2017-01-24 Nr. AB-1754-3-61-3-05141-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-30-261/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05141-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija: 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NEB Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NEB Finance“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „NEB Finance“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „NEB Finance“, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 1-3, 25–27), prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2014 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 12R-103 ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ginčijamu nutarimu jam nepagrįstai buvo paskirta 6 371,64 Eur (22 000 Lt) bauda, nes nepažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

Bauda pareiškėjui buvo skirta, remiantis UAB „Interneto vizija“ pateiktais duomenimis, kad domeno www.kreditubirza.lt, iš kurio vartotojams skleidžiama nepageidaujama reklama, valdytoja yra Bendrovė. Tarnyba neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad nurodyto domeno savininkas yra Estijos Respublikos juridinis asmuo „Webgo OÜ“, todėl jis negali būti atsakingas už nepageidaujamos reklamos skleidimą. Pareiškėjo atstovas Tarnyboje vykusiame posėdyje negalėjo pateikti sutarties dėl domeno perleidimo, tačiau atsakovas tam papildomo termino nedavė.

Tarnybos argumentai, kad Bendrovė trukdė tyrimui, yra nepagrįsti, nes ji negavo nė vieno Tarnybos siųsto rašto dėl informacijos suteikimo. Domenas www.kreditubirza.lt Estijos įmonei buvo perleistas 2014 m. gegužės 28 d. sutartimi, pagal kurios 4.1.2 punkto sąlygas, Estijos įmonė „Webgo OÜ“ perimtus domenus turėjo perregistruoti per penkis mėnesius, tą padarė iki 2014 m. spalio 17 d. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 49–51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad, tirdama vartotojų skundus, Tarnyba nustatė, kad Bendrovė, neturėdama išankstinio vartotojų sutikimo, elektroniniu paštu, telefonu skleidė informaciją apie Bendrovės teikiamas paslaugas ir skatino vartotojus pasirinkti jos teikiamas paslaugas. Vadinasi, Bendrovė skleidė informaciją, atitinkančią reklamos sąvoką, nors neturėjo tam aiškaus ir konkretaus vartotojų sutikimo, ir taip pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas neįrodė, kad ne jis skleidė vartotojams nepageidaujamą reklamą, nors apie tokią galimybę jis ne kartą buvo informuotas Tarnybos raštais.

Be to, apie tai, kad domenas www.kreditubirza.lt buvo perleistas Estijos įmonei, pareiškėjas atsakovą informavo tik per posėdį, nors negalėjo pateikti sutarties. Be to, dalis reklamos buvo skleista dar iki 2014 m. gegužės 28 d. sutarties, kuria neva domenas buvo perleistas tretiesiems asmenims, todėl už pažeidimą yra atsakingas pareiškėjas.

6 371,64 Eur (22 000 Lt) dydžio bauda pareiškėjui buvo paskirta įvertinus aplinkybę, kad pažeidimas padarytas pakartotinai, t. y. 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 12R-15 už analogišką pažeidimą Bendrovei buvo skirta 1 370 Lt dydžio bauda.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 11-14) pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Tarnyboje buvo gauti vartotojų, t. y. 2014 m. gegužės 5 d. ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. G. M. (I t., b. l. 52, 98), 2013 m. gegužės 13 d. V.

S. ir E. T. (I t., b. l. 56–57), 2014 m. liepos 1 d. S. G. (I t., b. l. 72–73), 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. V. B. (I t., b. l. 81, 112), 2014 m. rugsėjo 1 d. V. S. (I t., b. l. 105) skundai, kurių pagrindu Tarnyba UAB „NEB Finance“ atžvilgiu pradėjo tyrimą dėl galimo Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimo. Išnagrinėjusi visą surinktą medžiagą ir išklausiusi Bendrovės atstovo bei vartotojo V. B. paaiškinimus, Tarnyba priėmė 2014 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 12R-103, kuriuo pripažino, kad Bendrovė pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalis ir paskyrė jai 6 371,64 Eur (22 000 Lt) baudą (I t., b. l. 12–20). Remdamasis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7, 16 dalimis, 13 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad tam, jog asmuo galėtų būti pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi būti nustatyta, ar jo skleista informacija laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme, ar reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu buvo skleidžiama negavus reklamos vartotojo sutikimo arba nesant jo prašymo. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl to, jog vartotojams

G. M., V. S., E. T., S. G., V. B. ir V. S. elektroniniu paštu ar trumposiomis žinutėmis teikta nepageidaujama informacija, dėl kurios jie kreipėsi į Tarnybą, atitinka reklamos sąvoką, todėl siekiant ją skleisti elektroniniu paštu ar telefonu turėjo būti gautas išankstinis vartotojo sutikimas. Ginčo dėl to, kad toks sutikimas iš vartotojų gautas nebuvo, byloje taip pat nėra. Ginčas iš esmės keliamas tik dėl to, kad Bendrovė nėra tas subjektas, kuris gali būti pripažintas padaręs pažeidimą ir jam būtų skiriama bauda. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Reklamos įstatymo

13 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas pripažintas pažeidęs dėl to, kad reklamos vartotojams be išankstinio jų sutikimo elektroniniu paštu ir telefonu teikė nepageidaujamo turinio reklamą, t. y. G.

M. elektroniniu paštu – 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. gegužės 2 d. (I t., b. l. 53, 54), o telefonu – 2014 m. rugpjūčio 25 d. (I t., b. l. 98–99), E.

T. telefonu – 2014 m. balandžio 12 d., 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 12 d., V. S. telefonu – 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. (I t., b. l. 56–59), S. G. elektroniniu paštu – 2014 m. vasario 24 d. (I t., b. l. 74), telefonu – 2014 m. liepos 1 d. (I t., b. l. 78), V. B. telefonu – 2014 m. rugpjūčio 1 d. (I t., b. l. 102–104) ir 2014 m. rugsėjo 1 d. (I t., b. l. 102–104), V. S. elektroniniu paštu 2014 m. rugpjūčio 6 d. (I t., b. l. 107) ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. (I t., b. l. 110). Teismui pateikta tarp UAB „NEB Finance“ ir Estijos įmonės „Webgo OÜ“ sudaryta 2014 m. gegužės 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis (I t., b. l. 5–9) patvirtina, kad nuo šios sutarties pasirašymo momento domenas kreditubirza.lt (1.2.27 sutarties punktas) buvo parduotas įmonei „Webgo OÜ“. Teismas neturėjo objektyvaus pagrindo abejoti nurodytos sutarties sudarymo aplinkybėmis, todėl pripažino pagrįstus Bendrovės argumentus, kad nuo šios sutarties sudarymo momento ji negali būti atsakinga už nepageidaujamos reklamos teikimą iš jai nebepriklausančio domeno kreditubirza.lt. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad nepageidaujama reklama be vartotojų sutikimo elektroniniu paštu ar telefonu buvo teikiama ir iki 2014 m. gegužės 28 d., t. y. pareiškėjui esant domeno kreditubirza.lt savininku. Neginčytinai nustatyta, kad nepageidaujama reklama be vartotojo sutikimo buvo teikiama G. M. elektroniniu paštu – 2014 m. balandžio 17 d. ir 2014 m. gegužės 2 d. (I t., b. l. 53, 54), E. T. telefonu

– 2014 m. balandžio 12 d., 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 12 d., V. S. telefonu

– 2014 m. balandžio 23 d., 2014 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. (I t., b. l. 56–59), S. G. elektroniniu paštu – 2014 m. vasario 24 d. (I t., b. l. 74). Atsižvelgus į tai, kad tuo metu domeno kreditubirza.lt savininkė buvo Bendrovė, konstatuota, kad ji pagrįstai pripažinta pažeidusi Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu Tarnyba yra priėmusi 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą Nr. 12R-15, kuriuo už Reklamos įstatymo pažeidimą Bendrovei buvo skirta 1 370 Lt bauda. Šis nutarimas buvo priimtas gavus pačių vartotojų skundus, t. y. G. M., V. S.,

E. T. ir kt. Nutarimas teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, todėl yra galiojantis (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Bylos duomenys tvirtino, kad vartotojai G. Č.,

V. S. ir E. T., pirmą kartą kreipdamiesi į Tarnybą dėl nepageidaujamos reklamos, aiškiai išreiškė savo nesutikimą tokią reklamą gauti ir tai Bendrovei buvo žinoma, todėl pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apibendrinęs visa tai, teismas konstatavo, kad nors Bendrovė dėl dalies nustatytų pažeidimų atsakomybėn patraukta nepagrįstai, tai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą, nes teismas nustatė, kad pareiškėjas, teikdamas nepageidaujamą reklamą iki 2014 m. gegužės 28 d., pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su Tarnybos taikytomis jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis ir teigia, kad paaiškinimų bei dokumentų pateikti negalėjo, nes negavo nė vieno jam siųsto reikalavimo. Vadinasi, iš esmės nesutinka su jam paskirtos baudos dydžiu. Remdamasis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1, 5, 7, 8 dalimis, atsižvelgęs į ginčijamo nutarimo turinį, kad, individualizuodamas Bendrovei skirtiną baudą, atsakovas atsižvelgė į tokias jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes: pareiškėjas kliudė vykdyti tyrimą, t. y. nebendradarbiavo su Tarnyba ir neteikė jos prašomos informacijos, dėl pažeidimo gauti kelių vartotojų skundai, itin didelį pažeidimo mąstą, kelių reklamos sklaidos priemonių naudojimą bei į tai, kad padarytas pakartotinis pažeidimas, taip pat atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėjui siųsti Tarnybos pranešimai dėl informacijos ir paaiškinimų pateikimo jam nebuvo įteikti, todėl iš dalies sutikęs, kad parenkant skiriamos baudos dydį į tai negalėjo būti atsižvelgta kaip į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teismas, kita vertus, padarė išvadą, kad paskirta bauda individualizuota tinkamai. Pažymėjo, kad skundą dėl Reklamos įstatymo pažeidimo padavė ne trys asmenys, pažeidimas buvo intensyvus, t. y. nevienkartinio pobūdžio, reklama teikta dviem sklaidos priemonėmis, t. y. elektroniniu paštu ir telefonu. Tai, kad padarytas pakartotinis Reklamos įstatymo pažeidimas ir jis padarytas tų pačių vartotojų atžvilgiu, teismas vertino kaip pareiškėjo atsakomybę itin sunkinančią aplinkybę. Todėl sprendė, jog akivaizdu, kad 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu paskirtos nuobaudos tikslai nebuvo pasiekti, nes Bendrovė ir toliau darė Reklamos įstatymo

13 straipsnio pažeidimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio nuostatomis, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą taip pat netenkino.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „NEB Finance“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 16-19), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 12R-103. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Pareiškėjas savo veiksmais ar neveikimu negalėjo pažeisti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, nes jam nepriklauso tinklalapis www.kreditubirza.lt ir jis nėra atsakingas už tinklalapio www.kreditubirza.lt valdytojo teikiamą reklamą. Nuo 2014 m. gegužės 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „NEB Finance“ ir Estijos įmonės „Webgo OÜ“, pasirašymo dienos domenas kreditubirza.lt buvo perduotas įmonei „Webgo OÜ“. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendime padarė išvadas, kad byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad nepageidaujama reklama be vartotojų sutikimo elektroniniu paštu ar telefonu buvo teikiama dar iki 2014 m. gegužės 28 d., t. y. dar pareiškėjui esant domeno kreditubirza.lt savininku. 3. Byloje buvo padarytas esminis materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos neteisėto Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimui. Tarnyba 2014 m. spalio 30 d. priėmė nutarimą nesurinkusi kaltę patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas taip pat įrodymų netyrė ir tuo pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį. 4. Tarnyba, priimdama savo nutarimą, iš esmės rėmėsi šių asmenų pranešimais: 2014 m. gegužės 5 d. ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. G. M., 2013 m. gegužės 13 d. V. S. ir E. T., 2014 m. liepos 1 d. S. G., 2014 m.

rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. V. B., 2014 m. rugsėjo 1 d. V. S. skundais bei vartotojo V. B. paaiškinimais, duotais Tarnybos komisijos posėdyje. Teismas,

atmesdamas pareiškėjo skundą bei pripažindamas jį pažeidusiu Reklamos įstatymo

13 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, savo sprendime jau vadovavosi tik tų vartotojų skundais, kuriems nepageidaujama reklama be vartotojo sutikimo buvo teikiama iki pirkimo-pardavimo sutarties dienos – 2014 m. gegužės 28 d., t. y. vartotojų G. M., E. T. V. S. ir S. G. pranešimais. Tačiau šių asmenų tapatybė nebuvo patikrinta nei Tarnybos komisijoje, nei vėliau, vertinant įrodymus teisme. Nebuvo įsitikinta ir šių asmenų skunduose pateiktų teiginių tikrumu, betarpiškai išklausant šių asmenų paaiškinimus Tarnybos komisijos posėdyje. Tarnyba nesiėmė jokių veiksmų tai padaryti, nes minėti asmenys kviečiami į Tarnybos komisijos posėdį tiesiog neatvyko. Vienintelis asmuo, kuris atvyko į Tarnybos komisijos posėdį bei pateikė savo paaiškinimus – tai V. B.. Kaip nurodė šis asmuo, jam nepageidaujama reklama buvo teikiama jau po 2014 m. gegužės 28 d., todėl šio asmens atžvilgiu pareiškėjas negali būti pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymą, ką iš esmės teisingai pripažino pirmosios instancijos

teismas. Vertinant šias aplinkybes bei tai, kad nei G. M., nei E. T., nei V. S., nei S. G. Tarnybos komisijai nepateikė savo

paaiškinimų dėl jų pateiktų skundų, vien tik jų rašytiniai pranešimai apie galimai jų atžvilgiu padarytus neteisėtus veiksmus, pažeidžiant Reklamos įstatymą, negali būti laikomi leistinu įrodymu, nes jie nebuvo patikrinti, todėl kaip galimai padaryto pažeidimo įrodymai yra nepatikimi.

5. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Tarnybos atstovės paaiškino, kad Tarnyba nerenka pareiškėjų duomenų, nežino nei gimimo datos, nei asmens kodo. Tarnyba turi vienintelį dokumentą – skundą, kuriame savo anketinių duomenų neatskleidžiantis asmuo praneša apie galimą pažeidimą. Tarnybos atstovės teismo posėdžio metu nurodė, kad Tarnyba net nežino, ar tai realūs, egzistuojantys asmenys, nes Tarnybos darbuotojai jų nėra matę, šaukimai dalyvauti Tarnybos komisijos posėdyje jiems siųsti neregistruotąja siunta, todėl net nežinia, ar skunduose nurodyti jų adresai egzistuoja. Sprendžiant iš šių paaiškinimų, visiškai įmanoma situacija, kai prisidengiant išgalvoto asmens vardu, pavarde ir aplinkybėmis, parašomas skundas, kurį Tarnyba išnagrinėja ir jo pagrindu skiria baudą.

6. Administracinių bylų teisenos įstatymui šiuo atveju nereglamentuojant įrodymų rinkimo bei tikrinimo tvarkos, taikytina analogija administracinių teisės pažeidimų bylose įrodymų rinkimų tvarkai, kurios laikomasi vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 256 straipsnyje reglamentuotų įrodymų rinkimo taisyklėmis. Vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 248, 257, 284 straipsnių, 286 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismų praktika, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 259/2003, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, p. 64–67), į kurią teismas, priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti, pareiškėjo manymu, atskirų asmenų skundai, pateikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, liko nepatikrinti, nes minėti asmenys nebuvo apklausti, o vien remiantis jų pranešimais apie galimai padarytą pažeidimą negalima objektyviai ir neginčijamai nustatyti Tarnybos komisijos 2014 m. spalio 20 d. sprendime nurodyto pažeidimo aplinkybių.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 23-25) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal byloje esančią medžiagą matyti, jog pareiškėjo UAB ,,NEB Finance“ telefonu bei elektroniniu paštu vartotojams skleista informacija („Turite sunkumų gaunant paskolas? Jums reikalinga paskola, kad išspręsti savo finansinius sunkumus? Pildykite paskolos paraišką jau dabar www.kreditubirza.lt”, „Paskolos nuo 100 litų iki 1 mln. Litų. Terminalas nuo 1 mėn. Iki 5 metų. Pildykite paraišką jau dabar www.kreditubirza.lt”, Ieškote vartojimo paskolos? O gal reikalinga paskola padengti įsiskolinimus? Turime ką pasiūlyti visiems.

Plačiausias paskolų pasirinkimas www.kreditubirza.lt”) apie Bendrovės teikiamas paslaugas yra tiesiogiai susijusi su Bendrovės vykdoma veikla bei skatina vartotojus naudotis Bendrovės paslaugomis. Įstatymuose bei suformuotoje teismų praktikoje kaip esminis reklamos požymis, išskiriantis ją iš kitos informacijos, yra įtvirtintas specialus jos tikslas – įtakoti vartotojo ekonominę elgseną, todėl konstatuotina, kad UAB ,,NEB Finance“ skleista informacija atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintą reklamos sąvoką. Be to, pagal Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai vartotojų pateiktą medžiagą neabejotinai matyti, jog vartotojams reklama telefonu bei elektroniniu paštu buvo siunčiama be jų išankstinio sutikimo ar prašymo (tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas), o UAB ,,NEB Finance“ tyrimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad reklamą minėtiems vartotojams teikė turėdama jų išankstinį sutikimą ar prašymą.

Nors Reklamos įstatymas nenustato privalomos reklamos vartotojo sutikimo ir prašymo formos. Taikant įstatymo analogiją (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.64 str. 3 d., 6.173 str. 1 d.), manytina, kad visais atvejais, taip pat ir Reklamos įstatymo 13 straipsnyje nustatytu atveju, sutikimas turi būti aiškus, o ne numanomas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-679-473/2009; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1040-764/2013).

Tokiu būdu, Bendrovė, neturėdama vartotojų sutikimo ar prašymo teikti reklamą telefonu, elektroniniu paštu, pažeidė Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatą. Todėl darytina išvada, jog vartotojams skleista informacija buvo reklama ir ji buvo skleidžiama be vartotojų išankstinio sutikimo ar prašymo.

2. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkte nustatyta, kad kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl Reklamos įstatymo pažeidimo turi teisę asmenys, kurių interesai yra pažeisti, pateikdami skundą raštu. Vadovaujantis Taisyklių 37 ir 42 punktais, vartotojų (procedūros dalyvių) dalyvavimas bylos nagrinėjime nėra būtinas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, įvertinusi pateiktą medžiagą (jos išsamumą), turi teisę išnagrinėti bylą ir be skundą pateikusių asmenų dalyvavimo.

Pažymėtina, jog Tarnyba pagal tų pačių vartotojų skundus dėl nepageidaujamos reklamos pradėjusi tyrimą, 2014 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 12R-15 ,,Dėl UAB ,,NEB Finance“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“, kuriuo už analogišką veiklą UAB ,,NEB Finance“ buvo paskyrusi 1 370 Lt baudą. Šios bylos nagrinėjimo metu vartotojų tapatybės klausimas keltas nebuvo, nutarimas apskųstas taip pat nebuvo, todėl Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba neturėjo jokio pagrindo abejoti vartotojų tapatybe ir 2014 m. spalio 30 d. priimdama nutarimą pagal tų pačių asmenų skundus.

Be to, abejones dėl asmenų tapatybės ar įrodymų pakankamumo Bendrovė turėjo teisę išsakyti bylos Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje nagrinėjimo metu. Apie bylos nagrinėjimą UAB ,,NEB Finance“ buvo informuota tinkamai, pranešimą siunčiant visais Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai žinomais adresais, taip pat ir oficialiai pareiškėjo deklaruotu adresu. Vadovaujantis Taisyklių 31 punktu, procedūros dalyviai ar jų atstovai privalo raštu informuoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą apie savo adreso pasikeitimą procedūros metu.

Nesant tokios informacijos, informacija apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą siunčiama paskutiniu Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos, buveinės adresu ir laikoma, kad procedūros dalyvis buvo laiku ir tinkamai informuotas, nors jis tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę.

3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ne kartą (2014 m. gegužės 17 d. raštas Nr. 4-4547, 2014 m. liepos 8 d. raštas Nr. 4-6559, 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 4-7732) kreipėsi į UAB ,,NEB Finance“, prašydama pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl vartotojų prašymuose nurodytų aplinkybių. Negavus atsakymų, 2014 m. liepos 22 d. raštu buvo kreiptasi į UAB „Interneto vizija“, kuri 2014 m. liepos 24 d. rašte nurodė, kad domeno www.kreditubirza.lt bei šios svetainės talpinimo paslaugos valdytojas yra UAB ,,NEB Finance“.

Pagrindo abejoti oficialiai pateiktais duomenimis Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nebuvo. Be to, bylos, įvykusios 2014 m. spalio 30 d. Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, nagrinėjimo metu, UAB ,,NEB Finance“ vadovas, teigdamas, jog domenas www.kreditubirza.lt perleistas Estijos bendrovei, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas, teigdamas, kad ne jis vartotojams skleidė reklamą be vartotojų išankstinio sutikimo ar prašymo, turi tai įrodyti, pateikdamas savo teiginius patvirtinančius duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik atsako į apeliacinio skundo argumentus. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, kuris, kaip nurodo pareiškėjas, lėmė materialiosios teisės normų pažeidimą bei neteisingą bylos išsprendimą.

Dėl įrodymų vertinimo kaip procesinės teisės normos pažeidimo įtakos priimto teismo sprendimo kontrolei pažymėtina, kad procesinės normos pažeidimas arba netinkamas jos pritaikymas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Todėl kiekvienu atveju nesutikimas su teismo atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu turi būti pagrįstas duomenimis apie neteisingai išspręstą bylą. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų vertinimas yra vienas sudėtingiausių įrodinėjimo etapų.

Tai baigiamasis etapas, kurio metu teismas, remdamasis bylos nagrinėjimo iš esmės metu ištirtais įrodymais ir vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu, pateikia išvadas dėl konkrečių įrodymų leistinumo, sąsajumo, jų įrodomosios vertės, ryšio su kitais įrodymais, o tuo pačiu – ar konkrečiais įrodymais grindžiamos faktinės aplinkybės yra nustatytos ar nenustatytos. ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Administraciniame procese pareiga nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš teismo bendro pobūdžio teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Remiantis šiomis nuostatomis, šaliai, nesutinkančiai su įrodymų vertinimu, tenka pareiga paneigti teismo atliktą įrodymų vertinimą, teikiant naujus įrodymus ar nurodant jų buvimo vietą.

Nepaneigus pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina įrodymų pakankamumą, kadangi, vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Byloje nustatyta, kad atsakovas šioje byloje ginčijamą nutarimą priėmė remdamasis G. M. (I t., b. l. 52, 98), V. S. ir E.

T. (I t., b. l. 56–57), S. G. (I t., b. l. 72–73, 81, 112, 105) skundais dėl galimo Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimo. Šios srities pažeidimų tyrimas atliekamas vadovaujantis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintomis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklėmis. Šių Taisyklių

6 punktu yra nustatyti reikalavimai pranešimo (skundo) turiniui. Minėtų vartotojų skundai atitiko Taisyklių nustatytus reikalavimus, todėl atsakovas turėjo pagrindą pradėti tyrimo procedūrą bei vėliau skunduose nurodytais faktais

grįsti nutarimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimo. ABTĮ 57 straipsnio 1 dalies prasme minėti vartotojų skundai,

atitinkantys nustatytus procesinės formos bei turinio reikalavimus, yra patikimi ir leistini įrodymai administracinėje byloje, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi ir pripažino, kad įrodymų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, taip pat ir pripažinti, jog pažeidimas yra kvalifikuotas teisingai bei sankcija paskirta pagrįstai. Nesant pagrįstų abejonių dėl įrodymų pakankamumo, teismas neturėjo pareigos juos tikrinti pareiškėjo nurodyta apimtimi, apklausiant vartotojus, pateikusius skundus, ar savo iniciatyva rinkti kitus įrodymus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NEB Finance“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas