2021-04-14 Nr. AB-7841-3-62-3-02225-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-415-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02225-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. O. (I. O.) ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės pataisos namų apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. O. (I. O.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 70 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki skundo padavimo dienos buvo kalinamas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nepriimtinomis, žeminančiomis sąlygomis: nuolat trūko gyvenamojo ploto; nebuvo tinkamos ventiliacijos; maudytis duše leidžiama tik kartą per savaitę, todėl pareiškėjas negalėjo nusiprausti po sporto; tualetai nebuvo uždari, taip pat nevėdinami; pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl buvo sunku laisvai judėti; vakarienės metu niekuomet negaudavo margarino, kuris numatytas valgiaraštyje.

2.2. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, kančias, sveikatos pablogėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 70 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta beveik visą kalinimo laikotarpį, išskyrus keletą pertraukiamų laikotarpių, kuomet pareiškėjui teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, be to, pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, o ne pareiga. Dušu nuteistiesiems leidžiama naudotis kartą per savaitę, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpos vėdinamos per atvirus langus ir šachtinę ventiliaciją.

3.2. Pareiškėjas niekuomet nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maisto davinio, maitinimas jam buvo tiekiamas pagal patvirtintus valgiaraščius. Pareiškėjo skundo reikalavimas neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir valstybės kaltės bei priežastinio ryšio.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 316 Eur neturtinę žalą.

5. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl to, jog nebuvo susipažinęs su ginčo santykius reglamentuojančiais teisės aktais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija) nėra išversta į lietuvių kalbą, o prancūziškai pareiškėjas nemoka, pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, teismas vertino, jog nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodomi argumentai nelaikytini svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2019 m. spalio 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo gyvenamosios patalpos ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, pagal kurį minimali gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam norma yra 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 88 paras nebuvo užtikrintas minimalaus dydžio gyvenamasis plotas, t. y. (trūko nuo 0,08 kv. m iki 0,31 kv. m ploto). Teismas šiuo aspektu pripažino atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad maudytis duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę, nebuvo galimybės nusiprausti po sporto, teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 44 punktu, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, kaip reglamentuota HN 134:2015 44 punkte, pats pareiškėjas nurodė, jog tokia galimybė jam buvo suteikta; taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to išreiškęs nusiskundimus pataisos namų administracijai, todėl pataisos namai negalėjo žinoti apie jam kylančius nepatogumus ir atitinkamai reaguoti.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas pasivaikščiojimo kiemelių plotas ir suoliukų įrengimas, be to, pareiškėjas nurodė prieštaringus argumentus: teigė, jog trūko vietos pajudėti lauke, tačiau taip pat nurodė, kad pataisos namų teritorijoje įrengtas stadionas ir sporto salės, kuriomis jis aktyviai naudojosi.

9. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto tualeto, ventiliacijos, neužtikrinto (netinkamo) maitinimo (neišdavė margarino), kadangi pareiškėjas nepaaiškino ir nedetalizavo, kaip konkrečiai tualetų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nenurodė, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas, o tik deklaratyviai konstatavo valstybės pareigą užtikrinti tinkamą tualeto įrengimą ir patalpų vėdinimą pataisos namuose. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam atsirado dėl neišduoto margarino, nepaaiškino, ar buvo reiškęs nusiskundimus pataisos namų administracijai, skundą dėl to iš esmės grindė tik deklaratyviu teiginiu, kurio nedetalizavo ir neindividualizavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal byloje pateiktą valgiaraštį dirbantiems vyrams, margarinas vakarienės metu yra tiekiamas tik tam tikromis mėnesio dienomis, o ne kasdien. Pareiškėjas nenurodė, kada tiksliai ir kiek kartų numatytomis mėnesio dienomis jam nebuvo tiekiamas pilnas maisto davinys.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos būdo (dydžio) teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę (88 paras neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto normos (trūko nuo 0,08 kv. m iki 0,31 kv. m ploto)), nenustatęs jokių kitų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nenustatęs, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 316 Eur suma.

III. 11. Pareiškėjas I. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi Konvencija nenumato senaties termino taikymo. Pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisų Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, neišversti į lietuvių kalbą.

11.2. Pareiškėjas skunde prašė gyvenamojo ploto normą skaičiuoti pagal 4 kv. m europietišką standartą, atskaičius baldus. Pareiškėjas neprašė remtis nacionaline teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.

11.3. Pareiškėjas nesutinka su kitais teismo argumentais, kuriais buvo atmesti jo skundo reikalavimai.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1. Teismo nustatytas pažeidimas yra formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Kitais laikotarpiais pareiškėjui atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,31 iki 5,52 kv. m. Atsižvelgtina ir į tai, pareiškėjas atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan.

12.2. Pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, byloje nėra įrodymų apie tai, kad Marijampolės PN administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko argumentus, nurodytus savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Marijampolės PN administracija 88 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl priteisė jam iš atsakovo 316 Eur neturtinę žalą. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

16. Pareiškėjas ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir nacionalinės teisės reglamentuotą 3,1 kv. m minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat nepagrįstai atmetė kitus jo skundo argumentus. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatyto pažeidimo fakto, tačiau nesutinka su teismo spendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1987-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-32-662/2021; ir kt.).

21. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (žr. 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių senaties termino praleidimą objektyvias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad įstatymų nežinojimas teismų praktikoje laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas senaties termino praleidimo priežastis, nebuvo pagrindo ex officio (teismas savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jam tekusio laisvo gyvenamojo ploto norma turėjo būti skaičiuojama pagal 4 kv. m vienam asmeniu tenkančią gyvenamojo ploto normą ir į šitą plotą neturi būti įskaičiuotas baldų užimamas plotas, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, jog bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

24. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktuose (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

25. Taigi vadovaujantis tiek nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto.

26. Pažymėtina ir tai, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto gyvenamojoje patalpoje (kameroje) apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų kameroje esančių baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

27. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikta informacija, pagal kurią pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui 88 paras nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma.

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

29. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

30. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

31. Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakymo Nr. V-124 įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo skundo argumentai. Tačiau pareiškėjas neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų, nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis šiuo aspektu grindžia teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Įvertinusi nutarties 7–9 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, teisėjų kolegija sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad Marijampolės PN administracija nepažeidė Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatų, o įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimų kiemelių, netinkamai įrengto tualeto ir ventiliacijos, neišduoto margarino vakarienei, byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų (ir pareiškėjas jų nenurodo), jog ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A-964-520/2017).

33. Vertindama atsakovo atstovo argumentus dėl teismo netinkamai parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), jog tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose (nagrinėjamu atveju pareiškėjui trūko nuo 0,08 kv. m iki 0,31 kv. m ploto), tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdis šiuo atveju lemia tai, kad už nustatytą teisės pažeidimą pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

34. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

37. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (88 paras nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (trūko nuo 0,08 kv. m iki 0,31 kv. m ploto)), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteista 316 Eur dydžio neturtinė žala.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. O. (I. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė