2013-12-11 Nr. AB-9857-3-63-3-00254-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P261-172/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00254-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 80.11.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-439/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno kunigų seminarijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Leander LTU“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Leander LTU“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6-10), prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (4.23)D3-1743, kuriuo atsisakyta derinti atrakcionų parko projektą, ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais žemės sklype J. Basanavičiaus g. 43, Palangoje.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (I t., b. l. 191-197) pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-5), kuriuo prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu (II t., b. l. 34-44) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 15 d. atsisakė derinti atrakcionų parko Jono Basanavičiaus g. 43, Palangoje, projektą dėl šių aplinkybių:

1. „Norint vykdyti komercinę veiklą minėtame žemės sklype turi būti pakeistas jo naudojimo būdas ir pobūdis vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis“;

2. „Minėtas žemės sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės Palangos miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl įrengiant atrakcionų parką būtų pažeistos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995.01.06, Nr. 3-37;2004.10.19, Nr. 163-5571), nuostatos“.

Teisma pžymėjo, kad byloje esantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (I t., b. l. 62-63) įrodo, jog žemės sklypo, esančio Palangos mieste, J. Basanavičiaus g. 43, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos.

Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. D1-188 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo 1 lentelės 5.8. punktu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ (redakcija nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. liepos 18 d.) V skyriaus Kitos paskirties žemė 20 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-35 „Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3.1 punktu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi (redakcija nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), teismas padarė išvadą, kad šis teisinis reguliavimas tiesiogiai nesuponuoja galimybės atrakcionų parkų veiklai kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas rekreacinės teritorijos. Ginčui spręsti teisėkūros subjektų nustatytas tikslesnis teisinis reguliavimas, susietas su galimybe statyti įrenginius žmonėms linksminti kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas yra kitoks.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintoje Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijoje (toliau – ir Specifikacija) pasisakyta apie komercinės paskirties objektų teritorijas, kur jos aiškintinos kaip teritorija, kuri skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Vienas iš galimų naudojimo pobūdžių – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, kurio turinys – žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansų įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai. Pramoginis įrenginys (atrakcionai) – mechaninis įrenginys, skirtas viešai naudoti asmenims linksminti jais pramogaujant, kai keičiama jų padėtis erdvėje (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-45 patvirtintų Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 p.). Taigi pastarasis teisinis reguliavimas, kaip tikslesnis bei aiškesnis, lėmė išvadą, jog atrakcionų parkų pastatymas būtų galimas, jei teritorija būtų priskirta komercinės paskirties objektų teritorijai. Atrakcionai yra pramoginis įrenginys, kurio, kaip pramogos objekto statyba, galima, jei žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją.

Teismas nusprendė, kad kitos paskirties žemės sklype, kurio naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, nėra tiesioginio leidimo atrakcionų parko statybai, todėl Palangos miesto savivaldybės administracijos aptariamas atsisakymo pagrindas pagrįstai pripažintinas teisėtu. Apeliaciniame skunde pateikta motyvacija nepaneigia viešojoje teisėje dominuojančio bendrojo draudimo principo.

Teismas nusprendė, kad, atsisakant derinti projektą, vadovautasi ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, tačiau nepadaryta nuoroda į jokį konkretų straipsnį, įtvirtintą šiame teisės akte, nepaminėta jokia taisyklė, lemianti atsisakymą derinti atrakcionų parko projektą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, teismas konstatavo, kad šio įstatymo 8 straipsnio nuostatų tikrinamoje dalyje akivaizdžiai nesilaikyta. Taip buvo paneigtas ir teisėtumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti. Nesuprantama, kokia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostata sąlygojo neigiamą atsakymą bei patikrinti, ar tai padaryta teisėtai bei pagrįstai. Priešingai, nei teigia pirmosios instancijos teismas, tai – esminis viešojo administravimo sistemos subjekto veiklos trūkumas, ką ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-97/2010).

Teismas pabrėžė, jog viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas individualų teisės aktą, jį turi juridiškai sukonstruoti taip, kad pastarasis būtų suprantamas ne tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, galintiems operuoti teisinėmis sąvokomis bei gebantiems interpretuoti teisės aktus, pateikti savo nuomonę ginčą nagrinėjančiai institucijai, bet ir tiems asmenims, kurie tokio išsilavinimo neturi, tačiau siekia apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus. Individualiame teisės akte tiksliai bei aiškiai turi būti išdėstyta, ko prašė suinteresuotas asmuo, koks sprendimas priimtinas tokio prašymo atžvilgiu, kokių faktinių aplinkybių pagrindu bei teisiniu reguliavimu kreipimasis (prašymas, skundas ar kt.) tenkintinas arba atmestinas. Esant poreikiui, su viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimu (bendrine prasme) turi būti įstatymų nustatyta tvarka pateikiamas ne tik pats individualus teisės aktas, bet ir susiję dokumentai, grindžiantys individualiame teisės akte priimamą sprendimą, tam, kad būtų galima pasinaudoti teismine gynyba ir tas pasinaudojimas teismine gynyba būtų operatyvus. Priimant sprendimą dėl konkretaus prašymo (ar kitokio pobūdžio kreipimosi, nepriklausomai nuo tokio dokumento formos), turi būti veikiama paisant pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje, įtvirtinto, atkartojamo ir Viešojo administravimo įstatyme, principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Atsisakyme esantis teiginys dėl vietų, kuriose gali būti įrengiami atrakcionų parkai, nesuprantamas bei nepatikrinamas, o tai reiškia jis teisiškai yra niekinis ir juo negalėjo būti remiamasi.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintas teisėtu bei pagrįstu, taip pat teisingu, todėl paliktas galioti.

II. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Leander LTU“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (b. l. 48-51), prašydamas atnaujinti administracinę bylą Nr. A556-439/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno kunigų seminarijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje, kurios procesą prašome atnaujinti, grindžiama teismo padarytomis išvadomis, kad pagal galiojančių teisės aktų analizę atrakciono, kuris yra pramoginis įrenginys, kaip pramogų objekto, statyba galima tik, jei žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją, t. y žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties teritorijos. Vien dėl šio argumento teismas padarė išvadą, kad skundžiamu Palangos miesto savivaldybės sprendimu pagrįstai atsisakyta duoti leidimą įrengti atrakcionus rekreacinės paskirties žemės sklype J. Basanavičiaus g. 43, Palangoje. Kitus atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus atsisakymo duoti leidimą atrakcionų veiklai motyvus teismas atmetė kaip juridiškai nereikšmingus ir nepagrįstus.

Teismo nutartyje konstatuojama, jog pagal teisinį reguliavimą kitos paskirties žemės sklypuose, kurių naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, lyg ir nepaneigtinas atrakcionų parkų įrengimas, nes čia, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Resublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, kuriuo patvirtintas „Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys“ (toliau – Įsakymas), suteikiama galimybė ilgalaikio (stacionaraus) poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti, trumpalaikio poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti bei kitiems laikiniems pastatams statyti, kurie reikalingi išvardytiems objektams aptarnauti, taip pat paplūdimiams ir jų infrastruktūros objektams statyti. Tokių sklypų naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos: žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma statyti sanatorijas, poilsio namus, sveikatingumo kompleksus, motelius, kempingus, turizmo bazes, nakvynės paslaugų namus, jaunimo nakvynės namus, gelbėjimo stotis, kt.; arba trumpalaikio poilsio statinių statybos: žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma įrengti stovyklavietes, poilsiavietes, paplūdimius, kt. Tačiau vėliau nutartyje teismas suformulavo naują „tikslesnio teisinio reguliavimo“ metodą. Šio principo esmė yra tokia: jei žemės sklypo tikslinio naudojimo būdus ir pobūdžius reglamentuojantys teisės aktai konkretaus objekto įrengimui (statybai) numato konkretaus naudojimo būdo teritorijų panaudojimą (kaip šios bylos atveju – sporto ir pramogų kompleksų įrengimas numatytas komercinės paskirties objektų teritorijose), tokie objektai negali būti statomi ir veikti jokio kito naudojimo būdo teritorijose (šios bylos atveju – rekreacinėse teritorijose). Tokia išvada toliau grindžiama taikymu principo, jog viešojoje teisėje leidžiama veikti tik taip, kaip numatyta pagal teisės aktus, t. y. visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama.

Teismas nustatė, kad Įsakymas žemės sklypus, kurių naudojimo būdas – komercinės paskirties teritorijos, apibrėžia kaip žemės sklypus, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansų įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai. Priskirdamas atrakcionų veiklą prie sporto ir pramogų kompleksų, teismas konstatavo, kad vadovaujantis „tikslesnio teisinio reguliavimo“ metodu, kuris yra „tikslesnis ir aiškesnis“, atrakcionų įrengimas galimas tik komercinės paskirties teritorijų žemėje.

Toks teisės aiškinimas yra esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 str. 2 d. 10 p.).

Visų pirma, teismas supainiojo pastatų, statinių statybos ir tam tikros veiklos vykdymo sąvokas. Kaip matyti net iš paprastos aukščiau cituotų Įsakymo normų lingvistinės analizės, šis aktas reglamentuoja pastatų ir statinių statybos tam tikro žemės naudojimo būdo teritorijose galimybes. Laikini (nestacionarūs) atrakcionų įrenginiai nei savo prigimtimi, nei pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jokiais atvejais nėra priskiriami statinių kategorijai ir jų laikinas įrengimas bet kokio žemės naudojimo būdo teritorijose minėtu teisės aktu nėra reglamentuojamas, todėl šiuo teisės aktu negali būti nei leidžiamas, nei uždraustas. Sporto ir pramogų kompleksų statybos ir atrakcionų įrengimo ar veiklos vykdymo sąvokos nėra sinonimai ir negali būti sutapatinamos. Todėl ir Įsakymo nuostata, reglamentuojanti sporto ir pramogų kompleksų statybos galimybes rekreacinės paskirties teritorijose, taikant „tikslesnio teisinio reglamentavimo“ metodą negali būti traktuojama kaip paneigianti atrakcionų veiklos galimybę kitokio žemės naudojimo būdo sklypuose (įskaitant ir rekreacinės paskirties žemės sklypus, kurių naudojimo būdui atrakcionų veikla iš esmės ir yra artimiausia).

Netgi sutinkant, jog atrakcionų veikla patenka į Įsakymo reglamentavimo sritį ir kad jų pastatymas ir veikla tapati sporto ir pramogų kompleksų statybai (kurią Įsakymas leidžia vykdyti komercinės paskirties teritorijose), nutartį šioje byloje priėmęs teismas „tikslesnio teisinio reglamentavimo“ metodą ir teisės principą, kad viešojoje teisėje visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama, pritaikė netinkamai, esmingai pažeisdamas materialiosios teisės normų taikymą.

Įsakymas ir kiti teisės aktai reglamentuoja pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, t. y. – kokios konkrečios paskirties statiniai turi dominuoti konkrečios paskirties žemės sklypuose. Tačiau Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas leidžia nekeičiant nei žemės paskirties, nei pastato paskirties jame įrengti iki 49 procentų kitos paskirties patalpų. Taigi, netgi sporto ir pramogų kompleksų statyba (o kartu ir atrakcionų įrengimas ir veikla, jei ją priskirsime prie sporto ir pramogų kompleksų kategorijos) galima ne būtinai tik komercinės paskirties teritorijose – ji galima ir kito žemės naudojimo būdo teritorijose, jei išlaikomas pagrindiniam konkretaus žemės sklypo naudojimo būdui priskirtų statinių dominavimas.

Teismo suformuluoto „tikslesnio teisinio reguliavimo“ metodo taikymas užkerta kelią žemės sklypų, juose esančių ar statomų statinių bei galimos vykdyti veiklos daugiafunkciškumui. Daugeliu atveju žemės sklypuose, kurių naudojimo būdas yra gyvenamosios teritorijos, yra statomi gyvenamieji namai su komercinėmis patalpomis – prekybos įmonėmis, finansų įstaigomis ir t. t. Taikant „tikslesnio teisinio reguliavimo“ metodą, visų šių gyvenamuosiuose namuose (esančiuose gyvenamosios paskirties žemės sklypuose) vykdančių įmonių veikla turėtų būti uždrausta – tokiai veiklai vykdyti Įsakymas konkrečiai numato komercinės paskirties teritorijas. Tačiau, kaip minėta, įrengti 49 procentų kitos paskirties patalpų, nei leidžia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, leidžia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis žemės sklype J. Basanavičiaus g. 43, Palangoje, esantis pastatas yra Pastatas-sanatorija. Pagal Įsakymo nuostatas, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai gali būti statomi komercinės paskirties objektų teritorijose. Taigi, taikant „tikslesnio teisinio reguliavimo“ metodą rekreacinės paskirties ginčo žemės sklype esantis pagrindinis statinys pažeidžia tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir šiame žemės sklype egzistuoti negalėtų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2013 m. kovo 5 d. nutartį, administracinė byla Nr. A556-439/2013 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo UAB „Leander LTU“ prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. birželio 5 d. (II t., b. l. 48-51), o galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-439/2013 priimtas ir paskelbtas 2013 m. kovo 5 d. (II t., b. l. 34-44). Taigi, konstatuojama, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju nebuvo praleistas.

Pareiškėjas UAB „Leander LTU“ prašyme dėl proceso atnaujinimo proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Prašymą grindžia argumentais, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartimi supainiojo pastatų, statinių statybos bei tam tikros veiklos vykdymo sąvokas, pasirinkdamas ne ginčo teisiniam santykiui taikytiną teisės aktą, be to, ši nutartis užkerta kelią žemės sklypų, juose esančių ar statomų statinių bei galimos vykdyti veiklos daugiafunkciškumui.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012). Pažeidimo akivaizdumas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas ginčas dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos atsisakymo derinti atrakcionų parko projektą, t. y. neleisti žemės sklype J. Basanavičiaus g. 43, Palangoje, teikti paslaugas (vykdyti komercinę veiklą) pramoginiais įrenginiais (atrakcionais). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. D1-188 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d.

įsakymo Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo 1 lentelės 5.8. punktu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ (redakcija nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. liepos 18 d.) V skyriaus Kitos paskirties žemė 20 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d.

įsakymu Nr. D1-35 „Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų 3.1 punktu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi (redakcija nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.), padarė išvadą, kad nėra galimybės vykdyti atrakcionų parkų veiklos kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos. Tai lėmė žemės sklypo J. Basanavičiaus g. 43, Palangoje, naudojimo būdas ir pobūdis.

Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 56 ir 57 dalimis, žemės sklypo naudojimo būdas – teritorijų planavimo dokumentuose numatyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemėje, o žemės sklypo naudojimo pobūdis – tam tikrame žemės sklype teisės aktų nustatyta tvarka leidžiamos vykdyti veiklos specifika. Todėl, vadovaujantis minėtomis poįstatyminių teisės aktų nuostatomis, akivaizdu, jog komercinė (atrakcionų parko) veikla (ne tik atitinkamų statinių statyba) negali būti vykdoma žemės sklype, kurio tikslinė naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas – rekreacinė teritorija.

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimi neužkertamas kelias žemės sklypų, juose esančių ar statomų statinių bei galimos vykdyti veiklos daugiafunkciškumui, kadangi žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 ir 2 p.), o šiuo atveju rekreacinės teritorijos naudojimo, planavimo ir apsaugos reikalavimus numato būtent minėti specialieji teisės aktai.

Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra esminio ir akivaizdaus materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio lemti neteisėtos nutarties priėmimą.P

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-439/2013 atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-439/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kauno kunigų seminarijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas