2016-11-14 Nr. AB-21555-3-61-3-02163-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1546-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1D-2602(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 1 526,96 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pareiškėjas paaiškino, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinąjį įstatymą ir sumažinta, todėl prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjo teigimu, pensijų mažinimas nepagrįstai buvo pratęstas, pažeidžiant pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1dalies nuostatomis.

Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Ministerijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1D-2602(11), teismas nurodė, kad Ministerija skundžiamu sprendimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis, pareiškėjo prašymo nenagrinėjo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, įvertino rašytinę bylos medžiagą ir darė išvadą, kad 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjo prašyme iš esmės buvo keliami tie patys klausimai ir prašymai, kurie Ministerijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 1D-3483(11) jau buvo išnagrinėti bei pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama, todėl Ministerijos 2014 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1D-2602(11), kuriuo atsakovas informavo pareiškėją, jog pakartotinai pareiškėjo skundo nenagrinės, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių objektyvių priežasčių atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo skundui paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 1 526,96 Eur, sumažintą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad pensijos skyrimas „iki gyvos galvos“ yra svarbi socialinė teisė, kuri kartu su kitomis socialinėmis teisėmis yra įtvirtinta Konstitucijose, taip pat pabrėžia, kad yra užtikrinama ir įtvirtinama valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose nenumatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba nepakankamai aprūpinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pati valstybė Laikinajame įstatyme numačiusi Vyriausybei nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, jog sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą ir pažymi, kad jame yra prieštaravimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjas lygina 2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio redakcijas, galiojusias 2010 – 2013 metais, ir pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo pratęstas socialinių išmokų perskaičiavimas ir mažinimas ne visiems socialinių išmokų gavėjams, o tik jų atskiroms kategorijoms, taip pat ir asmenų grupei, kuriai valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, visiems kitiems socialinių išmokų gavėjams nuo 2012 m. sausio 1 d.

Laikinasis įstatymas nebebuvo taikomas, o jų gaunamos socialinės išmokos nebuvo perskaičiuojamos ir mažinamos, o buvo atstatytos į buvusią prieš sunkmetį padėtį. Pareiškėjas daro išvadą, kad tokia teisinė praktika prieštarauja tarptautinėms nuostatoms. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pažeidžia jo teises, o 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pratęsti pensijų mažinimo terminai nors ir neprieštarauja Konstitucijai, bet pati sumažintos pensijos dalis turi būti grąžinta kaip nusavinta nuosavybės dalis.

Pareiškėjas pažymi, kad Laikinojo įstatymo preambulė, priimant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus 2011 ir 2012 metais prieštaravo šio įstatymo preambulėje nurodytai aplinkybei apie Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą 2012 ir 2013 metais. Pareiškėjo teigimu, valstybinių pensijų, taip pat pareigūnų ir karių pensijų mažinimas 2012 ir 2013 metais jau nebebuvo būtina priemonė, neatitiko teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų ir varžė asmenų, gaunančių tokias pensijas, teises akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, be to buvo neproporcingas ir diskriminacinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas neteisingai interpretavo Konstituciją, Europos Žmogaus teisių teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, tuo pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino skundui paduoti galimu praleidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus iš esmės, t.y. pripažino, kad pareiškėjas nepraleido trejų metų termino skundui paduoti. Dėl šios priežasties minėti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, liečiančių valstybinės pensijos sumažinimo teisėtumo klausimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė visų minėtų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, nustačiusį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą iki paskutinio nustatyto termino - iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį , o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė