2019-10-29 Nr. AB-20930-3-61-3-01870-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5375-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01870-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. (M. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-54 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog 2006 m. sukilėliai atakavo jo parduotuvę, kėsinosi į jį, pasiėmė prekes ir pinigus, dėl to žlugo jo verslas, o pats pareiškėjas nebesijautė saugus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo manymu, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atsakovas atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui nekyla grėsmė patirti smurtinius veiksmus, pasireiškiančius persekiojimo forma. Manė, kad kilmės valstybės informacijos pakanka konstatuoti, jog pareiškėjo baimė patirti pakartotinius persekiojimo veiksmus yra pagrįsta. Pareiškėjo įsitikimu, pakartotinio plėšimo jis išvengė tik dėl to, kad po 2006 m. įvykių vengė užsiimti verslu.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas tik iš dalies atliko pareigą surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, kadangi nebuvo surinkta kilmės valstybės informacija apie aktualią padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie 2006 m. įvykusį parduotuvės apiplėšimą, nustatė, jog nors tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su sukilėliais, protarpiais plėšikaujančiais šalyje, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu diskriminavimu valstybėje (sukilėliai siekia apiplėšti civilius, nesirinkdami konkrečių taikinių pagal jų priklausymą religinei, etninei ar kt. grupei), nei asmeniškai su pareiškėju, todėl pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai nėra laikomi persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) prasme, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

6. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis Departamento informacija, (duomenys neskelbtini) regione, (duomenys neskelbtini), dar nuo 1982 m. vyksta konfliktas tarp sukilėlių ir vyriausybės. Nuo 2013 m. situacija šalyje apibūdinama kaip pakankamai rami, nesaugumo lygis yra žemas, o smurto atvejai atsitiktiniai. Atsakovas teigė, kad (duomenys neskelbtini) regione vykstantis konfliktas nepasiekia beatodairiško smurto lygio, o pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių reikalavimai beatodairiško smurto lygiui galėtų būti mažesni. Atsakovas teigė, kad, spręsdamas dėl situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje, jis rėmėsi objektyviais, tarpusavyje neprieštaraujančiais šaltiniais, kurių autoriai yra kompetentingos, aukštos kvalifikacijos ir autoritetingos institucijos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje sieja su tuo, jog buvo apiplėšta jam priklausanti parduotuvė. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jo kilmės valstybėje veikia sukilėlių grupuotės, kurios puldinėja kaimų gyventojus, vyksta sukilimas, jo parduotuvė buvo apiplėšta 2006 m. Pareiškėjas nurodė, kad bijo grįžti į kilmės valstybę, nes sukilėliai puola kaimų gyventojus. Pareiškėjas nurodė, kad buvo užpultas kaimas, kuriame jis gyveno ((duomenys neskelbtini)), ir šalia esantis kaimas, sukilėliai pasirodydavo tik pasienyje esančiuose kaimuose, (duomenys neskelbtini) jų nebūdavo.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sukilėlių keliamos grėsmės pareiškėjo kilmės valstybėje iš esmės nėra patvirtintos bylos duomenimis. Pareiškėjas, aiškindamas jo gyvenimo kilmės valstybėje aplinkybes, nenurodė jokių aplinkybių, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), jis patyrė smurtą. Pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su 2006 m. įvykusiu užpuolimu (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepaaiškino aplinkybių, kodėl jį užpuolusius asmenis jis laikė sukilėliais, jis nurodė, kad asmenų veidų ir skiriamųjų ženklų nematė. Iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų apklausos metu bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjui gresia pavojus kilmės valstybėje dėl sukilėlių užpuolimų. Iš pareiškėjo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų taip pat matyti, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę, kadangi yra skolingas asmenims, kurie investavo į pareiškėjo verslą. Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

10. Teismas nurodė, kad Departamentas iš esmės surinko informaciją dėl faktinės saugumo situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje ir šias aplinkybes išsamiai įvertino. Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2019 m. gegužės 2 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-54RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad, remiantis Departamento informacija, (duomenys neskelbtini) regione dar nuo 1982 m. vyksta konfliktas tarp sukilėlių ir vyriausybės. Ekspertai jau nuo 2013 m. situaciją apibūdina kaip pakankamai ramią, o nesaugumo lygį – kaip žemą, smurto atvejai apibūdinami kaip atsitiktiniai. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų departamento 2019 m. kovo mėn. publikuotą ataskaitą, (duomenys neskelbtini) regione jau 6 metus tęsiasi ugnies nutraukimas. Atsitiktiniai incidentai yra fiksuojami, tačiau jie susiję su kriminaline veikla, o ne tiesiogiai su konfliktu.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaruojama baimė, kiek tai susiję su pareiškėjo nurodomais sukilėliais jo kilmės valstybėje, yra jo subjektyvi nuomonė, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia realus pavojus, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta, kadangi kilo ne dėl realiai egzistuojančių priežasčių.

12. Teismas sprendė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl faktinės padėties pareiškėjo kilmės valstybėje bei sukilėlių grėsmės, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino pareiškėjo nurodytų teiginių dėl pareiškėjui kylančio pavojaus. Nagrinėjamu atveju nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindas vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas.

III. 13. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, nurodant, kad teismas jas netinkamai įvertino. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl jo argumentų, jog atsakovas nesurinko informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu bei informacijos apie teisėsaugos institucijų efektyvumą ir pagalbą.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia jo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-54 teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

22. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Iš minėtų teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

27. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) kildina iš sukilėlių keliamos grėsmės pareiškėjo kilmės valstybėje bei iš 2006 m. įvykusio užpuolimo kaime (duomenys neskelbtini).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausos metu bei duotus teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sukilėlių keliamos grėsmės pareiškėjo kilmės valstybėje iš esmės nėra patvirtintos bylos duomenimis. Nustatyta, kad pareiškėjas, pasakodamas jo gyvenimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, nenurodė jokių aplinkybių, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), jis patyrė smurtą bei iš esmės nepaaiškino aplinkybių, kodėl jį užpuolusius asmenis jis laikė sukilėliais, nors nurodė, kad asmenų veidų ir skiriamųjų ženklų nematė. Pareiškėjas apie jį užpuolusius asmenis nurodė tik tai, kad jie yra galimai iš Gvinėjos ir apsistoja miškuose, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad nenori grįžti į kilmės valstybę, kadangi yra skolingas asmenims, kurie investavo į pareiškėjo verslą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas surinko tik dalį kilmės valstybės informacijos, kadangi byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę yra pakankami pareiškėjo prašymui išspręsti ir priimti sprendimą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, atitinkamai naikinti skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

32. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį šalyje, kurioje pareiškėjas gyveno ((duomenys neskelbtini)), taip pat į tai, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, nėra duomenų, kad jis buvo persekiojamas dėl priklausymo religinei ar etninei grupei, o 2006 m. įvykęs parduotuvės apiplėšimas, kurio metu pareiškėjas galimai buvo užpultas, yra vienkartinis įvykis ir nors tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su sukilėliais, protarpiais plėšikaujančiais šalyje, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu diskriminavimu valstybėje (sukilėliai siekia apiplėšti civilius, nesirinkdami konkrečių taikinių pagal jų priklausymą religinei, etninei ar kt. grupei), nei asmeniškai su pareiškėju, tokiu būdu nenustatyta pagrindo prielaidai, kad pareiškėjo atveju ši tikimybė būtų didesnė, lyginant su kitais (duomenys neskelbtini) regione gyvenančiais asmenimis, o remiantis kilmės valstybės informacija, smurtas šiame regione yra žemo lygio, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

33. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė