2013-04-08 Nr. AB-1104-3-64-3-00313-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedbudėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais); budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės;
Legislator headnote
AI generated2013-04-08 Nr. AB-1104-3-64-3-00313-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio nepriemokos ir delspinigių priteisimo.
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. A662-277/2013
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00157-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Astai Briedienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei Dovilei Mikučionytei,
atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Mariui Tamašauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio nepriemokos ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. liepos 20 d. patikslintu skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 86-03/S-13936 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą 3 929,70 Lt (1 862,04 Lt už 139,15 valandas viršvalandinio budėjimo; 1 942,17 Lt už 228,75 valandas budėjimo poilsio dienomis; 125,49 Lt už 10,31 valandas nesuteikto poilsio laiko už 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu buvusį budėjimą darbo dienomis); 3) priteisti pareiškėjo naudai jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo su juo atsiskaityti laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 19 d. (jo atleidimo iš vidaus tarnybos diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. ne kartą bendrosiomis poilsio dienomis (šeštadieniais ir/arba sekmadieniais) budėjo po 12 val. Mažeikių rajono policijos komisariato patalpose, tačiau už tai su juo nebuvo atsiskaityta. Paaiškino, kad su prašymu apmokėti už darbą poilsio dienomis jis kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas Sprendimu už poilsio dienomis jo atliktą darbą apmokėti atsisakė. Manė, jog šis Sprendimas neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 31 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių r. PK) viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. IV-147 „Dėl Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento (galiojo iki 2008 m. spalio 1 d.) 61 punktą. Teigė, jog Mažeikių r. PK viršininko 2005 m. spalio 14 d. įsakymu patvirtintos Mažeikių rajono policijos komisariato operatyvinių grupių ir policijos patrulių reagavimo į pranešimus apie nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ar įvykius tvarkos 13 punkte įtvirtintas kitoks teisinis operatyvinių darbo grupių darbo organizavimo principas, t. y. numatyta, jog operatyvinės grupės nariai darbo kabinetuose privalo būti tik darbo metu (nuo 8 iki 17 val.), o ne darbo metu (nuo 17 val.), taip pat poilsio bei švenčių dienomis operatyvinės grupės nariai savo buvimo vietą (ryšį) privalo suderinti su budėtoju. Tačiau faktiškai tiek darbo valandomis, tiek ir po darbo valandų operatyvinės grupės nariai (taip pat ir jis) budėjo komisariato patalpose, savo darbo kabinetuose, o nuo 23.00 val. iki 7.00 val. vykdydavo tiesiogines funkcijas patruliuodami bendruosiuose ekipažuose kartu su Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnais. Pareiškėjas manė, jog budėjimas operatyvinės grupės sudėtyje buvo organizuojamas įstaigoje (Mažeikių r. PK patalpose), todėl šis laikas pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalį yra prilyginamas darbo laikui.
Nurodė, jog ginčijamu laikotarpiu apmokėjimą už budėjimą reglamentavusios teisės normos buvo keičiamos: 2003 m. gegužės 1 d.–2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu galiojusioje Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog „Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną“. Taigi šioje Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, jog už kiekvienas 32 budėjimo valandas pareigūnams turėjo būti suteikiama po vieną papildomą poilsio dieną.
Tačiau šioje redakcijoje nereguliuojami atvejai, kai pareigūnui budėti paskiriama poilsio dienomis. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusioje Statuto 31 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatytas analogiškas kaip Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK, Darbo kodeksas) 155 straipsnyje teisinis reguliavimas ir numatyta, kad „Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą“.
Šioje Statuto 31 straipsnio redakcijoje, analogiškai kaip ir Darbo kodekso 155 straipsnyje, pareiškėjo nuomone, pabrėžiamas tik tas aspektas, kad budėjimas, atliekamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, yra pripažįstamas viršvalandiniu darbu ir todėl už jį su pareigūnu atitinkamai – kaip už viršvalandinį darbą – atsiskaitoma. Be to, šioje normoje numatyti papildomi (lyginant su viršvalandiniais darbais) alternatyvūs atsiskaitymo būdai – ne tik apmokėjimas, bet taip pat ir papildomo poilsio laiko suteikimas arba papildomo poilsio laiko pridėjimas prie kasmetinių atostogų.
Tačiau aukščiau pacituotos teisės normos (tiek galiojusios nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2006 m. lapkričio mėnesio, tiek nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. spalio mėnesio) nenumato atsiskaitymo už budėjimą tvarkos tais atvejais, kai budėjimas yra atliekamas poilsio ir/arba švenčių dienomis. Pareiškėjo manymu, tokie atvejai skiriasi nuo budėjimo įprastomis darbo dienomis, kadangi, skiriant pareigūną budėti poilsio ir/arba švenčių dienomis, yra sutrikdomas normalus darbo ir poilsio laiko režimas, pareigūnas yra priverstas poilsio dieną (šeštadienį arba sekmadienį) vykti į tarnybą ir budėti įstaigoje, negali ilsėtis Darbo kodekso 161 straipsnio 1 dalyje nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis, negali praleisti savaitės nepertraukiamo poilsio laiko (šeštadienio ir sekmadienio) kartu su šeima, t. y. patiria įvairių su tuo susijusių nepatogumų.
Todėl, pareiškėjo nuomone, budėjimas darbo dienomis ir budėjimas poilsio ar švenčių dienomis negali būti sutapatinami taikant vienodą apmokėjimo dydį. Pažymėjo, jog budėjimas poilsio ar švenčių dienomis laikytinas nukrypimu nuo normalių (įprastų) darbo sąlygų ir todėl už tokį budėjimą turi būti atitinkamai kompensuojama net ir tuomet, kai budėjimas poilsio ar švenčių dieną neviršija nustatytos darbo laiko trukmės.
Manė, kad tuo atveju, kai pareigūnui yra pavedama budėti poilsio ar švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Statuto 31 straipsnio 2 dalyje numatyta budėjimo laiko skaičiavimo taisykle, pagal kurią budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui. Atitinkamai budėjimas poilsio dienomis turėtų būti prilyginamas darbui poilsio dienomis ir už tokį budėjimą turėtų būti atlyginama kaip už darbą poilsio ar švenčių dienomis. Pažymėjo, jog tais atvejais, kai budima ir poilsio ar švenčių dieną, ir tuo pačiu viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, už tokį budėjimo laiką turi būti apmokama ir kaip už darbą poilsio ar švenčių dieną, ir kaip už viršvalandinius darbus, o jeigu poilsio ar švenčių dienos naktį, analogiškai turėtų būti apmokama ir kaip už darbą poilsio ir švenčių dienomis, ir kaip už darbą naktį.
Nurodė, jog budėjimo laikas tik prilyginamas darbo laikui, tačiau iš esmės tai nėra darbas pagal grafiką. Pareiškėjas niekada nėra teikęs prašymo už budėjimą poilsio ar švenčių dienomis pareiškėjui kompensuoti kuriuo nors iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 41 straipsnio 6 dalyje numatytų būdų, todėl darė išvadą, jog jam už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti mokama Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta priemoka. Apibendrindamas nurodė, kad būtina skirti tris ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo atlikto budėjimo aspektus:
1) budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais);
2) budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės;
3) budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis, viršijant nustatytą darbo laiko trukmę. Šie aspektai yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsiskaitymo būdo:
1) už budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais), turėjo būti atsiskaitoma tokiu būdu:
a) už kiekvienas 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu darbo dienomis atlikto budėjimo 32 valandas suteikiant 1 papildomą poilsio dieną (buvo skaičiuojama kaip 8 val. 15 min.;
b) už 2006 m. lapkričio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu darbo dienomis atliktą budėjimą, jei jis viršijo įprastą darbo laiko trukmę, suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą;
2) už visu ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d.) buvusį budėjimą poilsio dienomis, kai nebuvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, apmokant kaip už darbą poilsio dienomis;
3) už visu ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d.) buvusį budėjimą poilsio dienomis, kai buvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, atsiskaitant dvigubai: ir kaip už darbą poilsio dienomis, ir kaip už viršvalandinius darbus (suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą). Ginčijamų santykių laikotarpiu nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereguliavo apmokėjimo už viršvalandinius darbus tvarkos, todėl šiuo klausimu turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis.
Darbo kodekso 193 straipsnyje buvo numatyta, kad „už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos)“. Analogiška nuostata išliko ir po 2008 m. rugpjūčio 1 d. pakeitimo. Pareiškėjo nuomone, jam turi būti kompensuota vidutiniu darbo užmokesčiu (nuo pareiginės algos su priedais), todėl jis prašė priteisti 125,49 Lt. Iš viso 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 31 d. laikotarpiu už atliktą darbą nepagrįstai bei neteisėtai pareiškėjui nebuvo išmokėta 3 929,70 Lt.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (t. III, b. l. 140–143) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog pareiškėjas 2012 m. kovo 19 d. pirmą kartą patikslintame skunde pateikė naujus reikalavimus, t. y. priteisti apmokėti už viršvalandinio budėjimo valandas ir priteisti apmokėti už valandas nesuteikto poilsio laiko (2012 m. liepos 18 d. patikslintame prašyme šis reikalavimas pervardintas į priteisti apmokėti už valandas nesuteikto poilsio laiko už 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu buvusį budėjimą darbo dienomis) skundžiamu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas patikslintame 2012 m. kovo 19 d. skunde pirmą kartą paminėjo aplinkybes apie nesuteiktą nepertraukiamą savaitės poilsio laiką ir tas laikas (valandos) lentelėje panaudotos apskaičiavimuose pareiškėjo naudai, atitinkamai sumažinant suteikto papildomo poilsio laiko valandas.
Taip pat pareiškėjas patikslintame 2012 m. balandžio 13 d. skunde pirmą kartą pateikė naują reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti su juo laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 9 d. (kuomet pareiškėjas Telšių apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 86-TE-57 buvo atleistas iš vidaus tarnybos) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atkreipė dėmesį, jog minėti reikalavimai iš esmės nebuvo pateikti tiek pirminiame skunde (2009 m. spalio 7 d., t. y. kreipimosi į teismo dieną), tiek vėlesniuosiuose patikslintuose prašymuose, t. y. priteisti darbo užmokestį už poilsio dienomis dirbtą laiką ir kurie nebuvo ginčo objektu teisminiuose nagrinėjimuose.
Pažymėjo, kad Statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikoma Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis, kurioje numatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas. Nurodė DK 27 ir 298 straipsnius. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamas laikotarpis yra nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., kaip minėta, pareiškėjas 2012 m. kovo 19 d., 2012 m. balandžio 13 d. ir 2012 m. liepos 18 d. (daugiau kaip treji metai nuo skundžiamo laikotarpio pabaigos) patikslintame prašyme pateikė naujus minėtus reikalavimus ir pareiškėjas 2012 m. kovo 19 d. atleistas iš vidaus tarnybos (daugiau kaip treji metai nuo 2012 m. balandžio 13 d. patikslinto prašymo pateikimo, kuriuo prašoma priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti su juo laiką, t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 9 d., kuomet pareiškėjas Telšių apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 86-TE-57 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, iki teismo sprendimo įvykdymo dienos), todėl šie pareiškėjo nauji minėti reikalavimai neturi būti nagrinėjami ir negali būti patenkinami vadovaujantis DK 27 straipsnio 2 dalimi ir DK 298 straipsniu.
Atsakovas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-3727/2011, kuria teismas nutarė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išdėstytus argumentus, taip pat Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią nuo 2004 m. gruodžio 22 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. (dalis pareiškėjo skundžiamo laikotarpio), ir Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakciją, aktualią nuo 2006 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, atsakovo nuomone, teigtina, kad jo darbas operatyvinėje grupėje atitinka budėjimo laiką įstaigoje ir pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje budėjimo laikas žymėtas kaip darbo laikas ir už tai jis gavo pareiginę algą.
Nurodė, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. Statuto 31 straipsnis papildytas 3 dalimi, kurios redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d. (likusi dalis pareiškėjo skundžiamo laikotarpio), kuri reglamentavo, kad už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės, kaip viršytas darbo laikas, arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Pažymėjo, kad Statuto 31 straipsnis nereglamentuoja jokių kitų alternatyvių atsiskaitymo būdų už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, kaip suteikiant poilsio laiką tokios pat trukmės, kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą (pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio 1 d., suteikiant papildomą poilsio dieną už 32 budėjimo valandas) ir atskirai nenumato apmokėjimų už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, todėl, vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, ši teisės norma taikytina šio ginčo atveju.
Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/08. Atsakovo teigimu, būtina atsižvelgti į tai, kad pareigūnų budėjimo laikas yra specialiai reglamentuotas Statuto 31 straipsnyje ir nėra nuorodos į kitus teisės aktus ir DK. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje (2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1135/2009), kai Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate už darbą operatyvinėje grupėje poilsio dienomis buvo kompensuota papildomomis poilsio dienomis, išdėstė, kad tokiu atveju taikoma Statuto 31 straipsnio 3 dalis ir konstatavo, kad toks atsiskaitymo būdas teisingai pritaikytas taikant teisės normas.
Pažymėjo, kad pareiškėjui už budėjimus nakties metu ir švenčių dienomis apmokėta, kaip numato DK 193 (mokėjimas už viršvalandinį ir nakties darbą) ir 194 (mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis) straipsniai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 konstatavo, kad DK 194 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal DK 194 straipsnio nuostatas, o DK 193 straipsnis netaikytinas.
Iš to seka, kad negalimi dvigubi apmokėjimo standartai, todėl apmokant kaip už darbą poilsio dienomis negalimi viršvalandiniai apmokėjimai ir apmokėjimai už darbą naktį. Pažymėjo, kad pareiškėjo patikslintame prašyme minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas 2009 m. gruodžio 3 d. administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 nepaskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“.
II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu (t. II, b. l. 141–145) iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą ir įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui už 2008 m. spalio–lapkričio mėn. poilsio dienomis dirbtą laiką neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 358,32 Lt.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (t II, b. l. 151–155) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio dalies nuo 2006 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. nepriteisimo ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti prašymą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. II, b. l. 166–170).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad Mažeikių rajono policijos komisariate dirbančių tyrėjų darbas galėjo būti organizuojamas kaip pamaininis, vadovaujantis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi, nustatant 48 val. per savaitę darbo laiko normą. Tačiau byloje esantys duomenys nesudarė pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pasirinkta būtent tokia darbo organizavimo forma. Teismas nustatė, jog siekiant teisiškai įvertinti pareiškėjo darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį operatyvinėje grupėje, būtina nustatyti ir kitų jo atliekamų darbo funkcijų pobūdį bei jų darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį. Nurodė, kad nagrinėjamam ginčui tinkamai išspręsti būtina ištirti ir įvertinti įrodymus, kuriais individualizuotas pareiškėjo darbo teisinių santykių turinys, t. y. darbo režimo pobūdis tiek jam vykdant tyrėjo funkcijas, tiek ir vykdant pareigas operatyvinėje grupėje. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas šių bylai reikšmingų aplinkybių iš esmės nesiaiškino ir nevertino, taip pat byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, ar Mažeikių rajono policijos komisariate dirbantiems pareigūnams 48 val. darbo laiko norma buvo nustatyta vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu (pagal Statuto 4 str., tokia centrinė įstaiga konkrečiu atveju yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos). Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.), todėl jis yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 136, 141 str. 1, 2 d., 142 str. 1 d.).
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 264–268).
Apeliaciniu skundu pareiškėjas D. J. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (t. II, b. l. 270–277).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. III., b. l. 13–19).
Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.) pareiškėjo darbas operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais (poilsio dienomis) negalėjo būti vertinamas kaip darbas pamainomis (Statuto 29 str. 3 d.), todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas bei atliktas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, jo darbas policijos komisariato operatyvinėje grupėje pripažintinas budėjimo laiku (Statuto 31 str. 1 d.).
Šiuo aspektu akcentuotina, jog Įsakymo 13 punkte buvo numatyta, kad darbo laiku operatyvinės grupės pareigūnai privalo būti savo tarnybiniuose kabinetuose ir į įvykio vietą išvykti nedelsiant, gavę budėtojo nurodymą; ne darbo laiku (nuo 17.00 val.) ir poilsio bei švenčių dienomis operatyvinės grupės nariai savo buvimo vietą (ryšį) privalo suderinti su budėtoju, o gavę jo nurodymą nedelsiant atvykti į komisariato budėtojų padalinį arba tiesiai į įvykio vietą; apie atvykimą į įvykio vietą operatyvinės grupės pareigūnas privalo informuoti budėtoją.
Statuto 31 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, jog budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį; pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 3 dalimi, už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
Bylos medžiaga patvirtino, jog, kvalifikavęs pareiškėjo darbą operatyvinėje grupėje kaip pamaininį darbą, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų, susijusių su šio darbo apmokėjimu, t. y. netyrė bei netikrino duomenų, ar tinkamai buvo apmokėta (kitomis formomis kompensuota) už budėjimo laiką, atsižvelgiant į jo trukmę bei kitas įstatymuose (Statute) įtvirtintas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog šioms aplinkybėms išaiškinti būtina įvertinti ir pareiškėjo 2010 m. balandžio 29 d. pateiktų apskaičiavimų apie 2006–2008 m. laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką pagrįstumą, jų atitikimą pirminiams darbo laiko apskaitos dokumentams.
Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog bylos aplinkybėms išaiškinti būtina įvertinti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.), pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, grąžinant šiam teismui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.
III. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus (t. III, b. l. 149–160).
Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas, tikslindamas savo reikalavimus, naujų reikalavimų nepateikė, nes visi patikslinti pareiškėjo reikalavimai iš esmės ginčo materialinio dalyko nekeitė, jais pareiškėjas teismo prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią tuo pačiu laikotarpiu, pareiškėjui dirbant operatyvinėje grupėje. Teismo nuomone, pareiškėjas, tikslindamas skundą, iš dalies keitė reikalavimų argumentaciją, neišmokėtos dalies paskaičiavimo būdus, todėl kito pareiškėjo prašomos priteisti sumos bei jų atsiradimo pagrindai. Pareiškėjas prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį, susidariusią nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl teismas nustatė, jog jis yra praleidęs trejų metų senaties terminą. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas argumentų, kodėl jį praleido, prašymo atnaujinti ieškinio senatį nepateikė, todėl teismas konstatavo, jog šioje byloje taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas ir byloje nagrinėtina pareiškėjo reikalavimų dalis dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2006 m. spalio 28 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.
Teismas pažymėjo, jog ginčo išsprendimui yra aktualūs teisės aktai, galioję laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 28 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Teismas jais vadovavosi ir iš naujo nebeįrodinėjo faktų, kurie nustatyti šioje administracinėje byloje įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo D. J. darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pripažintinas budėjimo laiku (Statuto 31 str.).
Teismas nurodė, jog Statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., numatė, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Taip pat teismas nurodė Statuto 31 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., ir padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas pareigūno budėjimo laikui Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 dalies prasme nustato sąlygas: 1) budėjimas turi būti numatytas laisvu nuo tarnybos metu pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką; 2) budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį.
Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-81/2012 ir pažymėjo, kad pagal nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, už Statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžto budėjimo 32 valandas pareigūnui buvo kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Pagal nuo 2006 m. lapkričio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, už Statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą budėjimą pareigūnui kompensuojama vienu iš trijų Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytų būdų tuo atveju, kai viršijama Statute apibrėžta darbo laiko trukmė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-687/2011).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi nustatyta, jog pareiškėjo pagrindinė darbo funkcija – tyrėjo pareigų vykdymas – buvo organizuotas nustatant ne ilgesnę kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą (Statuto 29 str. 1 d.), o darbas operatyvinėje grupėje, kaip papildoma darbo funkcija (susijusi su pagrindinės funkcijos atlikimu), – organizuotas nustatant budėjimą įstaigoje po 12 valandų dieną ir/arba naktį (Statuto 31 str.). Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, jog nuo 2006 m. lapkričio 1 d., kuomet pareiškėjas viršydavo 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, už budėjimą įstaigoje jam turėjo būti kompensuojama šiais būdais – per artimiausią mėnesį suteiktas tokios pat trukmės poilsis kaip viršytas darbo laikas arba, pareigūno pageidavimu, šis poilsio laikas galėjo būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
Atsakovas teismui nurodė, kad už budėjimą pareiškėjui suteikė poilsio laiką. Pirmosios instancijos teismas aptarė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymoje (t. III, b. l.109-116) pateiktus duomenis apie pareiškėjo budėjimo ir poilsio laiką. Pažymoje nurodyta, kad informacija surinkta iš 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Atsakovas negalėjo pateikti tikslių duomenų, už kokį budėjimą, kokią dieną suteiktas papildomas poilsis, nes tokios informacijos ir duomenų nebuvo. Teismas nustatė, jog papildomos poilsio dienos buvo suteikiamos abipusiu susitarimu (tarp pareiškėjo ir jo tiesioginio vadovo) ir derinamos su pareiškėju. Pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais, kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas yra skaičiuojamas. Pareiškėjas teismui nurodė, kad atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, tai yra tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai vadovavosi Statuto 31 straipsniu ir pareiškėjo atžvilgiu teisingai taikė kompensavimo už budėjimą įstaigoje būdą.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008. Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymas ginčui aktualiu laikotarpiu ir iki šiol numato, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų (4 str. 2 d.). Įstatymo IV skyrius reglamentuoja su darbo užmokesčiu susijusius klausimus, atkreipė dėmesį į Įstatymo 5 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad pagal Statuto 38 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.), pareigūnams buvo mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) numatė tokias pat priemokos rūšis. Statuto 38 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi 2009 m. sausio 1 d.) numatė, jog šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas, tačiau nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentavo darbo užmokesčio tarifų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį ar nakties darbą. Todėl, teismo nuomone, sprendžiant pareigūno darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis klausimą, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo būti vadovaujamasi DK 194 straipsniu „Mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis“.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog DK 194 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sauso 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba, darbuotojo pageidavimu, kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. Nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. ši nuostata keitėsi ir numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo vidutinio darbo valandos užmokesčio (darbo dienos užmokesčio), arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusi ir šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija numato, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad straipsnio dalis keitėsi tiek, kiek tai buvo susiję su dvigubo tarifo paskaičiavimu, tačiau nagrinėjamo ginčo išsprendimui aktualios nuostatos, tai yra jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, nekito.
Pažymėta, jog poilsio dienos yra šeštadienis ir sekmadienis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ 2.1 p.). Pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo 19 punktą matyti, jog jam buvo nustatyta funkcija dirbti operatyvinėse grupėse pagal atskirus darbo grafikus (t. II, b. l. 198-199). Pagal 2004 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono PK viršininko įsakymu Nr. 1V-147 patvirtintą Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 68 punktą, bendrą operatyvinės grupės budėjimo grafiką, pagal tarnybų vadovų patvirtintus darbo grafikus sudaro operatyvaus valdymo poskyrio viršininkas ir juos tvirtina komisariato viršininkas (t. II, b. l. 36-48). Byloje pateikti operatyvinės grupės darbo grafikai (t. I, b. l. 46–274), kurie tinkamai patvirtinti ir juose aiškiai nurodytas darbo laikas. Pareiškėjas neginčijo aplinkybių, jog darbo operatyvinėje grupėje laikas jam buvo žinomas iš anksto susipažinus su minėtais grafikais. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo darbas įstaigoje (operatyvinėje grupėje) poilsio ir darbo dienomis buvo organizuojamas pagal iš anksto sudarytus grafikus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundas dėl reikalavimų priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už viršvalandinio budėjimo valandas, budėjimą poilsio dienomis atmestinas kaip nepagrįstas, nes nei Statutas, nei Įstatymas nenustatė specialių teisės normų dėl apmokėjimo už darbą pagal grafiką poilsio dienomis dvigubai ir kaip už viršvalandžius. DK 194 straipsnio 1 dalis numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai. Minėtoje pažymoje atsakovas nurodė, kad pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, buvo apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais, kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui buvo skaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuotas. Teismo nuomone, atsakovas teisėtai už tarnybą pagal iš anksto sudarytus grafikus pareiškėjui mokėjo pareiginę algą.
Teismas pažymėjo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuria buvo pakeista valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sandara. Numatytos naujos nuostatos – apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Įstatymo 261 straipsnio 1 dalį, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. Už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka (to paties straipsnio 4 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas ginčus dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo administracinėse bylose Nr. A575-81/2012, Nr. A575-83/2012, Nr. A575-86/2012 išaiškino šias Įstatymo nuostatas. Spręsdamas šį ginčą teismas iš dalies rėmėsi šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Pareiškėjas teismo prašė priteisti nepriemoką už nesuteiktą poilsio laiką. Reikalavimą grindė prie skundo pridėtais savo paskaičiavimais. Atsakovas su pareiškėjo reikalavimu, pareiškėjo teismui pateiktais paskaičiavimais nesutiko. Minėtoje pažymoje atsakovas nurodė, jog pareiškėjui už budėjimą operatyvinėje grupėje suteikė tokios pat trukmės poilsį kaip viršytas darbo laikas. Minėtoje pažymoje nurodė, kad negali pateikti tikslių duomenų, už kokį budėjimą, kokią dieną suteiktas papildomas poilsis, nes tokios informacijos ir duomenų nėra. Pažymėjo, kad papildomos poilsio dienos buvo suteikiamos abipusiu susitarimu (tarp pareiškėjo ir jo tiesioginio vadovo) ir derinamos su pareiškėju. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pažyma paruošta remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Pareiškėjas darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčijo, juose esančios informacijos neteisingumu skundo neargumentavo, todėl teismas, byloje vertindamas, ar pareiškėjui suteiktas visas poilsio laikas, rėmėsi institucijos paruošta pažyma ir atsakovo nuomone. Pareiškėjo pateiktus paskaičiavimus teismas vertino kritiškai. Pažymėta, jog suteikiamas poilsio laikas buvo derinamas su pareiškėju, todėl dėl neaiškumų ar, pareiškėjo nuomone, ne viso suteikto poilsio laiko pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą aktualiu laikotarpiu. Tačiau byloje nebuvo rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas būtų tokiu prašymu kreipęsis į atsakovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 125,49 Lt darbo užmokesčio už 10,31 val. nesuteikto poilsio laiko priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėta, jog pareiškėjo ginčijamas Sprendimas priimtas ne teismo sprendime nurodytais motyvais, tačiau, teismo nuomone, iš esmės teisėtas, nes pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį atmestas konstatuojant, jog pareiškėjui už darbą operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais neturėjo būti mokami priedai. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Sprendimas nenaikintas ir paliktas galioti.
IV. Pareiškėjas D. J. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 162–173) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi negali būti paliktas galioti toks administracinis sprendimas, kuriame yra iš esmės netinkamai išaiškinta pareiškėjo darbo operatyvinėje grupėje teisinė prigimtis bei jam taikytina apmokėjimo už šį darbą tvarka. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodo DK 27 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“. Pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį bei suformuotą teismų praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006;
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al43-1019/2009). Paaiškina jog nagrinėjamu atveju atskiro prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pareiškėjas teismui nepateikė, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (kai ši byla Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama pirmą kartą) buvo pažymėta, jog apie galimą savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik nuo 2009 m. sausio mėnesio, kuomet, po 2008 m. spalio 1 d.
įvykusios policijos įstaigų reorganizacijos (kai Mažeikių r. PK iš savarankiško juridinio asmens tapo Telšių apskrities VPK struktūriniu padaliniu) už poilsio dienomis atliktą darbą operatyvinės grupės sudėtyje jam buvo pradėta mokėti priemoka. Tik tuomet jam kilo abejonių dėl iki tol buvusio atsiskaitymo už šį darbą teisėtumo. Todėl mano, kad sužinojimo apie pareiškėjo teisės pažeidimą diena laikytina 2009 m. sausio 1 d. ir atitinkamai ši diena laikytina trejų metų ieškinio senaties termino atskaitos pradžia.
Be to, pažymi ir tai, kad pareiškėjas neturi buhalterinio išsilavinimo ir todėl nežinojo, kaip teisingai turi būti vykdoma darbo laiko apskaita bei koks atsiskaitymo už darbą operatyvinės grupės sudėtyje būdas turėjo būti taikomas. Dėl to pasitikėjo atitinkamą išsilavinimą turinčiais ir/ar mokymus baigusiais Mažeikių r. PK darbuotojais bei vadovybe ir tik pasikeitus atsiskaitymo už darbą operatyvinės grupės sudėtyje tvarkai, pareiškėjas objektyviai galėjo ir turėjo suabejoti buvusios atsiskaitymo tvarkos teisėtumu.
Mano, kad šios aplinkybės yra pakankamai svarbios ir sudarančios pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2009 m. sausio 1 d. ir todėl pareiškėjas jo nėra praleidęs, o teismui pripažinus šį terminą praleistu, teismo iniciatyva turėjo būti išspręstas šio termino atnaujinimo klausimas.
Argumentuodamas dėl atsiskaitymo už 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. spalio 31 d. laikotarpiu atliktą budėjimą, viršijusį įprastą darbo laiko trukmę, remiasi 2003 m. gegužės 1 d.–2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu galiojusia Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcija ir teigia, jog 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. spalio 31 d. laikotarpiu iš viso pareiškėjui nebuvo suteiktos 10,31 val. už atliktą budėjimą priklausiusio poilsio laiko. Kadangi tuo metu galioję teisės aktai numatė vienintelį galimą atsiskaitymo būdą – suteikiant poilsio laiką – šiuo atveju negalima kelti reikalavimo dėl priemokos priteisimo. Tačiau mano, kad už nesuteiktą poilsio laiką pareiškėjui turi būti atlyginta. Kadangi papildomo poilsio laiko suteikimas savo esme reiškia, kad darbuotojas konkretų mėnesį dirba mažiau, tačiau jam yra mokamas visas jo darbo užmokestis, t. y., kad už papildomai suteiktą poilsio laiką jam yra skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, todėl mano, kad tinkama kompensacija už nurodytu laikotarpiu pareiškėjui nesuteiktą papildomą poilsio laiką (iš viso 10,31 val.) yra apmokėjimas vidutiniu darbo užmokesčiu, kuris turėtų būti pareiškėjui priteistas.
Dėl atsiskaitymo už 2006 m. lapkričio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą budėjimą, viršijusį įprastą darbo laiko trukmę, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovo papildomai pareiškėjui suteiktas poilsio laikas pilnai kompensuoja jo budėjimo laiką, viršijusį įprastą darbo laiko trukmę. Pažymi, kad savo paskaičiavimuose pareiškėjas yra nurodęs, kad kai kuriais mėnesiais jam buvo suteikta mažiau poilsio laiko, nei tą mėnesį buvo budima viršijant įprastą darbo laiko trukmę ir su tuo sutinka, tačiau ne jis sudarinėjo darbo grafikus ir tas poilsio laikas pareiškėjui buvo suteiktas ne jo sprendimu.
Dėl to mano, kad atsakovo valia tam tikrais mėnesiais pareiškėjui paskirtas ilgesnis poilsio laikas nei budėta viršijant įprastą darbo laiko trukmę negali būti traktuojamas kaip kompensacija už kitais mėnesiais (2 metų laikotarpiu) atliktą budėjimą. Vienintelis atvejis, kuomet teisės aktai suteikia teisę įstaigoms vykdyti darbo laiko išlyginimus per ilgesnį nei vienas mėnuo laikotarpį, yra suminė darbo laiko apskaita (DK 149 straipsnis), o kadangi šiuo atveju ji įvesta nebuvo, mano, kad kiekvienas ginčijamo laikotarpio mėnuo turi būti vertinamas atskirai, o ne sumuojant suteiktas poilsio dienas.
Šį aspektą pirmosios instancijos teismas įvertino nepagrįstai taikydamas 2 metų (nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio) laikotarpiu suteikto papildomo poilsio laiko ir budėjimo, viršijusio įprastą darbo laiko trukmę, išlyginimą. Be to, mano, kad poilsio laikas pareiškėjui buvo suteikiamas ne tik kaip kompensacija už budėjimą, bet kai kuriais atvejais tiesiog kaip būdas taip išlyginti pareiškėjo darbo ir poilsio laiko trukmę, kad nesusidarytų viršvalandiniai darbai, t. y., kad jis, dirbdamas bendrosiomis darbo dienomis, neviršytų konkretaus mėnesio darbo laiko normos.
Mano, jog pareiškėjo padėtis negali būti apsunkinama dėl to, kad kai kuriais mėnesiais atsakovas (dėl priežasčių, kurių pats teisminio proceso metu negalėjo nurodyti) suteikė jam daugiau poilsio laiko, nei, pasak paties atsakovo, pareiškėjui turėjo būti suteikta. Juo labiau, kad kiekvieną ginčijamo laikotarpio mėnesį, nepaisant tariamai per didelio poilsio dienų skaičiaus suteikimo, pareiškėjas faktiškai išdirbo jam nustatytą mėnesio darbo laiko normą. Mano, kad už ginčijamu laikotarpiu viršijant įprastą darbo laiko trukmę budėtas, tačiau papildomu poilsio laiku atitinkamą mėnesį nekompensuotas valandas pareiškėjui visgi turėjo būti priteistas apmokėjimas.
Kadangi pirmosios instancijos teismas į pareiškėjo paskaičiavimus visiškai neatsižvelgė ir vadovavosi išimtinai tik atsakovo paskaičiavimais bei nuomone, mano, kad šiuo aspektu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neobjektyvus, neatitinkantis realios faktinės situacijos ir todėl naikintinas kaip neteisėtas. Taip pat mano, kad nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog „už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta kaip už darbą naktį ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką“ pareiškėjui „paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. < ... > suteikus papildomą poilsio laiką“, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis darbo užmokestis už tas dienas jam yra skaičiuojamas.
Visų pirma, pažymi, kad joks teisės aktas nenumato galimybių už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėti kaip už darbą naktį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks apmokėjimo būdas pareiškėjui buvo taikomas ir kad jis buvo taikomas teisėtai, yra nepagrįsta nei faktiškai, nei teisiškai. Taip pat jokiais faktiniais duomenimis teismas nepagrindė ir išvados, kad pareiškėjui papildomai suteiktas poilsio laikas buvo apmokėtas vidutiniu darbo užmokesčiu. Iš esmės teismas savo sprendime pacitavo atsakovo poziciją.
Priešingai nei teigia atsakovas, mano, kad vidutinis darbo užmokestis už papildomai pareiškėjui suteiktas poilsio dienas nebuvo skaičiuojamas, t. y. tiek už budėjimą, kai buvo viršijama savaitės darbo laiko norma, tiek už budėjimą poilsio dienomis jam suteiktas papildomas poilsio laikas buvo neapmokėtas.
Dėl atsiskaitymo už budėjimą poilsio dienomis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas bylai aktualiu laikotarpiu nenumato apmokėjimo už darbą poilsio dienomis dydžio. Mano, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis DK nuostatomis, kadangi jos taikytinos tik tokiu atveju, kai nėra specialiųjų atitinkamus teisinius santykius reguliuojančių Statuto arba Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų (Statuto 5 str., Valstybės tarnybos įstatymo 4 ir 5 str.). Remiasi ginčijamų santykių metu galiojusia Statuto 38 straipsnio redakcija, taip pat Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir daro išvadą, kad Įstatymo 41 straipsnio 6 dalis numato atskirą atsiskaitymo už darbą poilsio arba švenčių dieną atvejį, kuris taikomas tik tuomet, kai toks darbas nėra numatytas pagal grafiką. O tuo atveju, kai mėnesio darbo (budėjimo) grafike yra numatoma, jog konkrečiam valstybės tarnautojui pavedama dirbti poilsio ar švenčių dieną, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta taisykle, t. y. mokama priemoka. Be to, pažymi, kad pareiškėjas yra ne pamainomis, o įprastu darbo laiko režimu dirbantis pareigūnas. Tai reiškia, kad jam taikytinas bendras DK numatytas darbo ir poilsio laiko režimas.
Remiasi DK 147 straipsnio 2 dalimi, 161 straipsniu. Teigia, jog, kadangi nagrinėjamu atveju Mažeikių r. PK KPS tyrėjams nebuvo nustatyta šešių darbo dienų savaitė ar kitokių išimčių iš DK nustatyto darbo ir poilsio laiko režimo, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu buvo taikomas Mažeikių r. PK viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. IV-147 „Dėl Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Mažeikių policijos komisariato darbo reglamento 19 punkte numatytas darbo ir poilsio laiko režimas, t. y. pareiškėjo darbas buvo vykdomas bendrosiomis darbo dienomis (pirmadieniais-penktadieniais) su nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis (šeštadienis ir sekmadienis).
Mano, kad vien ta aplinkybė, jog Mažeikių r. PK vadovybė vienašališkai kai kuriomis pareiškėjui nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis darbo grafike numatydavo budėjimus operatyvinėje grupėje, negali būti aiškinama kaip paneigianti jo teisę už šiuos nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų gauti atitinkamą satisfakciją. Pareiškėjo teigimu, budėjimas bendrosiomis poilsio dienomis reikšmingai skiriasi nuo budėjimo įprastomis darbo dienomis ir negali būti sutapatinami taikant vienodą apmokėjimo dydį. Teigia, kad tais atvejais, kai pagal grafiką pareiškėjas buvo paskiriamas budėti bendrosiomis poilsio dienomis, dėl ko patirdavo įvairių nepatogumų, negalėdavo iš anksto planuotis savo laisvalaikio, negalėdavo ilsėtis su šeima ir pan., pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, jog už šiuos darbo ir poilsio režimo ypatumus bei už bendrosiomis poilsio dienomis atliktą darbą jam bus teisingai atlyginama, t. y. didesniu tarifu nei už įprastą darbo dieną.
Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Mano, jog budėjimas poilsio ar švenčių dienomis laikytinas nukrypimu nuo normalių (įprastų) darbo sąlygų ir todėl už tokį budėjimą turi būti atitinkamai kompensuojama net ir tuomet, kai budėjimas poilsio ar švenčių dieną neviršija nustatytos darbo laiko trukmės – manytina, kad tuo atveju, kai pareigūnui yra pavedama budėti poilsio ar švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Statuto 31 straipsnio 2 dalyje numatyta budėjimo laiko skaičiavimo taisykle, pagal kurią budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui.
Atitinkamai budėjimas poilsio dienomis turėtų būti prilyginamas darbui poilsio dienomis ir už tokį budėjimą turėtų būti atlyginama kaip už darbą poilsio ar švenčių dienomis. Be to, kaip minėta, Statuto 31 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad budėjimas būtų organizuojamas pagal grafiką. Tokiu atveju apskritai yra neįmanoma situacija, kad pareigūnui būtų pavedama budėti poilsio dienomis ne pagal grafiką.
Mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo pateiktas apmokėjimo už budėjimą poilsio dienomis aiškinimas, pagal kurį, pasak teismo, papildomai pareigūnams turi būti atlyginama tik už tokį darbą (budėjimą) poilsio dienomis, kuris nėra numatytas grafike, yra per siauras. Pabrėžia, jog Įstatymo 41 straipsnio 6 dalis reglamentuoja apmokėjimą „Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką“. Budėjimo laikas tik prilyginamas darbo laikui, tačiau iš esmės tai nėra darbas pagal grafiką. Taip pat atkreipia dėmesį, kad iš budėjimo apibrėžties išplaukia ir tai, kad jis atliekamas ne pagal nustatytą darbo grafiką, o laisvu nuo darbo metu (pasibaigus darbo laikui, poilsio, švenčių dienomis), t. y. tuo metu, kuris pagal konkretaus darbuotojo (pareigūno) darbo grafiką jam yra laisvas. Mano, kad tokiais atvejais apskritai turėtų būti sudaromi atskiri budėjimo ir darbo grafikai. Ir nors nagrinėjamu atveju tiek darbo, tiek budėjimo laikas buvo numatytas tame pačiame grafike, teigia, kad budėjimas poilsio ir švenčių dienomis nelaikytinas darbu pagal grafiką Įstatymo 41 straipsnio 6 dalies prasme ir todėl už jį turi būti atsiskaitoma kaip už darbą poilsio bei švenčių dienomis, t. y. skiriant Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priemoką arba, pareigūno prašymu, suteikiant jam per mėnesį tokios pat trukmės papildomą mokamą poilsio laiką arba šį laiką pridedant prie kasmetinių atostogų. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apygardos administracinis teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime pasisakė, kad dėl poilsio laiko suteikimo pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į atsakovą aktualiu laikotarpiu, o šiuo metu nebeturi galimybių apginti savo pažeistų teisių. Mano, kad pareiškėjo teisių pažeidimas visgi turėtų būti pripažintas ir kompensuotas.
Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 177–182) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jam nesuteiktas 10,31 val. poilsio laikas, tačiau tokį valandų skaičių jis gavo sudėjus jam naudingas reikšmes nepalygindamas su kitais mėnesiais. Atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. pareiškėjo budėjimai per mėnesį netruko ilgiau kaip 96 valandas ir paminėtu laikotarpiu pareiškėjas iš viso budėjo 444 valandas ir jam už tai suteiktas 140,15 valandų poilsio laikas, kas ir atitinka santykį, kad už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Nurodo, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 18 d. patikslinto prašymo 2 lentelės 12 grafoje nurodė, kad jam neapmokėta ir papildomu poilsio laiku nekompensuota 37,75 valandų viršvalandinio budėjimo trukmė, tačiau tokį valandų skaičių jis gavo sudėjus jam naudingas reikšmes nepalygindamas su kitais mėnesiais (palyginus su kitais mėnesiais kompensuota tinkamai). Teigia, jog už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui paskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą (daugiausiai 5 kartus per mėnesį), neišdirbdavo 40 valandų per savaitę darbo laiko normos (Statuto 29 str. 1 d.), tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas yra skaičiuojamas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V. Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl, pareiškėjo nuomone, jam neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) už darbą operatyvinėje grupėje dalies, susidariusios nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d., ir delspinigių.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pripažintinas budėjimo laiku. Taigi darbas ginčo laikotarpiu laikytinas ne pamaininiu darbu, o budėjimu, ir, atsižvelgdama į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakys.
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Statutas, priklausomai nuo pareigūno darbo organizavimo formos, skirtingai reglamentuoja darbo laiko ir apmokėjimo už darbą, kai nukrypstama nuo normalių darbo sąlygų, režimus. Skirtingos darbo organizavimo formos nulemia ir skirtingus kompensavimo būdus bei sąlygas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius ar budėjimo metu.
Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Vidaus tarnybos statutu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008). Taigi pareigūnų tarnyba vidaus reikalų statutinėje įstaigoje dėl savo išskirtinumo yra sureguliuota specialiu įstatymu, kurio normomis ir turi būti vadovaujamasi sprendžiant su pareigūno tarnyba susijusius klausimus. Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus (Statuto 1 str.). Pagal Statuto 5 straipsnio 2 dalį, pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis statutas, taip pat kiti įstatymai ir teisės aktai, kurie reguliuoja vidaus reikalų įstaigų veiklą.
Kaip minėta, byloje nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl apmokėjimo už pareigūno budėjimą. Pareigūnų budėjimo laiką reguliuoja Statuto 31 straipsnis, kuriame yra numatyta tiek budėjimo laiko sąvoka, tiek pareigūno paskyrimo budėti sąlygos, tiek kompensavimo pareigūnui už budėtą laiką tvarka ir sąlygos. Manytina, jog toks reguliavimas yra išsamus ir todėl, sprendžiant dėl kompensavimo pareigūnui už budėtą laiką, papildomai negali būti taikomos jokios kitos Statuto ar kitų teisės aktų nuostatos. Budėjimas savo esme yra išskirtinė ir specifinė pareigūno darbo organizavimo forma, todėl ir jam sureguliuoti yra skirtas atskiras Statuto straipsnis, kuriame inter alia numatytas ir kompensavimo už budėjimą mechanizmas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareigūnui už budėtą laiką turi būti kompensuojama būtent pagal budėjimo laikui sureguliuoti skirto straipsnio nuostatas. Priešingas aiškinimas nustatant apmokėjimo už budėjimo laiką tvarką, t. y. taikant tiek budėjimo laiką, tiek kitas tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas, iškreiptų įstatymų leidėjo valią – už budėtą laiką būtų kompensuojama pritaikius budėjimo sureguliavimui neskirtas teisės normas ir taip už tą patį darbą būtų apmokama kelis kartus, t. y. pagal kelis apmokėjimo mechanizmus.
Pagal Statuto 31 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį, o už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.
Taigi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. už 32 budėjimo valandas pareigūnui turėjo būti kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.
Statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., reglamentavo, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau nei 96 valandas. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
Taigi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, pareigūnui turėjo būti kompensuojama vienu iš trijų anksčiau paminėtų būdų.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui viso jo nurodomo ginčo laikotarpio metu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d.) už budėjimą buvo papildomai suteikiamas poilsio laikas. Pareiškėjui už suteiktą papildomą poilsio laiką buvo paskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuojamas. Pareiškėjas byloje pripažino, jog atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, t. y. tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą.
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas ginčo teisiniam santykiui taikytinas materialiąsias teisės normas bei paminėtas byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui už budėjimą nebuvo kompensuota, kadangi už budėjimo laiką jam nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo suteiktas papildomas poilsio laikas. Už budėjimą pagal iš anksto suderintą grafiką švenčių bei poilsio dienomis ir nakties metu, kaip matyti ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, buvo apmokėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis ir ginčo byloje dėl to nėra.
Be to, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai prašo atlyginti jam už nesuteiktą poilsio laiką. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog pareiškėjas byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčija bei nenurodo argumentų dėl juose esančios informacijos neteisingumo. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl ne viso suteikto poilsio laiko ar netinkamo poilsio laiko suteikimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui poilsio laikas buvo suteikiamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, ir nėra duomenų, kad jam už budėtą laiką nebuvo tinkamai kompensuota.
Nustačius, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė, nėra pagrindo spręsti ir klausimą dėl senaties termino taikymo byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų bei pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamų klausimų taip pat nepasisakys. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti motyvai yra pakankami teismo padarytai išvadai pagrįsti bei konstatuoti, jog pareiškėjo reikalavimas dėl jam priteistinų pinigų sumų yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas remiantis iš dalies kitais motyvais, tačiau tai nesudaro pagrindo jį naikinti. Pirmosios instancijos teismas byloje padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skunde pateikti reikalavimai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas netenkintas, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas Virgilijus Valančius Skirgailė Žalimienė