2021-04-13 Nr. BB-2265-1-01-1-04442-2018-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-86-788/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04442-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1;

1.2.7.7; 2.1.7.4.1; 2.3.2.2.13; 2.3.6.3; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis;

pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis;

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 1129 Eur dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio ir visiško sudėjimo būdu ir paskirta V. M. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams devyniems mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, ir 1129 Eur dydžio bauda.

Iš V. M. priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. D.. Iš V. M. priteista 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistojo V. M. gynėjos advokatės Daivos Balčiūnienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje V. M. nuteistas:

1.1. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. kovo 13 d. (tikslesnis laikas nenustatytas) name, esančiame Molėtų r., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, bet daugiau nei tris kartus, rankomis per drabužius glamonėjo lovoje gulinčiai mažametei E. B. (B.), gimusiai (duomenys neskelbtini), krūtinę, lietė kojas, pilvą, sėdmenis, praeinant nukentėjusiajai pro šalį lietė jos krūtinę, šlaunis, sėdmenis; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 metų pradžioje (tikslesnis laikas nenustatytas) toje pačioje vietoje nakties metu, pakišęs ranką po antklode, per kelnaites tris kartus lietė lovoje gulinčiai mažametei nukentėjusiajai V. D., gimusiai (duomenys neskelbtini), gaktą;

1.2. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 metų vasaros pradžios iki 2014 metų vasaros pabaigos (tikslesnis laikas nenustatytas) name, esančiame Joniškio r., (duomenys neskelbtini), mažametei nukentėjusiajai V. D., gimusiai (duomenys neskelbtini), rankomis per drabužius lietė krūtinę; 2015 m. gruodžio 24 d. toje pačioje vietoje, nepilnametei nukentėjusiajai V. D. siūlydamas 50 Eur už pasimylėjimą, apkabindamas rankomis ir versdamas į 1ovą, ranka liesdamas nukentėjusiajai krūtinę ir bandydamas kišti ranką po marškinėliais, siekė sužadinti nepilnametei nukentėjusiajai norą lytiškai santykiauti;

1.3. 2014 metų rudenį (tikslesnis laikas nenustatytas) ūkinio pastato, esančio Joniškio r., (duomenys neskelbtini), malkinėje metė mažametei nukentėjusiajai V. D., gimusiai (duomenys neskelbtini), į nugarą pjūklą ir sužalojo jai nugaros juosmeninės dalies dešinę pusę, taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis kaltinamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, 255, 256 straipsniai), taip pat su įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamais reikalavimais (BPK 20 straipsnis), apeliacinio proceso metu byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir tai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

2.2. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, BPK 44 straipsnio 7 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Kaltinamasis visa apimtimi ir efektyviai įgyvendinti savo teisę gintis gali tik esant aiškiam ir konkrečiam kaltinimui. Kaltinimas aiškumo ir konkretumo kriterijus atitinka tik tada, kai tiksliai nurodomos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinime nusikaltimo padarymo laikas ir kitos faktinės aplinkybės turi būti nurodyti taip, kad kaltinamajam būtų aišku, dėl kada, kokioje vietoje vykusių ir kokių veiksmų jis yra kaltinamas, nes tik tokiu atveju galima gintis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje, bylos Nr. 2K-7-228/2008, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

2.3. Nuteistasis V. M. viso proceso metu buvo priverstas spėlioti dėl byloje jam pareikšto kaltinimo aplinkybių, nes kaltinimuose buvo nurodomos vienos aplinkybės, nukentėjusiosios E. B. (B.) ir V. D. bei jų motina R. M. pasakojo dar kitokias aplinkybes. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokurorė pateikė iš viso tris prašymus dėl kaltinimo pakeitimo BPK 256 straipsnio tvarka (2019 m. liepos 2 d., 2019 m. rugpjūčio 13 d. ir 2019 m. lapkričio 29 d.). Pirmosios instancijos teismas, 2020 m. kovo 6 d. išeidamas priimti nuosprendžio, neįspėjo kaltinamojo V. M., kad jam 2019 m. lapkričio 29 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodyta kvalifikacija bei faktinės aplinkybės gali būti pakeistos, bet skundžiamame 2020 m. kovo 19 d. nuosprendyje nurodė kitokias faktines aplinkybes ir kitokią kvalifikaciją (tęstines veikas) nei 2019 m. lapkričio 29 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo. 2020 m. kovo 19 d. nuosprendyje padaryti faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimai kaltinamajam V. M. buvo netikėti (siurpriziniai), taip teismas šiurkščiai pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis) bei kaltinamojo V. M. teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Tai yra esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės: nuosprendžiu pakeisdamas faktines aplinkybes ir veikos kvalifikavimą, pirmosios instancijos teismas gynybai atėmė galimybę tai ginčyti tiek fakto, tiek ir teisės aspektu.

2.4. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas veikas, dėl kurių V. M. pripažįstamas kaltu, pakeitė 2019 m. lapkričio 29 d. prašyme dėl kaltinimo pakeitimo V. M. inkriminuotų pirmosios ir antrosios veikų faktines aplinkybes: pirmosios veikos padarymo laiką (nuo 2008 m. pradžios iki 2009 m. kovo 12 d.) pakeitė į laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. kovo 13 d.; antrosios veikos padarymo laiką (nuo 2008 m. pabaigos iki 2009 m. pradžios) pakeitė į 2009 m. pradžią. Be to, pirmosios instancijos teismas pakeitė šių veikų kvalifikavimą: šias veikas kvalifikavo kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 19 d.). Teismas taip pat pakeitė trečiosios veikos padarymo laiką (nuo 2013 m. pradžios iki 2014 m. pabaigos) į laikotarpį nuo 2013 m. vasaros pradžios iki 2014 m. vasaros pabaigos; iš kaltinimo pašalino faktinę aplinkybę „vieną kartą“. Be to, teismas pakeitė trečios ir ketvirtos veikų kvalifikaciją ir įvertino jas kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnio 1 dalyje.

2.5. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti pakeisti tik laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Negalima sutikti, kad teismo padaryti pakeitimai nekeičia pareikšto kaltinimo esmės ir nesunkina jo teisinės padėties. Ypač paminėtini pakeitimai dėl trečiosios veikos. Iš kaltinimo pašalinus faktinę aplinkybę „vieną kartą“, kaltinimo ribos yra išplėstos, nebeaiški tampa kaltinimo apimtis – neaišku, ar V. M. kaltinamas dėl vieno įvykio, ar dėl kelių. Be to, dėl šio epizodo pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pasisakydamas, kad kaltinamasis tą vakarą atliko ir kitus tvirkinamuosius veiksmus su V. D., t. y. gulėjo apkabinęs, lietė ir kitas mažametės kūno dalis, nors šie veiksmai V. M. nebuvo inkriminuoti, parodė savo šališkumą. Pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus ir keisdamas trečiosios veikos padarymo laiką. Pagal tai, kad V. D. nurodė, jog įvykis buvo „vasarą“, nenustatęs, kurių metų vasarą, teismas nurodė laikotarpį nuo 2013 m. vasaros pradžios iki 2014 m. vasaros pabaigos, šis laikotarpis apima ne tik dvi vasaras, bet ir kitus metų laikus. Be to, šiuo atveju nusikaltimo padarymo laikas reikšmingas sprendžiant dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties: jei 2013 m. vasara – yra senatis, jei 2014 m. vasara – nėra senaties. Taigi teismas, trečią ir ketvirtą veikas kvalifikuodamas kaip tęstinę nusikalstamą veiką ir netaikydamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, pasunkino kaltinamojo V. M. teisinę padėtį.

2.6. Penkeri metai, skaičiuojant nuo pirmosios ir antrosios nusikalstamų veikų padarymo laiko, suėjo 2014 m. kovo 12 d. Dėl V. M. inkriminuotos trečiosios nusikalstamos veikos padarymo laiko teismas nustatė, kad ji galėjo būti padaryta 2013 metų arba 2014 metų vasarą. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo abejones vertinti kaltinamojo V. M. naudai ir, spręsdamas, kad trečioji V. M. inkriminuota veika galėjo būti padaryta ir 2014 m. vasarą, t. y. praėjus penkeriems metams po pirmosios ir antrosios veikų, taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą nutraukti.

2.7. Teismas, pasunkindamas V. M. teisinę padėtį ir parodydamas aiškų šališkumą, trečią ir ketvirtą veikas kvalifikavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, taip nukeldamas nusikalstamos veikos pabaigos laiką į 2015 m. gruodžio 24 d. Net darant prielaidą, kad V. M. kaltas dėl jam inkriminuotų trečios ir ketvirtos veikų, tarp jų yra per didelis laiko tarpas (nuo 2014 m. vasaros iki 2015 m. gruodžio 24 d.), kad būtų galima pripažinti veikos tęstinumą.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje 2020 m. spalio 14 d. nutartyje atmesdamas nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl nuosprendyje nurodytų kitų kaltinimo faktinių aplinkybių ir kitos kvalifikacijos, taip pat dėl pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio senatį, šiuos argumentus išnagrinėjo neatidžiai, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

2.9. Šioje byloje padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai, nes teismai įrodymus vertino selektyviai – prioritetinę reikšmę suteikė nukentėjusiųjų ir jų motinos R. M. parodymams, nepaisydami aiškių prieštaravimų juose, visiškai ignoravo kaltinamojo V. M. nurodytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus. Teismai, vertindami nukentėjusiųjų ir jų motinos parodymus, jų nelygino tarpusavyje (tiek kiekvienos skirtingu laiku duotų parodymų, tiek visų trijų tarpusavyje), neatskleidė parodymų prieštaringumo, nelogiškumo, siekio modeliuoti parodymus pagal kitos duotus parodymus, atmestinai vertino jų suinteresuotumą pagrindžiančius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą apie jų parodymų patikimumą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie tariamą nukentėjusiųjų motinos priklausomumą nuo V. M., sutrukdžiusį jai pranešti apie neva netinkamą jo elgesį, padarė byloje iš viso netyrę tokių aplinkybių (pvz., psichologinių sutuoktinių portretų, duomenų apie abiejų sutuoktinių pajamas ir pan.). Kaltinamasis neturi įrodinėti savo nekaltumo, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik tada, kai teisminio nagrinėjimo metu asmens kaltumas dėl nusikaltimo padarymo yra įrodytas, o visi prieštaravimai ir neišaiškintos aplinkybės vertinami kaltinamojo naudai. V. M. yra nuteistas be jokių objektyvių jo kaltės įrodymų. Abiejų instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (BPK 305 straipsnis), pirmosios instancijos teismas V. M. nuteisė už nusikaltimus, kurių jis nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pagrindžiant šiuos teiginius, kasaciniame skunde plačiai cituojami nuketėjusiųjų, jų motinos ir kitų liudytojų parodymų fragmentai, pakartojamos vertinamų įvykių aplinkybės ir pateikiama jų interpretacija.

2.10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, kuriam buvo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai (V. M. santuokos nutraukimo bylai pradėti rinktų dokumentų kopijos, 2017 m. gruodžio 29 d. susitarimo dėl bendravimo su dukterimi K. kopija su išsiuntimo kvitu ir duomenys apie pašto siuntos įteikimą gavėjui, santuokos sudarymo įrašas ir K. M. gimimo įrašas, išduoti (duomenys neskelbtini), V. M. atsiliepimo į R. M. ieškinį kopija, 2018 m. kovo 23 d. nutartis dėl bylų sujungimo), visiškai ignoravo akivaizdžius V. M. ir jos dukterų motyvus apkalbėti nuteistąjį V. M.. Kai R. M. dėl dukterų tvirkinimo kreipėsi į policiją (2018 m. sausio 18 d.), V. M. jau gyveno atskirai ir buvo pradėjęs santuokos nutraukimo procesą, rinko santuokos nutraukimo bylai inicijuoti reikalingus dokumentus, dar iki ieškinio padavimo teismui R. M. pateikė pasirašyti 2017 m. gruodžio 29 d. susitarimą dėl bendravimo su dukterimi K. tvarkos. Ji šio susitarimo nepasirašė, todėl V. M. 2018 m. vasario 9 d. teismui pateikė ieškinį. Taigi išvada, kad V. M. pareiškimas policijai buvo nesusijęs su santuokos nutraukimu, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Motyvas V. M. kaltinti yra ir tarp R. M. bei V. M. neišspręsti turtiniai klausimai – jie išperkamosios nuomos būdu iš V. M. pusseserės liudytojos A. S. nusipirko namą Joniškio r., (duomenys neskelbtini), šiame name R. M. tebegyvena; nors sutarta turto kaina buvo sumokėta, sandoris nebuvo įformintas notariškai (šių aplinkybių V. M. neneigia), A. S. ir R. M. delsė įforminti namo pirkimą ir pardavimą, todėl namas nėra įregistruotas kaip R. ir V. M. nuosavybė ir negali būti dalijamas santuokos nutraukimo byloje, nors pinigai už jį sumokėti gyvenant santuokoje. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nors kaltinamasis V. M. jas nurodė. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo nurodytų aplinkybių ir pateiktų jas patvirtinančių rašytinių įrodymų neįvertino ir atmetė formaliai pasisakydamas, kad nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių byloje apklaustos nukentėjusiosios arba R. M. būtų suinteresuotos prieš V. M. duoti neteisingus parodymus, norėtų jį apkalbėti. Apeliacinės instancijos teismo motyvai visiškai neatitinka pirmiau paminėtų faktų ir rašytinių įrodymų, o tai yra šiurkštus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

2.11. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasirėmė informacinės sistemos LITEKO duomenimis iš civilinės bylos Nr. 2-3549-874/2018, šie duomenys baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriami – jie posėdžio metu nebuvo paskelbti, kaltinamasis negalėjo dėl jų pasisakyti plačiau, tai yra akivaizdus BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

2.12. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas, atitikti BPK 304–307 straipsnių reikalavimus – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Nesant patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, kad kasatorius V. M. kaltas dėl jam inkriminuotų veikų padarymo, byla turi būti nutraukta.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo:

3.1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir pasirengti gynybai bei peržengė nagrinėjimo teisme ribas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė, vadovaudamasi BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, teismui pateikė prašymus (2019 m. liepos 2 d., 2019 m. rugpjūčio 13 d.) pakeisti kaltinimą. 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad kaltinime nurodytos veikos prieš nukentėjusiąją E. B. (B.) kvalifikavimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį gali būti neteisingas ir kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota į BK 153 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 19 d.), kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, taip pat kad apie galimybę perkvalifikuoti nusikalstamą veiką kaltinamajam teisiamojo posėdžio metu nebuvo iš anksto pranešta, nusprendė, jog yra pagrindas atnaujinti įrodymų tyrimą teisme (BPK 295, 300 straipsniai). Nagrinėjimo teisme dalyviams teismas pranešė, kad kaltinime nurodyta nusikalstama veika prieš E. B. (B.) gali būti perkvalifikuota į BK 153 straipsnį ir (ar) kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, t. y. V. M. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 metų pradžios iki 2009 m. kovo 13 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), Molėtų r., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų rankomis per drabužius glamonėjo lovoje gulinčiai mažametei E. B. (B.), gimusiai (duomenys neskelbtini), krūtinę, lietė kojas, pilvą, sėdmenis, praeinant nukentėjusiajai E. B. (B.) pro šalį lietė jos krūtinę, šlaunis, sėdmenis, taip tvirkino mažametę E. B. (B.).

3.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokurorė teismui 2019 m. lapkričio 29 d. pateikė dar vieną (trečią) prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. V. M. ir jo advokatei buvo siųstas susipažinti prašymas dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisiamajame posėdyje proceso dalyviai nurodė, jog prokurorės prašymą dėl kaltinimo pakeitimo gavo ir susipažino. V. M. gynėja advokatė prašė laiko pasirengti gynybai pagal pateiktus kaltinimus ir teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tenkino gynėjos prašymą – suteikė V. M. pertrauką pasirengti gynybai. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad kasatoriaus teiginys, jog faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimai jam buvo netikėti ir teismas pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nepagrįstas.

3.3. Nesutiktina su kasatoriaus skundo teiginiu, kad nusikalstamų veikų laiko keitimas bei veikų kvalifikavimas kaip tęstinių pasunkino jo teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik patikslino ir susiaurino nusikalstamų veikų padarymo laiką, todėl nepakeitė faktinių aplinkybių. Nuteistasis V. M. žinojo, dėl kokių veikų padarymo, kokiomis aplinkybėmis jis yra kaltinamas, žinojo apie prašymą, kuriuo buvo prašoma pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes. Tiek pats nuteistasis, tiek gynyba turėjo galimybę gintis nuo pateikto kaltinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad keičiant kaltinimą pirmosios instancijos teisme BPK 256 straipsnio nuostatos taikytos tinkamai.

3.4. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams, ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama dėl kasatoriaus kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumo, patikimumo, akcentuojami atskiri parodymai ir pateikiamas savas jų vertinimas. Įrodymų vertinimo klausimai, nesusiję su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

3.5. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiais dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų vertinant įrodymus. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino E. B. (B.) ir V. D., R. M. parodymus, sugretino juos su kitais byloje surinktais duomenimis, ir nors kasatorius neigia savo kaltę, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. M. tvirkino jaunesnius negu 16 metų asmenis – E. B. (B.) ir V. D. bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą V. D..

3.6. V. M. tvirkinamieji veiksmai prieš E. B. (B.) ir V. D. buvo padaryti per laikotarpį nuo 2008 m. pabaigos iki 2009 m. kovo 13 d. po šeimos persikėlimo į antrąjį namą (duomenys neskelbtini), Molėtų r. Taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis V. M. prieš nuketėjusiąją V. D. veikė bendra tyčia, atlikdamas tvirkinamuosius veiksmus tiek jai esant mažametei, t. y. iki 14 metų amžiaus, tiek ir vėliau, V. D. sulaukus 15 metų, todėl V. M. 2013–2014 metais ir 2015 m. gruodžio 24 d. padarytos veikos atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius ir pagrįstai kvalifikuotinos kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Abejonių nekelia abiejų instancijų teismų išvada, kad V. M., atlikdamas tvirkinamuosius veiksmus prieš nukentėjusiąsias, jau nuo pat pradžių turėjo vienintelį tikslą – gauti seksualinį pasitenkinimą tvirkinant nukentėjusiąją E. B. (B.) ir V. D. ir tai daryti ne vieną kartą, o nuolat, tai yra veikė bendra tyčia.

3.7. Sutiktina su abiejų instancijų teismų išvada, kad byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių byloje apklaustos nukentėjusiosios arba R. M. būtų suinteresuotos prieš V. M. duoti neteisingus parodymus, norėtų jį apkalbėti. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad R. M. dėl dukterų tvirkinimo kreipėsi į policiją, kai V. M. jau gyveno atskirai ir buvo pradėjęs santuokos nutraukimo procesą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. su ieškiniu į teismą kreipėsi 2018 m. vasario 9 d., o R. M. pareiškimu į policiją dėl jos dukterų tvirkinimo kreipėsi dar prieš prasidedant skyrybų procesui, t. y. 2018 m. sausio 18 d.

3.8. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Į esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nutartyje nurodė argumentus, kodėl atmestinas apeliacinis skundas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo

5. Kasatoriaus teigimu, jo bylą nagrinėję teismai savo sprendimus grindė prielaidomis, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus vertino selektyviai, nekreipė dėmesio į jų nenuoseklumą ir prieštaravimus, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir kitus įrodymų vertinimui bei nuosprendžių surašymui keliamus reikalavimus. Grįsdamas savo teiginius dėl šių teismų padarytų pažeidimų, kasatorius savo skunde detaliai aprašo nukentėjusiųjų V. D., E. B. (B.) ir liudytojos R. M. parodymus, cituoja atskiras jų detales, jas analizuoja ir daro išvadas dėl šių parodymų prieštaringumo, nepatikimumo bei nepakankamumo jo kaltei pagrįsti. Taigi, iš esmės kasatorius ginčija bylą nagrinėjusių teismų atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes.

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Atsižvelgiant į šias teismų praktikoje suformuluotas nuostatas, šioje nutartyje nebus nagrinėjami kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikiamas kitoks nei teismų atliktas bylos duomenų vertinimas.

7. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

8. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad jo bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodymų vertinimą ar nuosprendžio surašymą reglamentuojančias BPK nuostatas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų bei nuosprendžio turinio matyti, kad visi bylos duomenys buvo išsamiai ištirti: apklausti bylai reikšmingas aplinkybes galintys nurodyti liudytojai, siekiant pašalinti prieštaravimus bei patikslinti aplinkybes, perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai, išvardyti rašytiniai bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta teismo ištirtų duomenų analizė, jų vertinimas, išdėstyti teismo motyvai, kodėl vieni ar kiti duomenys pripažįstami įrodymais, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ir kokios išvados jais remiantis daromos. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir teismų praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus.

9. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, nes pagrįstas vien tik prieštaringais nukentėjusiųjų bei jų motinos liudytojos R. M. parodymais. Pažymėtina, kad BPK normos nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais. Išimtis yra nustatyta BPK 301 straipsnio 2 dalyje, kuri draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Nagrinėjamoje byloje nei nukentėjusiosioms, nei jų motinai anonimiškumo statusas nebuvo suteiktas. Be abejo, teismas ir kitais atvejais privalo vertinti kaltinamojo argumentus dėl prieš jį liudijančių asmenų galimo suinteresuotumo duoti neobjektyvius parodymus, ir, esant pagrindui, skirti daugiau dėmesio jų patikimumui. Tačiau vien tai, kad kaltinamasis ir prieš liudijantis asmuo yra teisinio ginčo dalyviai, nesutaria dėl kokių nors reikalų ar net konfliktuoja, nėra besąlygiška priežastis pripažinti tokius liudijimus neleistinu įrodymu.

Klausimas, kuris asmuo sako tiesą, o kuris duoda šališkus parodymus, priklauso bylą nagrinėjančio, įrodymus tiriančio ir vertinančio teismo diskrecijos sričiai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiųjų bei liudytojos R. M. parodymų analizei buvo skirta daugiausiai dėmesio, teismas jų parodymus palygino tarpusavyje ir įvertino kitų bylos duomenų kontekste. Teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kodėl atmetama kasatoriaus versija, jog E. B. (B.), V. D. ir R. M. siekia jį apkalbėti, ir kodėl nukentėjusiųjų bei šios liudytojos parodymai pripažįstami patikimais.

Teismas nurodė, kad abi nukentėjusiosios patvirtino esmines faktines V. M. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jų parodymai nuoseklūs ir patvirtina vieni kitus. Vertindamas nukentėjusiųjų motinos parodymus, teismas pripažino, kad jos parodymai, pasakojant apie skirtingus epizodus bei savo šeimos gyvenimo laikotarpius, yra chaotiški, tačiau iš esmės patvirtina visas esmines faktines nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad kasatorius, kritikuodamas nukentėjusiųjų ir jų motinos parodymus, cituoja tik tam tikras, selektyviai atrinktas šių parodymų ištraukas.

Tuo tarpu teismas, nustatydamas esmines faktines bylos aplinkybes, vertino šių parodymų visumą. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos teismo nustatytos nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas V. M., aplinkybės, aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo, pateikti argumentai, patvirtinantys teismo išvadas dėl V. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados logiškos, motyvuotos ir nekelia abejonių.

10. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nuosprendį pagrindė duomenimis, kurie nebuvo ištirti, paskelbti teisiamajame posėdyje ir dėl kurių nuteistasis neturėjo galimybės pasisakyti, t. y. pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasirėmė informacinės sistemos LITEKO duomenimis iš civilinės bylos Nr. 2-3549-874/2018. Teisėjų kolegija sutinka, kad tai prieštarauja BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimui grįsti nuosprendį tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, tačiau pažymi, kad šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas – šis teismas atnaujino įrodymų tyrimą, tenkino nuteistojo gynėjos prašymą pridėti prie bylos jos pateiktus duomenis (2018 m. vasario 5 d. civilinio ieškinio pareiškimą, (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo įrašą, 2017 m. gruodžio 29 d. susitarimą dėl nepilnamečio vaiko lankymo ir pasiėmimo tvarkos, (duomenys neskelbtini) gimimo įrašą, 2018 m. vasario 28 d. atsiliepimo į ieškinį kopiją, 2018 m. kovo 23 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį), šiuos duomenis teismo posėdyje ištyrė, taip suteikdamas tiek nuteistajam, tiek jo gynėjai galimybę dėl šių duomenų pasisakyti. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad minėtas pirmosios instancijos teismo padarytas BPK nuostatų pažeidimas sukliudė byloje priimti teisingus procesinius sprendimus.

11. Kasatorius nurodo, kad jo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus – neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų. Šie teiginiai nepagrįsti. BPK normos baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018 ir kt.).

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad į esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Priimtoje nutartyje teismas pasisakė dėl apeliantės ginčijamų nukentėjusiųjų ir liudytojos R. M. parodymų vertinimo ir motyvuotai patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nutartyje pasisakyta, kodėl teismas laiko, kad nukentėjusiosios bei jų motina buvo priklausomos nuo V. M., todėl delsė pranešti apie jo nusikalstamą elgesį, taip pat atsakyta į argumentus dėl veikų pripažinimo tęstinėmis, nuosprendyje pakeistų (susiaurintų) nusikalstamų veikų padarymo laikotarpių ir jų santykio su nuteistojo teisės į gynybą suvaržymu, bei pagrįstas senaties netaikymas nuteistajam.

Apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje ne tik aptarti prokurorės pateikti prašymai dėl kaltinimo pakeitimo, bet ir atsakyta į argumentą dėl veikų kvalifikavimo kaip tęstinės nusikalstamos veikos bei veikų padarymo laiko patikslinimo. Teismas nelaikė padarytų pakeitimų esminiais ar pasunkinančiais nuteistojo padėtį ir nutartyje išdėstė tokios išvados argumentus. Kasaciniame skunde V. M. apie tai nutyli, teigdamas, jog teismas ne taip suprato jo gynėjos apeliacinio skundo argumentą ir į jį neatsakė. Tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvių nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme ar BPK nutarties surašymui keliamų reikalavimų nesilaikymas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje.

Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų nepažeidė, pakankamai detaliai atsakė į esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, t. y. bylą išnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. M. bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, surašydami nuosprendį bei nutartį, nepadarė esminių BPK pažeidimų. Taip pat nebuvo pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimo procesą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl veikų pripažinimo tęstinėmis ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

13. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismas nepagrįstai jam inkriminuotas keturias veikas (tvirkinimo veiksmus) perkvalifikavo į dvi tęstines nusikalstamas veikas, taip iš esmės pasunkino nuteistojo padėtį, nes nebeliko pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini.

14. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal suformuotą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-31-788/2021). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog atskiri nusikalstamos veikos epizodai vienas nuo kito nutolę per nemažą laikotarpį, nėra pagrindas nepripažinti veikos tęstine, jei yra nustatyta, kad šiuos kaltininko veiksmus jungia bendra tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M. tvirkinimo veiksmus atliko prieš tas pačias nukentėjusiąsias, su kuriomis gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje, ir kad šios mergaitės dažnai tapdavo jo seksualizuoto elgesio objektu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, padarę išvadą dėl V. M. bendros tyčios tvirkinti nukentėjusiąsias nustatytais laikotarpiais ir šių veiksmų tęstinumo, teisės taikymo klaidos nepadarė.

15. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą nustato nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi baudžiamojo įstatymo redakcija, išskyrus tuos atvejus, kai naujesnė redakcija nustato trumpesnį senaties terminą (tokiu atveju baudžiamojo įstatymo pakeitimai, lengvinantys asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią) (kasacinė ‏‏‎nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-976/2020). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnyje, prieš nukentėjusiąsias E. B. (B.) ir V. D. nuteistasis padarė nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. kovo 13 d. Pagal šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių BK 153 ir 95 straipsnių redakcijas buvo nustatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Kita vertus, tiek pagal ankstesnį, tiek pagal galiojantį teisinį reguliavimą (BK 95 straipsnis), jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Byloje nustatyta, kad antrą tęstinę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnyje, V. M. padarė laikotarpiu nuo 2013 metų vasaros pradžios iki 2015 m. gruodžio 24 d. Pažymėtina, kad tęstinės nusikalstamos veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Todėl teismai, padarę išvadą, kad antroji nusikalstama veika nutraukė senaties eigą dėl pirmosios nusikalstamos veikos, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Kartu pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, net jeigu nuteistojo veiksmai, padaryti nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. kovo 13 d. ir nuo 2013 metų vasaros pradžios iki 2015 m. gruodžio 24 d., nebūtų pripažinti tęstiniais ir būtų kvalifikuojami atskirai (pagal pareikštą kaltinimą), taip pat nebūtų jokio pagrindo daryti išvados dėl suėjusios senaties. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistojo veiksmuose nustačius tęstinumo požymius, jo teisinė padėtis dėl to nepablogėjo, atvirkščiai, sumažėjo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų skaičius.

16. Pagrindas taikyti senatį kasaciniame skunde taip pat grindžiamas neva neteisingai nustatytu antrosios nusikalstamos veikos pradžios laiku. Antai teigiama, kad teismas turėjo nustatyti, jog šios veikos pradžios laikas yra ne 2013 m. vasara, bet 2014 m. vasara. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu, įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustato, todėl tokie teiginiai nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.

Dėl kaltinimo keitimo

17. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis) ir nuteistojo teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), nes kaltinimas byloje buvo keičiamas net kelis kartus, be to, teismas skundžiamame 2020 m. kovo 19 d. nuosprendyje nurodė kitokias (nei buvo nurodytos kaltinime) nuteistojo padarytų veikų faktines aplinkybes ir kitokią jų kvalifikaciją (tęstines veikas), neįspėdamas kaltinamojo apie tokią galimybę.

18. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Iš pacituotų normų turinio išplaukia išvada, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta perkvalifikavimo tvarka užtikrina tiek kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį, tiek ir teisę į gynybą. Taigi teismas, keisdamas faktinį kaltinimo turinį ar teisinį kaltinime nurodytų veikų kvalifikavimą, turi įvertinti tų keitimų reikšmę kaltinamojo teisės į gynybą kontekste, t. y. ar gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020, 2K-215-976/2020).

19. Nors nagrinėjamoje byloje buvo ne kartą keičiamas kaltinimas (prokuroras pateikė net tris prašymus pakeisti kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, vieną kartą teismas savo iniciatyva pranešė proceso dalyviams apie tokio keitimo galimybę), tai nesuteikia pagrindo daryti išvados dėl kaltinamojo procesinių teisių (žinoti kaltinimo turinį ir teisės į gynybą) pažeidimo. Pateikus 2019 m. liepos 2 d. ir 2019 m. lapkričio 29 d. prašymus dėl kaltinimo pakeitimo, teismas skyrė pertraukas, suteikdamas nuteistajam ir jo gynėjai laiko pasiruošti gynybai; pateikus 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, gynyba tokios pertraukos atsisakė, nes pakeitimas buvo nežymus. Šiais prokuroro prašymais kaltinimo esmė nesikeitė, tik buvo tikslinamos jo detalės. Vieną kartą (2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi) teismas savo iniciatyva atnaujino įrodymų tyrimą, nes nustatė, kad gali keistis kaltinamajam inkriminuoto BK 153 straipsnio redakcija, taip suteikė gynybai laiko įvertinti šią informaciją ir parengti atitinkamą gynybinę poziciją. Tokia proceso eiga paaiškinama tuo, kad per vertinamų įvykių laikotarpį keitėsi BK normų redakcijos, susidurta su sunkumais nustatant ir tikslinant gana seniai padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų laiką ir kai kurias aplinkybes. Taigi procesiniai veiksmai keičiant kaltinimą vertintini ne kaip kaltinamojo procesinių teisių varžymas, bet kaip pastangos kuo tiksliau suformuluoti nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, sudaryti sąlygas tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui ir užtikrinti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį bei nuo jo gintis.

20. Vis dėlto tenka pripažinti, kad visiškai išvengti „procesinio netikėtumo“ priimant nuosprendį teismui nepavyko, nes apkaltinamajame nuosprendyje buvo patikslintas nusikalstamų veikų padarymo laikas; vienas epizodas buvo papildytas aplinkybe, kad kaltinamasis ne tik vieną kartą rankomis lietė nukentėjusiajai krūtinę, bet ir gulėjo ją apkabinęs, lietė ir kitas kūno dalis; pripažintas tęstinis nusikalstamų veikų pobūdis, taigi sumažėjo inkriminuotų nusikaltimų skaičius (nuo penkių iki trijų). Apie šių keitimų galimybę gynybai iš anksto pranešta nebuvo.

Nors dėl sumažėjusio inkriminuotų veikų skaičiaus kaltinamojo teisinė padėtis buvo sušvelninta, o faktinės aplinkybės pakeistos nežymiai ir nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui įtakos neturėjo, tai laikytina kaltinimo keitimo taisyklių (BPK 255 ir 256 straipsniai) pažeidimu. Kita vertus, šis procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, be to, proceso metu jis buvo ištaisytas. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas kartu su pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu nesibaigė, nuteistojo gynėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame buvo aptariama ir šio procesinio pažeidimo neigiama reikšmė kaltinamojo teisinei padėčiai.

Atitinkami argumentai pateikti ir kasaciniame skunde. Taigi gynyba turėjo procesines galimybes ginčyti pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje atsiradusias kaltinimo korekcijas ir šiomis galimybėmis pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuos argumentus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje tik patikslino faktines aplinkybes ir tai esminės reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui neturėjo, taip pat atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl pasunkėjusios nuteistojo teisinės padėties.

Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Susipažinus su kaltinimo turinio keitimo duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, kad gynyba dėl apkaltinamajame nuosprendyje atsiradusių pakeitimų būtų buvusi iš esmės kitokia. Viso proceso metu nuteistasis V. M., gindamasis nuo jam pareikštų kaltinimų, apskritai neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas; jo gynyba niekaip nebuvo susijusi su nustatytais nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiais ar padarytų veiksmų tęstiniu ar netęstiniu pobūdžiu.

Be to, pripažindamas jo padarytas nusikalstamas veikas tęstinėmis ir nuteisdamas jį už tris, o ne penkias nusikalstamas veikas bei sutrumpindamas nusikalstamų veikų laikotarpius, pirmosios instancijos teismas iš esmės sumažino V. M. pareikštų kaltinimų apimtį.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagrindas naikinti ar keisti šioje byloje priimtus procesinius sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas