2018-09-26 Nr. AB-16648-3-61-3-01428-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1903-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01428-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. buvo gydomas LAVL. Palatų, kuriose jis buvo laikomas, plotai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 2016 m. balandžio 1–5 d. Vidaus ligų skyriaus 30 palatoje (15,45 kv. m, 3 lovos), o 2016 m. balandžio 5–6 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 6 lovos). LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui, nes LAVL turi būti visiems suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista, tačiau LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL nuteistiesiems suteikia teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais, todėl turėtų būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas – 15,45 kv. m, yra 3 lovos, ir palatoje Nr. 3, kurios plotas – 19,80 kv. m, yra 6 lovos. Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė, todėl teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, jog nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas (5,1 kv. m) nebuvo užtikrintas.

7. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis trukmę (6 dienas), į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei į tai, jog pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LAVL, pagerėjo ir jis išleistas į pataisos namus, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis, todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, priteisė pareiškėjui 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl per trumpo pasivaikščiojimui lauke skirto laiko ir pasivaikščiojimų kiemelių per mažo ploto pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o kiemelių plotas nėra reglamentuotas. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pasivaikščiojimų.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo laikotarpiu jam taikytą režimą. Jis nepagrįstai LAVL buvo laikomas kamerų tipo patalpose. LAVL pažeidė jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, nes vietoje trijų valandų pasivaikščiojimas trukdavo mažiau nei valandą.

11. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pasivaikščiojimų kiemelių ploto nereglamentuoja teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintas Kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisykles, kiekvienam nuteistajam turi tekti po 3 kv. m pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau nepaaiškino, kokie teisės aktai nustato kitokius reikalavimus ir kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas jo vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Taigi vien šiuo pagrindu apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 6 d., atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad jis iš dalies yra pagrįstas, konstatavo, jog pareiškėjas 6 dienas buvo laikomas LAVL kamerose, kuriose jam teko mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, todėl priteisė jam 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis pataisos namuose buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl LAVL turėjo būti priskirtas į atvirą Vidaus ligų skyrių, tačiau buvo laikomas režiminiame (į atvirą Vidaus ligų skyrių buvo perkeltas tik 2016 m. balandžio 5 d.). Dėl šios priežasties buvo apribota jo teisė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro pasivaikščioti lauke (buvo leidžiama pasivaikščioti tik 1 val.), nors į LAVL atvyko tik (duomenys neskelbtini). Pasivaikščiojimo kiemelis buvo mažas, nors jam turėjo tekti 3 kv. m kiemelio ploto. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad LAVL jis buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose.

17. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuoto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimo.

18. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punkte numatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

19. Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 6) nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas 2016 m. balandžio 1–5 d. Vidaus ligų skyriaus 30 palatoje (15,45 kv. m, 3 lovos), o 2016 m. balandžio 5‑6 d. – Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 6 lovos). Pareiškėjas skunde nurodė, kad prieš tai paminėtoje 3 palatoje buvo ketvirtas ligonis (b. l. 1), t. y. patvirtino, jog šioje palatoje buvo laikomi keturiese. Iš nurodytų duomenų, dėl kurių teisingumo iš esmės ginčas tarp šalių nekyla, matyti, jog pareiškėjui 2016 m. balandžio 1–5 d. teko 5,15 kv. m (15,45 / 3) palatos ploto, o 2016 m. balandžio 5–6 d. – 4,95 kv. m (19,8 / 4). Iš to, kas nurodyta prieš tai, matyti, jog pareiškėjas tik vieną lovadienį buvo laikomas palatoje, kurioje jam trūko vos 0,15 kv. m. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėta palata yra atvirame Vidaus ligų skyriuje, todėl pareiškėjas galėjo (dėl to ginčo taip pat nėra) nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro praleisti lauke, kas teismų praktikoje laikoma veiksniu, galinčiu adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą palatoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4642-525/2018). Juo labiau, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas tik dėl (duomenys neskelbtini) (b. l. 9), ką patvirtina ir pats pareiškėjas, taigi objektyviai galėjo praleisti didžiąją dienos dalį lauke.

20. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas buvo nurodyta prieš tai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ginčo laikotarpiu 6 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, turintį tekti LAVL palatoje.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog jis 2016 m. balandžio 1–5 d. buvo laikomas režiminiame Vidaus ligų skyriuje, kuriame laikomiems asmenims leidžiama pasivaikščioti lauke tik 1 val. per dieną, nors turėjo būti laikomas atvirame skyriuje, kuriame pasivaikščiojimo laikas nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro neribojamas, iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nustatė, kad LAVL iš esmės pripažįsta, jog pareiškėjas turėjo būti laikomas atvirame skyriuje (b. l. 6–7), į kurį vėliau ir buvo perkeltas. Pareiškėjas pataisos namuose yra priskirtas paprastajai grupei, todėl pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, jis turi teisę kasdien pasivaikščioti lauke tris valandas. Iš to darytina išvada, kad prieš tai nurodytu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti lauke buvo apribota, LAVL tokio apribojimo priežasčių nenurodė ir su tuo susijusių aplinkybių nepaaiškino, todėl konstatuotina, jog atsakovo atstovas ar jo pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo LAVL neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl LAVL kiemelių dydžio, pažymi, kad minėto dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintos Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės neteko galios nuo 2009 m. birželio 10 d. Taip pat pareiškėjas nenurodė, koks, jo vertinimu, buvo pasivaikščiojimo kiemelio dydis, kiek asmenų jame buvo bei kaip ši aplinkybė lėmė jo neturtinės žalos atsiradimą. Remdamasi tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nenustatė jokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

23. Pareiškėjas taip pat teigė, jog LAVL jis buvo laikomas negyvenamosios paskirties patalpose, tačiau niekaip nedetalizavo, kokius nepatogumus ar pan. (t. y. kokią neturtinę žalą) jis dėl šios aplinkybės patyrė, todėl teisėjų kolegija jos plačiau neanalizuoja.

24. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus neužtikrinant pareiškėjui minimalaus palatos ploto, turinčio tekti vienam asmeniui (vieną lovadienį pareiškėjui trūko vos 0,15 kv. m, tačiau tuomet pareiškėjui iš esmės nebuvo ribojama pasivaikščiojimo lauke laisvė), tačiau nepagrįstai nekonstatavo, jog 2016 m. balandžio 1–5 d. pareiškėjas nepagrįstai buvo laikomas režiminiame Vidaus ligų skyriuje, todėl buvo apribota jo teisė pasivaikščioti lauke. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas pažeidimas (nepagrįsti apribojimai) sukėlė pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, tam tikrą neturtinę žalą, kuriai kompensuoti (atsižvelgiant į tai, jog jokie kiti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimai iš esmės nebuvo nustatyti, pažeidimas truko neilgai) pakankama suma yra 60 Eur, kurią pirmosios instancijos teismas jau priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

25. Atsižvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė