2013-07-05 Nr. AB-3412-3-62-3-00566-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1384/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00566-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. P., Ž. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilpros investicija“ su skundu (I t., b. l. 3−11) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti kaip nepagrįstą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. T-395 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Taip pat pateikti prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo galiojimą, kol bus išnagrinėta ši administracinė byla bei išreikalauti iš atsakovo Sprendimu patvirtintą detalųjį planą ir su jo rengimu susijusią informaciją.

Nurodė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. A-145 buvo patvirtintas 1200 kv. m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 2400 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas (toliau – ir 2004 metų detalusis planas). Pagal šį planą minėti sklypai buvo sujungti ir nustatytas įvažiavimo įrengimas valstybinėje žemėje. Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) 2004 m. gruodžio 7 d. ir 2004 m. liepos 26 d. išdavė statybos leidimus Nr. 38-5 IT 275-215 ir Nr. 38-5 IT 174-111/2 atitinkamai automobilių stovėjimo aikštelės ir komercinio pastato (duomenys neskelbtini) statybai (toliau – ir statybos leidimai).

Statybos leidime automobilių stovėjimo aikštelei, buvo suprojektuotas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) prospekto per valstybinę žemę, kuri Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 02-4106 buvo grąžinta L. L.. Pagal statybos leidimus, sklype (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas komercinis pastatas ir automobilių stovėjimo aikštelė, taip pat nutiestas privažiavimas iki sklypo per valstybinę žemę, kaip buvo nurodyta 2004 metų detaliajame plane. 2005 m. kovo 10 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, komercinis pastatas (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas tinkamu naudoti.

Kaip minėta, Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu L. L. atkurta nuosavybės teisė į sklypą, kuriame nutiestas ginčo įvažiavimas. 2006 m. rugsėjo 5 d. L. L. šį sklypą pardavė M. ir Ž. P.. Pareiškėjas kelis kartus raštu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) ir į M. P., siūlydamas nustatyti servitutą Ž. ir M. P. nuosavybės teise priklausančioje sklypo dalyje, kurioje jau yra nutiestas įvažiavimas. Nei atsakovas, nei M. P. nesutiko su UAB „Vilpros investicija“ pateiktais pasiūlymais.

Pareiškėjas dalyvavo ginčijamo plano svarstymo su visuomene procedūrose ir išreiškė savo neigiamą poziciją dėl M. P. rengiamo detaliojo plano teisėtumo, tačiau nei Savivaldybė, nei M. P. nereagavo į pareiškėjo siūlymus ir rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniuose nenustatė servitutų vieninteliam keliui iki pareiškėjui priklausančio pastato. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 6 d. Kauno miesto apylinkės teismui buvo pateiktas ieškinys, kuriuo prašoma: nustatyti kelio servitutą, M. P. ir Ž. P. nuosavybės teise valdomo sklypo dalyje, kurioje yra įrengtas įvažiavimas į UAB „Vilpros investicija“ nuosavybės teise valdomą pastatą.

Ši byla dar neišnagrinėta. Skundžiamu Sprendimu Kauno miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) patvirtino detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas), pagal kurį 2 300 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 3 375 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) sujungiami į vieną 5 675 kv. m žemės sklypą, nustatomas naujai suformuoto žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo rėžimas. Pastarajame Detaliajame plane (jo brėžinyje) nėra nurodyta jokių sprendinių nurodančių pareiškėjo teisėtai įrengtą įvažiavimą prie pareiškėjo nuosavybės teise valdomo pastato.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas, kuriuo patvirtintas Detalusis planas prieštarauja teisės aktams: Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. D1-239 patvirtintoms Detaliųjų planų rengimo taisyklėms (toliau – ir Taisyklės), todėl turi būti panaikintas. Detaliajame plane nėra nustatytas vienas esminių teritorijų planavimo dokumento sprendinių – kelio servitutas, kuris būtinas siekiant išsaugoti pareiškėjo galimybę patekti į jam priklausantį pastatą.

Atkreipė dėmesį, jog pagal išduotą statybos leidimą pastatyti statiniai ir privažiavimas prie pastato yra aiškiai išreikšti statinių projekte ir klausimas dėl jų atitikties teisės aktų reikalavimams išspręstas pripažįstant statinį tinkamu naudoti. Statiniai pastatyti taip, kad atitiktų projektavimo sąlygas ir nepažeistų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Pažymėjo, kad pripažįstant statinius tinkamais naudoti dalyvavo tiek Kauno apskrities viršininko administracijos, tiek Savivaldybės atstovai, kurie parašais patvirtino, kad pastatas ir kiti statiniai yra tinkami naudoti.

Teigė, kad atsakovas pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias detaliųjų planų rengimą tuo, jog ignoravo nurodymą atsižvelgti į visas aplinkybes − Sprendime nenustatytas vienas privalomųjų teritorijos tvarkymo (naudojimo rėžimo) reikalavimų − nėra nurodyta servituto, pareiškėjo teisėtai įrengtam ir valdomam keliui. Šis įvažiavimas yra vienintelis patenkant prie pareiškėjo nuosavybės teise valdomo pastato ir įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Pareiškėjo teisinis suinteresuotumas šioje byloje pasireiškia tuo, kad skundžiamu Sprendimu patvirtintus detaliojo plano sprendinius, pažeidžiamos pareiškėjo kaip ginčo įvažiavimo savininko teisės, nes tretieji suinteresuoti asmenys ir kiti asmenys gali išardyti teisėtai įrengtą įvažiavimą, taip sunaikinant pareiškėjo nuosavybę ir pažeidžiant jo teises naudotis pastatu.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 6−10), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjui priklausantys žemės sklypai buvo suprojektuoti Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 136 ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Iki šių žemės sklypų buvo numatyti privažiavimai valstybinėje žemėje, kurie pažymėti ir kadastrinių matavimų pagrindu parengtuose žemės sklypų planuose. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. A-1457 buvo patvirtintas 2004 metų detalusis planas, pagal kurį žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sujungiami į vieną žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nustatytas naujai suformuoto žemės sklypo bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini) statybos reglamentas. 2004 metų detaliajame plane įvažiavimas į sklypus taip pat numatytas valstybinėje žemėje, kaip nurodyta detaliojo plano aiškinamajame rašte:

„Sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribų planuose nurodytų „projektuojamų kelių“ atsisakoma. Planuojamas vienas įvažiavimas į abu sklypus iš (duomenys neskelbtini) prospekto, kaip buvo numatyta sklypo (duomenys neskelbtini) ribų plane“. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-3642 patvirtintu žemės sklypo planu. Rengiant šį žemės sklypą, buvo atsižvelgta į Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gretimų žemės sklypų ribas, taip pat į projektuojamą privažiavimą prie pareiškėjo žemės sklypų.

Tarp pareiškėjo žemės sklypų ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) buvo palikta laisva, pravažiavimui skirta, valstybinės žemės teritorija. Teigė, kad pareiškėjas įvažiavimą į savo žemės sklypus įsirengė ne pravažiavimui numatytoje valstybinės žemės dalyje, o už šios teritorijos, kuri vėliau buvo suplanuota ir grąžinta kaip laisva (neužstatyta) žemė pretendentams nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Pažymėjo, kad pareiškėjui priklausančių žemės sklypų privažiavimas valstybinėje žemėje buvo numatytas, tačiau nėra duomenų, kad įvažiavimo įrengimui būtų išduotas statybos leidimas, taip pat valstybinės žemės patikėtinio sutikimas įrengti įvažiavimą valstybinėje žemėje.

Nekilnojamojo turto registre įvažiavimas kaip statinys nėra įregistruotas. Taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų išasfaltuotų privažiavimo kelių teisėtumą ir pareiškėjo nuosavybės ar naudojimo teisės įgijimo faktą, todėl nėra pagrindo apriboti gretimo žemės sklypo naudojimą, nustatant servitutą. Pareiškėjas įvažiavimą įrengė už jam priklausančių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribų. Šiuose žemės sklypuose esančių statinių projektinėje dokumentacijoje nėra duomenų, patvirtinančių įvažiavimo suformavimo teisėtumą.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog valstybinės žemės dalimi, kurioje įsirengė įvažiavimą, pareiškėjas naudojosi teisėtai, jog ši teritorija jam buvo išnuomota, suteikta naudotis neatlygintinai ar kitais teisės aktų nustatytais pagrindais. Nei projektinėje dokumentacijoje, nei 2005 m. kovo 10 d. komercinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte tokių statinių kaip įvažiavimas statyba aptarta nebuvo. Teigė, kad vien ta aplinkybė, jog galimybė įsirengti įvažiavimą valstybinėje žemėje buvo pažymėta pareiškėjo žemės sklypų detaliajame plane, nesuteikė pareiškėjui teisės jo statyti ginčo teritorijoje.

Pareiškėjo nurodyti įvažiavimai nebuvo suformuoti kaip nekilnojami daiktai bei įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo ginčyti Tarybos Sprendimo, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, motyvuojant, tuo jog nėra nustatytas servitutas. Pažymėjo, jog pagal planus pareiškėjas turi galimybę įsirengti įvažiavimą į savo žemės sklypus iš (duomenys neskelbtini) prospekto nenaudodamas privačių žemės sklypų, taip pat tarp pareiškėjo ir ginčijamo detaliuoju planu suformuoto žemės sklypo yra paliktas valstybinės žemės sklypas įvažiavimams suformuoti.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į detaliojo plano organizatorių M. P. dėl rengiamo detaliojo plano sprendinių, prašydamas sprendiniuose numatyti servitutą planuojamoje teritorijoje esančiam įvažiavimui, kuris reikalingas norint patekti prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių statinių. M. P. 2008 m. liepos 2 d. raštu Nr. 08-07-02 pareiškėją informavo, jog į jo pasiūlymus nebus atsižvelgta. Šį raštą, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 37 punktą, pareiškėjas galėjo apskųsti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

Darė išvadą, jog tvirtinant Detalųjį planą taisyklės pažeistos nebuvo, 2011 m. vasario 7 d. Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius išdavė ginčo Detaliojo plano Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, išvada buvo teigiama, tad pasiūlyta Detalųjį planą tvirtinti. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas, tačiau Detaliojo plano patikrinimo išvados ir atsakymo taip pat neskundė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą (III t., b. l. 56−58), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) galiojusiame ginčo įvažiavimo statymo metu, buvo imperatyviai nurodyta, kas turi teisę būti statytoju, aptartas šios teisės įgyvendinimas. Asmuo turi teisę būti statytoju ir šią teisę įgyvendinti gali tik tada, kai žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais pagrindais. Pareiškėjas nebuvo sudaręs tos valstybinės žemės dalies, kurioje įrengtas įvažiavimas, nuomos sutarties, jam taip pat nebuvo suteikta teisė lygintinai ar kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais naudotis ta dalimi, valstybinės žemės patikėtinis nėra davęs sutikimo kelio statybai valstybinėje žemėje, nėra gauti žemės sklypo, kuriame pastatytas įvažiavimas, savininkų sutikimai. Todėl pareiškėjas negali būti pripažįstamas teisėtu įvažos statytoju. Pareiškėjas nepateikė parengto ir suderinto įvažos įrengimo projekto ir statybos leidimo. Nurodė, kad Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovas 2011 m. rugsėjo 20 d. UAB „Vilpros investicija“ surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo nustatyta, kad susisiekimo komunikacija, asfalto dangos, tarp sklypų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, yra pastatytos savavališkai. 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimu UAB „Vilpros investicija“ nustatytas terminas ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 22 d. nugriauti įvažą (įvažiavimą). Pastarieji aktai yra nenuginčyti ir galiojantys, taigi pareiškėjo pastatytas įvažiavimas yra savavališkas statinys, o ne teisėtai pastatytas ir valdomas kelias. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato prievolės nustatyti servitutą, net jei jis numatytas teritorijos planavimo dokumente. Akcentavo, jog pareiškėjas turi galimybę valstybinėje žemėje įsirengti kitą įvažiavimą ir taip patekti prie savo statinių. Teigė, kad servituto nenumatymas Detaliajame plane, nedaro jo negaliojančiu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu (III t., b. l. 150−156) pareiškėjo UAB „Vilpros investicija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs bylos medžiagą teismas pažymėjo, kad galima teigti, jog pareiškėjas įvažiavimą į savo žemės sklypus įsirengė ne pravažiavimui numatytoje valstybinės žemės dalyje, o už šios teritorijos, kuri vėliau buvo suplanuota ir grąžinta kaip laisva (neužstatyta) žemė pretendentams nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Atkreipė dėmesys į tai, kad teritorijų planavimas yra ne laisvai vykdomas, o teisės aktais reglamentuotas procesas, kurio metu derinami valstybės, savivaldybės, žemės sklypo naudotojo ir visuomenės (suinteresuotų asmenų) interesai dėl planuojamo žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygų.

Būtina ir privaloma planavimo proceso sąlyga − teritorijų planavimas turi būti vykdomas teritorijų planavimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Taisyklių 8 punktu, pažymėjo, kad detaliojo plano rengimo etapo esamos būklės analizės stadijos metu (Taisyklių 27.2.1. punktas) vertinamas esamos teritorijos (žemės sklypų) užstatymas, inžineriniai tinklai, gatvės, želdiniai, gamtos ir kultūros paveldo objektai, nustatomos teritorijos plėtros tendencijos, probleminės situacijos.

Rengiant detalųjį planą privaloma vadovautis ir planuojamo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Teismas vertino, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Žemės sklypo plane M 1:500 (patikrintas ir suderintas Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. vasario 14 d.) sklype nėra pažymėto privažiavimo ar kitokio kelio. Projektuojamas kelias pažymėtas už sklypo ribų. Įrašų apie kelią nėra ir Nekilnojamojo turto registre.

Specialiosiose naudojimo sąlygose kelias ar privažiavimas neminimi, servitutai sklypui nėra nustatyti. Pareiškėjo nurodytas įvažiavimas niekada nebuvo suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, jog tarnaujančiojo daikto savininko teisė nekliudomai naudotis savo nuosavybe gali būti ribojama tik esant svarbioms priežastims: „Vien kito asmens egzistuojantis interesas naudotis svetimu daiktu vien dėl to, kad jam taip naudingiau ir patogiau, nebūtų pakankamas pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę“ (2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2005).

Teismas pažymėjo, jog byloje pateikti teritorijų planavimo dokumentai bei žemės sklypų planai patvirtina, jog pareiškėjas turi galimybę įsirengti įvažiavimą į savo žemės sklypus iš (duomenys neskelbtini) prospekto nenaudodamas privačių žemės sklypų, be to, tarp pareiškėjo ir ginčijamu Detaliuoju planu suformuoto žemės sklypo yra paliktas valstybinės žemės sklypas įvažiavimams suformuoti. Teismas taip pat vertino, jog pareiškėjas kreipėsi į detaliojo plano organizatorių M. P. dėl rengiamo detaliojo plano sprendinių, prašydamas sprendiniuose numatyti servitutą planuojamoje teritorijoje esančiam įvažiavimui, tačiau M.

P. 2008 m. liepos 2 d. raštu pareiškėją informavo, jog į jo pasiūlymus nebus atsižvelgta. Pareiškėjas nepasinaudojo teise šį raštą skųsti. Tvirtinant Detalųjį planą Taisyklės nebuvo pažeistos. 2011 m. vasario 7 d. Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius išdavė ginčo detaliojo plano Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą, Išvada yra teigiama, tad pasiūlyta detalųjį planą tvirtinti, pareiškėjas apie tai informuotas, tačiau patikrinimo išvados taip pat neskundė. Teismas pažymėjo jog tai, kad nuosavybės teise valdomame žemės sklype yra įrengtas kelias (privažiavimas), turi būti vertinama ir Statybos įstatymo nuostatų kontekste.

Rėmėsi Statybos įstatymo 3 straipsnio (Teisė būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimas) 2 dalimi. Vertinta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. A-1457 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kurio sprendiniuose numatytas įvažiavimo kelio įrengimas valstybinėje žemėje. Tačiau detaliojo plano sprendiniai nėra įgyvendinami tiesiogiai. Tam, kad žemės sklype būtų galima statyti numatytus pastatus ir įrengti privažiavimą, statytojas turi turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą projektą.

Detaliajame plane sklypas privažiavimo įrengimui nėra suformuotas, todėl negalėjo būti išnuomotas ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka suteiktas kam nors naudotis. Ši detaliajame plane parodyta teritorija detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu buvo valstybės nuosavybė, todėl dėl šios teritorijos naudojimo buvo privalu gauti valstybinės žemės valdytojo − Kauno apskrities viršininko sutikimą. Sprendime nurodyta, kad nors žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano brėžinyje įvažiavimas (rašoma kelias) atitrauktas nuo sklypo (duomenys neskelbtini) apie 6,0 metrų atstumu, tačiau detaliojo plano aiškinamajame rašte parašyta, kad planuojamas vienas įvažiavimas į abu sklypus iš (duomenys neskelbtini) prospekto, kaip buvo numatyta sklypo (duomenys neskelbtini) ribų plane.

Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų plane projektuojamas kelias parodytas apytiksliai 1,0 metro atstumu nuo sklypo ribos. Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnyje numatyta, kad teritorijų planavimo dokumento sprendinys − raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką. Tokiu būdu, detaliojo plano sprendinius sudaro dvi dalys, tai yra aiškinamasis raštas ir brėžiniai (jų visuma), todėl tai, kas pavaizduota brėžinyje ir aprašyta aiškinamajame rašte, skirtis negali.

Įvertinęs byloje pateiktą ekspertinį tyrimą ir tyrimo metu padarytas išvadas, teismas teigė, kad įvažiavimo vieta pakeista. Taip pat vertinta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl galima teigti kad registracijos metu žemės sklype privažiavimo nebuvo (nėra įrašų registracijos dokumentuose ir žemės sklypo plane), o įregistravus nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, be sklypo savininkų žinios ir nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto kelias (privažiavimas) negalėjo būti statomas.

Net ir tuo atveju, jei kelio (privažiavimo) projektas buvo suderintas, tačiau iki statybos pradžios pasikeitė žemės sklypo nuosavybės forma, iš valstybinės žemės suformavus žemės sklypą šis sklypas tapo privačia nuosavybe, kelias (privažiavimas) negalėjo būti statomas be žemės sklypo savininkų sutikimo. Įrengti privažiavimo kelią valstybinėje žemėje buvo būtinas valstybinės žemės valdytojo, t. y. Kauno apskrities viršininko sutikimas raštu. Tokio sutikimo nagrinėjimui pateiktoje žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano byloje nėra.

Teismas darė išvadą, kad kelio ar privažiavimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dokumentuose nėra, todėl, sklype įrengtas privažiavimas kaip privaloma sąlyga naudoti šį kelią servituto ar kitais trečiųjų asmenų tikslais negali būti vertinamas, o teritorija gali būti naudojama žemės sklypo savininkų reikmėms. Pareiškėjo nurodyti įvažiavimai nebuvo suformuoti bei įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka, atitinkamai nėra teisinio pagrindo ginčyti Detalųjį planą, motyvuojant, kad Savivaldybė negalėjo tvirtinti Detaliojo plano, nenustačius šiems statiniams eksploatuoti reikalingo servituto.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi. Išanalizavęs byloje esančią medžiagą ir išklausęs šalių pasisakymų. apibendrino, jog pareiškėjui priklausančių žemės sklypų privažiavimas valstybinėje žemėje buvo numatytas, tačiau nėra duomenų, kad įvažiavimo įrengimui būtų išduotas statybos leidimas, taip pat valstybinės žemės patikėtinio sutikimas įrengti įvažiavimą valstybinėje žemėje. Nekilnojamojo turto registre įvažiavimas kaip statinys nėra įregistruotas. Taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų išasfaltuotų privažiavimo kelių teisėtumą ir pareiškėjo nuosavybės ar naudojimo teisės įgijimo faktą, todėl nėra pagrindo apriboti gretimo žemės sklypo naudojimą, nustatant servitutą. Pareiškėjas įvažiavimą įrengė už jam priklausančių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribų. Šiuose žemės sklypuose esančių statinių projektinėje dokumentacijoje nėra duomenų, patvirtinančių įvažiavimo suformavimo teisėtumą. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog valstybinės žemės dalimi, kurioje įsirengė įvažiavimą, pareiškėjas naudojosi teisėtai. Taigi, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Taryba, patvirtindama Detalųjį planą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, taip pat, kad yra pažeistos pareiškėjo konkrečiais teisės aktais nustatytos subjektinės teisės ar teisėti interesai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas laikytas nepagrįstu, neįrodytu ir atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Vilpros investicija“ pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 168−174), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą byloje – apelianto skundą, panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. T-395 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, patenkinti.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1) 2004 metų detaliajame plane buvo numatyta, kad įvažiavimas prie apelianto valdomuose sklypuose esančio pastato bus projektuojamas valstybinėje žemėje, tai ir buvo padaryta. Pastatas (duomenys neskelbtini) ir kiti statiniai pareiškėjo sklypuose pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. kovo 8 d., dar iki ginčo teritorijai, kurioje įrengtas įvažiavimas tampant privačiai. Taigi L. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos į 2004 metų detaliuoju planu suprojektuotą ir užstatytą sklypo dalį, atitinkamai M. ir Ž. P. nuosavybės į teisė ginčo sklypo dalį perėjo su jame jau esančiu apeliantui teisėtai priklausančiu įvažiavimu. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, kad atsakovas, iki patvirtindamas ginčijamą Detalųjį planą, žinojo, kad trečiųjų asmenų sklype yra pastatytas ir naudojamas ginčo įvažiavimas. Taip pat akcentuoja, jog įvažiavimas įrengtas 2005 metais, tačiau jo teisėtumo problema iškilo tik 2008 metais. Tuo metu kai apelianto pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti, jokios statybos aplink apelianto sklypus nevyko, nuo 2005 iki 2008 metų nebuvo nustatyta jokių savavališkos statybos atvejų, o tai, apelianto nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ginčo įvažiavimas kartu su pastatu pripažintas tinkamu naudoti teisėtai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo Detalusis planas prieštarauja 2004 metų detaliajam planui ir pažeidžia apelianto teisę naudoti teisėtai pastatytą įvažiavimą.

2) Teigia, kad teismas negalėjo padaryti išvados, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kad žemės sklypo plane nėra pažymėto privažiavimo ar kito kelio, nes teismui nebuvo pateikta apeliantui priklausančių sklypų sutvarkymo planų (juos pateikti atsakovas nesutiko). Nors pareiškėjas turi galimybę įsirengti įvažiavimą į savo sklypus iš (duomenys neskelbtini) prospekto, nenaudojant privačių žemės sklypų, toks veiksmas neatitiktų protingumo ir teisingumo principų, kelio išardymas ir jo sumontavimas greta esančiame valstybinės žemės sklype pareikalautų didelių išlaidų ir neatitiktų šalių interesų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kelias negalėjo būti statomas be žemės sklypo savininkų sutikimo, o šis nebuvo gautas. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas įvažiavimą įsirengė ne tam numatytoje valstybinėje žemėje, o už šios teritorijos, kuri vėliau buvo suplanuota ir grąžinta kaip laisva (neužstatyta) žemė pretendentams nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Apeliantas teigia, kad 2004 metų detaliajame plane buvo nustatyta, kad privažiavimas prie pastato bus projektuojamas valstybėje žemėje, minėto detaliojo planavimo sprendiniai įgyvendinti atsižvelgiant į statybos leidimą ir pripažinti tinkamais naudoti, taigi, kaip minėta, L. L. nuosavybės teisės atkurtos į sklypo dalį, kurioje yra apeliantui priklausantis statinys. Apeliantui nesuprantama, kaip formuojant žemės sklypą nuosavybės atkūrimui, Kauno apskrities viršininko administracija ir Kauno miesto savivaldybės administracija neatsižvelgė į sklype jau esančius statinius. Pažymi, kad teisėje galioja principas, jog niekas negali perduoti daugiau teisų, nei turi pats, o atkūrus nuosavybės teises į minėtus sklypus, servitutinis kelias jau buvo nutiestas, L. L. pretenzijų dėl nuteisto įvažiavimo nereiškė.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 181−184), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:

1) nesutinka su apelianto argumentu, kad įvažiavimas įrengtas pagal 2004 metų detaliojo plano sprendinius. Tai matyti iš detaliojo plano aiškinamojo rašto, kuriame nurodyta, kad projektuojamų kelių atsisakoma, planuojamas vienas įvažiavimas į abu sklypus iš (duomenys neskelbtini) pr., kaip buvo numatyta sklypo (duomenys neskelbtini) ribų plane, tad Detaliojo plano sprendiniai niekaip neįtakoja apelianto suplanuoto įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) pr. Apelianto nurodyti statybos leidimai buvo išduoti tik pastatui ir stovėjimo aikštelei, tačiau ne įvažiavimui, įvažiavimas taip pat nebuvo pripažintas tinkamu naudoti 2005 m. kovo 8 d. aktais, nes jais tinkamais naudoti pripažinti tik tie statiniai, kurie buvo nurodyti statybos leidimuose. Vien tai, jog įvažiavimas buvo pažymėtas apelianto detaliojo plano brėžinyje, savaime nesuteikė teisės apeliantui tokį įvažiavimą įrengti, nes detaliojo plano sprendiniai nėra įgyvendinami tiesiogiai, turi būti parengtas ir patvirtintas projektas, išduotas statybą leidžiantis dokumentas, o šiuo atveju tai padaryta nebuvo.

2) Ginčo įvažiavimo teisėtumas buvo išnagrinėtas ir teisme administracinėje byloje dėl 2011 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-110920-00126 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00129, kur Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad įvažiavimo statyba neteisėta.

3) Savavališkai įrengtas įvažiavimas pareiškėjui negali sukurti jokių teisių, tad pareiškėjas negali reikalauti, kad Detaliajame plane būtų nustatytas servitutas, ypač atsižvelgiant į tai, jog jis turi galimybę įvažiavimą įrengti nenaudodamas privačių sklypų, per valstybinės žemės sklypus. Apelianto teiginiai, kad įrengto kelio išardymas ir sumontavimas greta esančiame valstybinės žemės sklype pareikalautų didelių išlaidų ir neatitiktų šalių interesų grindžiami tik prielaidomis, nepateikiant konkrečių įrodymų.

4) Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypo dalį, kurioje jau buvo apeliantui nuosavybės teise priklausantis statinys. Minėtas sklypas suformuotas Administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-3648 patvirtintu žemės sklypo planu (kuris nėra ginčijamas ar nuginčytas ir galioja), atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registre įregistruotus gretimų žemės sklypų ribas, taip pat ir į suprojektuotą įvažiavimą prie pareiškėjo žemės sklypų, tarp jų ir naujai projektuojamo sklypo paliekant valstybinės žemės plotą, skirtą būtent įvažiavimui gretimus žemės sklypus. Sklypo formavimo metu jame nebuvo jokių statinių ar išduotų statybos leidimų statiniams minėtame sklype statyti.

Tretieji suinteresuoti asmenys M. P. ir Ž. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 179−184), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) apeliantas Kauno apygardos administraciniam teismui buvo apskundęs Savavališkos statybos aktą ir Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl Reikalavimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o dalyje dėl Savavališkos statybos akto bylą nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi byloje Nr. A146-216/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo kad pareiškėjo įrengtas įvažiavimas yra savavališkas, pastatytas nukrypstant nuo 2004 metų detaliojo plano sprendinių, pažeidžiant M. ir Ž. P. teisę naudotis jiems priklausančia nuosavybe. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, prejudiciniais faktais laikytina tai, kad įvažiavimas pastatytas savavališkai, todėl pagrindo nustatyti servitutą nėra.

2) Servitutas, toks kokį prašo nustatyti pareiškėjas, neužtikrins tinkamo pareiškėjo sklypų naudojimo. Pareiškėjas turi nevaržomą galimybę į savo žemės sklypus patekti per tam tikslui detaliais planais paliktą laisvą valstybinį žemės sklypą, nepatekdamas į M. ir Ž. P. sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 187−189), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, atskleidė ginčo esmę, todėl priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

2) Tai, kad ginčo įvažiavimas pastatytas savavališkai, nukrypstant nuo 2004 metų detaliojo plano sprendinių ribų, patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl atmestini apelianto argumentai, kad įvažiavimas buvo statomas turint statybos leidimą buvo pripažintas tinkamu naudoti.

3) Įrodymų apie įvažiavimo teisėtumą byloje nėra, todėl pagrindo nustatyti apelianto prašomą nustatyti servitutą, nėra. Taip pat neįrodyta, kad pareiškėjas neturi galimybės įvažiavimą įrengti nesuvaržant ir neapribojant privačių sklypų savininkų interesų, neįrodytas ir paties Detaliojo plano neteisėtumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimu patvirtinto Detaliojo plano, ta dalimi, kiek jame nenumatytas pareiškėjo įrengto kelio (įvažiavimo) servitutas, kuris, kaip teigia pareiškėjas, būtinas patenkant į pareiškėjo žemės sklypą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis nustato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Nagrinėjamoje byloje reikšmingi administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 20 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-110920-00126 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas) ir 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00129 (toliau – ir Reikalavimas), išduotų dėl šio administracinio ginčo įvažiavimo įrengimo, teisėtumo klausimas (byloje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje), nustatyti prejudiciniai faktai.

Pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą, kuriuo UAB „Vilpros investicija“ skundo reikalavimas panaikinti Reikalavimą atmestas kaip nepagrįstas, o byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti Savavališkos statybos aktą nutraukta, nes pastarasis aktas pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad ginčo įvažiavimas yra savavališka statyba.

Išvadą, kad ginčo įvažiavimo statyba savavališka, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priėjo, įvertinusi tai, kad pareiškėjas, statydamas ginčo įvažiavimą (inžinerinį statinį), neturėjo dokumentų, kurie Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme patvirtintų, kad jis atitinka teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygą − turi teisę valdyti ar naudotis šia žeme, ant kurios statomas statinys, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Byloje nustatyta, kad įvažiavimas (naujas nesudėtingas statinys) į teisėtai UAB „Vilpros investicija“ valdomus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune, pastatytas žemėje, neturint jokių šios žemės teisėto valdymo ar naudojimo dokumentų, t. y. pareiškėjui neatitinkant Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d.

įsakymu Nr. 184 (nuo 2010 m. spalio 1 d. neteko galios, įvažiavimo statybos laikotarpiu galiojo 2004 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. D1-420 redakcija) (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002), 1 lentelės 3 bendrojoje pastaboje nurodytų sąlygų ir jau vien dėl šios priežasties ginčo įvažiavimo statyba negali būti laikoma atlikta teisėtai. Be to, pareiškėjas įvažiavimą pastatė neparengęs supaprastinto statinio projekto, kuriam teisės aktuose numatyta speciali patikrinimo ir pritarimo procedūra (Reglamento STR 1.01.07:2002 12.4.2-12.4.3 p.,13,15 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas ginčo įvažiavimą pastatė ne tik neturėdamas tokio statinio statybą leidžiančių dokumentų (tiek pareiškėjo turimuose statybos leidimuose (I t., b. l. 80−81), tiek statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte (I t., b. l. 83−86) nurodyti kiti statiniai, ne ginčo įvažiavimas), bet apskritai nepaisydamas 2004 metų detaliojo plano sprendinių. 2004 metų detaliajame plane numatytas įvažiavimas valstybinėje žemėje į sklypus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neatitinka faktiškai įrengto įvažiavimo, kadangi didžioji įvažiavimo dalis įrengta už 2004 metų detaliojo plano sprendinių ribų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija aptartoje nutartyje pateikė išsamius, išvadą, kad ginčo įvažiavimo statyba – savavališka statyba, pagrindžiančius argumentus, todėl šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija jų nekartoja ir dėl jų plačiau nepasisako, tačiau remdamasi minėta ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vienoje administracinėje byloje nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami kitoje, vertina esminį šioje byloje reikšmingą aptartoje nutartyje nustatytą faktą – tai, kad ginčo įvažiavimo statyba – savavališka statyba.

Pastaroji aplinkybė ypač reikšminga, vertinant jį teisėje galiojančio principo iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur) aspektu. Akivaizdu, kad pareiškėjo, kurio pastatytas įvažiavimas į jam nuosavybės teise priklausantį sklypą, pripažintas savavališka statyba ir pagal teismo teisėtu pripažintą Reikalavimą, turi būti nugriautas, o statybvietė sutvarkyta, reikalavimas nustatyti servitutą naudotis šiuo įvažiavimu, negali būti laikomas pagrįstu ir tenkintinas. Atitinkamai negali būti laikomas teisėtu ir tenkintinas reikalavimas panaikinti Detalųjį planą, dėl to, jog toks servitutas jame nenustatytas. Pareiškėjo skundžiamas Detalusis planas toje dalyje, kuria toks servitutas nenustatytas, negali būti laikomas neteisėtu ir kokiu nors būdu pažeidžiančiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Patikrinusi bylą, remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas