2021-01-27 Nr. AB-2036-3-61-3-00709-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-68-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00709-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (A. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 9 240 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerose buvo netinkamas vėdinimas, nebuvo oro cirkuliacijos, buvo reikalingas remontas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neigiamus išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių, nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, teisės aktai nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo pareigūnų stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos taisyklių. Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos sąlygos, būtino valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 243 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. (2018 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus).

7. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

8. Nustatęs, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta 1,5 m aukščio sienele, ir nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

9. Atsižvelgęs į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo kamerų vėdinimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka jose, yra itin abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų, kuriose buvo netinkamos sąlygos, nei laikotarpių, kada pasireiškė jo minėti neatitikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime bei Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario mėn. pranešime pažymima, jog jokių pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų.

10. Nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į nustatyto pažeidimo mastą, trukmę bei intensyvumą, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas kamerose dalį laiko (3,5 paros) buvo vienas, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

III. 11. Pareiškėjas A. V. (A. V.) apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 9 240 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo atlikti išsamų įrodymų tyrimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo paprastai reikalaujama nurodyti tik pagrįstą detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o pareiga pateikti įrodymus tenka atsakovui ir jo atstovui. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto pažeidimą atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 aukščio sienele nelaikytinas tinkamu. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Valeika prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2194/18) pasiūlė 9 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pažeidimus dėl privatumo neužtikrinimo ir netinkamos ventiliacijos.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

14. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei su tuo susijusią teismų praktiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tam tikrais atvejais pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas, teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei neargumentavo, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartodamas savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. (2018 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus) ir visą šį laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 243 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, tačiau jų nesieja su jokiais jo skunde nurodytais pažeidimais, nepateikia jokių su konkrečia byla susijusių argumentų, nenurodo, neįvardija, su kokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ar argumentais jis nesutinka. Iš pareiškėjo apeliaciniame skunde cituojamos teismų praktikos galima teigti, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, jog nustatant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atsižvelgiama į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, taip pat pareiškėjas nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovas nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, kad byloje nėra pagrįsta pareiškėjo patirta neturtinė žala ir jos dydis, teigia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

20. Pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

21. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad visos būtinosios sąlygos, kurioms esant pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nustatytos tik konstatuojant pareiškėjo teisės į privatumą, naudojantis tualetu, pažeidimą. Apeliantai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies detaliai neginčija, tačiau atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti atsakovo atstovo ar jo darbuotojų neteisėti veiksmai.

22. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT praktikos tendencijas, pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

24. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele ir užuolaidomis. Dėl to konstatuotina, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini atsakovo atstovo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 24 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus, patikslina pažeidimo laikotarpį, konstatuodama, kad jis truko nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atimamas plotas, kurį užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kitas inventorius, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje taikytiname Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

26. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje kitaip vertinti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir su jo nusiskundimais susijusių byloje esančių įrodymų. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

28. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pareiškėjas nepagrindė žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą.

30. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

31. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (85 paras neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, šiuo laikotarpiu pareiškėjas 3 paras buvo laikomas vienas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

33. Pareiškėjo nurodyta EŽTT praktika suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, todėl remtis jomis, nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, nėra pagrindo.

34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė