2017-03-07 Nr. AB-5543-3-61-3-04718-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-399-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04716-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 24 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. ir 2015 m. jis buvo nuolat etapuotas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą. Konvojavimo mašinose nebuvo saugos diržų. Pareiškėjas turėjo sėdėti su kitais konvojuojamais asmenimis ant lentos, kurios ilgis buvo apie 2 m, o plotis – 20 cm. Konvojavimo metu tekdavo stovėti, nes automobilyje trūkdavo vietos. Konvojavimo automobiliuose nebuvo šildymo sistemos, jie neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didžiulę moralinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą.

Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 13 d. teismui pateikė skundą, kuriame nesutiko su senaties termino taikymu jo reikalavimui ir teigė, kad toks terminas neegzistuoja, nurodė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95, 100 ir 135 straipsnius.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad konvojavimas vyko specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitiko higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose buvo įrengtos vėdinimo, šildymo ir apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Konvojavimui skirtas specialusis transportas buvo naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu (su paskirties nurodymu) ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis (su transporto priemonės paskirties nurodymu). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyrius visam Tarnybos specialiosios paskirties transportui atliko dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus ir nenustatė, kad aplinka būtų buvusi netinkama asmenims konvojuoti. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportu vyko tik leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentavo. Skundai konvojavimo metu buvo registruojami konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų. Be to, nebuvo objektyvių duomenų, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar kilusios neigiamos pasekmės. Nebuvo ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl šiuo atveju neegzistavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą dėl Tarnybos veiksmų iki 2012 m. rugsėjo 28 d.

Tarnyba 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. 47SD-1641 nurodė, kad, pagal Dokumentacijos planą, patvirtintą Tarnybos vado 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 47D-2, konvojuojamų asmenų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus. Tarnyba taip pat nurodė neturinti duomenų apie pareiškėjo konvojavimą 2015 metais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė jam priteisti žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2003 m. iki 2008 m. ir 2015 m., o skundą teismui išsiuntė 2015 m. rugsėjo 24 d. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas buvo konvojuotas netinkamomis sąlygos ir patyrė skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, juo labiau, kad, kaip teigia, buvo konvojuotas ne vieną kartą, jis galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė, ir jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galbūt pažeistų savo teisių negynė teismine tvarka. Pareiškėjo teiginiai, kad ieškinio senatis neegzistavo, buvo nepagrįsti ir todėl atmestini. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas nesutiko su ieškinio senatimi, negalėjo būti vertinama kaip prašymas atnaujinti ieškinio senatį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimų praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti, o teismas ex officio (lot. – iš pareigos) šio pagrindo nenustatė. Atsakovui prašant taikyti senatį, reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. rugsėjo 23 d. taikytina ieškinio senatis. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino tik skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Tarnybos veiksmų, konvojuojant jį 2015 m.

Teismas pastebėjo, kad, atsižvelgiant į Dokumentacijos planą, patvirtintą Tarnybos vado 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 47D-2, konvojuojamų asmenų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus. Taigi, Tarnyba neturėjo pareigos Konvojuojamųjų apskaitos žurnalų, Konvojuojamų pranešimų žurnalų saugoti ilgiau nei 3 metus.

Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo konvojuotas, jo manymu, netinkamomis sąlygomis, nepateikus jokių duomenų (kreipimųsi į administraciją, prašymų ar skundų dėl konvojavimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu), negali pagrįsti, kad Tarnyba pažeidė Konvojavimo taisyklių reikalavimus ir atliko neteisėtus veiksmus. Konvojavimas vykdomas laikantis Konvojavimo taisyklių reikalavimų, o asmenų konvojavimas buvo fiksuojamas žiniaraščiuose, juos konvojuojant specialiais automobiliais. Be to, pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius ir apie tai, kad jis ginčo laikotarpiu (2015 m.) buvo konvojuotas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Tarnyba teigė neturinti duomenų, jog konvojavo pareiškėją 2015 m. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Tarnybos teiginiais, o pareiškėjas šių teiginių nepaneigė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo konvojuotas 2015 m., todėl jo atžvilgiu Tarnyba negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų.

Teismas akcentavo, jog, nenustačius neteisėtų Tarnybos veiksmų, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas buvo betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala bei priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 str.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ir prašo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, tokiu sprendimu teismas parodė, jog nusikaltimai yra atleidžiami. Pareiškėjas pabrėžia, kad konvojavimo automobiliai tikrai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir todėl jis patyrė didžiulę neturtinę žalą. Ši žala buvo padaryta tyčia, todėl nei teisės pažeidimo pripažinimas, nei atsiprašymai negali būti laikomi satisfakcija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad galimų pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galbūt pažeistų savo teisių negynė. Be to, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Akivaizdu, jog pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui Vaidui Stalioniui, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad daliai pareiškėjo reikalavimų taikytinas ieškinio senaties terminas, o kiti reikalavimai buvo nepagrįsti.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad konvojavimo sąlygas asmuo patiria kiekvieno konvojavimo metu. Pareiškėjo nusiskundimai dėl konvojavimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (pykinimas, vietos trūkumas ir kt.), kurių konvojuojamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu ir kiekvieną kartą būdamas konvojuojamas, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, apytiksliai nuo 2003 m. iki 2008 m. ir 2015 m. konvojuotas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiais Tarnybos automobiliais, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 24 d. (žyma ant voko, b. l. 2), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2012 m. rugsėjo 23 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl jis praleido ieškinio senaties terminą, ir neprašė šio termino atnaujinti. Pareiškėjo teiginys, kad, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95, 100 ir 135 straipsniais, ieškinio senatis neegzistavo, atmestinas, kadangi Baudžiamasis kodeksas reglamentuoja baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, o šiuo atveju yra spendžiama dėl atsakovo civilinės (deliktinės) atsakomybės ir pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuriam CK nustatytas ieškinio senaties terminas yra taikomas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, ex officio (lot. – iš pareigos), nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo buvo atmesti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2012 m. rugsėjo 23 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į žalos atlyginimą už 2015 m.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tarnybos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Šioje byloje pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių atvejų, kai pareiškėjas buvo Tarnybos konvojuotas 2015 m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Tarnybos 2015 m. spalio 26 d. raštas „Dėl įrodymų pateikimo“, b. l. 10), su šia aplinkybe sutinka. Pastebėtina, kad pareiškėjas teigė 2015 m. buvęs konvojuotas, tačiau šio laikotarpio nepatikslino, t. y. bent apytiksliai nenurodė, kiek kartų ir kada. Pareiškėjas minėtos aplinkybės neneigė ir apeliaciniame skunde, nepateikė jokių ją paneigiančių įrodymų. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Tarnyba 2015 m. pareiškėją konvojavo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atitinkamai Tarnyba negalėjo pareikšėjo konvojuoti netinkamomis sąlygomis, t. y. Tarnybą pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą atmestinas.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 20 d. posėdžio protokolo administracinėje byloje Nr. I-171-662/2009, kuriame neva užfiksuota kaip teismo posėdžio metu KD (tikriausiai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) atstovas paaiškino, kad KD ne visada gali išspręsti nuteistųjų problemas, pažymėtina, jog teisėjų kolegijai nėra aišku, kodėl pareiškėjas pageidavo, kad į minėtą protokolą būtų atsižvelgta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje nevertinti jokie Kalėjimų departamento veiksmai (neveikimas), ginčo šalys šioje byloje ir pareiškėjo nurodytoje byloje yra skirtingos. Be to, pareiškėjo nurodytoje byloje ginčas kilo dėl iš nuteistojo kratos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu paimtų daiktų negrąžinimo, todėl minėtas ginčas nebuvo tapatus nagrinėjamam šioje byloje. Remiantis tuo, laikytina, kad pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 20 d. posėdžio protokolas administracinėje byloje Nr. I-171-662/2009 nagrinėjamai bylai nėra aktualus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė