Legislator Case Law & Legislation
2K-283/2012 AI generated

2K-283/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Case Number 2K-283/2012
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio.

Legislator headnote

AI generated

2K-283/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: S. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-283/2012

Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00623-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.7.2; 1.2.4.8.2; 2.1.10.3.2; 2.5.15; 2.5.16; 2.9.12.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio.

L. S. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendis pakeistas: L. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; nuteistosios L. S. veika iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir panaikintas BK 63 straipsnio nuostatų taikymas; L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė - įpareigojimas tris mėnesius būti savo namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi ištaisyta 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendyje padaryta klaida, nurodant, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį L. S. skiriama bausmė – laisvės apribojimas trims mėnesiams, įpareigojant ją būti savo namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė:

L. S. pirmosios instancijos teismo buvo nuteista už tai, kad 2009 m. liepos 23 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje, Klaipėdoje, prie Baltijos pr.109 namo, trečios laiptinės, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams t. y. vartodama necenzūrinius žodžius tyčia spyrė mažamečiui A. Z. (gim.1995 m. rugpjūčio 26 d.) į dešinę koją blauzdos srityje ir rankoje laikyta sportine kepurėle sudavė vieną kartą per veidą, tokiais veiksmais sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką bei nežymiai sužalojo mažametį nukentėjusįjį A. Z. .

Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkinęs nuteistosios apeliacinį skundą bei pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pakeitė ir nuosprendžio nustatomąją dalį; nustatė, kad L. S. 2009 m. liepos 23 d., apie 18 val., Klaipėdoje, prie Baltijos pr. 109 namo trečiosios laiptinės, kilus asmeniniam konfliktui, tyčia spyrė A. Z. į dešinės kojos šlaunies sritį bei rankoje laikyta sportine kepurėle sudavė vieną kartą jam į veidą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. Z. fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistoji L. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai priėmė sprendimus pažeisdami Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, tai apsunkino kasatorės teisinę padėtį, pažeidė teisę į teisingą procesą, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir pažeidimų, kuriuos konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

Nuteistoji teigia, kad bylos nagrinėjimo metu kilo pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiojo pateiktų medicininių dokumentų, tariamai patvirtinančių kasatorės padarytus sužalojimus, tikrumo ir pagrįstumo. Antra, apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas kasatorės fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimą, vadovavosi aplinkybėmis, kurias pats pripažino nenustatytomis. Pažymima, kad akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas fizinio skausmo sukėlimą sužalojimu, kurį pats pripažino neįrodytu, kaip tai patvirtinančia aplinkybe, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pažymėtina, kad byloje pagrindiniai kasatorės nusikalstamos veikos įvykdymą patvirtinantys įrodymai buvo nukentėjusiojo, liudytojų M. R. ir R. Z. parodymai. Todėl teismai šiems parodymams turėjo skirti itin didelį dėmesį, juos visapusiškai įvertinti, to jie nepadarę pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teigiama, kad liko visiškai neaišku, kaip praėjus šešioms dienoms po įvykio neliko mėlynės ir patinimo; teismai privalėjo išsamiai ištirti, ar 2009 m. liepos 30 d. įrašas dėl mėlynės ir patinimo nebuvimo yra tikras, jeigu taip, kodėl nukentėjusysis teigia, kad kasatorės veiksmai sukėlė jam mėlynę, kuri įrašyta 2009 m. rugpjūčio 12 d. kaip benykstanti, jei tai objektyviai neįmanoma. Tokiu atveju, jeigu 2009 m. liepos 30 d. įrašas yra klaidingas, teismai taip pat privalėjo išsiaiškinti, kodėl šis įrašas yra toks. Tvirtinama, kad šios išsamiai neištirtos faktinės aplinkybės iš esmės nulėmė nepalankius teismų nuosprendžius kasatorei, nes buvo remiamasi nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms. Nurodoma, kad kasatorė apeliaciniame skunde kėlė klausimą: ar galėjo nukentėjusiojo mėlynes sukelti vaikiškos kepurėles metalinis segtukas, kuriuo, anot nukentėjusiojo, ji neva sudavusi jam per veidą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad kasatorė sudavė vaikiška kepurėle nukentėjusiajam į veidą, visiškai nesiaiškino kuria kepurėles vieta ji sudavusi, o tai buvo būtina padaryti ne tik tam, kad būtų patikrinti nukentėjusiojo parodymai ir iš esmės atskleistas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, bet ir tam, kad būtų nustatyta, ar galėjo būti sukeltas apeliacinės instancijos teismo inkriminuotas fizinis skausmas.

Nuteistoji teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netyrė nukentėjusiojo parodymų aplinkybių iki konflikto pradžios. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra duomenų, jog iki konflikto pradžios tarp nukentėjusiojo ir kasatorės santykiai buvo blogi, kasatorė nukentėjusįjį kaltino, kad šis blogai elgėsi su jos sūnumi. Kasatorei visiškai neaišku, kodėl teismai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir neapibūdino nukentėjusiojo asmenybės, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai yra išaiškinęs, kad tai būtina padaryti prieš parodymus pripažįstant įrodymais.

L. S. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino liudytojo M. R. parodymų prieštaravimo, duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu M. R. parodė, kad kasatorė trenkė nukentėjusiajam į dešinę koją, tačiau negali pasakyti, ar sudavė vaikiška kepurėle. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorės smurtavimą prieš nukentėjusįjį, t. y. sudavimą vaikiška kepurėle ir spyrį jam dešine koja, patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek M.

R. . Neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių parodymų prieštaravimų, kodėl M. R. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu negalėjęs pasakyti, ar kasatorė sudavė vaikiška kepurėle į veidą, ar ne, o įvykio vietos apžiūros apeliacinėje instancijoje metu patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad kasatorė vis dėlto sudavė vaikiška kepurėle per veidą. Nuteistosios L. S. manymu, šių prieštaravimų nepašalinimas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo nuostatas, nulėmė abejotinų parodymų neteisėtą pripažinimą įrodymais.

Be to, nurodoma, kad teismai nesugretino liudytojų parodymų, neatskleidė visų aplinkybių ir nepašalino egzistuojančių prieštaravimų. Kaip matyti iš liudytojo M. R. ir nukentėjusiojo parodymų, jie iš esmės neatitinka liudytojo R. V. parodymų. Taigi, išnagrinėjus bylą pirmojoje bei apeliacinėje instancijoje, liko visiškai neaišku, kur buvo liudytojas R. V. tuo metu, kai kasatorė išėjo į lauką. Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad R. V. tuo metu, kai vyko konfliktas, nuvarė dviratį į rūsį ir ne viską girdėjo bei matė, nes, anot nukentėjusiojo ir liudytojo M.

R. , konfliktas prasidėjo, kai kasatorė išėjo į lauką. Nurodoma, kad jeigu teismai būtų nustatę, kada R. V. įvarė dviratį į rūsį, būtų galima įvertinti patikimumo aspektu nukentėjusiojo ir liudytojo M. R. parodymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje tinkamai neįvertinta 2009 m. spalio 2 d. specialisto išvada Nr.G 1601/09 (03). Specialisto išvadoje konstatuota, kad neatmetama galimybė, jog medicininiuose dokumentuose pateikti nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti ir griūnant. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas fizinio skausmo sukėlimą padarytais sužalojimais, privalėjo ištirti ir panaikinti abejonę, kad sužalojimai galėjo atsirasti griūnant.

Iš to, kas išdėstyta, kasatorei akivaizdu, kad šioje byloje teismai nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, nepanaikino liudytojų parodymų neatitikimų, nevertino šių parodymų patikimumo aspektu, o į kai kurias faktines aplinkybes apskritai neatsižvelgė. Manytina, kad šie esminiai BPK įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių nuostatų pažeidimai sudaro pagrindą naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius šioje byloje.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teisinas šioje byloje yra konstatavęs, jog kaltinamojo ar nuteistojo teisinė padėtis tiek pirmosios, tiek kitų instancijų teismuose gali būti pasunkinta tik tuo atveju, kai yra dėl to atitinkamų proceso dalyvių prašymai; taigi nuteistojo teisinė padėtis negali pablogėti po to, kai aukštesnės instancijos teismas panaikino tik paties nuteistojo apskųstą teismo nuosprendį ir yra priimamas naujas nuosprendis. Taip garantuojama BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta nuteistojo teisė apskųsti nuosprendžius, nesibaiminant, kad gali pablogėti jo teisinė padėtis.

Skunde pažymima, kad kasatorei apeliacinės instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu buvo paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams bei įpareigojant L. S. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nutartimi buvo patenkintas L. S. kasacinis skundas, byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu iš dalies patenkino kasatorės skundą, paskyrė tris mėnesius nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti savo namuose. Pažymėtina, kad kasatorė per visą ilgą šios bylos nagrinėjimą nepadarė jokio naujo nusikaltimo ir tokiu atveju, jei nebūtų apskundusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacine tvarka, 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu taikyta baudžiamoji atsakomybė, kiek tai susiję su paskirta bausme (išskyrus teistumą) būtų jau pasibaigusi. Per visą bausmės atidėjimo laikotarpį kasatorė patyrė tam tikro pobūdžio nepatogumų ir judėjimo laisvės suvaržymą, kiek tai susiję su bausmės atidėjimo metu taikomų procedūrų vykdymu. Apeliacinės instancijos teismas teismas dėl šių suvaržymų pasisakė, tačiau, nepaisydamas to, perkvalifikavęs kasatorės veiką, vis tiek paskyrė laisvės apribojimą trims mėnesiams, taip akivaizdžiai pažeidė nuteistojo teisinės padėties pabloginimo neleistinumo principą ir tai sudaro dar vieną pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs nuosprendžio nustatomąją dalį, nustatė: kad L. S. , kilus konfliktui, tyčia spyrė A. Z. į dešinės šlaunies sritį bei rankoje laikyta vaikiška sportine kepurėle sudavė vieną kartą jam per veidą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Teismas perkvalifikavo kasatorės veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies į 140 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas), pagal BPK 407 straipsnį priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Todėl konstatuotina, kad BPK 417 straipsnio 2, 3 dalyse numatytų reikalavimų teismas neįvykdė, L. S. neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje įtvirtintu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu. Šis apeliacinės instancijos teismo neveikimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu įstatymų garantuotas kaltinamosios teises.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė atsiliepime į nuteistosios L. S. kasacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodyta, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas L. S. buvo pradėtas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vėliau atliekamas ir pagal kaltinamą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų - chuliganiškų veiksmų ir mažamečiam R. Z. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Bylą pakartotinai nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad L. S. nepadarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, o jos smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pasikeitus bylos aplinkybėms ir atsiradus pagrindui L. S. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o jos nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 2 dalies į 140 straipsnio dalį, atsirado galimybė pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų, taikant BPK 417 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina, kad BPK 417 straipsnio nuostatų nesilaikymas pažeidžia tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo interesus. Teismui nesilaikant BPK 417 straipsnyje nustatytos perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarkos, nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, galbūt susitariant dėl žalos atlyginimo, ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu. Be to, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo. Tai taip pat laikytina proceso dalyvių teisių suvaržymu, galinčiu sutrukdyti teismui priimti teisingą nuosprendį.

Dėl nurodytų pažeidimų Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kiti kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo nagrinėjant šią bylą bei kasatorei paskirtos bausmės neturėtų būti nagrinėjami, nes nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Nuteistosios L. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendis ir 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paliekant nenagrinėtus kasaciniame skunde keliamus klausimus, nesusijusius su nuosprendžio ir nutarties naikinimo pagrindais.

Dėl BPK 417 straipsnio 2,3 dalies taikymo

Apeliacinės instancijos teismas nuteistąją L. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, o jos veiksmus, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 407 straipsnį baudžiamoji byla dėl tokios nusikalstamos veikos yra privataus kaltinimo byla.

Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taisykles šie reikalavimai taikomi ir apeliacinės instancijos teismui.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, darydamas teismo posėdžio pertraukas. Apie posėdžio laiką ir vietą buvo informuojami nukentėjusysis A. Z. ir jo atstovė pagal įstatymą R. Z. , kuri byloje taip pat pripažinta nukentėjusiąja, tačiau šie asmenys nė karto neatvyko ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Pagal BPK 322 straipsnio 2 dalį asmenų, kurie turi teisę dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Tačiau, ši įstatymo nuostata nekliudo teismui, esant reikalui, nukentėjusiųjų dalyvavimą pripažinti būtinu ir į teismo posėdį juos kviesti šaukimais. Tokia būtinybė iškyla tuomet, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, o byloje nėra duomenų, ar tokiu atveju nukentėjusysis nesusitaikytų su kaltinamuoju. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų pozicijos šiuo klausimu neišsiaiškino, taip pažeisdamas BPK 417 straipsnio 2 dalies reikalavimą. Toks pažeidimas kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomas esminiu BPK pažeidimu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam yra atimama galimybė susitaikyti, galbūt susitariant dėl žalos atlyginimo, ir pasiekti baudžiamojo proceso tikslus atkuriant teisinę santarvę racionaliausiu keliu. Be to, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo. Tai taip pat laikytina proceso dalyvių teisių suvaržymu, galinčiu sutrukdyti teismui priimti teisingą nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2008, 2K-124/2012).

Dėl BPK 361 ir 362 straipsnių nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde nuteistoji L. S. , operuodama apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu jai paskirta bausme – tris mėnesius būti savo namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto, teigia, kad tokia bausme apeliacinės instancijos teismas pasunkino jos padėtį po to, kai kasacinės instancijos teismas panaikino pirmesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Kolegijos vertinimu, toks kasacinis skundas suponuoja kasacinės instancijos teismo pareigą svarstyti ir apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties, priimtos dėl L. S. minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės, teisėtumo klausimą, nors atskirai nuo nuosprendžio tokia nutartis kasacine tvarka neskundžiama (BPK 367 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistosios L. S. veiksmus iš BK 140 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, paskyrė jai bausmę – teismo įpareigojimą tris mėnesius būti savo namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto. Tokia bausmė nenumatyta ne tik BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet tokios bausmės rūšies Baudžiamasis kodeksas (BK 42 straipsnis) visai nenumato.

BPK 361 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę nuosprendžio vykdymo metu išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. To paties straipsnio 2 dalyje išvardytas nebaigtinis sąrašas atvejų, kada teismas turi teisę priimti sprendimą. Tarp šių atvejų yra ir sprendimai dėl rašybos ir aritmetinių klaidų ištaisymo bei kitokių netikslumų. Apeliacinės instancijos teismas L. S. nuosprendžiu paskirtą bausmę traktavo kaip techninę klaidą ir 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė nutartį ją ištaisyti, nurodant, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį L. S. skiriama bausmė – laisvės apribojimas trims mėnesiams, įpareigojant ją būti savo namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto. Taigi faktiškai ši nutartis yra nuosprendžio rezoliucinės dalies sudedamoji dalis.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekvestionuodama teismo teisės priimti tokį sprendimą, pažymi, kad, sprendžiant su nuosprendžio vykdymu susijusius klausimus, privalu laikytis BPK 362 straipsnyje nustatytos tvarkos. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad į teismo posėdį reikiamais atvejais teismas šaukia prokurorą, gynėją ir kitus proceso dalyvius, kurių neatvykimas klausimo sprendimo nesustabdo. Klausimo nagrinėjimas pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu. Po to teismas išklauso į posėdį atvykusius asmenis (BPK 362 straipsnio 4 dalis). Nutartį teismas priima pasitarimų kambaryje (BPK 362 straipsnio 5 dalis). Taigi su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimas rašytinio proceso tvarka negalimas.

Pažeisdamas nurodytą tvarką, apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išsprendė ne teismo posėdyje. Be pačios nutarties turinio, tą patvirtina aplinkybė, kad nebuvo rašomas teismo posėdžio protokolas. Pagal BPK 36 straipsnį, nesant protokolo, negali būti patvirtintas teismo veiksmų atlikimo faktas, jų turinys bei rezultatai. Ne teismo posėdyje priimta nutartis faktiškai yra niekinė. Nekyla abejonių, kad nuosprendžio vykdymo metu sprendžiant neaiškumus, susijusius su nuteistajam paskirta bausme, į teismo posėdį turi būti šaukiamas nuteistasis. Nuteistajai L. S. ir kitiems proceso dalyviams apie šio klausimo sprendimą nebuvo pranešta, taip padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes buvo suvaržyta įstatymo garantuota nuteistosios teisė teikti paaiškinimus betarpiškai ją liečiančiu bausmės klausimu (BPK 362 straipsnio 4 dalis).

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl kitų teisės taikymo klausimų kasacinės instancijos teisme nesvarstytini, nes nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį bei 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Rimantas Baumilas

Vladislovas Ranonis