi teisinio pagrindo pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinti kitaip, negu vertino pirmosios instancijos teismas.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo atsakovo Sprendimo turinį pirmiau aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jis yra tinkamai motyvuotas, jame nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės.

38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius