2021-01-06 Nr. AB-494-3-62-3-00663-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. TA-23-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00663-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (V. S.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), priteisti 7 000 Eur neturtinę žalą. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. kovo 6 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Buvo apgyvendintas 11 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kuri buvo apie 32 kv. m ploto, joje gyveno 20 nuteistųjų. Dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Patalpoje nebuvo ventiliacijos, vėdinti buvo galima tik atvėrus langus. Gana ilgą laiką teko gyventi nesuremontuotoje patalpoje, nuo lubų krito tinkas, nuo sienos buvo nuplyšę tapetai, grindys išklotos kartoninėmis plokštėmis, kaupėsi pelėsis, patalpoje buvo nemalonus kvapas. Nebuvo evakuacinio išėjimo, neįrengta priešgaisrinė sistema. Patalpose veisėsi graužikai, tarakonai ir blakės. Chemikalais parazitus purkšdavo kartą per pusę metų, bet tai buvo neefektyvu.

1.2. Ne kartą kreipėsi į gydytoją dėl blakių įkandimo, išbėrimo, alergijos, galvos skausmo. Taip pat kreipėsi į būrio viršininką dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. 2016 m. birželio 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 11 būrio 4 brigadą. Šioje patalpoje taip pat teko per mažai ploto – patalpos plotas buvo apie 75 kv. m, joje gyveno 36 nuteistieji. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, didžiulius išgyvenimus, pažeminimą, dvasines kančias, depresiją. Ne kartą kreipėsi į psichologus bei psichiatrą.

2. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. Ginčo laikotarpiui turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pravieniškių PN-AK užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą tvarką. Laisvės atėmimo vietose esantys asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu. Jei gyvenamosiose patalpose gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), jos būtų švarios ir nebūtų pašalinių kvapų. Įstaiga užtikrina tinkamą sienų, lubų ir grindų būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Pravieniškių PN-AK patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete.

2.2. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę 2-me sektoriuje, ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl didelių nepatogumų, išgyvenimų, pažeminimo, dvasinių kančių ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl odos bėrimo, galvos skausmo, padidėjusio kraujospūdžio. Dėl blakių sukandžiojimo, alergijos, nemigos bei kitų sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

III. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visumą bei teisinį reguliavimą, pritaikęs ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 20 d., konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK nepateikus įrodymų apie tai, jog buitiniai parazitai Pravieniškių PN-AK buvo tinkamai naikinami, atsakovo atstovo veiksmai vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, yra pagrindas pripažinti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas dėl Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

5. Teismas vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

IV. 6. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti neturtinę žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Pareiškėjas gyvena perpildytuose būriuose, kuriuose jam neužtikrinama minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Šių patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, be to, nėra poilsio kambario. Baldai yra pasenę.

6.2. Kratos atliekamos netinkamai, jų metu išmėtomi daiktai, sulaužomi baldai. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų laikymo sąlygas. Pataisos namų biblioteka yra pasenusi. Pažeidimai yra tęstiniai, prašo atnaujinti senaties terminą.

6.3. Gyvenamosiose patalpose nėra mechaninės ventiliacijos, kaupiasi drėgmė, pradarius langus, nuteistieji suserga.

7. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

7.1. Apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

7.2. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme.

7.3. Apeliantas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 6 d.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai skundžiamu sprendimu, pritaikęs ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 20 d., konstatavo, jog Pravieniškių PN-AK nepateikus įrodymų apie tai, kad buitiniai parazitai Pravieniškių PN-AK buvo tinkamai naikinami, atsakovo atstovo veiksmai vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Kitų pareiškėjo teisių pažeidimų teismas nenustatė.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, žalos atlyginimo būdu, taip pat nesutinka su išvada, kad jam buvo užtikrinama minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, nurodo kitus jo teisių pažeidimus, taip pat prašo atnaujinti senaties terminą, teigdamas, jog pažeidimai buvo tęstiniai.

11. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

12. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pritaikytu ieškinio senaties terminu, teigdamas, kad pažeidimai buvo tęstiniai. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. kovo 20 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 20 d. atmetė kaip nepagrįstą.

14. Sprendžiant dėl žalos pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės normų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, dėl kurių skundėsi pareiškėjas, taigi išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, nes aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų nepateikta.

16. Primintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais buvo paneigtos minėtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2019 m. kovo 6 d. jam teko 3,37 kv. m gyvenamojo ploto, o 2019 m. kovo 6 d. pareiškėjui teko 11,23 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pareiškėjui gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu teko nuo 3,17 kv. m iki 11,23 kv. m. Todėl byloje visiškai teisingai konstatuota, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Padarytą išvadą apie ploto pakankamumą patvirtina byloje esanti medžiaga (b. l. 19, 20–21, 41). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

18. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Taigi darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, kad gyvenamosiose patalpose nėra mechaninės ventiliacijos, kaupiasi drėgmė, pradarius langus, nuteistieji suserga. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys paneigia pareiškėjo minėtą nusiskundimą, t. y. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. 77-603 patvirtina, kad patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama per langus (b. l. 20–21), be to, pareiškėjas dėl drėgmės ir (ar) netinkamai veikiančios ventiliacijos į įstaigos administraciją ar kitas institucijas, bylos duomenimis, nesikreipė. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio minėtu aspektu, be to, bylos duomenys iš esmės paneigia pareiškėjo nusiskundimą dėl mechaninės ventiliacijos nebuvimo ir besikaupiančios drėgmės. Apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padarytų argumentų nepateikta.

20. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

22. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-442/2020 ir kt.).

23. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai (žr. šios nutarties 4, 9 p.) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių gana trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju nepriteistinas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. teigia, kad nėra poilsio kambario, baldai yra pasenę, kratos atliekamos netinkamai, jų metu išmėtomi daiktai, sulaužomi baldai, pareiškėjas nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų laikymo sąlygas, pataisos namų biblioteka pasenusi. Šiais aspektais skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės negali keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kurie nebuvo nurodyti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

25. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė