2020-05-06 Nr. AB-8998-3-61-3-02867-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1159-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02867-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidais reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. liepos 20 d. raštą Nr. (6-4)9R-1971 (toliau – ir 2017 m. liepos 20 d. raštas) ir įpareigoti suteikti prašomą informaciją; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) elektroninėmis ryšių priemonėmis išduoti pareiškėjai visų laboratorinių išvadų iš A. B. ikiteisminių tyrimų dėl nusikalstamų veikų prieš jos sūnų V. B. kopijas ir vaizdo įrašo kopiją (2010 m. lapkričio 4 d., tarp 18.40–20.00 val.) iš (duomenys neskelbtini) mašinų stovėjimo aikštelės trečiame aukšte; 3) atlyginti dėl atsakovų Ministerijos ir Departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią žalą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. liepos 7 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, jos prašymas buvo persiųstas Departamentui. Minėtame prašyme pareiškėja prašė reaguoti į susidariusią situaciją, teigė apie kito asmens keliamą visokeriopą grėsmę jos mažamečio sūnaus gyvybei ir sveikatai ir prašė leidimo susipažinti su informacija (teismo ekspertų išvadomis, laboratorinėmis išvadomis, vaizdo įrašu), kuri patvirtina A. B. padarius labai sunkų nusikaltimą ir kurią turi Kauno policija (prokuratūra). Pareiškėja prašė Vidaus reikalų ministerijos atlyginti jai ir jos mažamečiam sūnui po 999 milijardus neturtinės žalos, nes kompetentingi pedagoginės psichologijos specialistai jos sūnui nustatė emocinę krizę.

3. Pareiškėja teigė, kad ji kreipiasi į teismą dėl to, kad Departamentas ir Vidaus reikalų ministerija piktnaudžiauja savo teisėmis, ignoruoja vaiko interesus ir viešojo intereso gynimą, daro neatitaisomą žalą. Atsakovai nesuteikia prašomos informacijos, susijusios su ikiteisminių tyrimų iniciavimu ir baudžiamųjų bylų baigtimi A. B. atžvilgiu. Vidaus reikalų ministerija atsisakė vykdyti pareiškėjos prašymus ir atskirti mažametį sūnų nuo pavojingo asmens. Minėtas asmuo kelia realią grėsmę mažamečiui, savo veiksmais kėsinasi į jo sveikatą ir gyvybę, anksčiau pažeidinėjo baudžiamojo proceso metu skirtas kardomąsias priemones ir darė poveikį nukentėjusiesiems.

4. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja 2017 m. liepos 7 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama pateikti duomenis apie A. B.. Šis prašymas buvo persiųstas Departamentu, skundžiamu 2017 m. liepos 20 d. raštu pareiškėją informavo, kad prašomų duomenų teikimas negalimas pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (toliau – ir ADTAĮ), išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas duoda sutikimą. Teigė, kad duomenų tvarkymą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre (toliau – ir Registras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 435 patvirtinti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro nuostatai ir Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 5V-67 patvirtintos Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro objektų registravimo ir duomenų teikimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 32 punkte nustatyta, kad fiziniams asmenims teikiamos pažymos, patvirtinančios juridinius faktus, ir išrašai, parengti pagal registro duomenis ir informaciją, pateikus nustatytos formos prašymą. Kreipiantis ne duomenų subjektui, privalo būti pateikiamas notarine ar kita teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas įgaliojimas (Taisyklių 39.3.3 ir 39.4.3 p.). Kartu su pareiškėjos 2017 m. liepos 7 d. prašymu pateikta Jungtinės Karalystės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, kuria prašoma Interpolo pateikti informaciją apie pareiškėjos ir A. B. teistumus bei įspėjimus, negali būti laikoma teisėtu pagrindu pareiškėjai iš Departamento gauti prašomus duomenis apie trečiąjį asmenį. Skundžiamame Departamento rašte pareiškėjai buvo paaiškinta, kad dėl susipažinimo su prašomais duomenimis ji galėtų kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą kaip bylos šalis. Departamentas nedisponuoja pareiškėjos prašomais pateikti duomenimis (laboratorinėmis išvadomis ir vaizdo įrašu), todėl negalėtų jų pateikti, net jeigu pareiškėja turėtų teisę juos gauti.

6. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pareiškėja reikalauja ikiteisminio tyrimo medžiagos, taigi tokio pobūdžio byla neteisminga administraciniam teismui. Susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jos kopijų gavimo tvarką nustato baudžiamojo proceso taisyklės. Ikiteisminio tyrimo, apie kurį užsimena pareiškėja, Vidaus reikalų ministerija neturi, nes nutraukti ikiteisminiai tyrimai saugomi ikiteisminio tyrimo įstaigose. Vidaus reikalų ministerija neturi teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes tokią teisę turi tik įtariamasis, jo atstovas, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Todėl Vidaus reikalų ministerija negalėtų pateikti pareiškėjos prašomų duomenų, net jei ji turėtų teisę juos gauti. Su pareiškėjos reikalavimu atlyginti žalą nesutinka, nes pareiškėja nepagrindė, kad Ministerija veikė ne taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjos A. I. skundą atmetė.

9. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėja vidaus reikalų ministrui E. M. pateikė 2017 m. liepos 7 d. prašymą reaguoti į susidariusią padėtį ir suteikti informaciją, ar A. B. buvo teisiamas dėl nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos mažametį sūnų, susipažinti su nuosprendžio kopija. Pareiškėja teigė, kad yra įrodymai, patvirtinantys A. B. padarytus sunkius nusikaltimus jos mažamečio sūnaus atžvilgiu. Pareiškėja teigė, kad jos mažametis sūnus neteisėtai gyvena su grėsmę keliančiu A.

B., prašė jį atskirti. Nors pareiškėja buvo teisėta mažamečio sūnaus atstovė, jai nežinant vyko slapti teismo posėdžiai, jai niekas nepateikė A. B. baudžiamosios bylos medžiagos, nuosprendžio, Valstybinės medicinos tarnybos laboratorinių išvadų. Pareiškėja prašė pateikti duomenis apie visus A. B. teistumus ir įspėjimus pagal 2013 m. spalio 9 d. užsienio teismo išduotą leidimą, suteikti informaciją, ar A. B. buvo teisiamas dėl nusikalstamų veikų, padarytų mažamečio V. B. atžvilgiu, leisti susipažinti su nuosprendžio kopija ir su vaizdo įrašu, kurį turi Kauno policija, prašė atskirti mažametį sūnų nuo A.

B. ir grąžinti pareiškėjai. Prie prašymo pridėjo V. B. gimimo liudijimą ir užsienio valstybės teismo nurodymą (angl. k. order). Vidaus reikalų ministerija 2017 m. liepos 13 d. raštu Nr. 1D-3777(12) (toliau – ir Ministerijos 2017 m. liepos 13 d. raštas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 8 dalimi, persiuntė pareiškėjos prašymą Departamentui, kad šis pagal kompetenciją jį išnagrinėtų ir atsakytų dėl galimybės pareiškėjai pateikti informaciją apie A.

B. teistumą, ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kad jis atsakytų pareiškėjai dėl galimybės ją supažindinti su vaizdo įrašu. Ministerija minėtu atsakymu informavo pareiškėją, kad dėl susipažinimo su nuosprendžio nuorašu ji turėtų kreiptis į teismą, kuris priėmė konkretų nuosprendį. Paaiškinta, kad sprendimą dėl vaiko priskyrimo gyventi su vienu iš tėvų priima teismas, todėl šiuo klausimu pasiūlyta kreiptis į teismą. Departamentas skundžiamu 2017 m. liepos 20 d. raštu informavo pareiškėją, kad Departamentas Registre esančius asmens duomenis teikia vadovaudamasis Asmens duomenų apsaugos įstatymu, jo 5 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui duomenys apie kitą asmenį (šiuo atveju pareiškėjai – apie A.

B.) gali būti teikiami tik esant jo sutikimui dėl jo duomenų teikimo, o apie Registro duomenų teikimo tvarką esant asmens sutikimui pareiškėja buvo informuota Departamento 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (6-1)9R-941 „Dėl prašyme išdėstytos informacijos“ (toliau – ir Departamento 2017 m. balandžio 11 d. raštas). Pareiškėja taip pat buvo informuota, kad, pagal pateiktą Vilesdeno apygardos teismo dokumentą, ji gali susipažinti su informacija, kurią minėtas teismas įpareigojo pateikti Interpolą, apie byloje dalyvaujančių asmenų teistumą.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamu Departamento 2017 m. liepos 20 d. raštu, kaltina Departamentą ir Vidaus reikalų ministeriją neveikimu, nes šios institucijos neteikia prašomos informacijos, susijusios su A. B. teistumu, inicijuotais ikiteisminiais tyrimais. Pareiškėjos teigimu, atsakovai piktnaudžiauja savo teisėmis, ignoruoja vaiko interesus ir negina viešojo intereso.

10. Teismas nurodė, kad aktualus teisinis reguliavimas yra nustatytas VAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 31 d.), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau – ADTAĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės).

11. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos prašomi duomenys apie kitą asmenį (t. y. jo teistumą) yra Registro duomenys (tai įtvirtinta Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro įstatymo (toliau – ir ĮKNRĮ) 4 straipsnio 1 dalyje), o atsakovas Departamentas yra Registro duomenų tvarkytojas (ĮKNRĮ 6 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad pagal minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Registro duomenys tvarkomi vadovaujantis, be kita ko, ir ADTAĮ. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos 2017 m. liepos 7 d. prašymas pateikti duomenis apie kito asmens teistumą Departamente turėjo būti įvertintas pagal šiame įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjos nesutikimą su Departamento 2017 m. liepos 20 d. raštu, kuriuo atsakovas informavo, kad pareiškėjai duomenys apie kito asmens teistumą negali būti teikiami vadovaujantis ADTAĮ 5 straipsniu, nes pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio duomenų subjekto sutikimą teikti duomenis kitam asmeniui, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos prašomi duomenys laikytini ypatingais duomenimis ADTAĮ prasme, ir tai, kad tokios kategorijos duomenims teikti (t. y. duomenų tvarkymo veiksmui) būtinas duomenų subjekto sutikimas, tačiau pareiškėja nepateikė jokio dokumento, objektyviai galinčio patvirtinti duomenų subjekto valią teikti duomenis apie jo teistumą (t. y. Registro duomenis) kitiems asmenimis, Todėl teismas Departamento 2017 m. liepos 20 d. raštą pripažino pagrįstu, kadangi atsakovas atsižvelgė į pareiškėjos 2017 m. liepos 7 d. kreipimosi turinį ir prašomų pateikti duomenų pobūdį, įvertino jos pateiktą užsienio valstybės teismo dokumentą, kuriame akivaizdžiai nėra jokių nurodymų ar patvarkymų atsakovų atžvilgiu, ir, vadovaudamasis aktualu teisiniu reguliavimu, nurodė pareiškėjai duomenų apie A. B. teistumą neteikimo priežastis. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas pažeidė VAĮ, Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nustatytą tvarką rengiant skundžiamą raštą ar neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę gauti informaciją iš valdžios institucijos. Nors Departamento ginčijamame atsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjai įgyvendinti teisės kreiptis į teismą dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti Ministeriją jai pateikti 2017 m. liepos 7 d. prašyme nurodytą informaciją – vaizdo įrašą, kurį, jos teigimu, turi Kauno policija, ir leisti susipažinti su A. B. atžvilgiu priimtais nuosprendžiais, teismas, įvertinęs reikalaujamos pateikti informacijos pobūdį, konstatavo, kad prašymai, įskaitant prašymus pateikti viešojo administravimo subjekto disponuojamą informaciją, privalo būti nagrinėjami pagal valdžios institucijos kompetenciją, o atsakovas Ministerija neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo imtis veiksmų, t. y. savarankiškai rinkti pareiškėjos prašomą informaciją iš policijos įstaigų ar teismo. Nors pareiškėja skunde nereiškia reikalavimo panaikinti Ministerijos 2017 m. liepos 13 d. raštą, tačiau teismas pažymėjo, jog atsakovas pareiškėjos prašymą pateikti informaciją (duomenis) persiuntė nagrinėti kitoms institucijoms (Kauno AVPK ir Departamentui), paaiškino pareiškėjai, kaip galima susipažinti su teismo procesiniais dokumentais (nuosprendžiu). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo Ministerijos veiksmai atitinka VAĮ 14 straipsnio 8 dalies reikalavimus, todėl nėra pagrindo įpareigoti Ministeriją pareiškėjos 2017 m. liepos 7 d. prašymą įvertinti kitaip, nei tai buvo atlikta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundą grindė deklaratyviais, neteisiniais argumentais, kurie, teismo nuomone, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Departamento ir Ministerijos veiksmų, nagrinėjant pareiškėjos 2017 m. liepos 7 d. prašymą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovai Departamentas ir Ministerija pareiškėjos prašymą išnagrinėjo tinkamai, o šių institucijų parengti atsakymai iš esmės atitinka VAĮ, Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nustatytus tokiems atsakymams keliamus reikalavimus.

14. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti neturtinę žalą, kurią ji kildina iš neteisėtų Departamento ir Ministerijos veiksmų (neveikimo), nurodė, jog įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir konstatavus, kad Departamento 2017 m. liepos 20 d. raštas ir Ministerijos 2017 m. liepos 13 d. raštas yra teisėti ir pagrįsti, o konstatavus, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų pareiškėjos prašomai neturtinei žalai atlyginti – Departamento ir Ministerijos neteisėtų veiksmų, ėra pagrindo tenkinti pareiškėjos šio reikalavimo.

III. 15. Pareiškėja A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės dėl viešojo intereso gynimo, taikant skubias administracines priemones dėl V. B. išlaisvinimo nuo A. B. ir skubaus vaiko grąžinimo pareiškėjai, įpareigojant atsakingas institucijas pateikti realius duomenis apie A. B. užsienio šalims, Lietuvai, pareiškėjams, įskaitant vaizdo įrašus, laboratorinius išrašus, visus A. B. teistumus, jo gydymąsi psichiatrijos ligoninėse ir kt; įpareigojant institucijas atsiprašyti pareiškėjos; prašo priteisti žalą dėl patiriamų išgyvenimų Lietuvos institucijoms nuslėpus esminius duomenis.

16. Pareiškėja teigia, kad ji į teismą kreipėsi dėl iš jos pagrobto ir sistemingai kankinamo, patiriančio nepriežiūrą, mažamečio sūnaus V. B.. (duomenys neskelbtini) mašinų stovėjimo aikštelė visą laiką buvo labai ryškiai filmuojama – tai nurodo ir straipsniai spaudoje, o vaizdo įrašus išsireikalavo policija. Vaizdo įrašams privalėjo būti surašyti protokolai. Su visais esminiais duomenimis pareiškėjai duoti leidimai susipažinti ir gauti kopijas, šios įstaigos tik žada pateikti esminius duomenis, tačiau jokių esminių duomenų neteikia. Esminių duomenų išsireikalavimas yra neteisėtai nepagrįstai užslėptas, vis žadant pateikti esminius duomenis, taip pažeidžiant teisę į teisingą teismą, darant didžiulę žalą. Teigia, jog pareiškėja ir I.yra nukentėję nuo A. B. realių grasinimų nužudyti, todėl prašė užsienyje politinio prieglobsčio, be to, mažametis sūnus V. buvo pagrobtas užsienyje.

17. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Departamentas nurodo, kad Registre tvarkomi duomenys apie A. B. buvo pateikti 2013 m. spalio 4 d. ir 2014 m. lapkričio 25 d. – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui; 2014 m. rugsėjo 5 d. ir 2014 m. lapkričio 3 d. – Lietuvos apeliaciniam teismui. Apie galimybę pareiškėjai pačiai gauti Registro duomenis apie trečiąjį asmenį – A. B. pareiškėja buvo informuota Informatikos ir ryšių departamento 2017 m. balandžio 11 d. atsakymu Nr. (6-1)9R-941 bei 2017 m. liepos 20 d. atsakymu Nr. (6-4)9R-1971. Departamentas, tvarkydamas Registro duomenis, veikė teisėtai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, todėl žalos savo veiksmais pareiškėjai nepadarė.

19. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. Vidaus reikalų ministerija teigia, kad pareiškėjos skundas grindžiamas deklaratyviais, neteisiniais argumentais, kurie neįrodo, jog Ministerija veikė ne taip arba neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Kaip teisingai konstatavo teismas, Ministerija neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo imtis veiksmų, t. y. savarankiškai rinkti pareiškėjos prašomos informacijos iš policijos įstaigų ar teismo. Pažymi, jog Ministerija pareiškėjos prašymą pateikti informaciją (duomenis) persiuntė nagrinėti kitoms institucijoms (Kauno AVPK ir Informatikos ir ryšių departamentui prie Ministerijos), paaiškino pareiškėjai, kaip galima susipažinti su teismo procesiniais dokumentais (nuosprendžiu), todėl Ministerijos veiksmai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taip pat pažymi, kad reikalavimas atlyginti žalą gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi Ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų pareiškėjos prašomai neturtinei žalai atlyginti, t. y. Ministerijos neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su 2017 m. liepos 7 d. prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, kuriame prašė: „Pateikti duomenis apie A. B. pagal 2013-10-09 dienos užsienio teismo išduotą leidimą bylos šalims susižinoti visus A. B. teistumus ir įspėjimus. Prašau man suteikti informaciją, ar A. B. buvo teisiamas dėl nusikalstamų veikų prieš mano mažametį sūnelį V. B.. Prašau leisti man susipažinti su nuosprendžio kopija. Prašau man suteikti leidimą susipažinti su vaizdo įrašu iš (duomenys neskelbtini) mašinų stovėjimo aikštelės trečiame aukšte 2010-11-04 dienos tarp 18.40–20.00 val, kurį turi Kauno policija. Prašau išlaisvinti V. iš A. B. egzekucijų ir skubiai grąžinkite mylimai mamai. Ar dar maža Lietuvoje tragedijų, kurios pareigūnams palieka „tuštumą“ širdyje?“ (I t., e. b. l. 5–7; 2 t., e. b. l. 131–132).

24. Nustatyta, kad pareiškėjos prašymą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija persiuntė pagal kompetenciją Departamentui (I t., e. b. l. 140, II t. e. b. l., 133), be kita ko, pareiškėjai nurodžiusi, kad dėl susipažinimo su nuosprendžio nuorašu ji turėtų kreiptis į teismą, kuris priėmė konkretų nuosprendį; sprendimą dėl vaiko priskyrimo gyventi su vienu iš tėvų priima teismas, todėl šiuo klausimu pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į teismą. Departamentas ginčijamame 2017 m. liepos 20 d. rašte (II t., e. b. l. 134) nurodė, kad Departamentas Registre esančius asmens duomenis teikia vadovaudamasis Asmens duomenų apsaugos įstatymu, kurio 5 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui duomenys apie kitą asmenį (šiuo atveju pareiškėjai – apie A. B.) gali būti teikiami tik esant jo sutikimui dėl jo duomenų teikimo, o apie Registro duomenų teikimo tvarką esant asmens sutikimui pareiškėja buvo informuota Departamento 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (6-1)9R-941; pareiškėja taip pat buvo informuota, kad pagal pateiktą Vilesdeno apygardos teismo dokumentą ji gali susipažinti su informacija, kurią minėtas teismas įpareigojo pateikti Interpolą apie byloje dalyvaujančių asmenų teistumą .

25. Primintina, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja VAĮ, Teisės gauti informaciją įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės.

26. VAĮ 14 straipsnio, reglamentuojančio asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui.

27. Prašymų nagrinėjimo taisyklių 4.1 punkte nustatyta, kad asmens prašymo nagrinėjimas yra institucijos veikla, apimanti asmens prašymo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą ir atsakymo asmeniui parengimą. Pagal šių taisyklių 8 punktą, asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Reikalavimai institucijos atsakymui išnagrinėjus asmens prašymą nustatyti Prašymų nagrinėjimo taisyklių 47 punkte, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad atsakymai parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį – į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (47.2 punktas).

28. Asmenų teisės gauti iš valstybės institucijų informaciją apie institucijos veiklą ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką nustato Teisės gauti informaciją įstatymas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, informacija apibrėžiama kaip žinios, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas. Minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip, o 4 dalyje įtvirtinta, kad asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis ADTAĮ. Minėtos Teisės gauti informaciją įstatymo normos yra blanketinės ir reiškia, kad informacijos, kuria disponuoja savo viešojo administravimo veikloje valdžios institucija, teikimo tvarka ir inter alia (lot. k., be kita ko) pagrindai, kai ji neteikiama suinteresuotiems asmenims, gali būti nustatyta ir kituose įstatymuose.

29. ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato duomenų teisėto tvarkymo kriterijus, nustatyta, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus kai duomenų subjektas duoda sutikimą.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, jog atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir atsakė pareiškėjai dėl jos skunde keliamų reikalavimų ir savo kompetencijos ribose.

31. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja 2017 m. liepos 7 d. prašyme prašė pateikti duomenis apie A. B. (jo teistumą), reikalavo pateikti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nuosprendžių kopijas, suteikti leidimą susipažinti su vaizdo įrašu iš (duomenys neskelbtini) mašinų stovėjimo aikštelės, grąžinit pareiškėjai sūnų (žr. plačiau šios nutarties 23 punktą). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje surinkti įrodymai, atsakovas visiškai pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjai jos prašomus duomenis apie kito asmens teistumą (t. y. duomenis, kurie pagal ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalį laikytini ypatingais duomenimis), kadangi pareiškėja nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio duomenų subjekto (t. y. A. B.) sutikimą teikti duomenis kitam asmeniui. (ADTAĮ 5 str. 2 d. 1 9.). Taigi ginčijamas Departamento 2017 m. liepos 20 d. raštas minėtu aspektu savo turiniu visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir neapribojo pareiškėjos teisės gauti informaciją iš valdžios institucijos, kaip ji iš esmės teigia atskirajame skunde.

32. Dėl pareiškėjos antrojo reikalavimo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją elektroninėmis ryšių priemonėmis išduoti pareiškėjai visų laboratorinių išvadų iš A. B. ikiteisminių tyrimų dėl nusikalstamų veikų prieš jos sūnų V. B. kopijas ir vaizdo įrašo kopiją ((duomenys neskelbtini) d., tarp 18.40–20.00 val.) iš (duomenys neskelbtini) mašinų stovėjimo aikštelės trečiame aukšte vertinimo, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors pareiškėja nekelia reikalavimo panaikinti atsakovo Ministerijos 2017 m. liepos 13 d. raštą, tačiau vertinant Ministerijos veiksmų teisėtumą pagal VAĮ 14 straipsnio 8 dalies reikalavimus, padaryta visiškai pagrįsta išvada, jog Ministerija neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo imtis veiksmų – savarankiškai rinkti pareiškėjos prašomą informaciją iš policijos įstaigų ar teismo, be to, pagrįstai pareiškėjos prašymą pateikti informaciją (duomenis) Ministerija persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Kauno AVPK ir Departamentui (žr. šios nutarties 23, 26–28 p.) ir šiuo aspektu pareiškėja ginčo nekelia.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir vertinti kitų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kurie nėra susiję su ginčo esme ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu (žr. šios nutarties 16 p.). Nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad skundžiamu Departamento 2017 m. liepos 20 d. raštu buvo tinkamai atsakyta į pareiškėjos suformuluotus reikalavimus pagal šioje nutartyje nurodytų teisės aktų nuostatas, o atsakovo Ministerijos neteisėtų veiksmų šiame ginčo kontekste taip pat nenustatyta. Atitinkamai, nenustačius Departamento ir Ministerijos neteisėtų veiksmų pagal CK 6.271 straipsnį, pareiškėjos skundo trečiasis reikalavimas (atlyginti dėl atsakovų Ministerijos ir Departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią žalą) yra visiškai pagrįstai atmestas.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan