2018-10-03 Nr. AB-17356-3-61-3-00907-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-946-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00907-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VN projektas“ ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VN projektas“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys D. V. ir A. V.), dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo bei žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „VN projektas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. Į-217 „Dėl įpareigojimo pripažinti netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus“ (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (12.9.-V)2V-1168; 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymą Nr. 30-3605; 4) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjo UAB „VN projektas“ naudai 17 162,88 Eur; 5) priteisti solidariai iš atsakovų Departamento Vilniaus skyriaus, Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Departamento prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjo UAB „VN projektas“ naudai visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 0,1041 ha žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). UAB „Unitectus“ pareiškėjo užsakymu parengė projektinius pasiūlymus techniniam projektui rengti, kuriais sklype planuojami projektuoti du pastatai (toliau – ir Projektiniai pasiūlymai). Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. liepos 29 d. išdavė pareiškėjui specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607 statybos darbų projektavimui Sklype (toliau – ir Specialieji paveldosaugos reikalavimai), tačiau Departamento direktorė D. V. Įsakymu įpareigojo Departamento Vilniaus skyrių pripažinti netekusiais galios 2015 m. liepos 29 d. išduotus Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607. Nurodytas įpareigojimas įvykdytas Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (12.9.-V)2V-1168.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Projektiniai pasiūlymai Departamento vyriausiosios specialistės buvo patikrinti su pastabomis: „i) patikslinti Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus; ii) žemės judinimo darbų vietose būtini archeologiniai tyrimai”; jiems 2015 m. liepos 29 d. pritarė Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas; Projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) vardu veikusio Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto (Miesto plėtros departamento direktoriaus) pritarimas, tačiau, Administracijos direktorė A. V. 2015 m. lapkričio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-3605, kuriuo panaikino Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto 2015 m. rugpjūčio 18 d. pritarimą Projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai.

4. Pareiškėjo nuomone, Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-1168 ir Administracijos direktorės 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 30-3605 yra neteisėti, nepagrįsti ir neaiškūs. Departamento direktorės D. V. 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakyme Nr. Į-217 buvo nurodyta, kad Specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose neatsižvelgta į Departamento komisijos kultūros paveldo apsaugos klausimams nagrinėti (toliau – ir Komisija) 2014 m. ir 2015 m. posėdžiuose nustatytas aplinkybes dėl klaidingos informacijos pateikimo ir nepakankamų paveldosaugos reikalavimų nustatymo, tačiau nei Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime, nei Administracijos 2015 m. lapkričio 13 d. įsakyme nenurodyta, į kokias konkrečias aplinkybes nebuvo atsižvelgta Specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose, iš nurodytų aktų nėra aišku į kuriuos Komisijos posėdžius neatsižvelgta.

5. Pareiškėjo nuomone, skundžiami administraciniai aktai yra nemotyvuoti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime nurodytas faktinis pagrindas yra absoliučiai neaiškus ir nepakankamas, tiek 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, tiek 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymo teisinis pagrindas nurodytas tik iš dalies. 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime nenurodyta, kokioms teisės aktų nuostatoms ir kokiu būdu prieštarauja Specialieji paveldosaugos reikalavimai.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime nepagrįstai remiamasi kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 patvirtinto Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinųjų apsaugos reglamentų) turinio ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 23.1 papunkčiu, kadangi pagal jį išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai galioja tol, kol pripažįstami netekusiais galios, nustačius, kad pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją, dėl kurios specialieji paveldosaugos reikalavimai negalėjo būti išduoti arba dėl kurios buvo nustatyti neteisingi (klaidingi) ar ne visi būtini paveldosaugos reikalavimai. Šiuo atveju 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją, o dėl to, kad Komisijos posėdžiuose neva buvo pateikta klaidinga informacija ir nustatyti nepakankami paveldosaugos reikalavimai, kuriems prieštaravo Projektiniai pasiūlymai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Aprašas nenumato pareigos atsižvelgti į Komisijos posėdžiuose nustatytas aplinkybes ir patikrinti ar pareiškėjo prašymas išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus neprieštarauja Komisijos posėdyje nustatytoms aplinkybėms. Priešingai, pagal Aprašo 16.6. punktą, nustačius neatitikimus ar prieštaravimus Projektiniams pasiūlymams, Komisijos posėdžiuose nurodytos aplinkybės turėjo būti įrašytos kaip papildomi paveldosaugos reikalavimai. Atkreipė dėmesį, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime ir Departamento 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakyme Nr. Į-217 nebuvo galima remtis 2015 m. Komisijos posėdyje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi šiame posėdyje buvo nagrinėjamas klausimas visiškai nesusijęs su Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimu netekusiais galios. Be to, Departamento Vilniaus skyrius savo žinioje turėjo 2014 m. liepos 17 d. Komisijos posėdžio protokolą, kuriame buvo nurodytos aplinkybės, dėl kurių negalima pritarti Projektiniams pasiūlymams, todėl konstatavęs neatitikimus, vadovaudamasis Aprašo 11 punktu, Departamento Vilniaus skyrius galėjo pareiškėjui nustatyti 10 darbo dienų terminą patikslinti dokumentus, tačiau to nepadarė ir 2015 m. liepos 29 d. Projektiniams pasiūlymams pritarė.

8. Pareiškėjas nesutinka su 2014 m. liepos 17 d. Komisijos nustatytomis aplinkybėmis, jog Projektiniai pasiūlymai neatitinka Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento (toliau – Apsaugos reglamentas) nuostatų, jog Sklype galimas tik sodybinis užstatymas ir galima tik rekonstrukcija, nedidinant aukštingumo; neatitinka užstatymo tankumas (44 proc.), nes pagal Apsaugos reglamentą sodybiniam užstatymui leistinas 20-30 proc. užstatymo tankumas. Nurodė, kad į Apsaugos reglamentą Sklypas nėra įtrauktas ir jam nėra nustatyti reikalavimai, todėl remtis Apsaugos reglamentu yra netikslinga. Netgi vadovaujantis Apsaugos reglamentu, Sklypo mišrus užstatymo tipas buvo planuojamas pagrįstai, o užstatymo tankumas atitiktų bendruosius Apsaugos reglamento reikalavimus.

9. Pareiškėjo nuomone, Departamento direktorė 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymą priėmė šališkai vertindama Užupio bendruomenės 2015 m. rugsėjo 1 d. prašymą panaikinti išduotus Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, t. y. pasidavė neteisėtam išoriniam spaudimui. Analogiškam Užupio bendruomenės spaudimui pasidavė ir Administracijos direktorė, kadangi 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymas buvo priimtas po Užupio bendruomenės 2015 m. rugsėjo 1 d. kreipimosi. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, skundžiami įsakymai priimti kompetentingiems subjektams piktnaudžiaujant jiems suteiktomis teisėmis ir įgaliojimais. Pareiškėjo teigimu neteisėti Departamento direktorės ir Administracijos direktorės veiksmai pasireiškė neteisėtų ir nepagrįstų įsakymų priėmimu, VAĮ 2 straipsnio 1 punkto, 2 punkto, 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto pažeidimu.

10. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad neužtikrino Departamento ir Administracijos vardu veikusių viešojo administravimo subjektų tinkamo viešojo administravimo funkcijų vykdymo, bei sudarė sąlygas trečiųjų suinteresuotų asmenų Departamento direktorės D. V. ir Administracijos direktorės A. V. netinkamam pareigų vykdymui, įgaliojimų viršijimui bei piktnaudžiavimu užimama padėtimi, o taip pat ir dėl šių asmenų neteisėtų veiksmų.

11. Nurodė, kad dėl aukščiau nurodytų viešojo administravimo subjektų veiksmų, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas 2013 m. birželio 20 d. buvo sudaręs sutartį dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo, kuria iš Vilniaus miesto savivaldybės įsigijo Sklypą už 208 526,41 Eur (720 000 Lt) su tikslu vystyti gyvenamųjų namų projektą ir gauti iš šio projekto pajamas. Išdavus pareiškėjui Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir Administracijos direktoriaus vardu veikusio vyriausiojo architekto pritarimą Rengimo užduočiai, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi gauti leidimą vykdyti statybas Sklype ir gauti iš minėto projekto pajamas. Pareiškėjas su UAB „Vilniaus industrijos projektai“ 2013 m. liepos 19 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį Nr. 20130719 dėl visų būtinų veiksmų gyvenamajam namui pastatyti atlikimo. Pagal Jungtinės veiklos sutartį, pareiškėjo įnašą sudarė 134 731,23 Eur, tačiau dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jis negali vykdyti projekto neapibrėžtam laikotarpiui ir iš projekto gauti pajamų, o taip pat naudotis investuotomis lėšomis, t. y. patyrė nuostolių, kuriuos sudaro Sklypo įsigijimo investicijos ir įnašas į jungtinę veiklą. Pareiškėjo vertinimu, pagal analogiją taikant Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalį, jo nuostoliai atitinka kompensuojamųjų palūkanų dydį ir per metus sudarys 17 162,88 Eur.

12. Atsakovas Departamentas, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

13. Atsiliepime nurodė, kad skundžiami Departamento administraciniai sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis – faktais, nustatytais Komisijos protokolu 2014 m. liepos 17 d. Nr. 13P-11 ir teisės aktų normomis – kultūros ministro įsakymu 2014 m. gruodžio 18 d. Nr. ĮV-975 patvirtintu aprašu. Taikomos poveikio priemonės – pripažinimas išduotų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų netekusiais galios, yra motyvuotos, kadangi nustatyta, jog projektiniai pasiūlymai neatitinka Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatų.

14. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto, kitokio objekto, esančio viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame kompleksiniame objekte, vietovėje, valdytojas gali juo naudotis nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.4 papunkčiu, Vilniaus senamiestis (senas kodas UI, naujas unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) buvo pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui, o to paties įsakymo 2 punktu buvo nustatyta, jog šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja NKPAĮ. Kultūros vertybių registre yra įregistruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktas Nr. KPD-RM-2014, kuris buvo tikslinamas kelis kartus (paskutinis tikslinimas 2015 m. birželio 29 d. Nr. KPD-RM-2014/3), tačiau vertinimo tarybos aktuose (duomenys neskelbtini) užstatymas nėra pripažintas vertingąja savybe.

15. Pagal NKPAĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus – tvarkymo planus, kuriuose nustatomi paveldosaugos reikalavimai, be kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat taikomi žemės darbams, statinių ar įrenginių statybai, statinių aukščiui, tūriui, užstatymo tankiui ir intensyvumui, išorės apdailos medžiagoms, apželdinimui, želdinių aukščiui, tankiui, rūšiai, transporto srautams, jų intensyvumui (NKPAĮ 22 str. 5 d.). Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas šiuo metu yra parengtas ir bus pateiktas viešam svarstymui pakartotinai, tačiau Departamentas dar nėra gavęs jokio prašymo išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybų techniniam projektui rengti sklype (duomenys neskelbtini), šiuo metu specialieji paveldosaugos reikalavimai statybos projektui šiame sklype nėra išduoti.

16. Atsakovas pažymėjo, kad dar 2014 m. Komisija nustatė, jog specialieji paveldosaugos reikalavimai buvo išduoti rekonstrukcijos projektui rengti, bet ne naujai statybai. Techninis projektas nebuvo iki galo parengtas ir neteiktas prašymas statybą leidžiančiam dokumentui gauti, statybą leidžiantis dokumentas neišduotas. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjas žinojo apie projektinių pasiūlymų neatitikimą paveldosaugos reikalavimams, tačiau pilnai neatliko veiksmų neatitikimams pašalinti – gaunant reikiamus dokumentus ir rengiant projektinę dokumentaciją, atitinkančią taikomus Vilniaus senamiesčiui paveldosauginius reikalavimus. Atsakovas laiko, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti teisėti lūkesčiai, ar galėjo atsirasti žala dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų. Nesant visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

17. Atsakovas Departamento Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

18. Atsiliepime nurodė, kad Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 22 d. gavo Departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. Į-217, kuriuo buvo įpareigotas nedelsiant (2015 m. rugsėjo 23 d.) priimti administracinį sprendimą – pripažinti netekusiais galios Departamento Vilniaus skyriaus išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybos darbų projektavimui sklype adresu: (duomenys neskelbtini). Kadangi Departamento teritorinių skyrių nuostatų, patvirtintų Departamento 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. Į-121, 6.40 punktas numato, kad skyrius vykdo kitus Departamento direktoriaus pavedimus ir įsakymus, Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo kvestionuojamas, o įpareigojimas nedelsiant įvykdytas. Departamento Vilniaus skyrius, priimdamas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (12.9.-V)2V-1168, rėmėsi Departamento direktoriaus įsakymu ir jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu pagrindimu, todėl sprendimas priimtas remiantis tik sakyme išdėstytu įpareigojimo pagrindimu.

19. Atsakovas Administracija, atstovaudama ir atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

20. Atsiliepime nurodė, kad Departamentas Įsakymu įpareigojo Departamento Vilniaus skyrių nedelsiant priimti administracinį sprendimą - pripažinti netekusiais galios Departamento Vilniaus skyriaus išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607. Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (12.9.-V)2V-1168 pripažino Departamento Vilniaus skyriaus išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus netekusiais galios.

21. Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2015 m. spalio 28 d. raštu Nr. A51-103018/15(2.15.2.31-MP8) pareiškėją informavo, kad Projektiniams pasiūlymams nepritarta, nes paaiškėjo, kad specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-607 neatitinka Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento ir jie buvo pripažinti negaliojančiais. Pareiškėjui pranešta, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas nutarė atšaukti Administracijos vardu veikusio Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto 2015 m. rugpjūčio 18 d. pritarimą Projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai (reg. Nr. PPU 78/15). Administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-3605 panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto (Miesto plėtros departamento direktoriaus) 2015 m. rugpjūčio 18 d. pritarimas projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai (reg. Nr. PPU 78/15). Pareiškėjas ir UAB „Unitectus“ apie tai informuoti 2015 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. A51-111110/15(2.15.2.31-MP8). Jiems taip pat pranešta, kad parengus projektinių pasiūlymų rengimo užduotį, atitinkančią Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, bus galima atnaujinti projektinių pasiūlymų nagrinėjimą.

22. Atsakovo teigimu, 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 30-3605 yra netinkamai motyvuotas VAĮ 8 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai sklypas patenka į saugomos teritorijos ar kultūros paveldo vietovės ar jos apsaugos zonos ribas ir šio sklypo savininkai (valdytojai, naudotojai) siekia įgyvendinti statytojo teisę, yra racionalu, kad statytojas prieš kreipdamasis dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties tvirtinimo, pirmiausia gautų specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos bei specialiuosius paveldosaugos reikalavimus arba bent jau atliktų iki projektinį pozicijų derinimą, kadangi savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo nustatyti žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamentai gali neatitikti reikalavimų taikomų saugomoms bei kultūros paveldo teritorijoms.

23. Teisės aktai savivaldybės administracijos direktoriui arba jo įgaliotam valstybės tarnautojui, atsižvelgiant į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, leidžia nustatyti statinių ir žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus. Nagrinėjamu atveju gretimi pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) 6, 7, 10, 11, yra vieno aukšto su mansarda, todėl, jeigu nebūtų pateikti specialieji paveldosaugos reikalavimai, nustatant Sklypui teritorijos naudojimo reglamento parametrus (aukštį, užstatymo tankumą ir intensyvumą), tikėtina, kad būtų buvę nustatyti daug mažesni teritorijos naudojimo reglamentai (užstatymo tankumas ir intensyvumas). Šiuo atveju Departamento Vilniaus skyriui specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais Nr. EV-607, kuriuose nurodyta vadovautis Departamento Vilniaus skyriuje patikrintais projektiniais pasiūlymais reg. Nr. 194-PP, buvo leista Sklype rekonstruoti esamą pastatą į du gyvenamuosius pastatus, nustatyti dviejų aukštų su mansarda aukštį bei 45 proc. tankį. Atsižvelgus į Departamento Vilniaus skyriaus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607, buvo pritarta Projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai reg. Nr. PPU 78/15, kurioje numatytas 44 proc. sklypo užstatymo tankumas bei 1,43 užstatymo intensyvumas. Atsakovo teigimu Projektinių pasiūlymų rengimo užduotyje reg. Nr. PPU 78/15 įtvirtinti Sklypo rodikliai (reglamentai) yra Departamento Vilniaus skyriaus specialiųjų paveldosaugos reikalavimų Nr. EV-607 ir Departamento Vilniaus skyriaus patikrintų projektinių pasiūlymų reg. Nr. 194-PP išdava, todėl Departamento Vilniaus skyriui pripažinus netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus dėl neatitikimo jie neatitinka Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento ir jame nustatytų užstatymo ribojimų (sodybinis užstatymas, leistinas tankumas 20-30 proc.), projektinių pasiūlymų rengimo užduotis reg. Nr. PPU 78/15 ir joje įtvirtinti reglamentai taip pat neatitiko paveldosaugos reikalavimų ir dėl to turėjo būti panaikinta.

24. Atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjas pirmiausia kreipėsi į Departamento Vilniaus skyrių, siekdamas suderinti projektinius pasiūlymus ir gauti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, rodo, jog jis galėjo pagrįstai tikėtis, kad Departamento Vilniaus skyriui pripažinus netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607, pritarimas projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai reg. Nr. PPU 78/15 taip pat bus atšauktas arba panaikintas. Atkreipė dėmesį, jog Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis suteikia teisę savivaldybės administracijos direktoriui ar kitiems savivaldybės viešojo administravimo subjektams savo priimtus teisės aktus sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti, todėl 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 30-3605 yra teisėtas. Šio įsakymo panaikinimo pagrindu laikytinas specialiųjų paveldosaugos reikalavimų Nr. EV-607 panaikinimas, todėl jis yra Departamento 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. Į-217 „Dėl įpareigojimo pripažinti netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus“ ir Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. administracinio sprendimo Nr. (12.9.-V)2V-1168 „Dėl 2015-07-29 specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV-607 pripažinimo netekusiais galios“ pasekmė, išvestinis aktas. Jo panaikinimas galimas tik įrodžius Departamento 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. Į-217 ir Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. (12.9.-V)2V-1168 neteisėtumą.

25. Atsakovo nuomone, nėra privaloma visų motyvų ir faktinių aplinkybių perkelti į patį aktą, jei šios aplinkybės ir motyvai gali atsispindėti iš kitų dokumentų. Pareiškėjas 2015 m. spalio 28 d. Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus raštu Nr. A51-103018/15(2.15.2.31-MP8) buvo informuotas, kodėl pritarimas projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai bus atšauktas. Tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių teisėtų veiksmų, kad tai neįvyktų – Vilniaus miesto savivaldybei nepateikė duomenų, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-1168 teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais yra apskųstas teismui ir administracinė procedūra dėl pritarimo projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai (reg. Nr. PPU 78/15) atšaukimo turėtų būti sustabdyta. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. A51-111110/15(2.15.2.31-MP8) buvo informuotas, kad jo parengta projektinių pasiūlymų rengimo užduotis neatitiko Sklypui taikytinų paveldosaugos reikalavimų, tačiau pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, susijusių su paveldosaugos reikalavimus atitinkančių gyvenamųjų namų projektavimu Sklype, Administracijai nepateikė naujos projektinių pasiūlymų rengimo užduoties, atitinkančios Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą.

26. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl žalos atlyginimo priteisimo, kadangi pareiškėjas neįrodė realios žalos buvimo fakto ir netesėtų veiksmų. Be to, reikalavimas panaikinti Administracijos įsakymą yra išvestinis, todėl galimai patirtą žalą turėtų atlyginti Departamentas. Administracijos direktorė, priimdama skundžiamą įsakymą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, be to, byloje vertinant institucijos neteisėtus veiksmus turėtų būti vertinami Administracijos direktoriaus, kaip vykdomosios institucijos, veiksmai, nesiejant jų su konkrečiu asmeniu.

27. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas turi pagrįsti prašomos priteisti žalos dydį, jis negali būti preziumuojamas. Nurodė, kad pareiškėjas prisiėmė tam tikrą verslo riziką, kad jo siekiami tikslai gali būti neįgyvendinti. Kita vertus, Sklypas pareiškėjui priklauso nuosavybės teise, todėl jis dar gali jį perleisti, išnuomoti ar atlikti kitus veiksmus, kuriais būtų gaunama nauda, jis taip pat gali įgyvendinti projektą užtikrindamas, kad projektuojamas statinys atitiks paveldosaugos reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Sklypą įsigijo, jungtinės veiklos sutartį sudarė dar 2013 m., tačiau jungtinės veiklos sutartis iki šiol nėra įgyvendinta, taigi pareiškėjas neatlieka visų veiksmų, kuriuos turėtų ir galėtų atlikti, kad sutartiniai įsipareigojimai būtų įgyvendinti. Tai, kad pareiškėjas nuostolių dydį sieja su negalėjimu naudotis investuotomis lėšomis per metus, leidžia spręsti, kad jis pripažįsta, jog šie nuostoliai yra tik numatomi.

II. 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį. Panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. Į-217, Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (12.9.-V)2V-1168 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymą Nr. 30-3605. Priteisė pareiškėjo UAB „VN projektas” naudai iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos po 7 Eur iš kiekvieno pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

29. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Departamento Vilniaus skyriuje 2015 m. liepos 29 d. buvo patvirtinti Specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-607 daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projektui. Departamento direktorius 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. Į-217 įpareigojo Departamento Vilniaus skyrių nedelsiant (2015 m. rugsėjo 23 d.) priimti administracinį sprendimą – pripažinti netekusiais galios Departamento Vilniaus skyriaus išduotus Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybos darbų projektavimui sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Departamento Vilniaus skyrius 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (12.9.)2V-1168 pripažino netekusiais galios 2015 m. liepos 29 d. patvirtintus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. EV-607. Administracijos direktorius 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-3605 panaikino 2015 m. rugpjūčio 18 d. pritarimą Projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai (reg. Nr. PPU 78/15).

30. Teismas nurodė, kad atsakovai yra viešojo administravimo subjektai, todėl priimdami atitinkamus individualius administracinius aktus jų turinio atitikties teisės aktų reikalavimams prasme, turi vadovautis ne tik specialiaisiais teisės aktais, bet ir VAĮ 8 straipsniu. Remdamasis VAĮ nuostatomis, teismas nurodė, kad ginčijamas Departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. Į-217, kuriuo Departamento Vilniaus skyrius įpareigotas nedelsiant (2015 m. rugsėjo 23 d.) priimti administracinį sprendimą – pripažinti netekusiais galios Departamento Vilniaus skyriaus išduotus Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus statybos darbų projektavimui sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas Departamento nuostatų, patvirtintų kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116, 6.1, 13.1, 13.2 ir 13.4 punktais ir kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 patvirtinto Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinųjų apsaugos reglamentų) turinio ir išdavimo tvarkos aprašo 23.1 ir 24 punktais.

31. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad ginčijamas Departamento 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. Į-217 priimtas atsižvelgiant į Kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. ĮV-587 ir į Departamento Komisijos kultūros paveldo klausimams nagrinėti 2014 ir 2015 metais posėdžiuose nustatytas aplinkybes dėl klaidingos informacijos pateikimo ir nepakankamų paveldosaugos reikalavimų nustatymo.

32. Teismas sprendė, kad abstraktaus pobūdžio nuoroda į teisės aktą, šiuo konkrečiu atveju į Departamento 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. ĮV-587, negali būti vertinama kaip tinkamas individualaus administracinio akto pagrindimas nei teisės aktais, nei faktinėmis aplinkybėmis. Be to, nuoroda, jog ginčijamas įsakymas priimamas atsižvelgus į Departamento Komisijos kultūros paveldo klausimams nagrinėti 2014 ir 2015 metais posėdžiuose nustatytas aplinkybes dėl klaidingos informacijos pateikimo ir nepakankamų paveldosaugos reikalavimų nustatymo, vertintinas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir motyvuoti. Ginčijamame Įsakyme nenurodžius detalios informacijos, kokiuose Departamento Komisijos kultūros paveldo klausimams nagrinėti posėdžiuose buvo nustatytos aplinkybės, lėmusios ginčijamo įsakymo priėmimą, nenurodant, kokia klaidinga informacija pateikta ir kokie paveldosaugos reikalavimų nustatymai įvertinti, kaip nepakankami, negalima patikrinti, ar nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinųjų apsaugos reglamentų) turinio ir išdavimo tvarkos aprašo 23.1 punktą reglamentuojantį išduotų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų galiojimą.

33. Teismas pažymėjo, kad aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija yra taikyta tinkamai. Individualus administracinis aktas, kuriuo paneigiamos anksčiau patvirtintos suinteresuoto subjekto teisės ir teisėti interesai, turi būti ypač detaliai motyvuotas. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

34. Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, Departamento direktoriaus Įsakymą panaikino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Panaikinus Įsakymą kaip neteisėtą dėl prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui, teismas panaikino ir išvestinius, t. y. priimtus išskirtinai įgyvendinant neteisėtu pripažintą aktą, Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (12.9.-V)2V-1168 bei Administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymą Nr. 30-3605.

35. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad šį reikalavimą pareiškėjas grindžia negalėjimu naudotis investuotomis į projektą lėšomis. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kad pajamas, kurias sudaro palūkanos nuo investicijų vertės, buvo numatyta gauti iš anksto, kad tokias pajamas galima buvo pagrįstai tikėtis gauti esant normaliai veiklai, kad tokios pajamos buvo neišvengiamos ir kad šių pajamų pareiškėjas negavo būtent dėl Departamento ir Administracijos veiksmų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto. Nesant nustatytos vienos iš būtinųjų civilinei atsakomybei kilti sąlygų – žalos fakto, teismas dėl kitų sąlygų (neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio) sprendime nepasisakė.

36. Teismas nurodė, kadangi teismo sprendimu patekinti trys iš keturių pareiškėjo skundo reikalavimų, tai pareiškėjui turi būti kompensuojama ¾ dalys patirtų bylinėjimosi išlaidų – 28 Eur žyminio mokesčio. Teismas iš atsakovų Departamento ir Departamento Vilniaus skyriaus bei Administracijos lygiomis dalimis priteisė 21 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 7 Eur iš kiekvieno atsakovo.

III. 37. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą dalyje dėl atmesto skundo reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjo naudai 17 162,88 Eur ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas tinkamai neįvertinęs jo argumentų ir pateiktų įrodymų bei remdamasis išimtinai deklaratyviais teiginiais nusprendė, jog jis neįrodė žalos fakto. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ar pareiškėjo patirtais nuostoliais gali būti laikomos jo negautos pajamos (nauda), spręstina pagal tai, ar šios pajamos pareiškėjo buvo numatytos iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai ūkinei veiklai bei ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Šiuo atveju, teismas nepagrįstai papildomai nurodė, jog pareiškėjas neva nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad jo prašomos priteisti negautos pajamos buvo neišvengiamos, toks teismo motyvas yra perteklinis. Teismai, spręsdami ar patirti nuostoliai laikytini negautomis pajamomis, vertina tik pagal tris sąlygas, šiuo atveju teismas, argumentuodamas, kad pareiškėjas neįrodė negautų pajamų, skundžiamame sprendime nurodė esant būtinas net keturias sąlygas. Tokiu būdu pareiškėjui be jokio pagrindo buvo perkelta nepagrįstai per didelė įrodinėjimo našta.

39. Nurodo, kad su skundu pateikė įrodymus, tačiau teismas tinkamai jų neįvertino. Jungtinės veiklos sutarties preambulėje numatyta, kad šalys siekia suvienyti turimas jėgas, kooperuotis ir bendradarbiauti vykdant projektą ir atliekant visus su tuo susijusius darbus ir veiksmus. Tuo tarpu pagal jungtinės veiklos sutarties 1.6. punktą, projektas - tai jungtinės veiklos sutarties pagrindu vykdomas daugiabučio gyvenamojo namo statybos Sklype projektas, apimantis visas planavimo, projektavimo ir statybos proceso stadijas nuo detaliojo plano rengimo pradžios iki daugiabučio gyvenamojo namo statybos užbaigimo įforminimo ir butų pardavimo. Pareiškėjas su UAB „Vilniaus industrijos projektai“ sudarė sutartį ne tik dėl daugiabučio gyvenamojo namo pastatymo, bet ir dėl jo pardavimo. Be to, aplinkybę, kad butai būtų parduoti ir pareiškėjas kartu su UAB „Vilniaus industrijos projektai“ iš projekto būtų gavęs pelno, patvirtina ir tai, jog projektą turėjo vykdyti ne jis vienas, o kartu su kita statybos veiklą vykdančia įmone. Tai sudaro pagrindą teigti, jog nėra jokios tikimybės, kad nesant neteisėtų atsakovų Departamento ir Administracijos bei jų darbuotojų veiksmų, minėtas projektas nebūtų įgyvendintas.

40. Pažymi, kad iš jungtinės veiklos sutarties 3.3. punkto matyti, jog šalys susitarė, jog projekto įgyvendinimo trukmė yra 3 metai nuo jungtinės veiklos sutarties pasirašymo dienos. Jungtinės veiklos sutartis buvo pasirašyta 2013 m. liepos 19 d., taigi projektas turėjo būti baigtas įgyvendinti 2016 m. liepos 19 d., t. y. tuo metu, kai ši administracinė byla buvo nagrinėjama teisme. Pareiškėjo teigimu, projektas būtų užbaigtas laiku, todėl jis tinkamai pagrindė negautų pajamų realumą ir tai, kad pajamas iš vykdomos veiklos buvo numatyta gauti iš anksto.

41. Akcentuoja, kad teismas visiškai neįvertino argumento, jog pareiškėjas dėl atsakovų bei jų darbuotojų neteisėtų veiksmų negali vykdyti projekto neapibrėžtą laikotarpį ir iš projekto gauti pajamų, taip pat negali naudotis investuotomis lėšomis, kadangi jos buvo „įšaldytos“. Be to, nors konkrečiai žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva. Nepaisant to, kad jis įrodė negautų pajamų faktą, vis tik teismui nusprendus priešingai, teismas turėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus. Pažymi, jog byla buvo išnagrinėta per vieną posėdį, kurio metu teismas net neužsiminė, kad nepakanka įrodymų pagrįsti pareiškėjo negautas pajamas.

42. Nesutinka su teismo argumentais, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pajamas, kurias sudaro palūkanos nuo investicijų vertės, buvo numatyta gauti iš anksto. Tokią nepagrįstą išvadą teismas galėjo prieiti tik pažeidęs materialiosios teisės normas. Pareiškėjas nesitikėjo gauti iš anksto 5 procentų metines palūkanas nuo investicijų vertės, priešingai, iš įgyvendinto projekto jis pagrįstai tikėjosi gauti žymiai daugiau pajamų. Be to, visiškai neįmanoma situacija, kad būtų galima tikėtis iš anksto gauti palūkanas nuo investicijų vertės. Atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnį, tai sudaro atskirą pagrindą sprendimą panaikinti.

43. Akcentuoja, kad tikėjosi iš anksto gauti pajamas iš projekto įgyvendinimo, t. y. iš butų pastatytame daugiabučiame gyvenamajame name pardavimo. Tai patvirtina ne tik aukščiau išdėstytos aplinkybės, bet ir tai, jog tiek pareiškėjas, tiek UAB „Vilniaus industrijos projektai“ užsiima statybų veikla ir buvo visiškai pajėgūs įgyvendinti projektą laiku, t. y. iki 2016 m. liepos 19 d., tačiau to negalėjo padaryti dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių. Be to, pagrindą pripažinti jo negautas pajamas įrodytomis, sudaro tai, jog jis negalėjo ir negali naudotis savo investuotomis lėšomis į projektą. Tuo tarpu pareiškėjas prašė priteisti negautas pajamas, kurias sudaro palūkanos nuo investicijų vertės tik dėl to, jog pasirinko tokį negautų pajamų apskaičiavimo metodą, kurį patvirtina ir kasacinis teismas savo praktikoje. Atsižvelgiant į tai, kad negalėjo nei gauti pelno iš veiklos, kurią ketino vykdyti, nei naudotis priklausančiais pinigais, jis patyrė nuostolių, susidariusių dėl infliacijos, prarastos galimybės tuos pinigus investuoti į kitą veiklą ar kitaip juos panaudoti. Būtent dėl to jo negautų pajamų apskaičiavimas yra pagrįstas, kadangi sietinas su Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 5 procentų metinių palūkanų norma. Svarbu įvertinti tai, jog pakankama sąlyga negautų pajamų priteisimui, remiantis teismų praktika, yra negalėjimas naudotis asmeniui priklausančiais pinigais.

44. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog nėra byloje jokių objektyvių duomenų, kad jis negavo pajamų būtent dėl Departamento ir Administracijos veiksmų. Tokios išvados teismas niekaip negalėjo padaryti, kadangi sprendime nurodė, kad nesant nustatyto žalos padarymo fakto, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio) sprendime nepasisako. Taigi teismas net nevertino neteisėtų atsakovų veiksmų. Faktą, jog pareiškėjas negavo pajamų dėl minėtų atsakovų neteisėtų veiksmų, neginčijamai patvirtina tai, kad teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir įsakymus, kurie ir užkirto kelia pareiškėjui vykdyti projektą ir gauti iš veiklos pelną. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Aukščiausiojo Teismo praktiką, siekiant konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus, pakanka konstatuoti faktą, kad jų darbuotojų priimti administraciniai aktai neteisėti, o nagrinėjamu atveju teismo sprendimu ir buvo padaryta. Tuo atveju, jei Departamento direktorė D. V. nebūtų priėmusi neteisėto Įsakymo, jis kartu su UAB „Vilniaus industrijos projektai“ būtų laiku įgyvendinę projektą, pardavę butus bei gavę pelną. Net tuo atveju, jei jis kartu su partneriu UAB „Vilniaus industrijos projektai“ būtų nusprendę neįgyvendinti projekto, jis būtų atsiėmęs savo įnašą iš jungtinės veiklos ir jam priklausančias pinigines lėšas būtų investavęs kitur. Tuo tarpu Administracijos direktorės A. V. neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėto ir nepagrįsto įsakymo Nr. 30-3605 priėmimu.

45. Pareiškėjas akcentuoja, jog dėl minėtų įrodytų viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, jis ne tik prarado pelną ir negalėjo laiku įgyvendinti projekto, bet dėl to buvo pažeisti ir jo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjui 2015 m. liepos 29 d. pagrįstai buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-607, o 2015 m. rugpjūčio 18 d. gavo vyriausiojo architekto pritarimą projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, atitinkamai jis visiškai pagrįstai tikėjosi gauti leidimą vykdyti daugiabučio gyvenamojo namo statybas Sklype ir gauti iš minėto projekto pajamas. Pareiškėjas atitiko visus teisės aktų keliamus reikalavimus, dėl to atitinkamai ir buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai bei pritarta projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai. Gauti statybos leidimą turėjo realią galimybę tik po to, kai kompetentingi viešojo administravimo subjektai priėmė atitinkamus sprendimus, kuriais ir buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai ir pritarta projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai. Taigi, gavęs specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi gauti statybos leidimą ir neabejotinai jį būtų gavęs, kadangi jokių kliūčių tam nebuvo. Tačiau, būtent dėl aukščiau nurodytų viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, minėti sprendimai buvo panaikinti įsakymo Nr. Į-217 pagrindu. Akivaizdu, jog dėl tokių atsakovų neteisėtų veiksmų ir buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

46. Teismas nepagrįstai per didelę įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, nurodydamas, jog jis be aukščiau išdėstytų trijų sąlygų, turėjo įrodyti, kad tokios pajamos buvo neišvengiamos. Akivaizdu, jog aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, kad tokio projekto įgyvendinimas ir pelno gavimas iš minėto projekto buvo neišvengiamas. Teismas taip pat privalėjo įvertinti tai, kad pareiškėjas vykdo projektą ne vienas, o kartu su partneriu - statybos įmone UAB „Vilniaus industrijos projektas“, dėl to galimybės sėkmingai ir laiku įgyvendinti projektą padvigubėja.

47. Be to, teismo argumentas, jog pareiškėjas neva nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų negautas pajamas, patvirtina aplinkybę, kad teismas visiškai nevertino jo argumentų ir pateiktų įrodymų, kurie įrodo negautų pajamų faktą. Teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi nenustatė administracinei bylai reikšmingų aplinkybių, netyrė pateiktų įrodymų bei dėl jų visiškai nepasisakė, sprendimo dalį dėl negautų pajamų pagrindė vien tik formaliais teiginiais. Teismas nenustatė visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų objektyviai ir visapusiškai, dėl to akivaizdžiai buvo neteisingai išspręsta byla dalyje dėl žalos atlyginimo. Teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagristu.

48. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

49. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl žalos atlyginimo tinkamai tyrė ir vertino bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kokią realią žalą jis patyrė ir kaip tai sietina su atsakovų veiksmais. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad metinę palūkanų normą priskiria negautoms pajamoms, ką jis tapatina su nuostoliais, tačiau jo paties teigimu, nurodomas hipotetinis metinės palūkanų normos dydis - 17 162,88 Eur - atsiranda ne dėl atsakovų veiksmų, o dėl bylos nagrinėjimo trukmės, be to, nėra objektyviai pagrįsta pasirinkta suma, nuo kurios skaičiuojama metinė palūkanų norma, nepagrįstai remiamasi CK 6.210 straipsnio nuostatomis, kadangi atsakovai jokių sutarčių su pareiškėju nėra sudarę ir negalėjo sudaryti - tarp jų nėra jokių sutartinių santykių.

50. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas pats buvo pasyvus, nes nuo 2015 m. rugsėjo mėn. jokių veiksmų neatliko - neteikė Departamentui prašymo išduoti specialiuosius reikalavimus, nesikreipė į Kultūros ministeriją dėl Vilniaus senamiesčio reglamento tikslinimo, neteikė pataisytų projektinių pasiūlymų, kurie atitiktų Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimus, taikomus kvartalui 75A, todėl akivaizdu, jog pats nebuvo rūpestingas ir apdairus, dėl to yra kaltas dėl atsiradusių padarinių.

51. Departamento komisija kultūros klausimams nagrinėti dar 2014 m. liepos 17 d. nustatė, jog specialieji paveldosaugos reikalavimai buvo išduoti rekonstrukcijos projektui rengti, o planuojama nauja statyba. Techninis projektas nebuvo iki galo parengtas ir neteiktas prašymas statybą leidžiančiam dokumentui gauti, statybą leidžiantis dokumentas neišduotas, apie projektinių pasiūlymų neatitikimą paveldosaugos reikalavimams pareiškėjas žinojo, tačiau pilnai neatliko veiksmų neatitikimams pašalinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisėti lūkesčiai, ar galėjo atsirasti žala dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų.

52. Departamento nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi nėra civilinės atsakomybės sąlygos. Šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudaro bendrosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala. Byloje pateikti dokumentai aiškiai rodo, kad paties pareiškėjo veiksmai nebuvo tinkami ir jis pats neatliko visų jam kylančių pareigų gaunant reikiamus dokumentus ir rengiant projektinę dokumentaciją, kuri atitiktų taikomus Vilniaus senamiesčiui paveldosauginius reikalavimus. Pareiškėjo lūkesčiai aiškiai viršijo nustatytus paveldosaugos reikalavimus, kadangi pagal išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus buvo galima tik esančio statinio rekonstrukcija pagal leistinus sklypo užstatymo parametrus, nustatytus Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, o pareiškėjas buvo parengęs naujos statybos projektinius pasiūlymus, viršijančius nustatytus parametrus.

53. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

54. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus dokumentus ir formuojamą teismų praktiką, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė žalos fakto, nes byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas pajamas, kurias sudaro palūkanos nuo investicijų vertės, tikėjosi gauti iš anksto, kad tokias pajamas galima buvo pagrįstai tikėtis gauti esant normaliai veiklai ir kad šių pajamų pareiškėjas negavo būtent dėl Departamento ir Administracijos veiksmų. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto, nurodė ir tai, jog pareiškėjas neįrodė, jog pajamos buvo neišvengiamos, nereiškia, jog tokiu būdu buvo nustatytas papildomas kriterijus negautoms pajamoms įrodinėti, o pareiškėjui buvo perkelta nepagrįstai per didelė įrodinėjimo našta. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė dėl pajamų neišvengiamumo gali būti vertinama kaip negautoms pajamoms įrodinėti naudojamo kriterijaus „ar pagrįstai tikėtasi gauti pajamas esant normaliai veiklai“ sudėtinė dalis, t. y. jei pajamas pagrįstai tikėtasi gauti, tai jos yra neišvengiamos. Kita vertus, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo reikalavimų atlyginti žalą neįrodė bei nepagrindė, nes vien aplinkybė, jog pareiškėjas ir UAB „Vilniaus industrijos projektai“ verčiasi statybų veikla, neįrodo, kad projektas bus įgyvendintas, kaip ir teisminis ginčas nereiškia, kad pareiškėjo lėšos buvo „įšaldytos“, nes pareiškėjas turėjo teisę Sklypą perleisti, išnuomoti ar atlikti kitus veiksmus, kuriais būtų gaunama nauda, taip pat įgyvendinti projektą, užtikrinant, kad jis atitiks paveldosauginius reikalavimus. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai perkėlė per didelę įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nes nurodė, jog turi būti vertinamos net keturios sąlygos negautoms pajamoms įrodinėti, yra nepagrįsti ir atmestini.

55. Pažymi, kad pareiškėjas savo iniciatyva nusprendė investuoti turimas lėšas ir įsigyti Sklypą bei sudaryti jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė įgyvendinti projektą Sklype - atlikti visus būtinus veiksmus, kad butų pastatytas gyvenamasis namas ir būtų parduoti butai, t. y. prisiėmė tam tikrą verslo riziką, kad jo siekiami tikslai gali būti neįgyvendinti, tačiau tai nepakeičia fakto, kad Sklypas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui ir pareiškėjas turi teisę šį Sklypą perleisti, išnuomoti ar atlikti kitus veiksmus, kuriais būtų gaunama nauda. Kita vertus, pareiškėjas Sklype gali įgyvendinti projektą užtikrindamas, kad projektuojamas statinys atitiks paveldosaugos reikalavimus. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d skunde nuostolių dydį siejo su negalėjimu naudotis investuotomis lėšomis per metus, nes tiek, pareiškėjo nuomone, būtų vykęs teismo procesas, kas leido teigti, jog pats pareiškėjas pripažino, kad šie nuostoliai nėra realūs. Be to akcentuoja, kad pareiškėjas už investuotas lėšas įsigijo nuosavybės teise Sklypą ir turi teisę šį Sklypą perleisti, išnuomoti ar atlikti kitus veiksmus, kuriais būtų gaunama nauda, tai reiškia, jog pats pareiškėjas, nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų, yra atsakingas, jog nesinaudoja investuotomis lėšomis.

56. Nurodo, kad pareiškėjas neatlieka visų veiksmų, kuriuos turėtų ir galėtų atlikti, kad sutartiniai įsipareigojimai būtų įgyvendinti, t. y. pareiškėjas neprojektuoja paveldosaugos reikalavimus atitinkančio gyvenamojo pastato ir neteikia Vilniaus miesto savivaldybės administracijai tvirtinti projektinių pasiūlymų rengimo užduoties, kurioje būtų įtvirtinti Sklypo naudojimo reglamento parametrai atitiktų VSAR reikalavimus. Akcentuoja, kad administracinėje byloje skundžiamas Įsakymas buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 22 d., t y. likus tik 10 mėnesių iki projekto įgyvendinimo termino, tai kelia pagrįstų abejonių, jog pareiškėjas per tokį likusį trumpą laiką turėjo realių galimybių ne tik gauti statybą leidžiantį dokumentą, bet ir pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, atlikti statybos užbaigimo procedūras, bet ir parduoti butus.

Pareiškėjo pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose buvo pateikta informacija, jog Sklype buvęs kelio servitutas yra panaikintas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-13-602/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-4418-968/2015, kuriuo pareiškėjo L. S. skundas buvo patenkintinas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 „Dėl servituto panaikinimo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav.

Vilniaus m. (duomenys neskelbtini)“ buvo panaikintas, paliko nepakeistą. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l3-602/2017 yra įsiteisėjusi, laikytina, kad Sklype yra kelio servitutas, kuris pareiškėjo rengtuose projektiniuose pasiūlymuose nebuvo įvertintas ir kuris akivaizdžiai daro įtaką projekto sprendiniams. Nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, kad pareiškėjas yra atlikęs visus veiksmus, kurie leistų teigti, kad projektas būtų užbaigtas laiku ir laikytina, kad pareiškėjas jokios realios žalos nepatyrė, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad jo reikalaujama atlyginti žala yra pareiškėjo realios negautos pajamos, kurias iš anksto pareiškėjas tikėjosi gauti.

Taigi teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

57. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismui nusprendus, jog pareiškėjas neįrodė negautų pajamų fakto, teismas turėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, t. y. teismas turėjo būti aktyvus. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo atstovaujamas profesionalių teisininkų – advokatų, tai reiškia, jog pareiškėjas turėjo visas objektyvias galimybes pagrįsti patirtą žalą bei pateikti visus įrodymus.

58. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl bylos nagrinėjimo trukmės. Administracinė byla buvo nagrinėjama trumpiau nei metus laiko, todėl jokiu būdu negalima teigti, kad pareiškėjas negautas pajamas pagrįstai ir tinkamai apskaičiavo. Tai, kad pareiškėjas ir jo partneris UAB „Vilniaus industrijos projektai“ verčiasi statybų veikla, nereiškia, jog nagrinėjamu atveju projektas būtų buvęs įgyvendintas laiku (ypač atsižvelgus į tai, kad kai buvo priimtas Departamento skundžiamas įsakymas, iki projekto įgyvendinimo termino buvo likę mažiau nei 10 mėnesių), ar jo sprendiniai būtų buvę teisėti, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-13-602/2017, Sklype yra kelio servitutas, kuris projektiniuose pasiūlymuose nebuvo vertinamas. Be to, pareiškėjas savo iniciatyva nusprendė investuoti turimas lėšas ir įsigyti Sklypą bei sudaryti jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė įgyvendinti projektą Sklype - atlikti visus būtinus veiksmus, kad butų pastatytas gyvenamasis namas ir būtų parduoti butai, t. y. prisiėmė tam tikrą verslo riziką, kad jo siekiami tikslai gali būti neįgyvendinti, tačiau tai nepakeičia fakto, kad Sklypas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui ir pareiškėjas turi teisę šį Sklypą perleisti, išnuomoti ar atlikti kitus veiksmus, kuriais būtų gaunama nauda, be to pareiškėjas Sklype gali įgyvendinti projektą užtikrindamas, kad projektuojamas statinys atitiks paveldosaugos reikalavimus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė nuostolius.

59. Pažymi, kad pagrindas projektinių pasiūlymų rengimo užduoties (reg. Nr. PPU 78/15) panaikinimui ir Įsakymo priėmimui atsirado tik Departamento Vilniaus skyriui pripažinus netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607, t. y. Įsakymo priėmimas yra tik Departamento ir Departamento Vilniaus skyriaus veiksmų pasekmė, todėl solidariosios atsakomybės išvestiniam reikalavimui taikymas nėra leistinas, o galimai atsiradusią žalą (jei būtų pripažinta, kad ši atsirado) turėtų atlyginti Departamentas. Atsakovo nuomone, atsižvelgus į tai, kad Įsakymas buvo priimtas įgyvendinant Departamento Įsakymą ir laikytinas išvestiniu, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos tik iš Departamento. Taigi teismas tinkamai išanalizavo ginčo santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, priėjo pagrįstas, teisėtas ir tinkamas išvadas, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (neįrodė patirtos žalos fakto), todėl teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą, yra teisėtas ir pagrįstas.

60. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

61. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, kadangi netinkamai vertino bylai svarbias aplinkybes dėl Departamento Įsakymo, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisė normas, todėl skundžiamoje sprendimo dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog visi trys skundžiami administraciniai sprendimai priimti skirtingų viešojo administravimo subjektų, skirti skirtingiems asmenims, turintiems skirtingas teises ir pareigas, kurių teisėms ir pareigoms Departamento Įsakymas turėjo skirtingą tiesioginį poveikį, tačiau šias faktines ir teisines aplinkybes pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino.

62. Pažymi, kad skundžiamas Įsakymas buvo adresuotas ne pareiškėjui, o Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui, todėl pareiškėjui jis jokių teisinių pasekmių nesukėlė ir negalėjo sukelti. Įsakymas nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisinių pareigų Administracijai, todėl negalėjo daryti įtakos Administracijos tarnautojų valiniams sprendimams. Įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis - Departamento komisijos kultūros klausimams nagrinėti 2014 m. liepos 17 d. ir 2015 m. gegužės 6 d. nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kad pareiškėjo parengtas projektas neatitiko nei išduotų 2015 m. liepos 29 d. specialiųjų paveldosaugos reikalavimų Nr.EV-607, nei Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto Kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 nuostatų, be to, Departamento Vilniaus skyriaus specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose nenurodyta, jog privaloma vadovautis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu (toliau – ir VSAR). Pažymi, jog šios aplinkybės buvo žinomos tiek pareiškėjui, tiek Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui, kadangi jie abu dalyvavo posėdžiuose, teikė pasiūlymus, o šie dokumentai yra byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino netinkamai.

63. Nurodo, kad Įsakymas buvo skirtas vienam viešo administravimo subjektui - Departamento Vilniaus skyriaus vedėjui, kuris ir turėjo užtikrinti gero viešo administravimo ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį administracinio sprendimo priėmimą, tai taip pat taikytina ir Administracijos ginčytam sprendimui, todėl visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-l 168 bei Administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 30-3605 yra išvestiniai iš Departamento direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. Į-217.

64. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. IV-975 „Dėl Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinųjų apsaugos reglamentų) turinio ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 13 punktu, kompetencija išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus nustatyta būtent teritoriniam skyriui, o 23 bei 24 punktuose nurodyta specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimo netekusiais galios tvarka ir sąlygos. Konkrečiu atveju sprendimą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimo netekusiu galios buvo įpareigotas priimti Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas, kuris ir turėjo užtikrinti administracinio sprendimo tinkamumą.

65. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą prašo Departamento apeliacinio skundo dalį, kurioje teigiama, kad teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu nepagrįstai pripažino, jog Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-1168 „Dėl 2015-07-29 specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV-607 pripažinimo netekusiais galios“ ir įsakymas yra išvestiniai, atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitų apeliacinio skundo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra, įvertinus visas reikšmingas bylai aplinkybes.

66. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju, Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavus pareiškėjo UAB „VN projektas“ prašymą dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties tvirtinimo, atsižvelgiant į Departamento Vilniaus skyriaus išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607, projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai buvo pritarta 2015 m. rugpjūčio 18 d. (reg. Nr. PPU 78/15), joje nustatant tokius reglamentus: aukštingumas – 1–2 aukštai ir mansarda, statinių aukštis nuo žemės paviršiaus - 12,5 m, absoliutinė altitudė 133,50, užstatymo tankumas - 44 proc., sklypo užstatymo intensyvumas - 1,43. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas (Miesto plėtros departamento direktorius), pritardamas projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai, kurioje nustatyti atitinkami statinių ir žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrai, vadovavosi Departamento Vilniaus skyriaus išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais Nr. EV-607, nes Sklypas patenka į valstybės saugomo nekilnojamojo paveldo komplekso - Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) ir Vilniaus senojo miesto vieta su priemiesčiais (u. k. 25504) ribas.

67. Pažymi, kad nors teisės aktuose ir yra įtvirtinta, jog projektiniai pasiūlymai gali būti naudojami specialiesiems paveldosaugos reikalavimams parengti, tačiau pagal praktikoje susiformavusias taisykles, kurios yra suformuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pripažįstama, kad projektinis siūlymas kaip iki projektinis pozicijų derinimas yra priimtinas ir taikytinas praktikoje, nes tokia siūlymo vertinimo procedūra sutrumpintų projekto rengimo laiką ir būtų naudinga statytojui, todėl toks veiksmas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir priimtina vadovaujantis gero administravimo principais. Taigi tais atvejais, kai sklypas patenka į saugomos teritorijos ar kultūros paveldo vietovės ar jos apsaugos zonos ribas ir šio sklypo savininkai (valdytojai, naudotojai) siekia įgyvendinti statytojo teisę, yra racionalu, kad statytojas prieš kreipdamasis dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties tvirtinimo, pirmiausia gautų specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos bei specialiuosius paveldosaugos reikalavimus arba bent jau atliktų iki projektinį pozicijų derinimą, nes savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo nustatyti žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamentai gali neatitikti reikalavimų, taikomų saugomoms bei kultūros paveldo teritorijoms, be to, ir pagal kompetenciją savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam valstybės tarnautojui nėra priskirta saugomų teritorijų ar paveldosaugos reikalavimų nustatymas.

68. Nagrinėjamu atveju, projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai reg. Nr. PPU 78/15, kurioje numatytas 44 proc. sklypo užstatymo tankumas bei 1,43 užstatymo intensyvumas, buvo pritarta atsižvelgus į Departamento Vilniaus skyriaus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV- 607, t. y. projektinių pasiūlymų rengimo užduotis reg. Nr. PPU 78/15 ir joje įtvirtinti Sklypo rodikliai (reglamentai) yra Departamento Vilniaus skyriaus specialiųjų paveldosaugos reikalavimų Nr. EV- 607 ir Departamento Vilniaus skyriaus patikrintų projektinių pasiūlymų reg. Nr. 194-PP išdava. Tai reiškia, kad Departamentas Vilniaus skyriui pripažinus netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607, nes jie neatitinka VSAR ir jame nustatytų užstatymo ribojimų (sodybinis užstatymas, leistinas tankumas 20-30 proc.), laikytina, kad projektinių pasiūlymų rengimo užduotis reg. Nr. PPU 78/15 ir joje įtvirtinti reglamentai neatitiko paveldosaugos reikalavimų ir dėl to turėjo būti panaikinta.

69. Pažymi, kad jeigu Departamentas nebūtų priėmęs Įsakymo, Departamento Vilniaus skyrius nebūtų priėmęs 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. (12.9.-V)2V-1168 „Dėl 2015-07-29 specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV-607 pripažinimo netekusiais galios“ ir specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-607 nebūtų buvę pripažinti netekusiais galios, naikinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį (reg. Nr. PPU 78/15) nebūtų buvę pagrindo ir Įsakymas nebūtų priimtas. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, Departamento Įsakymas tiek Departamento Vilniaus skyriui, tiek Administracijai sukėlė teisines pasekmes ir pareigas, tai reiškia, jog teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-1168 „Dėl 2015-07-29 specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV- 607 pripažinimo netekusiais galios“ ir įsakymas yra išvestiniai, priimti išskirtinai įgyvendinant Įsakymą.

70. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pagrindas panaikinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį reg. Nr. PPU 78/15 ir Įsakymą atsirado tik Departamento Vilniaus skyriui pripažinus netekusiais galios specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-607, t. y. Įsakymo priėmimas yra tik Departamento ir Departamento Vilniaus skyriaus veiksmų pasekmė, todėl mano, kad šiuo atveju solidariosios atsakomybės išvestiniam reikalavimui taikymas nėra leistinas, o galimai atsiradusią žalą (jei būtų pripažinta, kad ši atsirado) bei bylinėjimosi išlaidas turėtų atlyginti tik Departamentas.

71. Departamentas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad Įsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtas aplinkybes vertino netinkamai. Pažymi, kad Administracijos kompetencijai nepriskirta Departamento priimtų įsakymų/sprendimų kontrolė, ji nesprendžia dėl Departamento priimtų įsakymų/sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, dėl to šiame atsiliepime dėl nurodytų apelianto teiginių, jog Įsakymas nepasisako ir palieka juos vertinti teismo nuožiūra.

72. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pripažino, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-1168 „Dėl 2015-07-29 specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV-607 pripažinimo netekusiais galios“ ir įsakymas yra išvestiniai, priimti išskirtinai įgyvendinant Departamento Įsakymą, tinkamai išanalizavo ginčo santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas ir tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas dalyje, kurioje buvo pripažinta, kad Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (12.9.-V)2V-1168 „Dėl 2015-07-29 specialiųjų paveldosaugos reikalavimų (laikinojo apsaugos reglamento) Nr. EV-607 pripažinimo netekusiais galios“ ir įsakymas yra išvestiniai, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 73. Byloje kilęs ginčas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtų individualių teisės aktų, susijusių su specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimu, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės žalos atlyginimo.

74. Pareiškėjas ginčijo skundžiamus teisės aktus, kuriais buvo panaikinti anksčiau išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai 0,1041 ha žemės sklypui, esančiam adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), jų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai aspektu, laikė juos nemotyvuotais ir nepagrįstais. Be to, pareiškėjas reikalavo atlyginti jo patirtą dėl šių aktų priėmimo turtinę žalą, kurios dydį skaičiavo pagal kompensuojamųjų palūkanų normą nuo investuotų lėšų sumos.

75. Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamus atsakovų individualius administracinius aktus dėl jų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kaip neįrodytą.

76. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuriuo atmestas jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta pripažinti skundžiamus aktus neteisėtais ir juos panaikinti.

77. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

78. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

79. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijami individualūs administraciniai aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

80. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus ( pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą šiuo aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-990/2013).

81. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas ir ginčijo individualius administracinius aktus dėl to, kad jam nėra visiškai suprantami šių aktų priėmimo motyvai, nenurodomi jokie konkretūs specialiųjų paveldosaugos reikalavimų trūkumai, tik daromos abstrakčios nuorodos į Komisijos posėdžių metu išsakytas pastabas.

82. Pažymėtina, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A-327-146/2015).

83. Įvertinus skundžiamus administracinius aktus ir šiuo požiūriu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuorodos į Komisijos posėdžių protokolus ar kitus dokumentus vis tiek yra nepakankamos objektyviai pagrįsti ir motyvuoti priimtus sprendimus. Skundžiami aktai priimti statybos ir paveldosaugos teisinių santykių srityje, todėl juose turėjo būti nurodomos tiek konkrečios faktinės aplinkybės, tiek ir šių aktų priėmimo teisinis pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Departamentas ir Departamento Vilniaus skyrius savo procesiniuose dokumentuose ir pasisakymuose pirmosios instancijos teismo metu nurodė faktines aplinkybes ir konkrečius teisės aktus, kuriems galėjo prieštarauti išduoti pareiškėjui specialieji paveldosaugos reikalavimais, tačiau tai negali būti laikoma tinkamu skundžiamų aktų pagrindimu jų priėmimo metu.

84. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo patirtos žalos realumu ir pasirinktu jos skaičiavimo metodu, teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio reikalavimų atvejais būtent pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymus, kad jis yra patyręs žalą ir kad šią žalą nulėmė institucijų veiksmai.

85. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką žalos atlyginimo bylose, laikosi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480-687/2016, 20 punktas).

86. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį Nr.3K-3-469/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustačius negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014). Tačiau, papildomai pažymėtina, jog taikant civilinės atsakomybės institutą, bet kuriuo atveju svarbu nustatyti ne vien tik formalias sąlygas (prielaidas), pagrindžiančias žalos atsiradimą, bet ir konkretų žalos dydį.

87. Akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taikant žalos dydžio įrodinėjimo taisykles laikomasi nuostatos, kad visais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta principine įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-993/2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Civilinio kodekso 6.249 straipsnio nuostata „jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“ neatleidžia pareiškėjų nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą (žr. pvz. 2005 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1572/2005). Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjas privalo objektyviai pagrįsti, kad jis ėmėsi įrodinėti jam padarytos žalos faktą ir dydį, kita vertus, jei tokie duomenys nėra pateikiami, tokioje situacijoje teismui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos faktą ir dydį už patį pareiškėją.

88. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškėjas jam padarytą žalą bei patirtus nuostolius sieja su tuo, kad nuo 2013 m. yra investavęs lėšas į žemės sklypą bei sudaręs Jungtinės veiklos sutartį, tačiau dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimo negaliojančiais negalėjo tęsti projekto, pastatyti statinius ir iš jų gauti pajamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra pateikta pakankamai objektyvių duomenų (įrodymų), kad pareiškėjas realiai rengėsi (planavo) per gana trumpą laiko tarpą nuo skundžiamų aktų priėmimo iki Jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo baigti statybas ir parduoti patalpas daugiabučiame name, kad tokios pajamas buvo neišvengiamos iš normalios veiklos. Pažymėtina ir tai, kad skundžiami administraciniai aktai buvo priimti dar tik techninio statinio projekto rengimo stadijoje, statybą leidžiantis dokumentas nebuvo išduotas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas patirtų nuostolių faktą grindžia vien hipotetinio pobūdžio prielaidomis bei neįrodė jam galimai padaryto tikrosios žalos dydžio, o esant tokiai situacijai, vadovaujantis nurodyta teismų praktika, konkretus atlygintinas žalos dydis pareiškėjui negali būti priteisiamas.

89. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

90. Pareiškėjas UAB „VN projektai“ taip pat prašė priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, tai jis neįgijo teisės gauti šių išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VN projektai“ ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė