2024-04-24 Nr. AB-7001-3-61-3-07775-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-8-602/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07775-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 pagal pareiškėjo I. Z. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. Z. (I. Z.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S108707 (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S109056 (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. 2023 m. liepos 14 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą1, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui, Baltarusijos Respublikos piliečiui, išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2023 m. liepos 14 d. per MIGRIS sistemą gavo pranešimą apie tai, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą2, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių. Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovėje (duomenys neskelbtini), kuri tuo metu priklausė (duomenys neskelbtini) įmonių grupei. Dėl nestabilios politinės situacijos Baltarusijoje 2021 m. buvo nutarta perkelti Minsko ofiso veiklą į Vilnių, kartu perkeliant ten dirbančius darbuotojus. Pareiškėjas pasinaudojo darbdavio pasiūlymu kartu su šeima išvykti dirbti ir gyventi į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas jau seniau svarstė pakeisti gyvenamąją vietą, kadangi nepalaikė Baltarusijos Respublikos valdžios vykdomos politikos ir net dalyvavo 2020 m. vykusiuose protestuose prieš neskaidrius rinkimus šalyje.

2.2. 2022 m. balandžio 19 d. pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini). Jis pradėjo dirbti nuo 2022 m. balandžio 25 d. ir iki skundžiamų sprendimų priėmimo nepertraukiamai dirbo UAB (duomenys neskelbtini) programinės įrangos testuotoju. Pareiškėjas ne tik įsidarbino Lietuvoje veikiančioje įmonėje, bet ir perkėlė į Lietuvos Respubliką savo ekonominių ir socialinių interesų centrą, t. y., kartu į Lietuvą persikėlė jo žmona K. S., kuriai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas kaip pareiškėjo šeimos nariui, ir kuri 2022 m. rugsėjo 26 d. pradėjo dirbti Lietuvos Respublikoje veikiančioje įmonėje (duomenys neskelbtini), 2022 m. spalio 28 d. Lietuvoje pradėjo vykdyti individualią veiklą, Vilniuje sudarė nuomos sutartį, įregistravo Lietuvoje turimą transporto priemonę, papildomai įsigijo motociklą. Šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjas visiškai nutraukė ryšius su Baltarusija ir savo tolimesnį gyvenimą bei ateitį siejo būtent su Lietuva.

2.3. Sprendimas1 iš esmės motyvuojamas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 27 d. raštu Nr.18-6982 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD minėtas išvadas padarė remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjas 2009–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertėju ir mano, jog, išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas išvadą, jog pakankama duomenų pareiškėjo grėsmei Lietuvos Respublikai konstatuoti, padarė taip pat vien šių faktinių aplinkybių pagrindu. Tarnybos užsienio valstybės kariuomenėje faktas pats savaime neužkerta kelio asmeniui gauti ir turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesuponuoja jo besąlygiškos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas jokių savarankiškų išvadų ir pareiškėjo veiksmų, asmenybės vertinimo nepateikė, tiesiog mechaniškai perkėlė VSD išvadą į Sprendimą1 ir tuo pagrindu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, taip sugriaudamas pareiškėjo naujai sukurtą gyvenimą Lietuvoje bei jo ateities planus.

2.4. Atsakovas netyrė konkrečių VSD Rašte minimų faktų, ir jų eiliškumo laike, t. y., nevertino pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui realumo ir akivaizdumo, neatkreipė dėmesio į esminius prieštaravimus, kurie nurodomi VSD Rašte, neįvertino situacijos dėl tariamos pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui kompleksiškai, iš esmės. Be to, pats pareiškėjas nebuvo išklausytas, nors būtų galėjęs pateikti išsamius paaiškinimus dėl Rašte minimų aplinkybių, galinčius iš esmės paneigti išvadą dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.

2.5. Pareiškėjas nesiekė tarnauti kariuomenėje, kadangi savo ateitį siejo su mokslais, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, nes tarnyba buvo privaloma. 2008 m. jis baigė Minsko valstybinį lingvistikos universitetą, kuriame įgijo Lingvisto, prancūzų ir vokiečių kalbų ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Studijų metu vasarą dirbdavo įvairius nekvalifikuotus ir mažai kvalifikuotus darbus. Pagal Baltarusijoje galiojančią sistemą po studijų baigimo studentai turėjo bent 2 metus atidirbti valstybinėje įstaigoje, prieš pereidami dirbti į privačias įmones. Atsižvelgiant į pareiškėjo specialybę, jis galėjo pretenduoti į mokytojo darbą kokiame nors didesniame kaime, kas jam neatrodė labai patrauklu. Tuomet sužinojo apie galimybę įsidarbinti vertėju Baltarusijos kariuomenėje. Tokia opcija jam pasirodė palanki, kadangi tuo pačiu leido jam ateityje išvengti privalomosios karinės tarnybos (darbas kariuomenėje pagal sutartį (kontraktą) laikomas privalomosios karinės tarnybos alternatyva). Tuo metu pareiškėjui buvo tik 22 metai. Pareiškėjo darbas buvo išimtinai administracinio pobūdžio, jis dirbo kabinete, nebuvo siunčiamas į kokias nors operacijas, karštuosius taškus, nedalyvavo aktyviuose kariniuose veiksmuose. Pareiškėjas suprato, kad kariuomenėje ilgai dirbti nenori ir ėmėsi veiksmų, siekdamas nutraukti savo kontraktą. Karinės tarnybos kontrakto nutraukimas nebuvo labai paprastas ir užtruko apie metus, jam teko imituoti keletą tarnybinių nusižengimų, dėl kurių jis buvo atleistas iš tarnybos. Atleidimo metu buvo nurodyta, jog dėl padarytų pažeidimų ir atleidimo iš tarnybos jų pagrindu jam visiems laikams bus užkirstas kelias eiti pareigas valstybinėse institucijose, įskaitant ir jėgos struktūras, tačiau pareiškėją tokia situacija tenkino, kadangi jis neplanavo ateityje dirbti šiose institucijose ir savo ateitį siejo su privačiu verslu. 2014 m. jis pradėjo dirbti IT sektoriuje, programinės įrangos testuotoju, kur praktiškai nepertraukiamai dirbo iki 2022 m. Pareiškėjas dirbo Baltarusijoje veikiančiose įmonėse: ribotos atsakomybės bendrovėje (duomenys neskelbtini), užsienio ribotos atsakomybės įmonėje (duomenys neskelbtini), ribotos atsakomybės bendrovėje (duomenys neskelbtini)“, 2019 m. įsidarbino ribotos atsakomybės bendrovėje (duomenys neskelbtini).

2.6. Tuo metu, kai pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, politinė situacija tiek šalyje, tiek visame regione buvo visai kitokia. Pareiškėjas, kaip ir visi kiti asmenys, negalėjo numatyti ar nuspėti posūkių Baltarusijos vidaus ir užsienio politikoje. Atitinkamai, pareiškėjo tarnybos faktas niekaip nepatvirtina to, kad jis yra lojalus dabartinei Baltarusijos valdžiai, palaiko jos vykdomą užsienio ir vidaus politiką.

2.7. Atsakovas Sprendime1 netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Neteisingas atsakovo teiginys, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kaip jau minėta, kartu su pareiškėju į Lietuvą atvyko jo sutuoktinė, kuriai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas Lietuvoje turi nuolatinį darbą, Lietuvoje pradėjo vykdyti individualią veiklą, pareiškėjo žmona taip pat dirba Lietuvoje, jis Vilniuje nepertraukiamai nuomojasi butą, jo vardu Lietuvoje yra registruotos dvi transporto priemonės. Lietuvoje taip pat gyvena visi esami ir buvę pareiškėjo kolegos, kurie kartu su juo persikėlė gyventi į Lietuvą, perkeliant (duomenys neskelbtini) grupei priklausančios įmonės darbuotojus iš Baltarusijos. Pareiškėjo ekonominių ir socialinių interesų centras yra būtent Lietuvoje, visus savo ateities planus sieja būtent su Lietuva ir pagal kasacinio teismo praktiką laikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju.

2.8. Sprendimas1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Sprendimas1 nėra paremtas objektyviais faktais (duomenimis) ir tinkamai motyvuotas. Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir proporcingumo principus bei pareiškėjo teises.

2.9. Kadangi Migracijos departamentas padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl to, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, vien tik formaliai remdamasis VSD Raštu, neturėdamas jokių įrodymų tokiai išvadai pagrįsti ir nevertindamas jokių reikšmingų faktinių aplinkybių, Sprendimas2 taip pat yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

2.10. Sprendime2 nurodyta, jog draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką galiojimo pradžia sutapo su skundžiamų sprendimų priėmimo diena – 2023 m. liepos 14 d. Tai reiškia, jog toks sprendimas buvo nepagrįstas per se (pats savaime), kadangi objektyviai negalėjo būti įgyvendintas – pareiškėjas sprendimo priėmimo metu buvo Lietuvoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas teismui atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, 2009–2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertėju, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinus tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nenustatyti jo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai bei ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio, ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos, VSD, pateikta informacija. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.

3.2. Nagrinėjamu atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Pareiškėjas, pasirinkdamas tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, žinojo, kad kariuomenės personalui keliami itin griežti reikalavimai, o joje esanti personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y., jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo, tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Pareiškėjo darbdavys per MIGRIS sistemą pateikė pranešimą apie pasikeitusius duomenis, t. y., užsienietis buvo atleistas bendru sutarimu.

3.3. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

3.4. Buvo įvertinti ir pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

3.5. Tai, jog sprendimuose nėra nurodyti duomenys apie sutuoktinę, nelaikytina pagrįsta priežastimi ir pagrindu naikinti sprendimą ar sprendime numatytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą trumpinti. Pareiškėjo sutuoktinei leidimas laikinai gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, t. y. jos leidimas laikinai gyventi galioja tiek, kiek galioja jos sutuoktinio leidimas laikinai gyventi. Be to, su sutuoktine susiję duomenys niekaip nepaneigia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. VSD atsiliepime nurodė:

5.1. Skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Minėtais Migracijos departamento sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

5.2. Pareiškėjas, nuo 2009 m. iki 2012 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

5.3. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.

5.4. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių - gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

5.5. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje kelia grėsmę valstybės saugumui.

5.6. Asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia sistema ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.

5.7. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

5.8. Priimant skundžiamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo I. Z. skundą tenkino – panaikino skundžiamus Migracijos departamento sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas nustatė, kad, pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį nuo 2022 m. birželio 8 d. iki 2025 m. birželio 8 d.

8. Teismas nurodė, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. birželio 27 d. rašte Nr. 18-6982 nustatė, kad pareiškėjas 2009–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (vertėju), ir vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD prašė panaikinti pareiškėjo turimą ir neišduoti naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams. Migracijos departamentas, VSD išvados pagrindu, 2023 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą1 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

9. Teismas, įvertinęs VSD Migracijos departamentui pateiktą Raštą, konstatavo, kad iš esmės jame pateikta bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos Respublikos ir Rusijos federacijos keliamą grėsmę Lietuvai. Vienintelis tiesiogiai su pareiškėju susijęs faktas, nurodytas Rašte, - pareiškėjo tarnyba (darbas) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2009–2012 m. Rašte pateikta informacija iš esmės gali būti taikoma bet kuriam asmeniui, kuris kada nors yra dirbęs ir (ar) tarnavęs Baltarusijos Respublikos institucijose. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas individualus pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Nebuvo tinkamai įvertintos pareigos, kurias Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ėjo pareiškėjas, konkrečios funkcijos, kurias pareiškėjas vykdė, tarnybos kariuomenėje laikotarpis ir tarnybos nutraukimo pagrindai, darbinė pareiškėjo veikla iki tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pradžios ir po jos, kita pareiškėjo veikla, galimybės daryti jam poveikį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvą aplinkybės, darbo sutarties, sudarytos su Lietuvoje veikiančia bendrove, nutraukimo priežastys ir kt.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje daugiau nei prieš 10 metų, o prieš šią tarnybą ir po jos dirbo privačiose įmonėse. Ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose nėra nurodomas nė vienas įvykis, aplinkybė, kuri galėtų pagrįstai liudyti apie pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Siekiant nustatyti, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė, procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, tačiau atsakovas nevertino šių aplinkybių. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, atsakovas nepateikė jokių pareiškėjo galimos individualios grėsmės nacionaliniam saugumui įrodymų.

11. Teismas taip pat nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kokia nors forma išsakęs savo poziciją, palaikančią dabartinę Rusijos federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos politiką, karinius veiksmus Ukrainoje, priešingai – neigiama pareiškėjo pozicija Rusijos vykdomų veiksmų Ukrainoje atžvilgiu atspindėta pareiškėjo pateiktuose atsakymuose į Migracijos departamento pateiktą klausimyną. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, atsižvelgęs į ilgą po minėtos tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje praėjusį laikotarpį, taip pat ir į skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo darbas, kurį jis atliko Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, pats savaime nėra pakankamas konstatuoti pareiškėjo pavojingumą.

12. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus vertinimo pareiškėjo atžvilgiu, ginčijami Sprendimas1 ir Sprendimas2 buvo priimti formaliai remiantis VSD Rašte pateikta bendro pobūdžio informacija, neatlikus individualaus pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Nustatytos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, neįvertinus visų duomenų viseto bei neišsiaiškinus pareiškėjo tikrosios pozicijos. Teismas įvertino, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kuriuose numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės tinkamai motyvuotos.

III. 13. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. VSD yra kompetentinga institucija teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

14.2. VSD išvada dėl pareiškėjo nėra nemotyvuota. Kaip nurodyta VSD Rašte, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudota žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

14.3. Ginčijamame Sprendime1 yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla).

14.4. Reikalavimas, kad užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui migracijos teisės kontekste.

14.5. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kokia nors forma išsakęs savo poziciją, palaikančią dabartinės Rusijos ar Baltarusijos politiką. Šią aplinkybę teismas be pagrindo įvertino kaip rodančią pareiškėjo nelojalumą Baltarusijos institucijoms. Pareiškėjas anksčiau nėra turėjęs leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyventi kreipėsi 2022 m. balandžio 21 d. t. y., jau prasidėjus Rusijos aktyviai karinei invazijai į Ukrainą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pažiūras ir kaip pareiškėjas jas skleidžia, gina, įtvirtina ir pan.

14.6. Įvertinus aplinkybių visumą, tai, kad pareiškėjas anksčiau neturėjo Lietuvos Respublikos išduotų leidimų laikinai gyventi, leidimą gyventi pareiškėjas gavo darbo pagrindu, dėl minėto pirmojo leidimo gyventi jis kreipėsi tik 2022 m. balandžio mėn., nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminius ar kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, vertintina, jog VSD pateikė motyvuotą ir pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurios pagrindu priimti proporcingi sprendimai. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra užkertamas kelias vykti į kitas Šengeno erdvės valstybes.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

16.1. Teismas, panaikindamas Migracijos departamento sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, netinkamai taikė bei aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė administracinių teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Baltarusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

16.2. Migracijos departamentui, siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečio teisine padėtimi, ir vertinama, ar Migracijos departamento Sprendimu1 ir Sprendimu2 prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Teismas šiuo aspektu Migracijos departamento sprendimų nepagrįstai nevertino.

16.3. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. Migracijos departamento Sprendimas1 bei Sprendimas2 buvo priimti remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 133 straipsnio 5 dalimi, pagal kuriuos įstatymų leidėjo valia reikalaujama nustatyti tik patį žemiausią grėsmės lygmenį. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankamai reali Migracijos departamento sprendimams priimti.

16.4. Teismas be pagrindo konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nėra pakankamas pareiškėjo keliamai grėsmei patvirtinti. Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimai ir VSD išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD Rašte, kuriuo pagrįsti Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.

16.5. Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vertinimui esminę reikšmę turi dabartyje susiklostęs geopolitinis kontekstas, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karine agresija prieš Ukrainą. Teismo sprendime vertinta aplinkybė, kad pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nėra reikšminga.

16.6. Lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad pareiškėjas neva ėjo vertėjo pareigas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pareiškėjo teismui pateiktoje darbo knygelėje nėra nurodyta, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ėjo būtent vertėjo pareigas. Šią aplinkybę nustatyti vien tik iš pareiškėjo paaiškinimų nėra jokio pagrindo, nes jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

16.7. Teismas be pagrindo konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo. Iš Migracijos departamento priimtų sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y., vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika (pvz., įvertinta, kad nuo 2022 m. balandžio 21 d. jam išduota nacionalinė viza, nuo 2022 m. birželio 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, nuo 2022 m. balandžio 25 d. įdarbintas įmonėje Lietuvoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvoje). Taigi pareiškėjas nėra pasiekęs jokio integracijos lygio Lietuvoje.

16.8. Teismo motyvai ir byloje esantys įrodymai nepaneigia Migracijos departamento Sprendimo1 bei Sprendimo2 argumentų, susijusių su pareiškėjo lojalumu Baltarusijos valdžiai, Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų vykdoma lojalumo valdančiajam režimui kontrole, realiomis galimybėmis pareiškėjui būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus prašė atmesti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei prijungti papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo atleidimo iš karo tarnybos aplinkybes.

18. Pareiškėjas atsiliepime nurodė:

18.1. Migracijos departamentas neatliko pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip tai yra numatyta Įstatyme, o sprendimus priėmė remiantis tik viena nustatyta faktine aplinkybe – pareiškėjo atlikta karo tarnyba Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, karinės tarnybos atlikimas vienokia ar kitokia forma jam buvo neišvengiamas, nes: 1) karo tarnyba šauktinio amžiaus vyrams yra visuotinai privaloma; 2) aukštąjį universitetinį išsilavinimą gavę asmenys bent du kartus per metus po studijų baigimo privalo dirbti valstybinėje įstaigoje (prieš pereidami dirbti į privačias bendroves), o įsidarbinimas kariuomenėje (kuri laikoma valstybinių įstaigų dalimi) pagal sutartį (kontraktą) laikomas privalomosios karinės tarnybos alternatyva. Taip pat atsakovas neįvertino jokių kitų su šiuo faktu susijusių individualių, tik su pareiškėju susijusių aplinkybių, t. y. priežasčių, lėmusių karo tarnybos atlikimą (būtinumas atlikti privalomą karo tarnyba); pareigų (vertėjas); karo tarnybos trukmės (2009–2012 m.); laikotarpio, praėjusio nuo karo tarnybos atlikimo pabaigos (11 metų); tarnybos nutraukimo pagrindų (nenoras dirbti Baltarusijos kariuomenėje, nelojalumas Baltarusijos Respublikos valdžiai); karo tarnybos nutraukimo būdo ir jo įgyvendinimo trukmės (1 metų laikotarpiu tarnybinių nusižengimų tyčinis atlikimas (imitacija), siekiant būti atleistam); karo tarnybos nutraukimo (atleidimas iš tarnybos dėl padarytų drausmės pažeidimų). Pareiškėjo manymu, nepagrįstas Migracijos departamento argumentas, kad pareiškėjo padalinio veikla buvo susijusi su žvalgybinės informacijos rinkimu, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas kariuomenėje dirbo vertėju.

18.2. Migracijos departamentas netinkamai atliko savo pareigas ir nebuvo pakankamai aktyvus sprendimų priėmimo laikotarpiu, kadangi: neatliko jokių aktyvių veiksmų faktinėms aplinkybėms, susijusioms su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, išsiaiškinti; neatliko pareiškėjo apklausos; neprašė jo pateikti paaiškinimų ar įrodymų; tinkamai nesiaiškino individualių su pareiškėjus susijusių aplinkybių dėl jo ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva; nesikreipė į VSD dėl papildomos informacijos pateikimo.

18.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką grėsmė valstybės saugumui turi būti reali ir akivaizdi, paremta faktais ir įrodymais, o ne pagrįsta prielaidomis. Migracijos departamentas automatiškai perkėlė VSD išvadą, neatliko tinkamo situacijos, aplinkybių vertinimo, kuris leistų išsiaiškinti, kas yra grėsmė valstybės saugumui ir kaip ją atpažinti bei nustatyti. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką net ir 11 metų atlikta karo tarnyba nėra laikoma grėsme valstybės saugumui, kadangi egzistuoja tai patvirtinančios faktinės aplinkybės, o geopolitinės situacijos ypatumai savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, atlikęs privalomąją karinę tarnybą, gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikoje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

18.4. Pareiškėjo darbas pagal kontraktą iš karto po studijų baigimo buvo privalomosios karinės tarnybos atlikimas kita forma. Atsižvelgus į kontrakto nutraukimo aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas savo ateities ir karjeros su Baltarusijos kariuomene nesiejo, jo tarnyba buvo epizodiška. Be to, jokie pareiškėjo giminaičiai profesionaliai netarnauja kariuomenėje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tarnyba truko vos 3 metus ir po jos pabaigos pareiškėjas net 11 metų dirbo tik privačiame sektoriuje.

18.5. Nepagrįstas Migracijos departamento teiginys, kad nėra duomenų spręsti apie pareiškėjo pažiūras, nes klausimyne pareiškėjas nurodė nepritariantis Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, taip pat jis nenori dirbti Baltarusijos Respublikos valstybinėse įstaigose, kadangi nepalaiko Baltarusijos rėžimo, dalyvavo 2020 m. vykusiuose protestuose prieš neskaidrius rinkimus.

18.6. Pats Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 19 d. paskelbė pranešimą, kuriame nurodė, jog Baltarusijos piliečiams ir jų šeimos nariams yra numatyta galimybė gauti nacionalinę vizą supaprastinta tvarka. Toks Lietuvos Respublikos pranešimas yra laikomas kvietimu Baltarusijos Respublikos piliečiams atvykti į Lietuvą atsižvelgiant į jų valstybėje esančią geopolitinę situaciją. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2022 m. vasario 26 d. paskelbė pranešimą, kad Lietuva yra pasirengusi padėti nuo karo nukentėjusiems Ukrainos ir Baltarusijos piliečiams. Taigi, tokie Lietuvos Respublikos valstybės institucijų, įskaitant Migracijos departamentą, pranešimai yra laikomi kvietimu Baltarusijos Respublikos piliečiams atvykti į Lietuvą, atsižvelgiant į jų valstybėje susiklosčiusią ir bendrą geopolitinę situaciją, todėl pareiškėjas pirmą kartą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tik 2022 m. balandžio mėn.

18.7. Pareiškėjas yra perkėlęs į Lietuvą ne tik savo ekonominių interesų centrą (pasinaudojęs darbdavio pasiūlymu persikelti į Lietuvą), bet ir socialinius ryšius, t. y. kartu su juo į Lietuvą persikėlė ir jo sutuoktinė, kuri sudarė darbo sutartį su Lietuvoje registruotu darbdaviu.

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 atsakovo Migracijos departamento bei trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliacinius skundus patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I. Z. skundą atmetė.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Raštu, kuriame, įvertinus pačio pareiškėjo nurodytą ir neginčijamą aplinkybę, jog jis (I. Z.) 2009–2012 metais tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, konstatuota, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

21. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sprendė, jog VSD ir Migracijos departamentas tinkamai atliko pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (tarnyba Baltarusijos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo (I. Z.) asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai (2009–2012 m.) tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, o iš tarnybos buvo atleistas dėl padarytų pažeidimų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė Baltarusijos kariuomenės karinio dalinio, kuriame jis tarnavo, vado įsakymus dėl pareiškėjo tarnybos eigos, iš kurių matyti, jog pareiškėjas kariniame dalinyje ėjo vadavietės vado padėjėjo pareigas ir turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Taigi laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog buvę aukšto rango Baltarusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytiną ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023). Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, jog nors ginčijami Migracijos departamento sprendimai daugiausiai grindžiami VSD pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje 2009–2012 metais vertinimu valstybės saugumo aspektu, tačiau iš šių sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl laikytini nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad Migracijos departamento sprendimai yra nemotyvuoti.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 metus). Įvertinus šio sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir konstatuota, kad jis turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. gruodžio 27 d., Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. balandžio 21 d. iki 2022 m. spalio 17 d., nuo 2022 m. birželio 8 d. iki 2025 m. birželio 8 d. turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, kuris Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas. Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendime pakartotinai pastarojo sprendimo kontekste vertinta jo keliama grėsmė valstybės saugumui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendė, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamu atveju sprendė, jog Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

V. 26. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas pareiškėjo I. Z. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

27. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

27.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose dėl užsieniečiams išduotų leidimų gyventi Lietuvoje panaikinimo dėl jų grėsmės valstybės saugumui. Minėtame sprendime nebuvo vertinama konkretaus užsieniečio (pareiškėjo) individuali situacija, faktinės aplinkybės, pareiškėjo išreikšta politinė pozicija, iš esmės buvo pripažinta, kad vien užsieniečio darbo/ tarnybos užsienio valstybės institucijoje/ kariuomenėje faktas pats savaime yra pakankamas, konstatuojant jo grėsmę nacionaliniam saugumui.

27.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant analogiškus ginčus dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais panaikinti užsieniečiams išduoti leidimai gyventi Lietuvoje dėl jų grėsmės nacionaliniam saugumui, teisėtumo, vertinamas ne tik pats karinės tarnybos faktas, bet ir kitos reikšmingos aplinkybės, įskaitant, bet, neapsiribojant: karinės tarnybos laikas (trukmė), laikotarpis, suėjęs po karinės tarnybos pabaigos, užsieniečio veiklos pobūdis, baigus karo tarnybą, ar nustatyti užsieniečio ryšiai su ankstesne tarnybos vieta po jos pabaigos, tikslas, dėl ko užsienietis ėjo pareigas karo tarnyboje, priežastys, dėl kurių užsienietis nutraukė karo tarnybą, ar yra duomenų apie tolesnį užsieniečio darbą (tarnybą) kilmės šalies valdžios institucijose, ryšius su valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, kokia buvo geopolitinė situacija užsieniečio tarnybos pradžios metu, tarnybos nutraukimo metu, kokia yra užsieniečio šiuometinė pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, koks yra užsieniečio dabartinis ryšys su kilmės valstybe, kokie yra užsieniečio socialiniai – ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir pan. Pareiškėjo atžvilgiu išnagrinėtoje byloje šios aplinkybės buvo visiškai ignoruojamos, suabsoliutinus vien tik jo profesinės karo tarnybos faktą ir nevertinant kitų reikšmingų faktinių aplinkybių.

27.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimų kontekste teismas privalėjo patikrinti, ar yra duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo realią, o ne hipotetinę grėsmę valstybės saugumui. Tokių duomenų nenustačius, o Migracijos departamentui bylos nagrinėjimo metu net nevykdant įrodinėjimo pareigos, pareiškėjo byloje pateiktas skundas buvo atmestas visiškai nepagrįstai.

27.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nevienoda tuo aspektu, jog skirtinguose sprendimuose ir nutartyse yra skirtingai aiškinama, kokiam subjektui tenka įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose ir kaip ta įrodinėjimo pareiga turi būti realiai įgyvendinama. Pripažįstant, kad asmuo turi pats paneigti faktus, kuriais jį kaltina valstybės institucijos, reikštų pernelyg didelės įrodinėjimo pareigos perkėlimą asmeniui, kuris santykiuose su valdžios institucijomis yra silpnesnioji šalis ir kurio galimybė gauti įrodymus yra žymiai labiau apribota. Be to, pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėti turi tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. - ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat).

27.5. Pareiškėjas byloje teikė įrodymus, pagrindžiančius jo nelojalumą Baltarusijos valdžiai. Pareiškėjas nurodytu atveju pateikė įrodymus, kuriuos jis pagal susiklosčiusią situaciją galėjo pateikti, kurie paneigia jo atžvilgiu institucijų padarytas nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, ne tik nesivadovavo šiais įrodymais, bet ir apskritai sprendime dėl jų nepasisakė.

27.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė, koks laiko tarpas turėtų praeiti nuo faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis yra daroma prielaida dėl galimos grėsmės valstybės saugumui egzistavimo, kurį teismas laikytų pakankamu ryšių su žvalgybos tarnybomis neegzistavimui konstatuoti. Toks teisinis neapibrėžtumas, vėlgi, riboja pareiškėjo įrodinėjimo galimybes, nes tiek VSD, tiek atsakovas, tiek teismai bet kada gali konstatuoti, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui neišnyko, nepriklausomai nuo praėjusio laikotarpio po pareiškėjo darbo karinėje struktūroje pabaigos.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 ir nurodo šiuos argumentus:

28.1. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl jo manymu būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Pareiškėjas taip pat nepaaiškina, kodėl jis savo prašymą grindžia tik savo pasirinktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais bylose, kuriose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo panaikinęs Migracijos departamento sprendimus, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pakankamai gausi.

28.2. Nei vienoje iš pareiškėjo nurodytų bylų, kuriose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo patenkinęs užsieniečių skundus, visos faktinės individualios užsieniečių aplinkybės nebuvo tapačios pareiškėjo situacijai, taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, priimtais pagal kitokias faktines aplinkybes nagrinėtose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje jau ne kartą yra konstatavęs, kad kiekvieno užsieniečio atvejis paprastai yra unikalus, todėl turi būti nagrinėjamas pagal su šiuo konkrečiu užsieniečiu susijusias aplinkybes.

28.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas priešingai, nei teigia pareiškėjas savo prašyme, kaip tik patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo praktikos, o skirtingų sprendimų priėmimas bylose, kurios buvo nagrinėjamos pagal skirtingų aplinkybių visetą, kaip tik patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylas nagrinėja atsižvelgdamas į kiekvieno konkretaus užsieniečio individualias aplinkybes. Taigi, pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo jo prašymui dėl proceso atnaujinimo pagrįsti ir toks prašymas neturėtų būti tenkinamas.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 ir nurodo šiuos argumentus:

29.1. Nedidelis kiekis pareiškėjo nurodytų jo reikalavimus šioje proceso atnaujinimo byloje neva pagrindžiančių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų yra akivaizdžiai nepakankamas vertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (ne)vienodumą. Vien tik praėjusiais metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų analogiško pobūdžio bylų skaičius siekia apie 100 (vieną šimtą) bylų. Todėl laikytinas nepagrįstu pareiškėjo selektyvus vos keleto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų atrinkimas ir rėmimasis jose priimtais procesiniais sprendimais, siekiant iliustruoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tariamą nevienodumą.

29.2. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 ir pareiškėjo prašyme nurodytuose kituose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog šios bylos nėra tapačios ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas.

29.3. Pareiškėjo prašyme dėstomus argumentus taip pat paneigia ir naujausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose pavyzdžiai, palankūs Migracijos departamentui ir kurių pareiškėjo prašyme nėra nurodyta (žr. pvz., Nr. eA-962-463/2024, Nr. eA-935-602/2024, Nr. eA-870-1188/2024, Nr. eA-2595-968/2023, Nr. eA-2585-629/2023, Nr. eA-2561-968/2023, Nr. eA-2546-815/2023 ir kt.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 30. Pareiškėjas I. Z. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

31. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.).

32. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir EŽTT, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

33. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

34. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

35. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

36. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

37. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015).

38. Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.).

39. Pareiškėjas prašyme nurodo, jog nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir nebuvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, pareiškėjo ryšių su kilmės valstybe ir jos tarnybomis nebuvimas, pareiškėjo pilietinė pozicija, jo socialiniai – ekonominiai ryšiai su Lietuva ir kitos reikšmingos aplinkybės, o tai turėjo įtakos pareiškėjo atžvilgiu priimto sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui.

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos praktikos, taip pat įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nagrinėtas aplinkybes ir priimtų procesinių sprendimų motyvus, pažymi, jog nurodyta praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl konkretaus užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai ir priimamas atitinkamas motyvuotas sprendimas, atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje eA-2474-415/2023 nurodytas aplinkybes bei motyvus, konstatuotina, jog individualus pareiškėjo situacijos vertinimas buvo atliktas. Teismas pripažino teisingu institucijų atliktą vertinimą dėl pareiškėjo šeimyninių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, t.y. nustatymo, kad tokių ryšių nėra (minėtais ryšiais nepripažinti faktai – Vilniuje nuomojamas būstas, darbas ir vykdoma individuali veikla Lietuvoje, Lietuvoje registruotos transporto priemonės, į Lietuvą kartu su pareiškėju persikėlusi ir Lietuvoje pagal darbo sutartį dirbanti sutuoktinė, kuriai leidimas laikinai gyventi išduotas šeimos susijungimo pagrindu, t. y. jos leidimas laikinai gyventi galioja tiek, kiek galioja pareiškėjo leidimas laikinai gyventi). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, kuris lėmė tai, kad teismas priėjo prie išvadų, jog vien pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktas pripažįstamas užtektinu grėsmei konstatuoti, nors kitose pareiškėjo nurodomose bylose buvo vertinamos ir kitos aplinkybės.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-5-1047/2024). Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, kuriose užsieniečių skundai buvo patenkinti, turinį, pažymi, jog pareiškėjo nurodomose bylose buvo nustatyti užsieniečių šeimyniniai, socialiniai ar ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau pareiškėjo byloje tokių ryšių nustatyta nebuvo (skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinei yra išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą šeimos susijungimo su pareiškėju pagrindu, t. y. pareiškėjo sutuoktinė neturi savarankiškos teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, jos teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjo turimo leidimo laikinai gyventi ir, panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jo sutuoktinė nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo). Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju taip pat skiriasi pareiškėjo prašyme nurodomų bylų bei pareiškėjo byloje nagrinėtos ir kitos faktinės aplinkybės, kurios buvo vertinamos sprendžiant dėl užsieniečių keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, pavyzdžiui, tarnybos Rusijos / Baltarusijos vidaus struktūrose trukmė, užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmė, kitos aplinkybės. Pažymėtina, jog nei vienoje iš pareiškėjo nurodomų bylų aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos negali būti laikomos vienoda praktika palyginus su nagrinėjama byla.

43. Dėl pareiškėjo prašyme nurodytų motyvų, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino su apeliaciniu skundu teiktų papildomų dokumentų (įsakymai dėl atleidimo ir tarnybos, skatinamųjų premijų neskyrimo bei nuobaudų skyrimo), pažymėtina, kad šiuose dokumentuose nėra nurodomos jokios faktinės aplinkybės, dėl kurių šie įsakymai buvo priimti. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad šie dokumentai galėjo turėti reikšmės kitokio galutinio sprendimo priėmimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime akcentavo, kad likę sprendime neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

44. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. Z. (I. Z.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2474-415/2023 pagal pareiškėjo I. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė