2022-01-26 Nr. AB-2212-3-62-3-03372-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-277-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03372-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. atliko drausminę nuobaudą Alytaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 19. Pasibaigus nuobaudos terminui, pareiškėjas buvo išleistas iš kameros ir pageidavo eiti į 20 būrį (posėdžio metu nurodė 2 būrį), į kurį buvo paskirtas, kad galėtų paskambinti telefonu, tačiau pareigūnai neleido to padaryti. Pareiškėjas buvo uždarytas laikino sulaikymo kameroje vienai parai, o vėliau perkeltas į kamerą Nr. 19, vis dar nesudarant galimybės paskambinti telefonu. Dėl to pareiškėjas 2020 m. gegužės 8 d. paskelbė bado akciją ir badavo 19 parų, tačiau pataisos namų administracijai tai nerūpėjo, pareiškėjo neapžiūrėjo medikai, pareigūnai nesikvietė jo pokalbiui, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos apsilankyti pas psichologą. Visi šie pagal teisės aktus privalomi veiksmai buvo atliekami tik pareiškėjui asmeniškai to prašant. Dėl tokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), sudarant netinkamas, orumą žeminančias kalinimo sąlygas, pareiškėjas patyrė stresą, dvasinį sukrėtimą, sveikatos pablogėjimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. balandžio 6 d. pareiškėjas atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, todėl buvo nubaustas drausmine nuobauda – perkėlimu į kamerų tipo patalpas 30 parų. Pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 17, o nuo 2020 m. balandžio 21 d. – į kamerą Nr. 19. 2020 m. gegužės 6 d. 17.50 val., pasibaigus nuobaudos terminui, pareiškėjas buvo išleistas iš kameros ir paskirtas gyventi į 2 būrį, tačiau į jį eiti atsisakė. Atėjęs į kontrolinį punktą, 2020 m. gegužės 6 d. 19.05 val. pareiškėjas raštu atsisakė eiti gyventi į 2 būrį, todėl 19.10 val. buvo laikinai izoliuotas kameroje Nr. 3, o nuo 2020 m. gegužės 7 d., paskyrus pareiškėjui naują drausminę nuobaudą, buvo 30 parų perkeltas į kamerą Nr. 19. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsniu ir pažymėjo, kad, pasibaigus nuobaudos atlikimo terminui, pareiškėjas buvo išleistas iš kameros ir jam buvo siūloma eiti gyventi į 2 būrį, tačiau jis atsisakė tai daryti. Atsakovas pažymėjo, kad teisę paskambinti pareiškėjas galėjo įgyvendinti tik nuėjęs į jam paskirtą būrį, kadangi nuteistiesiems telefonu naudotis leidžiama tik dienotvarkėje nustatytu laiku, savo gyvenamojo būrio patalpose. Atsakovas darė išvadą, kad pats pareiškėjas šios teisės atsisakė, nesutikdamas eiti į jam paskirtas gyvenamąsias patalpas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo leista paskambinti 2020 m. gegužės 7 d. ir 2020 m. gegužės 8 d. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos neturtinės žalos dydį, pateikiant žalą patvirtinančius konkrečius duomenis ir įrodant, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau jis to nepadarė. Atsakovas pažymėjo, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas nuo 2020 m. sausio 21 d. nebenumato pataisos namams pareigų, susijusių su nuteistųjų sveikatos priežiūra, kurią kuruoja ir vykdo Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Pataisos namų pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl badavimu reiškiami reikalavimai buvo nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2020 m. balandžio 7 d. pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpą 30 parų, už atsisakymą eiti gyventi į jam paskirtą būrį. Iš kameros pareiškėjas buvo išleistas 2020 m. gegužės 6 d. 17.50 val. Tą pačią dieną, 19.05 val. pareiškėjas atėjo į kontrolės punktą ir pareiškė, jog atsisako eiti gyventi į jam paskirtą būrį, todėl 19.10 val. laikinai izoliacijai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 3. Iš laikino izoliavimo kameros pareiškėjas buvo išleistas 2020 m. gegužės 7 d. 15.30 val. ir, tą pačią dieną paskyrus jam drausminę nuobaudą, 15.30 val. buvo perkeltas nuobaudos atlikimo terminui į kamerų tipo patalpą Nr. 19.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad, 2020 m. gegužės 6 d. išėjus iš kamerų tipo patalpos, jam buvo neleista eiti į gyvenamąjį būrį, kad galėtų paskambinti, teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas tą pačią dieną į jam paskirtą būrį eiti atsisakė.

8. Teismas vadovavosi BVK 102 straipsnio 1 dalimi, 145 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 38 punktu ir pažymėjo, kad naudojimosi teise skambinti telefonu apimtis priklauso nuo nuteistojo priskyrimo atitinkamai nuteistųjų grupei, taip pat nuo pataisos įstaigos direktoriaus nustatytos dienotvarkės. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2020 m. gegužės 6 d. atsisakius eiti gyventi į jam paskirtą būrį, jis buvo laikinai izoliuotas kamerų tipo patalpoje ir nebuvo priskirtas atitinkamam būriui, o vėliau nubaustas drausmine nuobauda – 30 parų kamerų tipo patalpose. Įvertinęs šias faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad 2020 m. gegužės 6 d. pareiškėjas pagrįstai negalėjo įgyvendinti teisės skambinti, kadangi, atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, jam nebegaliojo Alytaus PN direktoriaus patvirtintos nuteistųjų dienotvarkės režimas atitinkamam būriui ir grupei, o teisė naudotis telefonu į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems nesuteikiama pagal BVK 145 straipsnį.

9. Teismas vadovavosi BVK 102 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas teismui teigė, jog jam buvo būtina paskambinti savo šeimai, informuoti artimuosius apie savo sveikatos būklę ir padėtį, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 6 d. būtų išreiškęs pataisos namų administracijai motyvuotą prašymą paskambinti telefonu dėl šių svarbių aplinkybių. Teismas pažymėjo, jog iš byloje pateiktų pareiškėjo telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 7 d. ir 2020 m. gegužės 8 d. du kartus skambino telefonu. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog pokalbių išklotinės yra suklastotos, jokių tai patvirtinančių ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui laikotarpiu tarp dviejų drausminių nuobaudų paskyrimų nei karto nebuvo leista paskambinti artimiesiems, kai jis to pageidavo. Dėl to net ir pripažinus, jog laikotarpiu tarp dviejų drausminių nuobaudų atlikimo pareiškėjui galėjo būti leista paskambinti, kai jis to pageidavo, nepaisant to, kad pareiškėjas pats atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, kur šia teise galėtų nekliudomai pasinaudoti, bei neišreiškė motyvuoto rašytinio prašymo, teismas neturėjo pagrindo laikyti, kad pataisos namų administracija paneigė pareiškėjo teisę į socialinius ryšius. Teismo vertinimu, šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, jog teise į skambutį pareiškėjas pasinaudojo ne konkrečiai jo pageidaujamą dieną (2020 m. birželio 6 d.), tačiau iškart po to (2020 m. gegužės 7 ir 8 d.).

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad, 2020 m. gegužės 8 d. paskelbus bado akciją, pataisos namų administracija į tai nereagavo, neteikė psichologinės ir medicininės pagalbos, teismas vadovavosi BVK 118 straipsniu, nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 8 d. raštu paskelbė bado akciją. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentus, jog pataisos namai į tai nereagavo, paneigia jo paties pateikti duomenys: Medicininis pažymėjimas, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjas buvo periodiškai nuo 2020 m. gegužės 11 d. kas keletą dienų apžiūrimas gydytojo; 2020 m. birželio 22 d. Alytaus PN Resocializacijos skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui 2020 m. gegužės 21 d. buvo suteikta psichologo konsultacija. Pareiškėjo teiginiai, jog šie veiksmai buvo atliekami tik jam pačiam prašant, teismo vertinimu, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas įvardijo pataisos namų pareigūnę, kuri rūpinosi pareiškėjo sveikatos būkle, atvesdavo pas jį gydytoją. Teismas nustatė, kad Alytaus PN, kaip ir numato BVK 118 straipsnis, pranešė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apie badaujantį nuteistąjį. Iš pareiškėjo 2020 m. gegužės 26 d. paaiškinimo teismas nustatė, jog badavimą pareiškėjas nutraukė, kadangi pataisos namų direktoriaus pavaduotojas išsprendė problemą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pataisos namų pareigūnai ignoravo pareiškėjo badavimą, neteikė jam medicininės pagalbos, nesprendė situacijos, todėl atmetė pareiškėjo argumentus šioje dalyje.

11. Teismas byloje nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio viseto, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III. 12. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas paaiškina, kad bado akciją paskelbė todėl, kad pasibaigus nuobaudai pareigūnas jo neišleido į jam paskirtą būrį paskambinti telefonu artimiesiems. Pareiškėjas nurodo, kad, paskelbus bado akciją, pas jį neatėjo niekas iš administracijos paklausti, kodėl jis badauja, o gydytojai ir psichologai jį pasikvietė tik po daugkartinių prašymų. Pareiškėjas pažymi, kad, jam paskelbus bado akciją ir tuo pačiu atlikinėjant kitą nuobaudą, po 19 parų jam buvo leista paskambinti. Leidimą davė pavaduotojas. Pareiškėjas daro išvadą, kad tai akivaizdžiai rodo atsakovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad gydytojai jį apžiūrėjo tik po šešių parų, nors turėjo po trijų. Pareiškėjo teigimu, skambučių išklotinės yra suklastotos, nes iš jų matyti, kad jis kiekvieną dieną galėjo skambinti. Pareiškėjas nurodo, kad administracija turėjo nutraukti jam vaistų davimą. Pareiškėjo teigimu, atsakovui nerūpėjo jo gyvybės klausimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atsiliepimai yra prieštaringi. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teisėja jo nesiklausė. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Atsakovo teigimu, pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, neteisėtų veiksmų nesuteikiant teisės pareiškėjui paskambinti telefonu 2020 m. gegužės 6 d., pasibaigus drausminės nuobaudos atlikimo terminui, atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

19. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

20. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

21. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų (skambučių ataskaitos) teisingumo klausimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus.

22. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bado akciją paskelbė 2020 m. gegužės 8 d., o gydytojo buvo apžiūrimas periodiškai nuo 2020 m. gegužės 11 d. Tai paneigia pareiškėjo argumentus, kad jis paskelbus bado akciją pirmą kartą buvo apžiūrėtas gydytojo tik po šešių dienų. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar gydytojo apžiūra buvo inicijuota atsakovo, ar gydytojas pareiškėją apžiūrėjo pareiškėjui išreiškus tokį prašymą. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 21 d. buvo konsultuotas psichologo. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė pataisos namų pareigūnę, kuri rūpinosi pareiškėjo sveikatos būkle, atvesdavo pas jį gydytoją. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad jam buvo būtina gerti vaistus, todėl tai, kad vaistai jam buvo suteikiami, negali būti pripažįstama neteisėtais atsakovo veiksmais. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovui nerūpėjo jo gyvybė ir sveikata.

23. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas pasirinko badauti. Byloje nenustatyti jokie neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas nurodo nusprendęs tai daryti. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo leista eiti į jam paskirtą būrį. Tačiau bylos duomenys rodo priešingai – pats pareiškėjas atsisakė eiti į jam paskirtą būrį (2020 m. gegužės 6 d. paaiškinimas), dėl ko jam buvo paskirta nuobauda. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo leista paskambinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, 2020 m. gegužės 6 d., prašydamas paskambinti, nurodė kokias nors svarbias aplinkybes (BVK 102 str. 1 d.), o eiti į paskirtą būrį, kuriame būdamas dienotvarkėje numatytu laiku jis galėtų pasinaudoti savo teise paskambinti, pareiškėjas atsisakė pats. Byloje esanti skambučių atskaita, kuria, kaip minėta nutarties 21 punkte, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, patvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę paskambinti telefonu 2020 m. gegužės 7 ir 8 d.

24. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo teisėja jo nesiklausė, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas ar atmestinai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

25. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius