2021-01-13 Nr. AB-860-3-62-3-00251-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-65-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00251-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja R. R. 2019 m. vasario 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) 2018 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. 7SD-7426-(14.7.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“; 2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. 1SS-2594-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra viena iš A. B. turto paveldėtojų. Nuosavybės teisės A. B. į 1,0 ha žemės atkurtos atlyginant pinigais, tačiau apskaičiuota kompensacija nebuvo pervesta iki jos mirties 2000 metais. Pareiškėjos nuomone, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2008 m. vasario 13 d. raštas Nr. 11-R-116-203 suteikė jai teisę teikti prašymą dėl išvados parengimo įstatymų nustatyta tvarka, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą turėtajam (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 str. 4 d.), ir sukūrė jai pagrįstų lūkesčių, kad atsakovas tęs pradėtą, bet neužbaigtą administracinę procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja 2018 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Tarnybos Kauno rajono skyrių dėl išvados parengimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą. Kauno skyrius ginčijamu 2018 m. lapkričio 28 d. raštu netenkino jos prašymo, o Tarnyba ginčijamu 2018 m. gruodžio 28 d. raštu pareiškėjos skundą dėl minėto rašto paliko nenagrinėtiną. Pareiškėjos vertinimu, ginčijami aktai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, juose neatskleistos atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą priežastys (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47.3 p. pažeidimas).

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė šio skundo netenkinti.

4. Atsakovas pabrėžė, kad A. B. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, 1998 m. gruodžio 3 d. prašyme prašydama už negrąžintą 1,0 ha žemės dalį išmokėti kompensaciją pinigais. Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319 jai atkurtos nuosavybės teisės į 1,0 ha žemės, atlyginant pinigais. Po A. B. mirties 2000 metais, jos teisių perėmėja (pareiškėja) nepatikslino sąskaitos, į kurią turėtų būti pervesta kompensacija, todėl pinigai grąžinti į biudžetą. Pareiškėja 2017 m. sausio 25 d. prašyme taip pat prašė išmokėti pinigus už paimtą žemę, ir tik pastaruoju metu ėmė siekti nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Nagrinėjamu atveju teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais (iki 2013 m. liepos 1 d.) nebuvo pakeista pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuo 2012 m. vasario 1 d. Tarnyba nebeturi teisės parinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nei atlyginimas pinigais, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjos 2018 m. lapkričio 14 d. prašymo. Ginčijami administraciniai aktai yra tinkami ir teisėti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjos R. R. skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra A. B., mirusios 2000 metais, turto paveldėtoja. A. B. buvo viena iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. B. valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pagal pretendentų 1993 m. kovo 22 d. susitarimą, A. B. priklausė atkurti nuosavybės teises į 1,0 ha žemės. J. B. valdyta žemė yra užimta Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslo ir mokymo reikmėms naudojama žeme. A. B. 1998 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą už negrąžintą žemę (1,0 ha) išmokėti kompensaciją. Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319 atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko nekilnojamojo turto dalį – 1,00 ha žemės, atlyginant pinigais – 1 385 Lt.

7. Pareiškėja 2003 m. kovo 31 d. pateikė prašymą, kuriame reikalavo, kad J. B. valdytos žemės dalis būtų grąžinta natūra arba už ją būtų kompensuojama rinkos kaina. Pareiškėja 2007 m. sausio 25 d. pateikė prašymą visų pretendentų vardu, prašydama atlyginimą už žemę išmokėti lygiomis dalimis teisėtiems J. B. įpėdiniams.

8. Pareiškėja 2018 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Tarnybos Kauno rajono skyrių, prašydama parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo neatlygintinai Kauno rajone, taip kompensuojant už J. B. natūra negrąžintiną žemę. Tarnybos Kauno skyrius ginčijamu 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 7SD-7426-(14.7.104.) netenkino pareiškėjos prašymo. Tarnyba ginčijamu 2018 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 1SS-2594-(7.5.) pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėja 2003 m. kovo 31 d. prašyme nepasirinko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatyto nuosavybės atlyginimo būdo, kuriuo nuosavybės teises būtų galima atkurti kitaip nei jos buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319. Pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodyta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės grąžinimą natūra turėtoje vietoje, kurios nebuvo galimybės įgyvendinti dėl to, kad buvusio savininko valdyta žemė išperkama valstybės, nes užimta mokslo ir mokymo reikmėms naudojama žeme (Atkūrimo įstatymo 12 str.). Be to, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos nesukuria jokių pagrindų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra su atlyginimo būdais už valstybės išperkamą turtą. Pareiškėjos prašyme nurodytas atlyginimo būdas – kompensacija rinkos kaina – jau buvo įgyvendintas atkuriant nuosavybės teises A. B. minėtu 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319.

10. Teismas akcentavo, kad iš Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2008 m. vasario 13 d. rašto Nr. 11-R-161-203 duomenų galima spręsti, jog pareiškėja 2008 m. sausio 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, kuris dėl anksčiau minėtų aplinkybių negalėjo būti įgyvendintas. Nors minėtame 2008 m. vasario 13 d. rašte pareiškėjai pasiūlyta apsispręsti dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu, tačiau tai nesukūrė jokių teisinių prielaidų ir teisėtų lūkesčių pareiškėjai, iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikusiai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašant atlyginti už negrąžintiną žemę lygiaverčiu žemės sklypu bei pakeisti nepradėtą vykdyti Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 52/11319.

11. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja nepakeitė (nepareiškė) valios dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. (21 str. 3 d.), kuris yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas. Vėliau pateikti jos prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo pakeitimo negalėjo ir negali sukurti pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu, išskyrus Atkūrimo įstatymo (su vėlesniais pakeitimais) 21 straipsnyje numatytas išimtis. Kadangi pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nėra teisinių galimybių atkurti pareiškėjai nuosavybės teises jos pageidaujamu būdu, atlyginant už negrąžintiną žemę lygiaverčiu žemės sklypu. Taigi, pareiškėjos 2018 m. lapkričio 14 d. prašymas suteikti neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą Kauno rajone ir parengti išvadą dėl nekilnojamojo turto perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už valstybės išperkamą ir negrąžintą žemę negali būti įgyvendintas. Pažymėta, kad nors Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 52/11319 nebuvo įvykdytas, pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. pateiktame prašyme nurodytas atlyginimo būdas „kompensuoti rinkos kaina“ nereiškė jokio kito atlyginimo būdo, numatyto Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

12. Teismo vertinimu, ginčijamo Kauno skyriaus administracinio akto turinys nėra pakankamai aiškiai argumentuotas, jame nėra išsamiai pateikta faktinių aplinkybių ir teisės aktų analizė taip, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnis, tačiau šiame akte pakankamai detaliai nurodyta institucijos pozicija dėl pateikto prašymo nepagrįstumo, iš jo turinio galima vienareikšmiškai suprasti, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą, kadangi Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319 A. B. jau atkurtos nuosavybės teisės. Taigi esminės aplinkybės, vertinant pareiškėjos prašymo pagrįstumą, buvo atskleistos tinkamai, pagrindžiant institucijos poziciją, o formalūs trūkumai nesudaro pagrindo panaikinti šį administracinį aktą. Iš esmės dėl tų pačių argumentų nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Tarnybos administracinį aktą, kuriame buvo išsamiai nurodyta faktinė ir teisinė argumentacija, kuria remiantis atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą panaikinti skundžiamą Kauno skyriaus administracinį aktą. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjos skundas atmestinas, o jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – netenkintinas.

III. 13. Pareiškėja R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėja tvirtina, jog ji 2003 m. kovo 31 d. raštu laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, kaip ji tai supranta, nors ir žinojo, kad J. B. priklausiusi žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalį (redakcija, galiojusi 2003 m. kovo 31 d. prašymo pateikimo metu), už valstybės išperkamą žemę turėjo būti atlyginta perduodant lygiavertį žemės sklypą. Pareiškėja minėtu prašymu kreipėsi ne dėl kompensacijos pinigais. Gavusi tokį prašymą ir vadovaudamasi gero viešojo administravimo principu, žemėtvarkos institucija turėjo pradėti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeitimo procedūrą, bet to nepadarė. Jei buvo būtina, žemėtvarkos institucija turėjo nurodyti pareiškėjai konkrečius jos prašymo trūkumus ir motyvus. Teisės aktuose vartojamos sąvokos „natūra“, „lygiavertė natūra“ ir pan. pareiškėjai galėjo būti žinomos arba nežinomos, todėl viešojo administravimo subjektas privalėjo išaiškinti pareiškėjai jos teises ir pareigas, galimybes ir sąlygas savo teisėms realizuoti, suteikdamas visapusišką informaciją (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas). Net teismo posėdyje pareiškėja nevisiškai galėjo paaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo procese vartojamas sąvokas. Byloje nėra duomenų nei apie tai, ar žemėtvarkos institucijos tinkamai vykdė procedūras, nei apie tai, ar pareiškėjai buvo pranešta apie 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusias Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, nebenumatančias piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Atsakovas veikė atsainiai ir netoleruotinai biurokratiškai, neišsiaiškino tikrosios pareiškėjos valios (gero viešojo administravimo principo pažeidimas). Pareiškėja pastebi ir tai, kad neaiškiomis aplinkybėmis dingo jos 2008 m. sausio 4 d. prašymas, į kurį atsakydamas Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas nurodė pareiškėjai, be kita ko, rinktis žemę kituose rajonuose, t. y. įstaiga patvirtino pareiškėjos teisę pretenduoti į ekvivalentinį žemės sklypą, tačiau teismas tai ignoravo.

15. Pareiškėja pažymi, kad 2003 m. kovo 31 d. prašyme ji pageidavo arba nuosavybės teises atkurti natūra, arba už grąžintiną žemę kompensuoti rinkos kaina. Pareiškėjos vertinimu, Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319 apskaičiuota kompensacijos suma – 1 385 Lt (401,12 Eur) – nėra proporcinga, kadangi šiuo metu 1,0 ha žemės (duomenys neskelbtini) kainuoja apie 408 928,57 Eur (palyginus duomenis www.aruodas.lt). Tai laikytina grubiu pareiškėjos teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimu. Kita vertus, pastarasis prašyme suformuluotas reikalavimas iš esmės nėra aktualus, kadangi įstatymas nenumatė kompensacijos rinkos kaina galimybės, todėl vienintele ir aiškiai išreikšta pareiškėjos valia turėtų būti laikomas reikalavimas žemę grąžinti natūra. Remdamasi tuo, pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas (Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d.), todėl priėmė sprendimą, prieštaraujantį nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslams, žemės reformos prigimčiai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir proporcingumo principui. Priimtas teismo sprendimas taip pat nesuderinamas su byloje esančiais dokumentais, t. y. 2003 m. kovo 31 d. prašymu, Kauno rajono žemėtvarkos 2003 m. gegužės 15 d. raštu Nr. S6-715 ir Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2008 m. vasario 13 d. raštu Nr. 11-R-116-203, bei pareiškėjos teisėtais lūkesčiais užsitęsusiame nuosavybės teisių atkūrimo procese.

16. Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 28 d. raštas yra be motyvų ir tai laikytina esminiu VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų pažeidimu. Kauno skyrius, nenurodydamas priežasčių, iš esmės pakeitė poziciją, išdėstytą minėtame 2008 m. vasario 13 d. rašte Nr. 11-R-116-203, nors faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas iš esmės nepasikeitė. Kauno skyrius taip pat nenurodė, kodėl nutarė nepasinaudoti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje jam suteikta teise priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeisti administracine tvarka parenkant kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Anksčiau minėtų aplinkybių nenurodė ir Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos skundą.

17. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti

18. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, be kita ko, kad nuosavybės teisės A. B. buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319, pretendentės 1998 m. gruodžio 3 d. prašyme nurodytu būdu, o valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebuvo pakeista Atkūrimo įstatyme numatyta tvarka ir terminais, nepaisant to, kad pareiškėja buvo informuota apie tokią galimybę. Atsakovas taip pat prašo pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įvertinti pagal teisės aktuose įtvirtintus kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Byloje nustatyta, kad A. B. 1998 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą už jai priklausančios priskirtinos valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintos žemės 1,0 ha dalį, esančią (duomenys neskelbtini), išmokėti kompensaciją. Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 52/11319 A. B. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio žemės savininko 1,0 ha žemės dalį, atlyginant už valstybės išperkamą žemę pinigais – 1 385 Lt.

20. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

21. Pareiškėja 2003 m. kovo 31 d. pateikė prašymą, kad buvusio žemės savininko J. B. valdytos žemės dalis būtų grąžinta natūra arba už ją būtų kompensuojama rinkos kaina.

22. Kadangi žemė, į kurią atkurtinos nuosavybės teisės, yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintina, o kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus kompensavimą pinigais, nepasirinkta, atsakovas neturėjo pagrindo pradėti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeitimo procedūrą ar, kaip teigia pareiškėja, imtis veiksmų, kuriais jai būtų išaiškintos visos nuosavybės teisių atkūrimo būdų pasirinkimo alternatyvos.

23. Tai, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2008 m. vasario 13 d. rašte pareiškėjai buvo pasiūlyta apsispręsti dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu, nėra teisinis pagrindas tokiai teisei įgyvendinti, nes tokia teisė įgyjama tik įstatyme nustatytais terminais ir tvarka pateikus prašymą dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimo, o pareiškėja nepateikė tokio prašymo.

24. Pažymėtina, kad pareikštinė nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo tvarka suponuoja bonus pater familias elgesio taikymo standartą, kurio ypatumai galimi tik konkrečiomis aplinkybėmis konstatavus, jog asmuo dėl tokių aplinkybių poveikio neturėjo objektyvių galimybių laikytis įprastų apdairumo ir rūpestingumo taisyklių. Šiuo atveju atsakovas veikė nepažeisdamas įstatymų nustatytų viešojo administravimo reikalavimų, o apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog atsakovas pažeidė gero administravimo principo reikalavimus, yra nepagrįsti. Teisė gauti informaciją, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, įgyvendinama pareikštine tvarka. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjos teisės gauti informaciją buvo kaip nors pažeistos, o pareikštinėms teisėms, įgyvendinamoms nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas nėra taikomas.

25. Dėl pareiškėjos argumentų, kad kompensacija už valstybės išperkamą žemę neatitinka rinkos kainos, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 7SD-7426-(14.7.104.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio 2018 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 1SS-2594-(7.5.) kompensacijos apskaičiavimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nespręstas, taigi nurodomi pareiškėjos argumentai nėra nagrinėjimo dalykas šioje byloje. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių argumentų iš esmės.

26. Dėl šios Nutarties 16 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

26.1. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.).

26.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog individualaus administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

26.3. Vertindama šioje byloje ginčijamo Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 28 d. rašto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, teisėjų kolegija pripažįsta, kad jame neatskleistos visos teisiniams santykiams reikšmingos faktinės aplinkybės ir nepateikiamas jų teisinis kvalifikavimas.

26.4. Tačiau teisinės situacijos, kuri susiklostė šio ginčo nagrinėjimo metu, vertinimas akivaizdžiai patvirtina, kad Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 28 d. rašto panaikinimas vien dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimo būtų visiškai formalaus teisės taikymo pavyzdys, niekaip nederantis su teisingumo vykdymo imperatyvais, nes aplinkybės, ištirtos teisme, leidžia prieiti prie išvados, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjos teises įgyvendinti tuo būdu, kurio siekiama. Taigi pareiškėjos prašymų nagrinėjimas iš naujo administracine tvarka, akivaizdu, jai nesukurtų materialinio teisinio pobūdžio teisių.

26.5. Šie teisiniai argumentai yra pagrindas teisėjų kolegijai ginčijamą Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 28 d. raštą palikti nepakeistą.

27. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius