2021-04-21 Nr. AB-8447-3-62-3-00141-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-778-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00141-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.3; 24.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (12.1)-R3-3832 (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2018 m. lapkričio 29 d. su prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydami pripažinti negaliojančiu Administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. gegužės 18 d. posėdžio protokolą Nr. KP-67 (toliau – ir Protokolas) ir pripažinti negaliojančiu Administracijos 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66, galiojantį iki 2016 m. rugpjūčio 3 d., išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. akcinės bedrovės (toliau – ir AB) „VST“ Prienų skyriui (toliau – ir Statybos leidimas). Administracija Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą, motyvuodama tuo, jog tam neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjų manymu, Administracija pažeidė teisės aktus, kuriais reikėjo vadovautis, išduodant Statybos leidimą. Pareiškėjų nuomone, Raštas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, nes jame nenurodytas nei faktinis jo priėmimo pagrindas, nei motyvacija. Pareiškėjai paaiškino, kad Administracija išdavė Statybos leidimą juridiniam asmeniui AB „VST“, neturinčiam licencijos vykdyti veiklą elektros energijos sektoriuje. Todėl, pareiškėjų manymu, Statybos leidimas yra negaliojantis, kaip išduotas asmeniui, neturinčiam įsigaliojusios licencijos vykdyti veiklą kitos savivaldybės teritorijoje, šiuo atveju Prienų rajono savivaldybės teritorijoje.

3. Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad šioje administracinėje byloje negali būti keliamas klausimas dėl Statybos leidimo ir Protokolo teisėtumo, kadangi prie prašymo pateikti dokumentai niekaip neįrodo pareiškėjų nurodomo fakto, jog AB „VST“ vykdė veiklą, neturėdama licencijos vykdyti veiklų energijos tiekime ir energijos skirstyme. Atsakovo teigimu, pareiškėjų argumentai dėl Rašto prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra nepagrįsti. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai savo skundą grindžia abstrakčiais samprotavimais, netinkamais ir su ginčijamais aktais nesusijusiais argumentais, teismui nepateikė konkrečių įrodymų ir teisės aktų normų, kad Administracija netinkamai vykdė pareigas ir pažeidė kokius nors teisės aktus, dėl ko pareiškėjų teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčas dėl Statybos leidimo jau buvo išnagrinėtas teismo nutartimis, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjų skundus dėl Statybos leidimo panaikinimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjų argumentai, jog Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nėra pagrįsti, kadangi Rašte aiškiai išdėstytos visos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir normos, o pareiškėjai nenurodė, kaip jų pridedami dokumentai gali įrodyti, kad buvo pažeisti teisės aktai. Pareiškėjai kartoja tas pačias aplinkybes ir dėsto analogiškus reikalavimus, kurie jau buvo kelti ir išnagrinėti teismų anksčiau išnagrinėtose bylose, skundą grindžia abstrakčiais samprotavimais, su ginčijamais aktais nesusijusiais argumentais, teismui nepateikė konkrečių įrodymų ir teisės aktų normų, kad Administracija netinkamai vykdė pareigas ir pažeidė kokius nors teisės aktus, dėl ko pareiškėjų teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai kelia klausimą dėl Statybos leidimo teisėtumo, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl Rašto teisėtumo. Kadangi nei Protokolo, nei Statybos leidimo teisėtumas nėra šios bylos ginčo dalykas, teismas dėl jų plačiau nepasisakė. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimų, kuriais buvo prašoma įpareigoti Administraciją paskelbti negaliojančiu Protokolą bei įpareigoti Administraciją paskelbti negaliojančiu Statybos leidimą. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas vertino skundžiamo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų kontekste.

9. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 punktais, 8 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, ir darė išvadą, kad Raštas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes Raštu atsakovas informavo pareiškėjus apie tai, kad, Administracijos nuomone, prie prašymo pateikti dokumentai niekaip neįrodo pareiškėjų nurodomo fakto, jog AB „VST“ vykdė veiklą, neturėdama licencijos vykdyti veiklą energijos tiekime ir energijos skirstyme. Taip pat atsakovas pareiškėjus pakartotinai informavo apie tai, kad AB „VST“ išduotas Statybos leidimas galioja neterminuotai, o jų nurodytos aplinkybės nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo jį panaikinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde teismui nenurodė jokių konkrečių motyvų dėl Rašto teisėtumo Viešojo administravimo įstatymo nuostatų kontekste.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 23, 24 dalimis ir nurodė, kad pareiškėjai, manydami, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, dėl išduoto Statybos leidimo panaikinimo turi teisę kreiptis į teismą, o ne į Administraciją, kuri ginčo atveju nėra kompetentinga spręsti klausimą dėl jos išduoto Statybos leidimo panaikinimo.

11. Teismo vertinimu, iš Rašto turinio matyti, kad pareiškėjams iš esmės ir laiku atsakyta į jų keltus klausimus dėl Statybos leidimo panaikinimo. Teismas konstatavo, kad Rašte yra faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą ir naikinti Raštą.

III. 12. Pareiškėja L. Ž. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjos manymu, teismo sprendimas naikintinas, kaip priimtas neteisėtos sudėties teismo, kadangi teisėja Jolanta Medvedevienė nagrinėjo administracinę bylą Nr. I-10-428/2009, susijusią su energetikos klausimais, išsiuntė šaukimus specialistams iš Valstybinės energetikos inspekcijos ir iš valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ ir gavo išvadą apie tai, kad ten, kur važinės transportas, negali būti klojamas požeminis kabelis. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos teismai nepriėmė jos šeimai palankių sprendimų dėl saugumo sumetimų, kadangi pareiškėja priklauso senovės Lietuvos kilmingai G. kunigaikščių dinastijai, kuri, pasak Vilniaus universiteto profesoriaus istoriko A. B., yra vienintelė Lietuvos Gediminaičių titulų ir turtų paveldėtoja. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, pareiškėjos manymu, teismas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas išaiškinti, kokius Lietuvos Respublikos įstatymus reikėtų taikyti bylose, kuriose nukentėję asmenys yra kunigaikštytės J. P. G. anūkė L. Ž. ir jos sutuoktinis A. Ž.. Pareiškėjos teigimu, tai yra teisinė spraga, kurios teismas neištaisė. Pareiškėjos manymu, yra tebevykdomas pareiškėjos ir jos sutuoktinio persekiojimas dėl jos kilmės, paklojant 10 kV PKL statinį, naudojamą energijai tiekti ir skirstyti, žemėje prie pareiškėjos namų, dėl ko itin pablogėjo pareiškėjų sveikata.

14. Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame nurodytos aplinkybės nėra susijusios su ginčijamu Raštu.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. AB „Energijos skirstymo operatorius“ nesutinka su apeliaciniu skundu, laiko jį nepagrįstu, pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra tinkamai suformuluoto juridinio skundo pagrindo bei nėra pateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumą ir / ar nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos Rašto, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjų 2018 m. lapkričio 29 d. prašymo pripažinti negaliojančiais Protokolą ir Statybos leidimą, teisėtumo bei pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja L. Ž., nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

18. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja L. Ž. pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos: 1) pareiškėjos kilmės dokumentus ir lydraštį; 2) Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. lapkričio 14 d. DNR tyrimų išvadą ir lydraštį; 3) Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1142- 653/2018; 4) advokatės Renatos Janušytės elektroninį laišką su prisegta LP KTC DNR tyrimų išvada; 5) pareiškėjos 2019 m. spalio 29 d. elektroninį laišką advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei; 6) 2019 m. gruodžio 30 d. išrašą iš pareiškėjos sąskaitos, kuriuo patvirtinama apie žyminio mokesčio 11,25 Eur sumokėjimą. Taip pat pareiškėja prašo prijungti prie nagrinėjamos administracinės bylos: 1) Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmų administracinę bylą Nr. I-1195- 287/2009; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-1367-391/2010; 3) Lietuvos apeliacinio teismo civilinę bylą Nr. 2T-27/2013; 4) Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinę bylą Nr. I-10- 428/2009.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą.

20. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, pareiškėjui nepagrindus aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo (ištyrimo) būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti (pateikti) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui, prašymas išreikalauti (prijungti) naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme paprastai netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018; 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1384-756/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.).

21. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo / pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1890-438/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020; ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 20-21 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika naujų įrodymų išreikalavimo / pridėjimo prie bylos medžiagos aspektu, pareiškėjos prašymo priimti ir tirti naujus įrodymus, įvardintus nutarties 18 punkte, netenkina. Tokia išvada daroma nustačius, kad pateikiami nauji įrodymai neatitinka įrodymų sąsajumo taisyklės, taip pat nepagrindus priežasčių, trukdžiusių tokį prašymą reikšti pirmosios instancijos teisme.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 2 d.). Tikrinant sprendimo negaliojimo pagrindus, nurodytus ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), pažymėtina, kad pareiškėja, be kita ko, apeliacinį skundą grindžia teiginiu, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

24. Pagal ABTĮ 43 straipsnio 5 dalį teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės (išskyrus nutartis, priimtas sprendžiant skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą), negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad teisėja J. Medvedevienė nagrinėjo administracinę bylą Nr. I-10-428/2009, kurioje išsiuntė šaukimus specialistams iš Valstybinės energetikos inspekcijos ir iš valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“, gavo išvadą. Taigi pareiškėjos nurodytu atveju teisėja J. Medvedevienė nagrinėjo administracinę bylą, kurios šalimi buvo pareiškėja, ir kurioje buvo reikšti reikalavimai, galbūt susiję su nagrinėjama byla. Vien ši aplinkybė, nesant kitų ABTĮ nustatytų nusišalinimo pagrindų, nesudarė pagrindo teisėjai nusišalinti nuo pareiškėjų skundo dėl Rašto panaikinimo nagrinėjimo. Pareiškėja nenurodė jokių bylų, kuriose teisėja J. Medvedevienė būtų pasisakiusi iš esmės dėl nagrinėjamoje byloje keliamo konkretaus reikalavimo – Rašto panaikinimo.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas (teisėja J. Medvedevienė) buvo šališkas. Pastebėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai / teisėjas byloje buvo šališki.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu teismo sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo su kokių pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių vertinimu nesutinka ar kurios aplinkybės nustatytos neteisingai, o tik abstrakčiai nurodo, kad ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Rašto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms ir jų nebekartoja, remiasi padarytomis išvadomis. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų skundo argumentai susiję ne su ginčijamo Rašto turiniu, o su Protokolo ir Statybos leidimo teisėtumu, kas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas.

28. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant užpildyti teisės spragą šioje byloje.

29. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje pakartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

30. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. ABTĮ nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą – kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jos teiginius, kad pirmosios instancijos teismas turėjo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, jog byla pagal pareiškėjos šioje byloje pareikštus reikalavimus būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjos išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo ir Vyriausybės nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

32. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia (be kita ko) legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus).

33. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad šiame straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr., Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Lygiateisiškumo principo svarbą viešajame administravime parodo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis, įtvirtinantis viešojo administravimo subjektų pareigą laikytis šio principo. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, lygiateisiškumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

34. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos abejones dėl šioje byloje taikytino specialaus teisinio reglamentavimo, atsižvelgiant į jos kilmę, ir atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius dėl teisės spragos egzistavimo nagrinėjamoje byloje.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė